Komandantė mirė, revoliucija baigėsi

2013-03-12 "Lieuvos žinios"

30 vals­ty­bių va­do­vai lie­jo aša­ras Hu­go Cha­ve­zo lai­do­tu­vė­se. Vie­ni gai­lė­jo pra­ras­to drau­go - re­vo­liu­cio­nie­riaus, ki­ti aša­ro­jo, jau įsi­vaiz­duo­da­mi, kaip už­su­ka­mi ne­mo­ka­mos naf­tos čiau­pe­liai. Rin­ki­mai Ve­ne­sue­lo­je nu­ma­ty­ti ba­lan­džio 14 die­ną, ir po­li­ti­nės par­ti­jos jau pra­dė­jo re­gis­truo­ti kan­di­da­tus.

Turbūt nebuvo tokių, kas amžinatilsį H.Chavezą vertino nuosaikiai. Jį arba dievino, arba jo nekentė. Kritikai vadino jį diktatoriumi, šalininkai tapatino su Simonu Bolivaru ir net Kristumi. Perdėti abu vertinimai. H.Chavezas nebuvo diktatorius tiesiogine šio žodžio prasme. Tuo labiau, nepaisant jo asmenybės ryškumo, "netraukė" ir iki S.Bolivaro. Be abejo, jis buvo pavyzdžiu bent jau kai kuriems regiono šalių vadovams, tačiau labai sunku pasakyti, koks tai buvo pavyzdys - geras ar blogas?

Charizmatiškas autokratas

Venesuelą H.Chavezas valdė ne geležiniu kumščiu, o greičiau begaliniu užsispyrimu, atkakliai ignoruodamas kitokią nuomonę. Venesuela - ne Kuba. Čia žmonės galėjo naudotis internetu ir socialiniais tinklais, buvo vienas apylaisvis opozicinis televizijos kanalas. Svarbiausia. kad buvo pati opozicija, galėjusi bent jau dėl grožio varžytis su juo rinkimuose.

Vis dėlto H.Chavezo Venesuela nebuvo ir laisva šalis. Ne veltui valdymo meno jis mokėsi Kuboje. H.Chavezas nesibodėjo atvirai grasinti ne tik opozicijai, sukūrė asmeninę 125 tūkst. žmonių gvardiją, pristeigė bendruomenės tarybų, kurios neteisėtai, bet efektyviai perėmė kai kurias savivaldos žinybų funkcijas ir beveik visas pajamas. Kartu su tūkstančiais iš Kubos atvykusių gydytojų, mokytojų ir sporto trenerių H.Chavezas parsigabeno ir gausų būrį "pasiskolintų" saugumiečių, labai prisidėjusių prie to, kad žmonės būtų "patenkinti".

Jis net buvo sumanęs pagal savo pavyzdį perpaišyti visus šalyje esančius S.Bolivaro paveikslus, kad jo dievukas būtų panašesnis į jį patį - kiek tamsesnės odos ir su švelniais afrikietiškais bruožais.

Socialistinio rojaus mitas

Venesuelos ekonomikos pagrindas - naftos eksportas. Taip buvo ir iki H.Chavezo, skirtumas tik tas, kad Komandantė ėmė dalytis "naftiniais" doleriais su bedaliais. Net ir aršiausi kritikai turi pripažinti, kad H.Chavezo valdymo metu Venesueloje gerokai sumažėjo skurdas, pagerėjo situacija švietimo ir sveikatos apsaugos srityse.

Tuo pat metu šalies ekonomika plačiąja prasme ritosi velniop. Vis pasikartojančios nacionalizavimo bangos beveik sunaikino žemės ūkį, smulkųjį ir vidutinį verslą, dauguma kasdienių prekių importuojamos, o valstybės žinion perimta pramonė merdi.

Skurdžiausiai besiverčiantys venesueliečiai H.Chavezą mylėjo ir myli ne už tai, kad šis jiems davė darbą ir galimybę patiems kurti savo ateitį, o už tai, jog būdami bedarbiai jie galėjo nesirūpinti pragyvenimu, nes jį garantavo valstybinė nafta.

