H. Mammadzada: tegu nepriklausomybė būna amžina

2014-05-27 "Lietuvos žinios"

Ry­toj, ge­gu­žės 28-ąją, Azer­bai­dža­nas šven­čia Res­pub­li­kos die­ną. 1918 me­tais Azer­bai­dža­no De­mo­kra­ti­nė Res­pub­li­ka ta­po be­ne pa­žan­giau­sia is­la­miš­ko­jo pa­sau­lio vals­ty­be. Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je dr. Ha­sa­no Mam­ma­dza­dos tei­gi­mu, da­bar azer­bai­dža­nie­čiai vėl džiau­gia­si lais­va ir kles­tin­čia sa­vo ša­li­mi.

Azer­bai­dža­nas, kaip ir Lie­tu­va, šie­met šven­čia 96-ąsias pir­mo­sios Res­pub­li­kos me­ti­nes. Azer­bai­dža­nie­čiai, kaip ir lie­tu­viai, tuo me­tu su gink­lu ran­ko­se tu­rė­jo gin­ti sa­vo lais­vę. Dar su­nkes­nis ne­gu mums jiems te­ko ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ke­lias, pa­ženk­lin­tas tar­pu­sa­vio vai­dais ir ka­ru su ar­ti­miau­siais kai­my­nais.

Ta­čiau Azer­bai­dža­nas iš­gy­ve­no vi­sas ne­gan­das ir da­bar yra re­gio­no ly­de­ris, ga­lin­tis pa­si­gir­ti sta­bi­liai au­gan­čia eko­no­mi­ka bei tvir­tu tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mu. In­ten­sy­vė­ja ir ša­lies ry­šiai su Lie­tu­va. Azer­bai­dža­no Res­pub­li­kos die­nos pro­ga LŽ kal­bi­na Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­rių Lie­tu­vo­je dr. Ha­sa­ną Mammadzadą.

Is­la­mo pa­sau­lio priešakyje

- Pir­mo­ji Azer­bai­dža­no Res­pub­li­ka – Lie­tu­vos vien­me­tė. Ko­kia bu­vo Azer­bai­dža­no lais­vės ke­lio pra­džia?

- Mū­sų ša­lis sie­ja ne vie­na bend­ra is­to­ri­nė pa­tir­tis. Kai ku­rie įvy­kiai tra­giš­ki, bet yra ir 1918-ųjų abie­jų ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas. De­ja, tą­kart Azer­bai­dža­no vals­ty­bė gy­va­vo tik 23 mė­ne­sius, kol ją oku­pa­vo Rau­do­no­ji ar­mi­ja.

Už sa­vo lais­vę azer­bai­dža­nie­čiams, kaip ir lie­tu­viams, te­ko ko­vo­ti. Mū­sų ko­va ne­nu­trū­ko ir ta­da, kai į Azer­bai­dža­ną įsi­ver­žė so­vie­tų ka­riuo­me­nė. Nors for­ma­liai Azer­bai­dža­no so­vie­tų res­pub­li­ka pa­skelb­ta 1922-ai­siais, pa­sku­ti­nė ne­prik­lau­so­mo Azer­bai­dža­no vė­lia­va nu­leis­ta tik 1938 me­tais. Azer­bai­dža­nie­čiai prieš­ino­si so­vie­tų val­džiai ir už tai bu­vo bau­džia­mi, ma­siš­kai tre­mia­mi sve­tur. Į Ka­zachs­ta­ną bu­vo iš­trem­tas ir ma­no tė­vas.

- Nors tar­pu­ka­riu Azer­bai­dža­nas gy­va­vo ne­il­gai, te­ko skai­ty­ti, kad ša­lis ne­ma­žai pa­sie­kė.

- Azer­bai­dža­nas ta­po pir­mą­ja de­mo­kra­ti­ne res­pub­li­ka mu­sul­mo­niš­ka­me pa­sau­ly­je. Pir­ma­vo­me ne tik po­li­ti­ko­je - pir­mo­ji ope­ra ir pir­mo­ji mo­kyk­la mo­te­rims mu­sul­mo­niš­ko­se ša­ly­se taip pat įkur­tos Azer­bai­dža­ne. Mo­te­rims bu­vo su­teik­ta tei­sė bal­suo­ti ir bū­ti ren­ka­moms. Mes tai pa­da­rė­me anks­čiau ne­gu Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos ir kai ku­rios Eu­ro­pos vals­ty­bės.

