Lietuviai Jūrmaloje elgiasi kultūringai

2014-01-02 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai Lat­vi­jos po­li­ci­ja šven­tė sa­vo 95-me­tį. Apie jos šian­die­ną LŽ kal­bė­jo­si su il­ga­me­čiu par­ei­gū­nu, Jūr­ma­los sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jos vir­ši­nin­ku Val­džiu Kiv­ku­ca­niu.

Pul­ki­nin­ką V.Kiv­ku­ca­nį ga­li­ma drą­siai va­din­ti vie­nu se­niau­sių Lat­vi­jos po­li­ci­nin­kų – jau per 30 me­tų jis yra par­ei­gū­nas. Pra­dė­jo tar­ny­bą kaip ei­li­nis pa­tru­lis, pa­skui dir­bo kri­mi­na­li­nė­je po­li­ci­jo­je, o šiuo me­tu, iš­ėjęs į tar­ny­bi­nę pen­si­ją, dar­buo­ja­si Jūr­ma­los sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jo­je. V.Kiv­ku­ca­nis tei­gia ne­pa­siilgs­tan­tis „ti­kro“ po­li­ci­nin­ko dar­bo, nes jau­čia­si rei­ka­lin­gas mies­tie­čiams, ku­rie krei­pia­si į jį dėl kas­die­nių rū­pes­čių.

Nuo ei­li­nio iki pulkininko

- Jū­sų sta­žas po­li­ci­jo­je ti­krai įspū­din­gas.

- Taip, jau 32 me­tai. Iš jų 30 me­tų dir­bau res­pub­li­ki­nė­je po­li­ci­jo­je, o pa­sta­ruo­sius dve­jus - Jūr­ma­los, mū­sų di­džiau­sio ku­ror­ti­nio mies­to, sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jo­je. Ga­liu per­ne­lyg ne­si­kuk­lin­da­mas pa­sa­ky­ti, kad ne­pa­žįs­tu ki­to dar­buo­to­jo, ku­ris tiek me­tų dirb­tų po­li­ci­jo­je.

Pra­dė­jau tar­ny­bą Ry­gos ra­jo­ne ir nu­ėjau vi­są ke­lią nuo ei­li­nio iki pul­ki­nin­ko (Lat­vi­jos po­li­ci­nin­kai tu­ri ka­ri­nius laips­nius). Bu­vau pa­sku­ti­nis Ry­gos ra­jo­no po­li­ci­jos val­dy­bos vir­ši­nin­kas.

9 me­tus dir­bau kri­mi­na­lis­tu-eks­per­tu, 8 me­tus – Ry­gos ra­jo­no kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos vir­ši­nin­ku, 5 me­tus - Ry­gos ra­jo­no po­li­ci­jos val­dy­bos vir­ši­nin­ku. Pa­sku­ti­nės ma­no par­ei­gos res­pub­li­ki­nė­je po­li­ci­jo­je – Kri­mi­na­lis­ti­kos val­dy­bos vir­ši­nin­kas. Šį dar­bą dir­bau 3 me­tus. O ta­da iš­ėjau į tar­ny­bi­nę pen­si­ją. Tai­gi da­bar esu pen­si­nin­kas, bet vis dar dir­bu Jūr­ma­los sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jo­je.

- Ga­li­ma sa­ky­ti, jums prieš akis pra­bė­go vi­sa da­bar­ti­nės Lat­vi­jos po­li­ci­jos is­to­ri­ja.

- Taip. Vis­ko ma­čiau: ir pa­ki­li­mų, ir nuo­puo­lių. La­bai su­dė­tin­gas me­tas bu­vo pra­ėju­sio am­žiaus de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pra­džia. Ži­nau, ta­da vi­sos po­so­vie­ti­nės ša­lys iš­gy­ve­no ne­leng­vą lai­ko­tar­pį, ta­čiau Lat­vi­jo­je pa­dė­tį su­nki­no dar ir tai, kad daug tuo­me­ti­nė­je mi­li­ci­jo­je dir­bu­sių žmo­nių bu­vo ne lat­vių tau­ty­bės. Ne­slėp­siu, dau­ge­lis jų vi­sai ne­no­rė­jo ne­prik­lau­so­my­bės. O ir žmo­nės jais ne­pa­si­ti­kė­jo.

