Kovos už laisvę XIX amžiuje: per daugelį kartų besitęsianti partizaninės kovos tradicija

2017-09-05 "Lietuvos žinios"

Šian­dien dis­ku­tuo­ja­ma apie tai, kaip ir kur pa­gar­biau pa­lai­do­ti ne­se­niai at­ras­tus Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko ir ki­tų 1863 me­tų su­ki­li­mo va­dų pa­lai­kus. Pri­si­mi­nus XIX am­žiaus su­ki­li­mus, daž­nai juos įsi­vaiz­duo­ja­me, kaip pa­vie­nius is­to­ri­jos epi­zo­dus. Ta­čiau po­pu­lia­rė­ja nau­jas po­žiū­ris, kad vi­si su­ki­li­mai nuo Ta­do Kos­ciuš­kos iki po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vų – tęs­ti­nė pa­sip­rie­ši­ni­mo tra­di­ci­ja, pa­jung­ta ne tik juo­se da­ly­va­vu­sių kar­tų, bet ir ka­ro tak­ti­kos.

Apie tai LŽ kalbėjosi su karo istoriku Karolius Zikaru:

– Kaip vertinti 1831 ir 1863 metų sukilimus kariniu požiūriu?

– Labai įdomią idėją išsakė dr. Bernardas Gailius, pasiūlęs visas nepriklausomybės kovas nuo Tado Kosciuškos sukilimo iki pokario rezitencijos kovų traktuoti kaip vieną tęstinę partizaninio karo tradiciją, jo nuomone, suformavusią ir mūsų pilietinės visuomenės bruožus.

Manau, kad šiai minčiai galima pritarti. Tado Kosciuškos sukilimas iš tiesų suformavo, kaip išsireiškė prof. Valdas Rakutis, rezistencijos tradiciją totalinės okupacijos sąlygomis. Iš tiesų, žvelgiant į 1863 metų sukilimą per karinę prizmę, nejučiom kyla daugiau palyginimų su 1944 – 1953 metų partizanų kovomis, nei su 1831 metų sukilimu.

– Trumpas 1791 metų karas su Rusija ir 1794 metų sukilimo laikas buvo nulemtas aplinkybių – tai buvo paskutinė galimybė gelbėti dar vis egzistavusią valstybę. Prie Napoleono ariuomenės taip pat vis dar jungėsi žmonės, dalyvavę minėtose kovose. 1831 ir 1863 metais į mūšį stojo jau kitos kartos, kas lėmė jų ryžtą pradėti naujas kovas?

– Nesutikčiau su teiginiu, kad sukilimus rengė visai kitos kartos: sukilėliai, kovoję kartu su Tadu Kosciuška, stojo į Napoleono Didžiosios armijos gretas ir atitinkamai, dalis tų, kas pirmą sykį stojo į kovą Napoleono pusėje – vėliau dalyvavo 1831 metų sukilime ir taip toliau. Todėl ir galime teigti, kad pasipriešinimas buvo ne epizodinis, o tęstinis.

Yra liudijimų, kad prasidėjus 1863 metų sukilimui, kai kurie jo dalyviai dėvėjo Lenkijos kariuomenės uniformas, panaikintas po 1831 metų sukilimo, o pasitaikė net ir Napoleono laikų uniformų.

Chronologiškai, kartų atžvilgiu, matome tą pačią tendenciją: įvyko Tado Kosciuškos sukilimas, užaugo nauja karta ir pradėjo naują sukilimą. Užaugo dar viena karta – kilo 1863 metų sukilimas ir net po jos sekusi karta, kad ir ne ginklu, bet toliau siekė nepriklausomybės ir galiausiai ją laimėjo, pasinaudodama Pirmojo pasaulinio karo rezultatais. Todėl, kalbėdamas apie laisvės kovas, pradedu nuo Tado Kosciuškos ir tašką norėčiau dėti ne po kiekvieno sukilimo numalšinimo, o po generolo Jono Žemaičio žūties.

Vertinant kariniu požiūriu, mes – lietuviai turime labai ilgas partizaninio karo tradicijas. Juk ir „Tvano“ metu 1655 – 1660 metais žemaičių partizanai kovojo prieš švedus. Skirtumas tas, kad „Tvano“ metais beveik visą valstybės teritoriją buvo užgrobusios dviejų besivaržančių agresorių kariuomenės, tačiau valstybė vis dar egzistavo. Tuo metu Tado Kosciuškos ir abu XIX amžiaus sukilimai vyko totalinės, t.y. visiškos okupacijos sąlygomis.

