Kalnų Karabache nėra vietos keliautojams

2015-10-13 "Lietuvos žinios"

Ar­mė­ni­ja, gal­būt bėg­da­ma nuo vi­di­nių prob­le­mų, vėl kai­ti­na ais­tras dėl oku­puo­tų Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­jų. Pa­trauk­lų Kal­nų Ka­ra­ba­cho re­gio­no įvaiz­dį mė­gi­na­ma for­muo­ti ir Lie­tu­vo­je.

Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­riaus Has­sa­no Mamadzados tei­gi­mu, vie­ną ki­tą lie­tu­vį gal ir pa­vyks­ta ap­gau­ti, su­gun­dy­ti ke­liau­ti į Kal­nų Ka­ra­ba­chą, ta­čiau dau­gu­ma pui­kiai su­pran­ta ti­krą­ją si­tua­ci­ją šio­je ka­ri­nio konf­lik­to zo­no­je.

Pra­bi­lo apie anek­si­ją?

– Ne taip se­niai Ar­mė­ni­jos pre­zi­den­tas Ser­žas Sarg­sia­nas par­eiš­kė, kad Kal­nų Ka­ra­ba­chas yra „neat­sie­ja­ma Ar­mė­ni­jos da­lis“. Ar tai ro­do ke­ti­ni­mą anek­suo­ti kraš­tą?

– Dėl šio par­eiš­ki­mo Azer­bai­dža­nas par­eiš­kė pro­tes­tą. Tarp­tau­ti­nės reak­ci­jos S. Sarg­sia­no kal­ba ne­su­lau­kė, ta­čiau esa­me ra­mūs, nes dau­gu­ma tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės na­rių, tarp jų ir Lie­tu­va, tvir­tai re­mia Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą.

Ap­gai­les­tau­ja­me, ta­čiau to­kie par­eiš­ki­mai par­odo Ar­mė­ni­jos po­zi­ci­ją, ku­ri aki­vaiz­džiai prieš­ta­rau­ja vi­soms šios ša­lies nuo­sta­toms, dek­la­ruo­ja­moms tarp­tau­ti­nė­se de­ry­bo­se, pa­žei­džia tarp­tau­ti­nę tei­sę. Jei jau taip, kam ta­da daug me­tų tvir­tin­ti, kad Kal­nų Ka­ra­ba­chas – ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė? Tuo pa­čiu me­tu, kai bu­vo pa­da­ry­tas šis par­eiš­ki­mas, Ar­mė­ni­jos ir Azer­bai­dža­no už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trai su­si­ti­ko Niu­jor­ke ir kar­tu su Mins­ko gru­pės ša­lių pa­siun­ti­niais dis­ku­ta­vo konf­lik­to su­re­gu­lia­vi­mo klau­si­mais. Ver­ta su­si­mąs­ty­ti: ku­ri Ar­mė­ni­jos po­zi­ci­ja yra ti­kro­ji?

– Ko­dėl bū­tent da­bar gir­di­me to­kius par­eiš­ki­mus?

– Jau ne­be pir­mą mė­ne­sį Ar­mė­ni­ja gy­ve­na nuo­tai­ko­mis, ku­rias ga­li­ma pa­va­din­ti re­vo­liu­ci­nė­mis. Žmo­nės rei­ka­lau­ja dar­bo, oraus gy­ve­ni­mo ly­gio už­ti­kri­ni­mo. Re­to­ri­ka, su­si­ju­si su Kal­nų Ka­ra­ba­cho prob­le­ma, skir­ta ati­trauk­ti žmo­nių dė­me­sį nuo kas­die­nių rū­pes­čių. De­ja, Kal­nų Ka­ra­ba­che ne­se­niai vėl vy­ko su­si­šau­dy­mai. Ne­ap­siei­ta be au­kų abie­jo­se pu­sė­se. Ga­li bū­ti, jog tai taip pat bu­vo da­ro­ma spe­cia­liai, kad Ar­mė­ni­jos vi­suo­me­nės dė­me­sys bū­tų nu­kreip­tas nuo vi­di­nių prob­le­mų.

