Japonija - supervalstybė be armijos

2013-02-25 "Lietuvos žinios"

Ja­po­nai vis ak­ty­viau dis­ku­tuo­ja, ar rei­kia tai­sy­ti Kons­ti­tu­ci­ją, kad ša­lis ga­lė­tų tei­sė­tai tu­rė­ti ar­mi­ją. Pa­tai­sų ša­li­nin­kai tvir­ti­na, kad taip vals­ty­bė at­gau­tų na­tū­ra­lią tei­sę į vi­sa­ver­tę sa­vi­gy­ną, o prie­ši­nin­kai gąs­di­na at­gim­sian­čio mi­li­ta­riz­mo bau­bu.

Dabartinė Japonijos Konstitucija galioja nuo 1947 metų gegužės 3 dienos. Vienas svarbiausių jos straipsnių - devintasis - sako, kad šalis ne tik atsisako suverenios teisės į karo veiksmus, bet ir įpareigoja japonus niekada nekurti sausumos pajėgų, karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų.

Šią Konstituciją japonams įteikė okupacinė JAV administracija, kuri pokario metais visais įmanomais būdais siekė išmušti jiems iš galvų bet kokį norą vėl prieš ką nors kada nors iškelti samurajaus kataną (kardą).

Pokario metais tai skambėjo visai logiškai ir teisingai, tačiau dabar minėti apribojimai tėra reliktas - nūdienos tikrovei visiškai neadekvati atgyvena.

Premjeras - nacionalistas?

Pagrindiniai pataisų šalininkai - premjeras Shinzo Abe ir jo Liberalų demokratų partija, kuriems 2007 metais galiausiai pavyko įtikinti parlamentą bent jau imti svarstyti karinių apribojimų panaikinimo klausimą. Ko gi nori premjeras, kairiųjų pavadintas nacionalistu?

Trumpai: teisės turėti ginkluotąsias pajėgas, teisės į kolektyvinę savigyną (atsakyti ginklu, jei būtų užpulti sąjungininkai), teisės visavertiškai dalyvauti tarptautinėse misijose bei teisės teikti sąjungininkams visavertę logistinę paramą.

Gal Sh.Abe ir laikytinas nacionalistu, bet jo keliami reikalavimai visiškai įprasti ir priimtini bet kurioje pasaulio valstybėje.

"Ne", ir viskas

Konstitucijos pataisų priešininkai iš esmės neturi jokių racionalių argumentų ir kantriai kartoja, jog keisti Konstitucijos negalima todėl, kad to daryti tiesiog negalima. Neva Japonijai vos vėl įteisinus savo armiją tuoj kils karo grėsmė.

Gąsdinama ir kitais baubais. Pavyzdžiui, tuo, kad karininkija pulkais patrauks į politines partijas ir valstybės institucijas: nespėsi mirktelėti, o šalis jau vėl bus tapusi agresyvia militaristine imperija, kokia buvo XX amžiaus pradžioje.

Dar vienas populiarus pataisų priešininkų argumentas - vieno Konstitucijos straipsnio taisymas taps precedentu, keliančiu grėsmę visai Konstitucijai. Sunku su tuo sutikti, nes armijos įteisinimas yra civilizuotesnis įstatymais pagrįstas procesas nei jos ignoravimas. Juk de facto Japonija jau seniai turi armiją.

Šešėlinė armija

Nors Japonijos kariuomenė formaliai yra ne daugiau nei itin gausios karo policijos pajėgos, tikrovėje tai - visiškai normali armija, turinti ketvirtį milijono žmonių ir 50 mlrd. dolerių biudžetą (pagal didumą penktas pasaulyje). Formaliai jos veikla turėtų apsiriboti savo teritorijos gynyba, bet iš tiesų japonų karo laivai patruliuoja piratų knibždančioje Adeno įlankoje, kariai atlieka nekovines misijas Afganistane ir Irake. Per pastaruosius 20 metų Japonijos savigynos pajėgos (JSP) dalyvavo vienuolikoje Jungtinių Tautų operacijų.