– Tarkime, Tado Kosciuškos sukilimo metu Rusijos pajėgos kovėsi su turkais, todėl bent jau buvo galima tikėtis, kad joms įstrigus kitame fronte, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo palanki situacija, nes riešas galbūt nesugebės surinkti didelių pajėgų sukilimui malšinti. Ar XIX amžiaus sukilimų laikas buvo pasirenkamas atsižvelgiant į tokius kriterijus?

– Panašumų buvo: 1831 metais vyko karas Balkanuose, Rusija vėl kariavo su turkais Bulgarijoje ir Serbijoje. Beje, reikia pažymėti, kad abu sukilimai Lietuvoje buvo „satelitiniai“ veiksmai, sekant Lenkijos pavyzdžiu. Sukilimai prasidėdavo Lenkijoje ir netrukus, bet visgi kiek vėliau, išplisdavo į Lietuvą.

Įdomus ir nemažai iliustruojantis pasirengimo pavyzdys – ruošiantis 1830 metų sukilimui Lenkijoje, jo organizatoriai sprendė savotišką moralinę dilemą: ar korektiška pradėti sukilią tuo metu, kai Rusijos armija „vaduoja Osmanų pavergtas Balkanų tautas“? Būta nuomonių, kad vertėjo palaukti. Štai toks riteriškas požiūris.

Taip pat reikia atsižvelgti į bendraeuropinį kontekstą. Šį laikotarpį Europoje ženklino revoliucijos ir modernių tautų kova už tapatybę – Italijos suvienijimas, Vengrijos revoliucija ir kt. Viena priežasčių, paskatinusių Lenkijos kariuomenę sukilti 1830 metais – planai siųsti lenkus malšinti revoliucijos Prancūzijoje ir Belgijoje.

1863 metais karinė situacija taip pat vertinta, kaip palanki. Su Rusija kariavusios Turkijos pusėje buvo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Rusija neseniai pralaimėjo Krymo karą ir šis pralaimėjimas parodė, kad Rusijos armija yra atsilikusi ir neefektyvi, kas teikė vilčių sukilėliams.

Kitas sukilimą paskatinęs veiksnys – socialinis – išvakarėse Rusijos Imperijoje panaikinta baudžiava, tačiau valstiečiai, priversti „išsipirkti“ žemę, atsidūrė anaiptol ne geresnėje padėtyje. Jei bajorai, kovojo dėl „seno“ tikslo – atsikovoti savo valstybę, valstiečiai (ypatingai 1863 metų sukilimo metu) taip pat jungėsi prie sukilėlių jau gindami savo pačių interesus. 1863 metų sukilimo vadai žadėjo valstiečiams duoti žemę neatlygintinai, o bajorams ją kompensuoti iš atkurtos valstybės iždo.

– Sukilėlių vadų nuomonės dėl to, kaip viskas būtų padalinta atkurtoje valstybėje skyrėsi.

– Taip, galima sąlyginai juos skirstyti į „baltuosius“ ir „raudonuosius“. Prie pastarųjų priskirtume, pavyzdžiui, Kostą Kalinauską, kuris 1863 metais kaip tik ir siūlė minėtą žemės padalijimo ir kompensavimo modelį. Kostas Kalinauskas ir jo pažiūroms artimi bendraminčiai siekė ne tik valstybės atkūrimo, bet ir socialinių reformų, naujovių. Konservatyvių pažiūrų sukilėliai aukščiausiu tikslu laikė prarastosios valstybės atkūrimą, atkuriant ir senąją jos sanklodą.

Abejose sukilėlių stovyklose būta skirtingų politinių stovyklų ir skirtingų vizijų. 1831 metų sukilimo metu Lenkijoje šie pažiūrų skirtumai lėmė dažną vadų kaitą, o 1863 metais išryškino nesutarimus tarp lenkų ir lietuvių sukilėlių. Tačiau visai atvejais dominavo tam tikras kompromisas – pirmiausiai atsikratyti Rusijos valdymo, o tada jau spręsti, kokia turi būti atkurta valstybė. Vizijų skirtumai netrukdė pradėti sukilimus.

– Kaip buvo rengiamasi sukilimams ir kuo skyrėsi išeitinės lietuvių ir lenkų pozicijos?