Azer­bai­dža­nas pa­si­žy­mė­jo to­le­ran­tiš­ku­mu tau­ti­nių ir re­li­gi­nių ma­žu­mų at­žvil­giu. Pa­gal­vo­ki­te, per dve­jus me­tus Azer­bai­dža­no vy­riau­sy­bė­je dir­bo net ke­tu­ri žy­dų tau­ty­bės mi­nis­trai. To me­to mu­sul­mo­niš­ka­me pa­sau­ly­je tai bu­vo su­nkiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

Par­la­men­te sa­vo at­sto­vus tu­rė­jo vi­sos di­des­nės tau­ti­nės ma­žu­mos: ar­mė­nai, ru­sai, len­kai, vo­kie­čiai, žy­dai.

Se­pa­ra­tiz­mo našta

- Ten­ka pri­pa­žin­ti, jog tai įspū­din­ga pa­žan­ga.

- Ir vis tiek dar su­lau­kia­me kal­ti­ni­mų (tie­sa, tai da­ro fak­tiš­kai vien ar­mė­nai), kad su mu­mis ne­įma­no­ma su­tar­ti, nors is­to­ri­ja ro­do ką ki­ta. Su ar­mė­nais pui­kiai su­gy­ve­no­me ir pir­mo­sios Res­pub­li­kos, ir 70 me­tų tru­ku­sios so­vie­tų val­džios lai­ko­tar­piu. Ar­mė­nai dir­bo ne­prik­lau­so­mo Azer­bai­dža­no vy­riau­sy­bė­je, o so­vie­ti­niais me­tais gy­ve­no Azer­bai­dža­ne ir tu­rė­jo aukš­tus pos­tus.

De­ja, ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo prieš­auš­riu, 9-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, ki­lo prob­le­mų. Kal­nų Ka­ra­ba­che gy­ve­nan­tys ar­mė­nai par­eiš­kė no­rin­tys at­sis­kir­ti nuo Azer­bai­dža­no. Pa­ty­rė­me se­pa­ra­tiz­mo ne­gan­das.

- Tai bu­vo mo­ty­vuo­ja­ma dau­gu­mos nuo­mo­ne?

- Taip, tuo me­tu Kal­nų Ka­ra­ba­che dau­gu­mą gy­ven­to­jų su­da­rė ar­mė­nai. Ta­čiau ir tai bu­vo pa­siek­ta dirb­ti­nai. Pa­teik­siu trum­pą pa­vyz­dį: 1978-ai­siais ar­mė­nai Chan­ken­dy­je (ar­mė­niš­kai – Ste­pa­na­ker­te) pa­sta­tė pa­mink­lą, skir­tą pir­mų­jų ar­mė­nų per­si­kė­li­mo į Kal­nų Ka­ra­ba­chą 150 me­tų ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti. O kai nu­spren­dė at­skir­ti „sa­vo“ že­mes nuo Azer­bai­dža­no, pa­tys tą pa­mink­lą ir nu­grio­vė, nes jis ta­po ne­pa­to­gus tuo­me­tei pro­pa­gan­dai.

Štai taip ar­mė­nai, nors ir su­kū­rę sa­vo vals­ty­bę, nu­spren­dė, kad ją ga­li­ma kur­ti ir ki­tur - vi­sur, kur tik gy­ve­na dau­giau ar­mė­nų. Apie pa­na­šias am­bi­ci­jas kal­ba­ma ir Gru­zi­jos Dža­va­che­ti­jos re­gio­ne.

Tuo me­tu Azer­bai­dža­nas ne­tu­rė­jo ka­riuo­me­nės, o ar­mė­nų se­pa­ra­tis­tus rė­mė pa­ti Ar­mė­ni­ja, ki­tos už­sie­nio vals­ty­bės, ku­rio­se ak­ty­viai dir­bo jų lo­bis­tai.

Nau­jos ša­lies at­si­ra­di­mas

- Vis dėl­to azer­bai­dža­nie­čiai ap­gy­nė sa­vo vals­ty­bę, o il­gai­niui ją pa­ver­tė ir re­gio­no ly­de­re...