Tai vie­na prie­žas­čių, ko­dėl Lat­vi­jo­je at­si­ra­do sa­vi­val­dy­bių po­li­ci­ja. Rei­kė­jo su­kur­ti tei­sė­sau­gos pa­jė­gas, ku­rios bū­tų ar­čiau žmo­nių, ge­riau ten­kin­tų jų lū­kes­čius. Iš pra­džių bū­ta net tam ti­kros trin­ties tarp sa­vi­val­dy­bių ir res­pub­li­ki­nės po­li­ci­jos, ta­čiau šie lai­kai jau se­niau­siai bai­gė­si. Da­bar pui­kiai bend­ra­dar­biau­ja­me. Kai kur mū­sų veik­la vis dar su­tam­pa (pa­vyz­džiui, abi tar­ny­bos at­lie­ka pa­tru­lia­vi­mo funk­ci­ją), bet iš es­mės res­pub­li­ki­nė po­li­ci­ja ti­ria nu­si­kal­ti­mus, o sa­vi­val­dos par­ei­gū­nai pa­lai­ko vie­šą­ją tvar­ką.

Kri­zė pa­vei­kė visus

- Kaip šian­dien gy­vuo­ja Lat­vi­jos po­li­ci­ja?

- Mus, kaip ir Lie­tu­vos par­ei­gū­nus, pa­vei­kė kri­zė. Bu­vo smar­kiai ma­ži­na­mas dar­buo­to­jų skai­čius (nuo 9000 iki 6000), at­ly­gi­ni­mai, ta­čiau da­bar rei­ka­lai ėmė ju­dė­ti į ge­ra. Vis dėl­to pra­de­dan­čių par­ei­gū­nų at­ly­gi­ni­mai nė­ra di­de­li – apie 500 eu­rų „į ran­kas“, to­dėl po­li­ci­jo­je šiuo me­tu ga­na daug lais­vų eta­tų. Ma­žai kas no­ri dirb­ti už to­kį at­ly­gį. Pa­dė­tį gel­bė­ja tai, kad Lat­vi­jo­je po­li­ci­nin­kams lei­džia­ma dirb­ti pa­pil­do­mai, tad dau­ge­lis taip ir da­ro – įsi­dar­bi­na, pa­vyz­džiui, ap­sau­gi­nin­kais.

- Ar toks ra­di­ka­lus par­ei­gū­nų skai­čiaus su­ma­ži­ni­mas pa­vei­kė kri­mi­no­ge­ni­nę pa­dė­tį?

- Sa­ky­čiau, jog ne. Bai­min­ta­si, kad ga­li pa­di­dė­ti nu­si­kals­ta­mu­mas, ta­čiau to ne­įvy­ko. Da­bar jau vis­kas nu­sis­to­vė­jo ir po­li­ci­ja, ma­no nuo­mo­ne, sėk­min­gai su­si­do­ro­ja su sa­vo dar­bu.

- Pra­si­dė­jus kri­zei Lie­tu­vos po­li­ci­ja iš­gy­ve­no ga­na su­nkų lai­ko­tar­pį. Trū­ko pa­tru­lių, au­to­mo­bi­lių, de­ga­lų, be­veik vis­ko...

- Taip pat bu­vo ir Lat­vi­jo­je. Tu­rė­jo­me vos ne skai­čiuo­ti, kur vyk­ti, o kur – ne. Ta­čiau mū­sų vy­riau­sy­bė su­si­vo­kė, kad ne­ga­li­ma tau­py­ti žmo­nių sau­gu­mo sąs­kai­ta. Ap­rū­pi­ni­mas ge­rė­ja. Šie­met jau vėl di­di­na­mi ir at­ly­gi­ni­mai.

Su­nkio­je pa­dė­ty­je at­si­dū­rė ir į pen­si­ją iš­ėję par­ei­gū­nai – jiems net ne­bu­vo lei­džia­ma dirb­ti. Ta­čiau, kaip ir Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas pa­skel­bė šiuos ap­ri­bo­ji­mus prieš­ta­rau­jan­čiais Kons­ti­tu­ci­jai.

- Tai­gi si­tua­ci­ja tai­so­si?