– 1831 metų atvejų turime iš esmės skirtingas sąlygas Lietuvoje ir Lenkijoje. Kariniu požiūriu, lenkai turėjo didžiulį pranašumą, nes vis dar formaliai egzistavo Lenkijos Karalystė ir jos kariuomenė. Tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo visiškai inkorporuota į Rusijos sudėtį, o tie nominaliai vadinami „lietuviški“ pulkai egzistavo tik priešininko – Rusijos kariuomenės sudėtyje. Tuo pačiu, šis skirtumas yra esminis ir nuo 1863 metų, kuomet tiek lenkai, tiek ir lietuviai pradėjo „nuo nulio“.

Atsižvelgiant į šiuos faktorius ir tai, kad 1831 metų sukilimas Rusijai buvo netikėtas, būtent šis sukilimas kariniu požiūriu buvo daug perspektyvesnis. Lenkija vis dar turėjo savo kariuomenę, o Rusija jos teritorijoje buvo išdėsčiusi taikos meto sąlygas atitinkančias pajėgas. Todėl sukilimas Lenkijoje nuo pat pradžių labiau priminė „tikrą“ karą, su mūšiais „kariuomenė prieš kariuomenę“, daugelį kurių iš pradžių laimėjo lenkai. Rusijos kariuomenė turėjo vėl įžengti į Lenkiją ir užkariauti ją iš naujo.

Lietuvoje tokios kariuomenės nebuvo, todėl nuo pradžių čia vyko partizaniniai veiksmai – garnizonų puldinėjimai, komunikacijų trikdymas, ginklų ir amunicijos grobimas ir pan. Siekiant kilstelėti sukilimo Lietuvoje mastą iki konvencinių karo veiksmų, į Lietuvą atsiųsti keli Lenkijos kariuomenės daliniai, turėję sudaryti sukilėlių kariuomenės branduolį.

Kaip ir Lenkijoje, Lietuvoje sukilėliams pavyko greitai perimti teritorijos kontrolę – sukilėliai kontroliavo veik visą Lietuvą, išskyrus Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus miestus, kuriose dar išsilaikė rusų garnizonai. Partizaninio karo etapas baigėsi ir prasidėjo konvenciniai veiksmai. Pradinis sukilėlių tikslas buvo prasiveržti į pajūrį, kur jų kariuomenė sustiprėtų ir apsirūpintų ginklais, tačiau šio tikslo atsisakyta ir nuspręsta žygiuoti į Vilnių. Generalines Panerių kautynes dėl sostinės, Antano Gelgaudo vadovaujami sukilėliai pralaimėjo. Pasak kai kurių šaltinių, tai lėmė prasti sukilėlių vado kariniai gebėjimai. Kita vertus, rusų pajėgos užėmė geresnes pozicijas, turėjo daugiau artilerijos ir buvo nuo pradžių pranašesnės.

Nežinia, kiek pagrįsti kaltinimai Antanui Gelgaudui, tačiau aišku, kad jis buvo neryžtingas vadas. Nusprendus žygiuoti į Vilnių, jis taip pat delsė ir per ilgai rengėsi žygiui, tuo pačiu duodamas rusų kariuomenei laiko sutelkti pajėgas ir įsitvirtinti.

– Nesėkmę Panerių mūšyje galėjo lemti ir prastesnė ginkluotė.

– Pernelyg didelio skirtumo kariuomenės skaičiaus ir ginkluotės atžvilgiu nebuvo. Galima sakyti, kad Paneriuose susitiko palyginti lygiavertės kariuomenės, tik viena (sukilėlių) buvo šiek tiek silpnesnė.

Po šio pralaimėjimo sukilėliai vėl persiorientavo į partizaninius veiksmus, kol galiausiai buvo nuslopinti ir šie.

– 1831 metais buvusių palankesnių karinių sąlygų išnaudoti nepavyko, o 1863 metais jos buvo jau blogesnės?

– 1863 metų sukilimo pradžioje nebebuvo svarbiausio pranašumo – veikiančios Lenkijos kariuomenės. Tuomsyk ne tik lietuviai, bet ir lenkai rengėsi sukilimui neturėdami jokio jau esamo atspirties taško. Be to, išmokusi praėjusio sukilimo pamokas, Rusija buvo pasiruošusi netikėtumams – Lenkijoje ir Lietuvoje buvo dislokuotos gerokai didesnės pajėgos. Jų dydis atspindėjo ne tik rusų nusiteikimą neleisti išsiplėsti sukilimui, bet ir baimę, kad lietuviams ir lenkams į pagalbą iš tiesų gali ateiti britai ir prancūzai.