Toks ekonominis "stebuklas" neturėtų stebinti, juk socialistinio H.Chavezo rojaus programos taip pat buvo rašomos ne kur kitur, o Kuboje, kuri tikrai nėra sektinas ekonomikos modelis.

Draugai ir kaulytojai

H.Chavezas svajojo tapti naujuoju Bolivaru - Lotynų Amerikos suvienytoju. Jis sukūrė Pietų Amerikos šalių sąjungą, nuo Pasaulio banko nepriklausomą Pietų banką, telkė kairiuosius lyderius į ALBA organizaciją. Sunku pasakyti, ar bent viena struktūra davė kokios nors apčiuopiamos naudos, išskyrus tribūną pačiam H.Chavezui nuolat burnoti ant JAV. Jei nauda ir buvo, tai - begalinės labdaros upės, naftos pavidalu tekėjusios į Pietų Amerikos "revoliucinių" lyderių biudžetus. Kuba gaudavo tiek naftos, kad net galėdavo ją perpardavinėti kitoms Karibų jūros valstybėms.

Kuba, Urugvajus, Bolivija ir kitos "nugalėjusios revoliucijos" šalys labiausiai gedi H.Chavezo. Paskirtasis Komandantės įpėdinis Nicolas Maduro jau leido suprasti, kad Havana gaus gerokai mažiau nemokamos naftos nei lig šiolei. Reikia manyti, kad tokie lyderiai kaip Argentinos prezidentė Christina Kirchner rinkimų kampanijoms irgi nebegaus H.Chavezo siųstų lagaminėlių su šimtais tūkstančių JAV dolerių.

Taigi sunkūs laikai ateina Bolivaro ainiams... Na, nebent pati nuosaikiausiai kairioji šalis - Brazilija - dėl to per daug nesikamuos. Savo laimei, ekonomikos ji nesimokė Kuboje, todėl ir H.Chavezo išlaikytinės vaidmuo jai niekad negrėsė. Atvirkščiai, Brazilija pelnėsi iš Venesuelos pramonės ir verslo griuvimo ir nuolat didino eksportą į "socialistinį rojų".

Revoliucija baigėsi

Po H.Chavezo mirties jo partiečiai darniai skandavo: "Revoliucija nugalėjo - kova tęsiasi!" Šūkyje yra tiesos - revoliucija nugalėjo, vadinasi, baigėsi. O kova tikrai tik prasideda. Pirmiausia Venesuelos laukia vidinė kova: kiti H.Chavezo bendražygiai gali nepaklusti Komandantės valiai ir nepripažinti N.Maduro lyderystės. Yra opozicija, kuri taip pat mėgins vėl surengti žygį į valdžios viršūnes. O tada, kai paaiškės, kas toliau valdo Venesuelą, bus galima kalbėti ir apie tai, kaip tai paveiks visus kitus Pietų Amerikos revoliucionierius.

Greičiausiai Venesuela nenutrauks pagalbos "vargšams pusbroliams" ir greičiausiai toliau deklaruos idėjinį solidarumą. Bet nemokamos naftos srautai tikrai sumažės. Kaip kad turėtų blėsti ir antiamerikietiška retorika, nes būtent į JAV eksportuojama daugiausia naftos. Dalykiškesni pasidarys ir santykiai su Rusija, Baltarusija, Iranu ir kitais H.Chavezo numylėtais partneriais.

Net ir ištikimiausi H.Chavezo revoliucijos sekėjai bus daug pragmatiškesni už savo mokytoją. Jie skirs kur kas daugiau dėmesio asmeniškai sau. Jie jau spėjo prisikimšti kišenes dar H.Chavezui gyvam esant. Kodėl turėtų nustoti tai daryti po jo mirties?

H.Chavezas įsivaizdavo būsiąs naujuoju Fideliu Castro, tačiau tokia jau ta istorijos ironija: F.Castro vis dar čia, o H.Chavezo jau nebėra. Jis nesuvienijo Pietų Amerikos, netapo naujuoju Bolivaru ir nesukūrė socialistinio rojaus, nebent tokiu laikytina Kuba. Lotynų Amerika po H.Chavezo gyvens taip pat, kaip gyveno iki jo: su revoliucionieriais, diktatoriais, oligarchais, prabanga, korupcija, skurdu ir spalvingiausiais pasaulyje karnavalais.