- Taip. Ma­nau, mū­sų vy­riau­sy­bė sėk­min­gai dir­bo šiuo klau­si­mu. Esu par­ei­gū­nas ir ne­ver­ti­nu po­li­ti­kų - aps­kri­tai po­li­ti­ka do­miuo­si tik per rin­ki­mus (juo­kia­si), - bet, sa­ky­čiau, ši vy­riau­sy­bė dir­bo efek­ty­viai. To­dėl bu­vo kiek ap­mau­du, kai po tra­ge­di­jos Ry­gos pre­ky­bos cen­tre ji pa­skel­bė at­sis­ta­ty­di­nan­ti.

Vis dėl­to li­pa­me iš kri­zės. Per­nai vi­du­ri­nės ir aukš­tes­nės gran­dies par­ei­gū­nams ge­ro­kai, iki 40 proc., pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mai. Tai la­bai svar­bu, nes jau bu­vo­me at­si­dū­rę tie­siog juo­kin­go­je si­tua­ci­jo­je - ne­ga­lė­jo­me ras­ti žmo­nių į nuo­va­dos vir­ši­nin­ko par­ei­gas. Pro­fe­sio­na­lai ne­no­rė­jo dirb­ti už tuo­me­tį at­ly­gi­ni­mą. Tar­ki­me, 25 me­tus po­li­ci­jo­je iš­tar­na­vęs ma­jo­ras dau­giau gau­da­vo dirb­da­mas bu­dė­to­ju, o ne nuo­va­dos vir­ši­nin­ku.

- Lie­tu­vo­je par­ei­gū­nų in­te­re­sus ak­ty­viai gi­na pro­fe­si­nės są­jun­gos. Ar jos to­kios pat ak­ty­vios ir Lat­vi­jo­je?

- Lat­vi­jo­je yra, jei ne­klys­tu, 3 po­li­ci­nin­kų pro­fe­si­nės są­jun­gos. Tu­riu pa­mi­nė­ti, kad anks­čiau jos, kai dar tik bu­vo ku­ria­mos, ypač di­de­lio dar­buo­to­jų su­si­do­mė­ji­mo ne­su­lau­kė. Ta­čiau kri­zės me­tais, kai pra­si­dė­jo ma­si­niai at­lei­di­mai, daug par­ei­gū­nų sto­jo į pro­fe­si­nes są­jun­gas. Ir ne be rei­ka­lo – jos daug kar­tų sėk­min­gai ap­gy­nė po­li­ci­nin­kų in­te­re­sus. Pa­vyz­džiui, pa­si­tai­kė to­kių at­ve­jų, kai pro­fe­si­nės są­jun­gos teis­muo­se įro­dė, kad par­ei­gū­nai at­leis­ti ne­tei­sė­tai, ir jie bu­vo grą­žin­ti į tar­ny­bą.

Pui­kūs san­ty­kiai su ko­le­go­mis Lietuvoje


- Ar šio­je sri­ty­je bend­ra­dar­biau­ja­te su ko­le­go­mis iš Lie­tu­vos?

- Ne­su pro­fe­si­nės są­jun­gos na­rys, ta­čiau yra to­kia or­ga­ni­za­ci­ja kaip Tarp­tau­ti­nė po­li­ci­jos aso­cia­ci­ja. Aš - jos at­ša­kos Lat­vi­jo­je ge­ne­ra­li­nis se­kre­to­rius. Ši or­ga­ni­za­ci­ja ti­krai pa­gy­vi­na bend­ra­dar­bia­vi­mą. Ma­no il­ga­me­tis drau­gas Vy­tau­tas Plius­kus – lie­tu­viš­ko­sios jos gran­dies pre­zi­den­tas. Kaip tik ne­se­niai kar­tu lan­kė­mės Len­ki­jo­je, kur vie­tos aso­cia­ci­ja šven­tė 5 me­tų su­kak­tį. Da­ly­va­vo par­ei­gū­nai iš 7 vals­ty­bių. Aso­cia­ci­jos de­vi­zas „Ser­vo per ami­ke­co“ („Tar­ny­ba per drau­gys­tę“) ti­krai at­spin­di or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą.

