Ar galima tapti lietuviu

2015-10-31 "Lietuvos žinios"

Ne­su iš­im­tis. Kaip ir dau­ge­lis lie­tu­vių, tu­riu tą mis­ti­nį ge­no­mą, ku­ris ver­čia į kas­die­niš­ką klau­si­mą „kas ge­res­nio?“ au­to­ma­tiš­kai at­sa­ky­ti „nie­ko“. 

Ir tuoj pat pats pa­gal­vo­ju: „Ką aš čia šne­ku? Juk vis­kas ge­rai!“ Jei spė­ju, ban­dau pa­si­tai­sy­ti ir pa­ti­kin­ti pa­šne­ko­vą, kad iš tie­sų ne­tu­riu kuo skųs­tis – žmo­na, vai­kai, ačiū Die­vui, svei­ki ir to­kie nuo­sta­būs, kad kas­dien tu­rė­čiau jaus­tis, kaip lai­mė­jęs „auk­so puo­dą“. O jei kas gy­ve­ni­me ir ne­ge­rai – ne­gi to ne­įveik­siu?

Dėl to­kių op­ti­miz­mo pro­ver­žių kal­ti­nu pro­tė­vius, ku­rie į mū­sų gra­žią ša­lį prieš 200 me­tų at­ka­ko iš Do­no ste­pių. Aki­vaiz­du, kad ma­no pa­var­dė ne bal­tiš­kos kil­mės, ar ne? Dėl to ne kar­tą gy­ve­ni­me esu gir­dė­jęs: „Tai tu ru­sas?“ Ne, ne ru­sas, ne Lie­tu­vos ka­zo­kas, aš – lie­tu­vis. To­dėl, kad toks yra ma­no pa­si­rin­ki­mas – lais­vo, lais­vos vi­suo­me­nės na­rio pri­vi­le­gi­ja.

Už šį pa­si­rin­ki­mą esu be ga­lo dė­kin­gas Lie­tu­vai, pri­ėmu­siai ma­no pro­tė­vius, ir pa­tiems pro­tė­viams, ku­rie ne su­lie­tu­vė­jo ar asi­mi­lia­vo­si, o bū­tent są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko bū­ti lie­tu­viais. Man pa­si­se­kė. Ti­krai ne­daž­nas at­ve­jis XIX am­žiu­je, kad Alek­sand­ro Pir­mo­jo ka­riuo­me­nė­je Pra­ncū­zi­jos link žy­giuo­jan­tys du ka­zo­kai at­sai­niai nu­mo­tų ran­ka į pui­kią ir tais lai­kais nie­ko ne­ste­bi­nan­čią ga­li­my­bę pa­plė­ši­kau­ti, pa­prie­var­tau­ti ir ki­taip pa­si­links­min­ti Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Užuot taip „žy­gia­vę“, jie ap­sis­to­jo Lie­tu­vo­je. Ma­tyt, „ne­ti­kri“ ka­zo­kai bu­vo.

Juk bū­da­mi ti­tu­li­nės im­pe­ri­jos tau­tos at­sto­vai ga­lė­jo ne­si­var­gin­ti pri­tap­ti ir ap­si­ri­bo­ti net ir šiais lai­kais dar pa­si­tai­kan­čiu „ni­mo­ku li­tu­viš­kai“. Bet ne, jie pri­ėmė ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą ir ta­po lie­tu­viais. Iš­ti­ki­my­bę Lie­tu­vai ne kar­tą įro­dė mū­šio lau­ke. Nie­ka­da ne­nei­gė sa­vo kil­mės, to ne­da­rau ir aš. Ta­čiau bū­ti lie­tu­viu bu­vo jų ir, ga­liau­siai, ma­no pa­si­rin­ki­mas.

To­dėl be ga­lo keis­ta, kai gir­džiu aiš­ki­nant apie „ti­krą“ ir „ne­ti­krą“ kil­mę: tas yra „ne­ti­kras“ lie­tu­vis, o anas vi­sai ne len­kas, o su­len­kė­jęs gu­das ar su­ru­sė­jęs že­mai­tis. Kil­mė, „krau­jo ry­šys“ ir pa­na­šūs da­ly­kai yra nė kiek ne dau­giau nei is­to­ri­nio nag­ri­nė­ji­mo ob­jek­tas. Jei žmo­gus tvir­ti­na, kad jis len­kas, – jis ir yra len­kas. Ga­li jam 20 kar­tų įro­di­nė­ti, kad jo kil­mė ki­to­kia, bet tai ne­kei­čia es­mės – jo pa­si­rin­ki­mo.

Jei Lie­tu­vo­je pa­si­liks bent vie­nas ki­tas iš tūks­tan­čio čia ke­ti­na­mų at­ga­ben­ti pa­bė­gė­lių si­rų (nors tuo la­bai abe­jo­ju), il­gai­niui jie pa­žins mū­sų pa­pro­čius, gy­ve­ni­mo bū­dą, gerbs mū­sų įsta­ty­mus ir sa­vo vai­kus mo­kys, kad Lie­tu­va yra ša­lis, su­tei­ku­si jiems tai­kaus gy­ve­ni­mo ga­li­my­bę. Ga­li bū­ti taip, kad šių pa­bė­gė­lių vai­kai­čiai jau va­dins sa­ve lie­tu­viais. Ir ti­krai to­kie bus.

Abe­jo­ju, ar šiems žmo­nėms bū­tų la­bai svar­bu as­mens do­ku­men­tuo­se tu­rė­ti įra­šą ara­biš­kais raš­me­ni­mis. Ki­ta ver­tus, ne­su nei to­kio rei­ka­la­vi­mo prieš­inin­kas, nei ša­li­nin­kas. Ti­kiu, kad kaž­kam tai svar­bu, ir ger­biu to žmo­gaus įsi­ti­ki­ni­mus. Ta­čiau tu­riu at­vi­rai pa­sa­ky­ti, kad tie­siog ne­sup­ran­tu, kam dėl to ie­tys lau­žo­mos. Ma­no pa­var­dė ka­dai­se bu­vo ra­šo­ma ki­ri­li­ca, da­bar ją ra­šau lo­ty­niš­ko­mis rai­dė­mis ir ne­ma­tau jo­kios bė­dos. Juk dėl to ji ne­pa­si­kei­tė.

Šis ir ki­ti pa­na­šūs klau­si­mai yra vi­siš­kai ne­es­mi­niai. Kas svar­bu? Lo­ja­lu­mas Tė­vy­nei ir pa­gar­ba jai bei jos žmo­nėms. Tu­riu Lie­tu­vos pa­są ir esu pa­si­ren­gęs vyk­dy­ti vi­sas man už šią pri­vi­le­gi­ją ten­kan­čias par­ei­gas. Bū­tent taip el­gė­si čia at­vy­kę ma­no pro­tė­viai, taip jie auk­lė­jo vai­kus ir taip aš mo­kau sa­vuo­sius.