Kodėl aš toks nepažangus?

2014-02-08 "Lietuvos žinios"

Ar skai­tė­te, ger­bia­mie­ji, tiek triukš­mo su­kė­lu­sią va­di­na­mą­ją „Lu­na­cek at­as­kai­tą“, ku­rią Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ėmė šį an­tra­die­nį? Aš – taip. Pers­kai­čiau ją nuo a iki z. Ir ne­sup­ra­tau, kam aps­kri­tai rei­ka­lin­gas šis lo­gi­kos ne­sub­jau­ro­tas do­ku­men­tas. O ta­da man top­te­lė­jo, kad ne­sup­ran­tu, nes esu ne­pa­žan­gus, o gal net ir at­si­li­kęs! Pa­si­da­rė ap­mau­du: ko­dėl aš toks at­si­li­kęs? Juk ta­me do­ku­men­te yra iš­dės­ty­tos gai­rės, ku­rių at­ei­ty­je tu­rė­tų lai­ky­tis vi­sa pa­žan­gi Eu­ro­pa.

Ge­rai, kad dau­gu­ma eu­ro­par­la­men­ta­rų yra pa­žan­gūs. Juk jie ne šiaip ko­kie žmo­ge­liai iš gat­vės, o vi­sų eu­ro­pie­čių at­sto­vai. Kai pats jau su­vo­kiau esąs ne­pa­žan­gus, ti­kiuo­si, kad tą pa­tį su­pra­to ir tie par­la­men­ta­rai, ku­rie bal­sa­vo prieš mi­nė­tą pa­žan­gų do­ku­men­tą. Ir da­bar jiems taip pat ap­mau­du ir gė­da, kaip man.

Ne­įti­kė­ti­nai pa­žan­gus yra vi­sas at­as­kai­tos teks­tas, bet kai ku­rie mo­men­tai ver­čia dar skau­džiau su­vok­ti sa­vo at­si­li­ki­mo ly­gį. Pa­vyz­džiui, tei­gia­ma, kad rei­kė­tų pa­isy­ti trans­ly­čių as­me­nų tei­sės į oru­mą ir fi­zi­nį ne­lie­čia­mu­mą. Vi­są gy­ve­ni­mą gal­vo­jau, kad to­kią tei­sę tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus ir kad tai tu­rė­tų bū­ti sa­vai­me su­pran­ta­ma. Ma­tyt, taip ma­niau to­dėl, kad esu ne­pa­žan­gus.

O ko­kių pui­kių pa­siū­ly­mų tei­kia­ma at­as­kai­to­je! Ci­tuo­ju: „vals­ty­bės na­rės, pri­ėmu­sios tei­sės ak­tus dėl tos pa­čios ly­ties po­rų bend­ro gy­ve­ni­mo fak­ti­nių san­ty­kių, re­gis­truo­tos par­tne­rys­tės ar san­tuo­kos, tu­rė­tų pri­pa­žin­ti pa­na­šias nuo­sta­tas, pri­im­tas ki­tų vals­ty­bių na­rių.“ Kaip pa­žan­gu, pa­pras­ta ir pa­to­gu: pa­tiems net ne­rei­kia įsta­ty­mų ra­šy­ti! Su­spau­di­nė­jai pa­žan­gią „co­py – pa­ste“ kla­vi­šų kom­bi­na­ci­ją ir jau ta­vo ša­lis ne­be to­kia at­si­li­ku­si.

Ne­ma­žiau pa­žan­gus ir siū­ly­mas vals­ty­bėms vi­so­ke­rio­pai pri­si­dė­ti prie „ei­ty­nių už ly­gy­bę ir pa­na­šių ren­gi­nių“ ren­gi­mo. Kai jau su­vo­kiau sa­vo ne­pa­žan­gu­mą, su­pran­tu, kad to­kios ei­ty­nės ne­abe­jo­ti­nai yra vals­ty­bi­nės reikš­mės klau­si­mas.

At­as­kai­tos įkvėp­tas Mo­te­rų tei­sių ko­mi­te­tas taip pat „ra­gi­na vals­ty­bes na­res svars­ty­ti, kaip pri­tai­ky­ti sa­vo šei­mos tei­sę prie šian­dien kin­tan­čių šei­mos mo­de­lių ir for­mų“. La­bai džiau­giuo­si, kad po­nios Lu­na­cek dė­ka da­bar su­pran­tu, kaip siau­bin­gai kly­dau ma­ny­da­mas, kad aš tu­riu šei­mą, nes su­si­tuo­kiau su my­li­ma mer­gi­na ir „ė­miau šliū­bą“. Jau su­vo­kiu, kad ma­no šei­ma yra ne kas ki­tas, kaip kin­tan­čių mo­de­lių ir for­mų ob­jek­tas.

La­bai nu­džiu­gau pa­ma­tęs, kad ne­už­mirš­tos ir vai­kų tei­sės. Tuo taip pat pa­si­rū­pi­no Mo­te­rų tei­sių ko­mi­te­tas, ma­nan­tis, kad vai­kai ga­lė­tų tu­rė­ti dau­giau nei vie­ną tė­vą. Iš­kart pa­mė­gi­nau įsi­vaiz­duo­ti... Grįž­tu vie­ną die­ną na­mo ir sa­kau žmo­nai: „bran­gio­ji, su­si­pa­žink – at­ve­džiau an­trą­ją mū­sų vai­kų ma­mą!“ Bet iš­kart su siau­bu su­pra­tau, kad ma­no an­tro­ji pu­sė ga­li bū­ti dar ne­pa­žan­ges­nė už ma­ne, to­dėl ri­zi­kuo­čiau gau­ti puo­du per kak­tą. Gal ne­ban­dy­siu...

Vi­sos at­as­kai­to­je iš­dės­ty­tos gai­rės yra skir­tos at­ei­čiai. Tai tei­kia vil­ties, kad gal ir to­kie ne­pa­žan­gūs in­di­vi­dai kaip aš dar spės pa­si­vy­ti pa­žan­gos trau­ki­nį? Bet ne­ri­mau­ju, kad ga­liu bū­ti jau da­bar tiek at­si­li­kęs, kad man tai ne­pa­vyks. To­dėl gai­la sa­vęs ir ki­tų ne­pa­žan­gių eu­ro­pie­čių. Kad ir tų pra­ncū­zų, su ku­riais prieš 20 me­tų su jau­nat­viš­ku en­tu­ziaz­mu dis­ku­ta­vau apie vie­nin­gos Eu­ro­pos at­ei­tį. Apie pa­žan­gą, ku­rią ga­li pa­siek­ti to­kias nuo­sta­bias ir gi­lias tra­di­ci­jas tu­rin­tis kon­ti­nen­tas. Kaž­ko­dėl mums at­ro­dė, kad Eu­ro­pa tai – At­ėnų Par­te­no­nas, Ro­mos Ko­li­zie­jus, Par­yžiaus Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ra ar Pa­žais­lio vie­nuo­ly­nas. Pa­si­ro­do, jau ta­da bu­vo­me be­vil­tiš­kai at­si­li­kę at­gy­ve­nų gar­bin­to­jai.

To­dėl dar kar­tą dė­ko­ju li­ki­mui, kad yra pa­žan­gių žmo­nių. Bet taip ir ne­įs­ten­giu iš­mest iš gal­vos to ap­mau­daus klau­si­mo: tai kur įvy­ko klai­da? Ko­dėl aš toks ne­pa­žan­gus?