Pri­si­min­ki­me ir tai, kad bū­tent Kal­nų Ka­ra­ba­cho konf­lik­tas pa­dė­jo at­ei­ti į val­džią Ser­žo Sarg­sia­no re­ži­mui. Tą pa­čią kor­tą sten­gia­ma­si pa­nau­do­ti ir da­bar, nors dau­ge­liui ar­mė­nų šian­dien grei­čiau­siai kur kas la­biau rū­pi iš­gy­ve­ni­mo klau­si­mai, o ne tai, kam pri­klau­so Kal­nų Ka­ra­ba­chas ir ap­lin­ki­nės oku­puo­tos te­ri­to­ri­jos.

– Ne­se­niai Ar­mė­ni­ja iš Ru­si­jos gavo 200 mln. do­le­rių pa­sko­lą gink­luo­tei įsigyti. Ar tai ir Ar­mė­ni­jos pre­zi­den­to par­eiš­ki­mas yra pa­pras­čiau­sias su­ta­pi­mas?

– Ste­biuo­si tuo. Užuot gel­bė­ju­si sa­vo eko­no­mi­ką, Ar­mė­ni­ja ima pa­sko­lą gink­lams pirk­ti. Ži­no­ma, Azer­bai­dža­nas taip pat di­di­na sa­vo ka­ri­nius pa­jė­gu­mus. To­kia pa­dė­tis mums pri­me­ta­ma jau dau­giau kaip 20 me­tų. Vi­sa­da sie­kė­me konf­lik­tą iš­spręs­ti dip­lo­ma­ti­niais bū­dais, ta­čiau jei mums vėl bus gra­si­na­ma ka­ru, ne­iš­si­gą­si­me. Mū­sų te­ri­to­ri­jos bu­vo at­plėš­tos, ir mes ne­dve­jo­da­mi sie­kia­me jas su­sig­rą­žin­ti. Mū­sų vie­to­je taip elg­tų­si bet ku­ri pa­sau­lio vals­ty­bė.

Lie­tu­va taip pat tu­ri to­kios pa­tir­ties. Vil­niaus kraš­tas il­gą lai­ką iš jū­sų bu­vo ati­mtas, bet lie­tu­viai nie­ka­da ne­dve­jo­jo dėl troš­ki­mo jį su­sig­rą­žin­ti.

– Jei­gu Ar­mė­ni­ja iš tie­sų nu­spręs­tų anek­suo­ti Kal­nų Ka­ra­ba­chą? Ką da­ry­tų Azer­bai­dža­nas?

– Nie­ku gy­vu su tuo ne­si­taiks­ty­tu­me. Dėl sa­vo že­mės ko­vo­si­me iki ga­lo, ir Ar­mė­ni­ja tai pui­kiai ži­no. Ly­giai taip pat Ar­mė­ni­ja ži­no, kad akis­ta­to­je „vie­nas prieš vie­ną“, be iš­ori­nio įsi­ki­ši­mo, pra­ras­tas te­ri­to­ri­jas su­sig­rą­žin­tu­me per mė­ne­sį.

De­ja, šiuo me­tu konf­lik­tas vis dar rei­ka­lau­ja au­kų. Mo­ka­ma di­džiau­sia kai­na – žmo­nių gy­vy­bė­mis. La­bai gai­la, kai ar­mė­nų šei­mos pri­vers­tos klaus­ti, dėl ko mi­rė sū­nus, bro­lis, tė­vas... Ko­dėl jie tu­ri žū­ti sve­ti­mo­je že­mė­je?

Ap­si­gau­na tik re­tas lietuvis

– At­ro­dy­tų, vi­si jau se­niai tu­rė­tų su­vok­ti, kad Kal­nų Ka­ra­ba­chas – kru­vi­no konf­lik­to zo­na. Ta­čiau net ir šiuo me­tu Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­do straips­nių apie tai, kaip „gra­žu“ ke­liau­ti į tą kraš­tą.

– Tai ste­bi­na. Su­nku įsi­vaiz­duo­ti to­kį „tu­riz­mą“, o juo la­biau iš kur at­si­ran­da to­kios pub­li­ka­ci­jos. Gal su­in­te­re­suo­ti as­me­nys iš tie­sų pa­sik­vie­čia ten žur­na­lis­tą, gra­žiai pri­ima, pa­vai­ši­na, par­odo gra­žias vie­tas ir mai­nais lau­kia tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų? Žiū­rėk, gal ką ir su­do­mi­na.