- Pir­mi ne­prik­lau­so­my­bės me­tai bu­vo la­bai su­nkūs. Tuo pat me­tu, kai rei­kė­jo gin­tis nuo Ar­mė­ni­jos ag­re­si­jos, Azer­bai­dža­ne vy­ko pi­lie­ti­nis ka­ras. Bu­vo gru­puo­čių, ku­rios no­rė­jo tie­siog su­skal­dy­ti ša­lį į ga­ba­lus.

Ta­čiau mums pa­vy­ko iš­gy­ven­ti šiuos su­nkius lai­kus. 1990 me­tais mū­sų na­cio­na­li­nis ly­de­ris Hei­da­ras Ali­je­vas grį­žo iš Mask­vos į Na­chi­če­va­nę ir ėmė­si va­do­vau­ti vie­tos par­la­men­tui, o 1993-iai­siais, ka­ro su Ar­mė­ni­ja ir vi­di­nio su­sip­rie­ši­ni­mo me­tu, azer­bai­dža­nie­čiai iš­rin­ko jį ša­lies pre­zi­den­tu. H. Ali­je­vas iš­gel­bė­jo Azer­bai­dža­ną, ne­lei­do jo iš­dras­ky­ti. Jis su­ge­bė­jo su­si­tar­ti ir su Ar­mė­ni­ja - 1994 me­tais pa­si­ra­šy­tos pa­liau­bos trun­ka jau du de­šimt­me­čius.

- 1994-ie­ji ta­po lyg nau­ja pra­džia?

- Tais me­tais im­ta for­muo­ti Azer­bai­dža­no po­zi­ci­ja tarp­tau­ti­nė­je bend­ruo­me­nė­je. Pa­si­ra­šy­tos pir­mos su­tar­tys dėl ener­ge­ti­nių iš­tek­lių eks­por­to į ki­tas ša­lis. Taip bu­vo pa­dė­ti pa­ma­tai tos ne­prik­lau­so­mos Azer­bai­dža­no po­li­ti­kos kryp­ties, ku­rios vals­ty­bė lai­ko­si ir iki šiol. 2005 me­tais pa­ju­to­me jos re­zul­ta­tus.

- Už­tru­ko­te 10 me­tų, ta­čiau aki­vaiz­du, kad dar­bas at­si­pir­ko.

- Be jo­kios abe­jo­nės. Prieš de­šimt­me­tį įsi­ti­ki­no­me, kad H. Ali­je­vo nu­brėž­tos gai­rės bu­vo tei­sin­gos. Šian­dien mū­sų eko­no­mi­ka su­da­ro 80 proc. vi­so Pie­tų Kau­ka­zo re­gio­no eko­no­mi­kos. Per pa­sau­li­nę fi­nan­sų kri­zę Azer­bai­dža­nas ne tik ne­nu­ken­tė­jo, prieš­in­gai, net pa­da­rė pa­žan­gą. Tuo pat me­tu pa­sau­ly­je už­si­re­ko­men­da­vo­me kaip pa­ti­ki­mi par­tne­riai, ypač ener­ge­ti­nio sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo sri­ty­je.

Azer­bai­dža­nas ta­po ti­kru trau­kos cen­tru tarp­tau­ti­niams fo­ru­mams ir ki­tiems ren­gi­niams. Štai šie­met or­ga­ni­zuo­si­me jau IV Hu­ma­ni­ta­ri­nį fo­ru­mą. Vyks­ta dau­gy­bė tarp­tau­ti­nių kul­tū­ros ren­gi­nių. Ki­tą­met pir­mą kar­tą reng­si­me Eu­ro­pos žai­dy­nes, o 2017 me­tais – Is­la­miš­ko­jo so­li­da­ru­mo žai­dy­nes.

Ta­po­me ne­nuo­la­ti­niais Jung­ti­nių Tau­tų Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­riais. Be­je, vie­tą Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je Lie­tu­va pe­rė­mė kaip tik iš Azer­bai­dža­no.

Su­ba­lan­suo­ta pozicija

- Azer­bai­dža­nas pa­si­žy­mi la­bai su­ba­lan­suo­ta ir dau­gu­mos vals­ty­bių ypač tei­gia­mai ver­ti­na­ma tarp­tau­ti­ne po­zi­ci­ja, su­ta­ria­te su skir­tin­gos pa­sau­lė­žiū­ros ša­li­mis. Kaip jums tai pa­vyks­ta?