Pa­lai­ko­me glau­džius as­me­ni­nius kon­tak­tus, ir jie yra la­bai ver­tin­gi. Pa­vyz­džiui, vie­šė­da­mas Plons­ke (Len­ki­jo­je) su­si­pa­ži­nau su Laz­di­jų par­ei­gū­nais. Iš­siaiš­ki­no­me, kad jie prieš ku­rį su­lai­kė pra­ban­gų au­to­mo­bi­lį, ku­ris bu­vo pa­vog­tas Jūr­ma­lo­je. Taip mes kur kas grei­čiau iš­sprę­si­me šį rei­ka­lą, nei ei­da­mi įpras­tais pro­ce­dū­ri­niais ke­liais.

- Su­pran­tu, kad su ko­le­go­mis Lie­tu­vo­je daug bend­rau­ja­te?

- Ti­krai daug. Daž­nai lan­kau­si Lie­tu­vo­je. Kei­čia­mės pa­tir­ti­mi, aso­cia­ci­ja ren­gia mo­ky­mus jau­niems par­ei­gū­nams, taip pat or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­las pa­aug­liams. Pa­sta­ro­ji vy­ko Švei­ca­ri­jo­je, jo­je da­ly­va­vo ir ma­no sū­nus. To­kio­se sto­vyk­lo­se sie­kia­ma jau­nuo­lius ne tik su­pa­žin­din­ti su po­li­ci­jos dar­bu, bet ir su­do­min­ti juo, ska­tin­ti jau­ni­mą rink­tis po­li­ci­nin­ko pro­fe­si­ją.

Gai­la, kad per kri­zę bu­vo už­da­ry­ta Lat­vi­jos po­li­ci­jos aka­de­mi­ja. Bū­si­mus dar­buo­to­jus, tei­si­nin­kus da­bar ren­gia uni­ver­si­te­tai. Li­ko Po­li­ci­jos ko­le­gi­ja, jo­je taip pat mo­ko­si tie, ku­rie no­ri dirb­ti po­li­ci­jo­je. Lat­vi­jo­je ren­gia­mi įvai­rių sri­čių dar­buo­to­jai, de­ja, ne eks­per­tai – jų mo­ky­mu „vie­to­je“ už­sii­ma la­biau pa­ty­rę par­ei­gū­nai. O juk eks­per­tų dar­bui rei­kia la­bai įvai­rių sri­čių ži­no­vų: bio­lo­gų, che­mi­kų, in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tų ir dau­ge­lio ki­tų. Kad pa­si­da­ly­tu­me pa­tir­ti­mi, ak­ty­viai bend­ra­dar­biau­ja­me su ko­le­go­mis Lie­tu­vo­je, kei­čia­mės eks­per­tų gru­pė­mis.

Lie­tu­viai Jūr­ma­lo­je „neišdykauja“

- Šiuo me­tu va­do­vau­ja­te di­džiau­sio Lat­vi­jos ku­ror­to po­li­ci­jai? Ar su­nku dirb­ti se­zo­no me­tu?

- Se­zo­no lai­ko­tar­pis bū­na la­bai įtemp­tas. Jūr­ma­lo­je yra 55 tūkst. gy­ven­to­jų, o se­zo­no mė­ne­siais su­si­ren­ka iki pu­sės mi­li­jo­no. Mū­sų par­ei­gū­nai va­sa­rą ne­atos­to­gau­ja. Bet su­sit­var­ko­me, la­bai sėk­min­gai bend­ra­dar­biau­ja­me su res­pub­li­ki­ne po­li­ci­ja, kar­tu pa­tru­liuo­ja­me.

Nė­ra iš ko pra­šy­ti pa­gal­bos, to­dėl tvar­ko­mės pa­tys. Daug dė­me­sio ski­ria­me tech­ni­nėms prie­mo­nėms, pa­vyz­džiui, die­gia­me ste­bė­ji­mo ka­me­ras. Šie­met iš­ban­dė­me elek­tri­nius dvi­ra­čius. Ke­ti­na­me jų pirk­ti ir pra­dė­ti ak­ty­viai nau­do­ti at­ei­nan­čiais me­tais.

- Ar lie­tu­viai Jūr­ma­lo­je gra­žiai el­gia­si?

- Kiek­vie­nais me­tais su­lau­kia­me daug sve­čių iš Lie­tu­vos. Sa­ky­čiau, lie­tu­viai el­gia­si la­bai kul­tū­rin­gai. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko vi­so­kių at­ve­jų, bet daž­niau tai nu­tin­ka su sve­čiais iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Ru­si­jos ir ki­tų ša­lių. Vie­nu me­tu net Jūr­ma­los me­ras bu­vo lie­tu­vis – Ro­mual­das Ra­žu­kas. Ko­le­gos ta­da juo­kau­da­vo, kad lie­tu­vių baus­ti ne­ga­li­ma.