JSP jau yra armija, nesvarbu, ar tai kam nors patinka, ar ne. Ar vien jau šio fakto ignoravimas nekelia grėsmės, kad taip pat būtų galima "lanksčiai interpretuoti" ir kitus Konstitucijos straipsnius?

Kaimynės pyksta

Artimiausios Japonijos kaimynės Kinija, Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja itin neigiamai vertina perspektyvą, kad japonai vėl gali įteisinti savo ginkluotąsias pajėgas. Tik vargu ar jų pyktis (o gal net ir baimė) turi realų pagrindą. Negi Pekinas ar Seulas nori pasakyti, kad baiminasi būti užpulti? Juk tai skamba tiesiog absurdiškai. Pietų Korėja pati turi net ir labai pajėgią bei kovingą armiją, o apie Kiniją apskritai nėra ko kalbėti. Juk būtent ji ilgus pokario metus buvo laikoma didžiausia karine grėsme Japonijai. Tik pokario metais Pekinas galėjo pagrūmoti nebent milijonais prastai ekipuotų pėstininkų, todėl Japonijos saugumui garantuoti pakako regione dislokuotų JAV pajėgų. Dabar Kinija turi vieną galingiausių ir moderniausių armijų pasaulyje. Jai nėra ko baimintis japonų, kaip ir šiems - kinų. Pekinas ir Tokijas nekariaus nei dėl Senkoku salų, nei dėl kokios nors kitos priežasties.

Kinai ir korėjiečiai puikiai prisimena skriaudas ir žiaurumus, kuriuos patyrė iš japonų okupantų Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tai nėra priežastis reikalauti Japonijos nusiginklavimo. Tai būtų tolygu, jei, tarkim, Vilnius besąlygiškai pareikalautų, kad nusiginkluotų visos valstybės, kurios buvo okupavusios mūsų teritoriją per pastarąjį šimtmetį.

Grėsmė iš šiaurės

Greičiausiai Pekinas ir Seulas demonstruoja nepasitenkinimą tik pro forma - prieštaraus visiškai simboliškai ir nė kiek nesijaudins, kad japonai vėl turės armiją. Gali būti, kad Seulas paslapčiomis net liks patenkintas - kilus konfliktui su Šiaurės Korėja būtų galima pagalbos kreiptis į dar vieną sąjungininkę.

O dėl Šiaurės Korėjos... Pchenjanas ir yra bene svarbiausia priežastis, kodėl Japonijai reikia visaverčių ginkluotųjų pajėgų. Na, koks gi sveiko proto žmogus norėtų sėdėti beginklis šalia akivaizdžiai alternatyvioje tikrovėje gyvenančio kaimyno, nuolat grasinančio "nušluoti nuo žemės paviršiaus čiuč-khe idėjų priešus". O ypač, kai šis neadekvatus kaimynas turi branduolinį ginklą.

Jokio militarizmo

Nėra ko kaltinti šiandieninės Japonijos mėginimu atgaivinti militaristinę praeitį. Ji niekam nekelia grėsmės, užtat pagelbėti palaikant tarptautines saugumo operacijas tikrai gali. Net jei Sh.Abe išeitų iš proto (atleiskite, premjere) ir nuspręstų kam nors paskelbti karą - valdžioje jo nebeliktų tą pačią akimirką. Šiandien pusė japonų pritaria, kad armija būtų įteisinta, bet už karus veikiausiai nepasisakytų nė vienas.

Japonai nenori kariauti, bet tai nereiškia, kad šalis neturi elementarios teisės pati spręsti, reikalinga jai sava armija ar savo saugumą ir toliau reikia palikti vien amerikiečių priežiūrai. Nereikia painioti militarizmo su nacionaline savigarba.