- Eko­no­mi­nė ne­prik­lau­so­my­bė su­stip­ri­na ša­lies po­zi­ci­jas, ta­čiau dar svar­biau yra tai, kad pa­tys pra­dė­jo­me pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, sa­vo jė­go­mis. Iš to ki­lo ir ap­lin­ki­nių pa­si­ti­kė­ji­mas mu­mis. Po 2001-ųjų rug­sė­jo 11 die­nos įvy­kių Niu­jor­ke pir­mi pa­skel­bė­me so­li­da­ru­mą su tarp­tau­ti­nė­mis pa­stan­go­mis ko­vo­ti prieš te­ro­riz­mą. Apie 40-50 proc. tarp­tau­ti­nės koa­li­ci­jos į Af­ga­nis­ta­ną ga­be­na­mų kro­vi­nių ke­lia­vo per Azer­bai­dža­ną. Mū­sų taik­da­riai da­ly­va­vo tarp­tau­ti­nė­se ope­ra­ci­jo­se Ko­so­ve, Af­ga­nis­ta­ne, Ira­ke. Bu­vo­me pra­dė­ti ver­tin­ti kaip pa­ti­ki­mi par­tne­riai.

Šian­dien pa­lai­ko­me pui­kius san­ty­kius su Va­ka­rais, bet tuo pat me­tu vi­siš­kai nor­ma­liai bend­rau­ja­me ir su Ira­nu, Ru­si­ja, Gru­zi­ja, Tur­ki­ja, Vi­du­ri­nės Azi­jos vals­ty­bė­mis.

- Kaip ver­ti­na­te san­ty­kius su Lie­tu­va?

- Jie kas­met tam­pa vis tvir­tes­ni ir ge­res­ni. No­rė­čiau pa­brėž­ti švie­ti­mo sri­tį. Prieš po­rą me­tų Lie­tu­vo­je stu­di­ja­vo 30-40 jau­nuo­lių iš Azer­bai­dža­no, o da­bar jų jau dau­giau kaip 180, lau­kia­me at­vyks­tant dar 20-30 nau­jo­kų.

No­riu pa­dė­ko­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei, kad ji dve­jus me­tus ga­ran­ta­vo vie­tas aukš­to­jo moks­lo įstai­go­se 20-30 azer­bai­dža­nie­čių. Tuo me­tu Azer­bai­dža­nas nuo dvie­jų iki pen­kių pa­di­di­no są­ra­šą Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų, ku­riuo­se mū­sų jau­ni­mo stu­di­jas fi­nan­suo­ja vals­ty­bė. Šiuo po­žiū­riu Lie­tu­va pir­mau­ja re­gio­ne. Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je to­kių uni­ver­si­te­tų yra po du, Len­ki­jo­je – pen­ki.

- Ko­kias stu­di­jų kryp­tis Lie­tu­vo­je daž­niau­siai ren­ka­si azer­bai­dža­nie­čiai?

- Tarp po­pu­lia­riau­sių ga­lė­čiau pa­mi­nė­ti in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, me­di­ci­ną ir eko­no­mi­kos stu­di­jas. Mū­sų jau­nuo­liai la­bai pa­ten­kin­ti stu­di­jų ko­ky­be, dės­ty­to­jų ir ko­le­gų stu­den­tų po­žiū­riu į juos.

Pa­ga­liau svar­biau­sias da­ly­kas yra tai, kad šie stu­den­tai rep­re­zen­tuo­ja sa­vo ša­lį. Jie pa­tys ir jų lai­mė­ji­mai – ge­riau­sia Azer­bai­dža­no rek­la­ma, lyg vals­ty­bės vi­zi­ti­nė kor­te­lė.

- Tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­va azer­bai­dža­nie­čiams yra ta­pu­si ne­di­de­liu kul­tū­ri­niu ir edu­ka­ci­niu cen­tru?

- Taip. Dar ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir mū­sų glau­džius kul­tū­ri­nius ry­šius. Kas­met Res­pub­li­kos die­nos pro­ga kvie­čia­me į Lie­tu­vą at­vyk­ti Azer­bai­dža­no kul­tū­ros at­sto­vus. 2015-ai­siais Lie­tu­vo­je bū­ti­nai su­reng­si­me Azer­bai­dža­no kul­tū­ros die­nas, o dar ki­tais me­tais – Lie­tu­vos kul­tū­ros die­nas Azer­bai­dža­ne.