Lie­tu­vo­je daug bend­rau­ju su po­li­ti­kais, dip­lo­ma­tais, ir vi­si su­pran­ta, kas yra Kal­nų Ka­ra­ba­chas. Tad ką no­ri­ma pa­sa­ky­ti to­kio­mis pub­li­ka­ci­jo­mis? Kad Kal­nų Ka­ra­ba­chas yra pa­trauk­li vie­ta ke­lio­nėms? Ta­čiau tai – ka­ri­nio konf­lik­to zo­na. Ke­liau­ti ten – pa­vo­jin­ga gy­vy­bei.

To­kios ke­lio­nės yra ne tik pa­vo­jin­gos, bet ir ne­tei­sė­tos. Oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų „lan­ky­mas“ pa­žei­džia tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mas, tai da­ran­tis žmo­gus ne­tei­sė­tai ker­ta Azer­bai­dža­no vals­ty­bės sie­ną. Taip ga­li­ma už­si­trauk­ti bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę.

Tie, kas ska­ti­na pa­na­šias „ke­lio­nes“, tie­siog ap­gau­di­nė­ja Lie­tu­vos vi­suo­me­nę.

Vie­no­je to­kių pub­li­ka­ci­jų skai­čiau liaup­ses Mon­tei Mel­ko­nia­nui, ku­ris Ar­mė­ni­jo­je yra pa­skelb­tas na­cio­na­li­niu did­vy­riu. Au­to­rius ga­lė­jo bent jau „pa­gūg­lin­ti“, apie ko­kį žmo­gų ra­šė. M. Mel­ko­nia­nas – Li­ba­no pi­lie­tis, Pra­ncū­zi­jo­je įvyk­dęs te­ro­ro ak­tą, ku­rio me­tu žu­vo ke­le­tas Tur­ki­jos dip­lo­ma­tų. Už tai jis bu­vo nu­teis­tas ir ka­lė­jo. Esu pri­vers­tas su­abe­jo­ti to­kių au­to­rių pro­fe­sio­na­lu­mu.

– Ne vie­nus me­tus gy­ve­na­te ir dir­ba­te Lie­tu­vo­je. Ar mū­sų vi­suo­me­nė su­vo­kia tai, apie ką mes kal­ba­me?

– Be jo­kios abe­jo­nės, ab­so­liu­ti dau­gu­ma žmo­nių čia su­pran­ta, kas yra Kal­nų Ka­ra­ba­cho konf­lik­tas, ką reiš­kia lan­ky­tis oku­puo­ta­me re­gio­ne. Ma­nau, dau­ge­lis su­vo­kia ir tai, kad pa­na­šūs Lie­tu­vos pi­lie­čių ap­si­lan­ky­mai pa­pras­čiau­siai prieš­ta­rau­ja vals­ty­bės po­zi­ci­jai ir da­ro ža­lą jos in­te­re­sams.

Ži­no­ma, už­ti­kri­nu, kad vie­no ar dvie­jų žmo­nių iš­si­šo­ki­mai Lie­tu­vos ir Azer­bai­dža­nu san­ty­kių ne­su­ga­dins. Mes la­bai džiau­gia­mės tvir­ta ir nuo­sek­lia Lie­tu­vos po­zi­ci­ja, tuo, kaip jū­sų ša­lis pri­pa­žįs­ta ir ger­bia Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą.

Ži­no­ma, ga­li at­si­ras­ti vie­nas ki­tas „aš­trių po­jū­čių mė­gė­jas“, ta­čiau pro­tin­gi žmo­nės du kar­tus pa­gal­vos prieš įsi­vel­da­mi į to­kią avan­tiū­rą. Lie­tu­viai kar­tais ma­nęs klau­sia: „Ne­se­niai ke­lia­vo­me į Ar­mė­ni­ją, ar jū­sų tai ne­žei­džia?“ Ži­no­ma, kad ne! Ke­liau­ki­te į Ar­mė­ni­ją, plė­to­ki­te vers­lą ar da­ry­ki­te bet ką ki­tą, kaip da­ro vi­sų nor­ma­lių, ci­vi­li­zuo­tų vals­ty­bių žmo­nės. To­kių pat san­ty­kių su Ar­mė­ni­ja sie­kia ir Azer­bai­dža­nas.