Nepaisant sukilėlių vilčių ir Rusijos baimių dėl išorinių faktorių, laikas sukilimui buvo subrendęs pačioje Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje. Tai, kad nepriklausomybės troškimas nebuvo pamirštas rodo vienas sukilimą pakursčiusių įvykių. Varšuvoje vyko, vieno iš 1830 metų sukilimo vadų našlės laidotuvės, po kurių mieste prasidėjo neramumai ir riaušės. Mieste gyvenusiems Rusijos valdžios atstovams teko užsibarikaduoti namuose. Akivaizdu, kad naujas sukilimas brendo su nauja karta, kuri nekantravo pratęsti savo tėvų kovą.

Visgi, kaip jau minėta, šį kartą sukilimas neperaugo partizaninio karo etapo. Nedidelės, judrios sukilėlių grupės Lietuvoje ir Lenkijoje vykdė staigius išpuolius ir taip pat staigiai traukdavosi. Šį kartą jau nebebuvo kalbos apie teritorijos kontrolę. Net jei sukilėliams ir pavykdavo užimti kurį nors miestelį, jie tuoj pat turėdavo iš jo pasitraukti.

Čia galime palyginti 1863 metų sukilėlių veiksmus ir su pokarių partizanų taktika, kuri skyrėsi vienu svarbiu bruožu – pokario partizanų būriai veikė apibrėžtose „savose“ teritorijose, o 1863 metų sukilėlių būriai nuolat judėjo, stengdamiesi neužsibūti konkrečioje vietovėje. Vilniaus apylinkėse veiksmus pradėję būriai vėliau išmaišė visą Lietuvą.

O štai išdavystės buvo tas veiksnys, kuris siejo sukilėlius su partizanais. 1863 metais taip pat atsirasdavo ne vienas, įskųsdavęs sukilėlius rusų valdžiai. Tiesa, pasekmės dažniausiai nebūdavo tokios lemtingos: jei pokario partizanams jų stovyklos išdavystė veik neišvengiamai baigdavosi apsupimu ir mirtimi, tai 1863 metų sukilėliai tokiais atvejais sugebėdavo tuo pat metu ir susiremti su rusais, tvarkingai susirinkti turtą ir galiausiai pasprukti nuo persekiojančių caro kareivių. Kraštas buvo miškingesnis, o modernių ryšio priemonių nebuvo. Gerai įtvirtintą stovyklą miške sukilėliai galėdavo sėkmingai ginti net keletą dienų ir pamainomis atrėminėti rusų atakas, pertraukose spėjant ir „košės pavalgyti“.

– 1831 metų sukilimo pagrindu galėjo būti dar vis egzistavusi Lenkijos kariuomenė, tačiau 1863 metais sukilėliai šios „prabangos“ neturėjo. Kaip buvo ginkluoti jų būriai?

– Sukilėlių kariuomenės pagrindą sudarė dalgininkai, savotiškas pikinierių atitikmuo, kuris viena vertus, XIX amžiuje jau buvo „atgyvenęs“, tačiau tinkamoje vietovėje, suderinus su patyrusių ir kokybiškais šautuvais ginkluotų šaulių veiksmais, pasirodė vis dar beęsantis gana efektyvus.

Kalbant apie kokybinius lenkų ir lietuvių kariuomenių skirtumus, šiuo atveju taip pat galima teigti, kad 1831 metais lietuviai buvo ginkluoti taip pat tik turėjo mažiau ginklų, o 1863 metais skirtumų jau praktiškai nebebuvo.

Kavalerijos būta nedaug ir ji daugiausiai atliko žvalgybines funkcijas. Šaulių ir dalgininkų santykis 1863 metais priklausė nuo konkretaus būrio. Iš sukilimo dalyvių prisiminimų žinome, kad jų kariuomenė buvo gana marga. Jei 1831 metais dauguma sukilėlių bent jau stengėsi dėvėti uniformas, tai 1863 metais į tai žiūrėta atlaidžiau. Pavyzdžiui Zigmanto Sierakausko būrys buvo gerai ginkluotas ir uniformuotas, o kai kuriuose kituose kartu žygiavusiuose būriuose, anot liudininkų, buvo bet kaip apsirūpinę sodiečiai.