Kul­tū­ri­niais ren­gi­niais ti­krai ga­li­me pa­si­gir­ti. Per­nai M. K. Čiur­lio­no mo­kyk­los mo­ki­niai su­ren­gė kon­cer­tą, per ku­rį at­li­ko 20 Azer­bai­dža­no kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius. Ati­tin­ka­mą kon­cer­tą or­ga­ni­zuo­si­me ir Azer­bai­dža­ne. Ne­se­niai bu­vo toks pro­jek­tas: jau­ni azer­bai­dža­nie­čiai fo­tog­ra­fa­vo Lie­tu­vą, o par­si­vež­tas nuo­trau­kas eks­po­nuos tė­vy­nė­je.

Vi­sų šių ren­gi­nių tiks­las – kaip ga­li­ma ge­riau su­pa­žin­din­ti mū­sų vi­suo­me­nes. Ir re­zul­ta­tas jau ma­ty­ti. Vis dau­giau azer­bai­dža­nie­čių tu­ris­tų ren­ka­si Lie­tu­vą.

Ne­prik­lau­so­my­bė gyvuos

- Po­li­ti­niai ry­šiai to­kie pat ak­ty­vūs?

- Vis in­ten­sy­viau dir­ba tarp­vy­riau­sy­bi­nė gru­pė. Itin ak­ty­vūs yra tarp­par­la­men­ti­niai kon­tak­tai. Lie­tu­vos Sei­me nuo­lat ple­čia­si Azer­bai­dža­no drau­gų gru­pė. Šian­dien jai jau pri­klau­so 50 par­la­men­ta­rų.

Taip pat ak­ty­viai kei­čia­mės vi­zi­tais. Šie­met Azer­bai­dža­ne lan­kė­si vi­daus rei­ka­lų ir ūkio mi­nis­trai, bir­že­lį lau­kia­me ener­ge­ti­kos mi­nis­tro. Tu­rė­ki­me ome­ny­je, kad vi­si šie vi­zi­tai - ne par­odo­mie­ji, jie tu­ri kon­kre­čius tiks­lus.

- Ar lie­tu­vių su­si­do­mė­ji­mas Azer­bai­dža­nu di­dė­ja?

- Tai ti­krai jau­čia­me. Azer­bai­dža­nas aps­kri­tai su­lau­kia vis dau­giau tu­ris­tų: vien per pa­sta­ruo­sius me­tus Ba­ku ati­da­ry­ti pen­ki 5 žvaigž­du­čių vieš­bu­čiai. Lie­tu­viai į Azer­bai­dža­ną daž­niau­siai vyks­ta va­sa­rą. Jie ren­ka­si kal­nus ar­ba ža­vi­si se­no­jo ir mo­der­nio­jo Ba­ku kon­tras­tais. Azer­bai­dža­nas yra pa­lai­min­tas, nes tu­ri vi­są spek­trą kli­ma­to zo­nų: vie­nu me­tų lai­ku čia ga­li­ma ir sli­di­nė­ti, ir de­gin­tis pa­plū­di­my­je. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­lis mū­sų ša­ly­je ap­si­lan­kiu­sių lie­tu­vių no­ri vyk­ti į Azer­bai­dža­ną dar kar­tą.

- Ką sa­vo na­cio­na­li­nės šven­tės pro­ga pa­lin­kė­tu­mė­te Lie­tu­vos azer­bai­dža­nie­čiams ir vi­siems mū­sų skai­ty­to­jams?

- No­riu pa­svei­kin­ti sa­vo tau­tie­čius ir vi­sus mū­sų drau­gus Lie­tu­vo­je. No­riu vi­siems pa­lin­kė­ti, kad Lie­tu­vos ir Azer­bai­dža­no ne­prik­lau­so­my­bė bū­tų am­ži­na. Ją iš­ko­vo­ti yra vie­na, o iš­sau­go­ti – kas ki­ta. Ta­čiau ti­kiu, kad kar­čios is­to­ri­jos pa­mo­kos ne­be­si­kar­tos, nors šiuo me­tu pa­sau­ly­je vyks­tan­tys pro­ce­sai iš­ties ne­nus­pė­ja­mi. Lie­tu­vos azer­bai­dža­nie­čiai daug pri­si­dė­jo prie mū­sų ša­lių san­ty­kių įtvir­ti­ni­mo. Už tai no­riu pa­dė­ko­ti jiems ir vi­siems Lie­tu­vos žmo­nėms.