- Da­bar dir­ba­te vie­šo­sios tvar­kos pa­lai­ky­mo sri­ty­je. Ar ne­pa­siilgs­ta­te kri­mi­na­lis­ti­kos?

- Ne, ne­pa­siilgs­tu, nors ko­le­gos dar krei­pia­si pa­ta­ri­mo. Ma­no da­bar­ti­nis dar­bas yra „ar­čiau žmo­gaus“. Bend­rau­ja­me su mies­tie­čiais, nuo­lat sie­kia­me iš­siaiš­kin­ti, kas jiems la­biau­siai ke­lia ne­ri­mą. Dirb­da­mas kri­mi­na­li­nė­je po­li­ci­jo­je su­si­du­ri su žmog­žu­dys­tė­mis, plė­ši­mais, va­gys­tė­mis... Ačiū Die­vui, tiek Lat­vi­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je ne kiek­vie­na šei­ma su tuo su­si­du­ria. O kai dir­bi sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­jo­je, žmo­nės į ta­ve krei­pia­si dėl kas­die­nių rū­pes­čių: triukš­min­gų kai­my­nų, val­ka­tau­jan­čių šu­nų ir pa­na­šių da­ly­kų. To­dėl jau­čiuo­si jiems rei­ka­lin­gas. At­li­ko­me apk­lau­są. Ji par­odė, kad gy­ven­to­jams la­biau­siai ke­lia ne­ri­mą ne su­nkūs kri­mi­na­li­niai nu­si­kal­ti­mai, o kur kas „že­miš­kes­ni“ klau­si­mai, to­kie kaip gat­vių apš­vie­ti­mas, ne­pri­žiū­ri­mi gy­vū­nai ir ki­ti da­ly­kai, su ku­riais žmo­nės su­si­du­ria kas­dien.

Pra­var­džiuo­ja „maniaku“

- Po­li­ci­nin­ko dar­bas la­bai įtemp­tas, tur­būt pra­mo­goms ne­lie­ka daug lai­ko?

- Tu­riu ho­bį, ku­riam ais­trin­gai at­si­duo­du. Tai – mo­to­cik­lai. Esu ap­va­žia­vęs 23 ša­lis, o se­zo­no „neuž­da­rau“ jau 7 me­tus iš ei­lės. Kaip tik da­bar vie­ną sa­vo mo­to­cik­lų ruo­šiu spe­cia­liai tam, kad ga­lė­čiau va­ži­nė­ti žie­mą.

Esu pir­mas tarp­tau­ti­nės „Ge­le­ži­nių su­bi­nių“ aso­cia­ci­jos („I­ron Butt“ As­so­cia­tion) na­rys iš Lat­vi­jos. Tai ame­ri­kie­čių bai­ke­rių įkur­ta drau­gi­ja, į ku­rią ne taip jau leng­va pa­tek­ti. Mi­ni­ma­lus rei­ka­la­vi­mas – per 24 va­lan­das įveik­ti 1600 ki­lo­me­trų. Esu tai da­ręs 3 kar­tus.

„Ko­le­gos“ bai­ke­riai ma­ne pra­var­džiuo­ja „ma­nia­ku“ – va­žiuo­ju to­li ir vie­nas. 2008 me­tais da­ly­va­vau žie­mos tre­ke Al­pė­se, taip pat pir­mas iš Lat­vi­jos. Per sa­vai­tę ap­va­žia­vau ap­link Bal­ti­jos jū­rą, per die­ną su­kar­da­vau po 1000 ki­lo­me­trų.

- Tu­ri­te tris vai­kus. Ar no­rė­tu­mė­te, kad jie rink­tų­si po­li­ci­nin­ko pro­fe­si­ją?

- Vy­res­nio­ji du­kra yra dir­bu­si po­li­ci­jo­je ver­tė­ja. Jau­nė­lių ti­krai ne­stu­miu ir ne­stum­siu ta link­me, bet ma­tau, kad 16-me­tis sū­nus ro­do su­si­do­mė­ji­mą dar­bu po­li­ci­jo­je. Ir man tai ma­lo­nu.