Kaip ir pirmojo, taip ir antrojo sukilimo metu sukilėliams buvo labai svarbu prasiveržti prie jūros ir apsirūpinti ginklais. 1863 metais sukilėliai pajūryje gana sumaniai sugebėdavo įvelti rusų pajėgas į dėmesį nukreipiančius susidūrimus, kol iš baržų būdavo iškraunama amunicija. Visgi, skirtingai nuo priešininko, nuolatinio tiekimo sukilėliai užsitikrinti negalėjo ir ginklų bei amunicijos trūkumas abiejų sukilimų metu buvo vienas svarbiausių faktorių, dėl ko pralaimėta dauguma susirėmimų.

– 1863 metais sukilėliai puoselėjo platesnių karinių veiksmų planus, ar ketino apsiriboti vien partizaniniais veiksmais?

– Nors partizaniniai veiksmai dominavo, planai buvo didesni. Tikėtąsi, kad sukilėlių būriams iš pradžių pavyks apsijungti į keletą kolonų, kurios jau galėtų veikti, kaip reguliarioji kariuomenė. Zigmantui Sierakasukui pavyko suformuoti tris kolonas, kurių vienai vadovavo jis pats, kitai – Boleslovas Kolyška, o trečiajai – Antanas Mackevičius. Jų taktinis planas buvo gana įdomus: užimti Daugpilį ir užimti turtingus karinius sandėlius, o tuomet žygiuoti į Kuršą ir užėmus pajūrį užsitikrinti paramą iš Europos.

Deja, priešui planas buvo išduotas ir sukilėlių kariuomenė atsisakė ketinimų pulti Daugpilį ir išžygiavo į Kuršą. Tačiau prie Biržų juos pasitiko rusų kariuomenė – sukilėliai pralaimėjo ir buvo vėl išblaškyti. Zigmantas Sierakauskas ir Boleslovas Kolyška pateko į nelaisvę. Atkakliausiai dar kovėsi Antano Mackevičiaus sukilėliai, bet apskritai sukilėlių pajėgos buvo nublokštos į pradinį partizaninių veiksmų etapą ir galiausiai palaužtos. Panašiai karo eiga susiklostė ir Lenkijoje.

– Sukilėlių karininkai buvo daugiausiai profesionalūs kariškiai, ar „mėgėjai“?

– Buvo daug Rusijos kariuomenėje tarnavusių profesionalų. Beje, kai kurie 1863 metų sukilimo dalyviai buvo „kvalifikuoti revoliucionieriai“, parengti Italijoje veikusiose mokyklose, apmokyti Garibaldžio kariuomenės dvasioje. Dauguma sukilėlių karininkų savo reikalą išmanė.

– Ar sukilėliai kada nors turėjo kiekybinį pranašumą prieš Rusijos pajėgas? Kaip jie vertino savo galimybes laimėti?

– 1831 metų sukilimo metu šiuo atžvilgiu jėgos buvo apylygės, tačiau per trumpą laiką Rusija sugebėjo sutelkti pranašesnes pajėgas. Tuo metu 1863 metais jėgų santykis sukilėliams buvo nepalankus nuo pat pradžių, o su laiku rusų kiekybinis pranašumas tik didėjo. Jei 1863 metų sukilimo pradžioje čia būta 60 tūkstančių rusų kareivių, tai pabaigoje – beveik 150 tūkstančių.

Žiūrint per karinę prizmę, abiejų sukilimo metu pergalės tikimybė buvo gana nedidelė, ypatingai 1863 metais. Tačiau tikrai negalima tvirtinti, kad sukilimų vadai juos pradėjo nematydami pergalės galimybių. Nepamirškime ir to, kad tiek 1831, tiek ir 1863 metais manyta, kad sėkmingai išplėtojus sukilimą, jis sulauktų ir pagalbos iš kitų Rusijai priešiškų valstybių.

Žinoma, buvo ir tų sukilėlių, kuriems nerūpėjo pergalės ar pralaimėjimo tikimybės, o kautis jie ėjo vadovaudamiesi romantine laikmečio dvasia, kad ir „palaistyti laisvės medį savo krauju“ arba viltimi, kad „jei ne mes, tai bent mūsų kaulai kada nors bus laisvi“.