I.Klipii: galutinis tikslas – narystė ES

2013-10-14 "Lietuvos žinios"

Mol­do­va ren­gia­si lap­kri­tį vyk­sian­čiam Ry­tų par­tne­rys­tės su­si­ti­ki­mui Vil­niu­je. Ki­ši­nio­vas ti­ki­si, kad ša­liai pa­vyks ženg­ti pir­muo­sius tvir­tus žings­nius su­ar­tė­ji­mo su Eu­ro­pa link.

Mol­do­va re­for­muo­ja sa­vo įsta­ty­mų ba­zę ir po Vil­niaus su­si­ti­ki­mo ti­ki­si pra­dė­ti fak­ti­nį šių re­for­mų die­gi­mą į ša­lies gy­ve­ni­mą. Apie di­dė­jan­čius Mol­do­vos ir Eu­ra­zi­jos Są­jun­gos skir­tu­mus, vals­ty­bių „bend­ra­vi­mą“ per „Ros­po­treb­na­dzor“ bei eu­roin­teg­ra­ci­jos for­muo­ja­mą ko­ky­biš­kai nau­jos - de­mo­kra­tiš­kos ir pa­žan­gios - Mol­do­vos idė­ją „Lie­tu­vos ži­nių“ po­kal­bis su Mol­do­vos am­ba­sa­do­riu­mi Lie­tu­vo­je Igo­riu Kli­pii.

Eu­roin­teg­ra­ci­ja gy­vy­biš­kai svarbi

- Kaip vyks­ta Mol­do­vos eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­sas? Ar jis sėk­min­gas?

- Ga­na vė­lai pra­dė­jo­me eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­są. De­ry­bos su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) dėl aso­cia­ci­jos su­tar­ties pra­dė­tos tik 2010-ųjų pa­bai­go­je, kai mū­sų kai­my­nai ukrai­nie­čiai tuo me­tu fak­tiš­kai jau bu­vo pa­si­ren­gę pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį. Ta­čiau Mol­do­va per la­bai trum­pą lai­ką nu­vei­kė daug dar­bų, tad mū­sų pa­žan­ga pri­pa­žįs­ta­ma ir ver­ti­na­ma tei­gia­mai.

Gal­būt Lie­tu­vo­je nė­ra pla­čiai ži­no­ma, jog su­ar­tė­ji­mo su Eu­ro­pa pro­ce­są pra­dė­jo­me po aš­tuo­ne­rius me­tus tru­ku­sios stag­na­ci­jos. To­dėl mums la­bai svar­bu yra tai, kad 2010-2011 me­tais nau­jo­ji Mol­do­vos val­džia ėmė­si kon­kre­čių prie­mo­nių šiam pro­ce­sui iš­ju­din­ti.

- Ką Mol­do­vai reiš­kia eu­roin­teg­ra­ci­ja?

- Mums tai – be ga­lo reikš­min­gas pro­ce­sas, nes lei­džia ša­liai su­kur­ti vi­siš­kai nau­ją na­cio­na­li­nę idė­ją. Jis su­tei­kia bran­duo­lį, apie ku­rį ga­li­me kur­ti sa­vo vals­ty­bę. Tai – tiks­las, be ku­rio net su­nku įsi­vaiz­duo­ti Mol­do­vos at­ei­tį. Eu­roin­teg­ra­ci­ja reiš­kia de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės su­kū­ri­mą. Be šio ele­men­to tai pa­da­ry­ti bū­tų la­bai su­nku.

Šia­me ke­ly­je jau nu­vei­kė­me ti­krai ne­ma­žai, bet iš tie­sų tai ga­lė­si­me įver­tin­ti po Ry­tų par­tne­rys­tės su­si­ti­ki­mo Vil­niu­je. Iki tol tu­ri­me baig­ti pra­dė­tas įsta­ty­mų re­for­mas. Kur kas su­nkes­nis dar­bas lau­kia vė­liau, kai tas re­for­mas rei­kės įgy­ven­din­ti. Mums bu­vo pa­teik­ti la­bai rim­ti kri­te­ri­jai, ku­riuos tu­ri­me ati­tik­ti. Šių kri­te­ri­jų sie­kia­me ne tam, kad įtik­tu­me par­tne­riams Eu­ro­po­je, o dėl to, jog su­pran­ta­me jų tei­kia­mą nau­dą.

Ar­ti­miau­si mū­sų pri­ori­te­tai – Lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­tis ir vi­zų re­ži­mo li­be­ra­li­za­vi­mas. Jei­gu juos pa­siek­si­me, tai bus ženk­las, kad Mol­do­va dir­ba sėk­min­gai ir ga­li im­tis to­les­nių žings­nių. Pri­siė­mė­me rim­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus ir juos vyk­do­me, o ti­krą­jį mū­sų pa­žan­gos mas­tą, aiš­ku, ma­ty­si­me po Vil­niaus su­si­ti­ki­mo.

Mū­sų veiks­mus ir da­bar ati­džiai ste­bi Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, iš jos su­lau­kia­me tei­gia­mų ver­ti­ni­mų. Ži­no­ma, dar daug rei­kia nu­veik­ti, kad pa­siek­tu­me ga­lu­ti­nį tiks­lą – na­rys­tę ES.

Di­dė­ja Mol­do­vos ir Eu­ra­zi­jos Są­jun­gos skirtumai

- Ar eg­zis­tuo­ja pa­vo­jus, kad at­ei­ty­je Mol­do­vos eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­sas ga­li bū­ti su­trik­dy­tas?

- Tai rim­tas klau­si­mas ir mums, ir mū­sų par­tne­riams Eu­ro­po­je. Jei į Vil­niaus su­si­ti­ki­mą at­vyk­si­me tin­ka­mai pa­si­ren­gę, at­li­kę „na­mų dar­bus“, įgy­ven­di­nę įsta­ty­mų pa­kei­ti­mus, tai reikš, kad bū­si­me jau ar­ti­mes­ni Eu­ro­pai. Mol­do­va taps ne tik de­mo­kra­tiš­kes­ne, bet ir kur kas sta­bi­les­ne vals­ty­be.

Šian­dien vyk­dy­da­mi re­for­mas ku­ria­me įsta­ty­mų sis­te­mą, ku­ri pa­ti sa­vai­me for­muos to­les­nį ša­lies kur­są. Da­bar­ti­nės re­for­mos su­teiks sta­bi­lu­mo ir Mol­do­vos vi­suo­me­nei. Ki­taip ta­riant, mus for­muo­ja pa­ti eu­roin­teg­ra­ci­ja. Tuo­met jū­sų už­duo­tas klau­si­mas tu­rė­tų iš­nyk­ti sa­vai­me.

Kuo dau­giau pa­sie­kia­me eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­se, tuo aiš­kiau ryš­kė­ja skir­tu­mai tarp mū­sų tiks­lo – ES ir ki­tos – Eu­ra­zi­jos Są­jun­gos bei to, kaip ši or­ga­ni­za­ci­ja vei­kia kai­my­nus, ku­riuos no­ri įtrauk­ti į sa­vo struk­tū­ras.

Mol­do­va pa­ti­ria ti­krai rim­tą spau­di­mą. Mū­sų ša­lis, skir­tin­gai nei, pa­vyz­džiui, Lie­tu­va, yra at­si­dū­ru­si su­dė­tin­go­je pa­dė­ty­je. ES pa­sie­kė Mol­do­vos sie­nas 2007-ai­siais. Tai reiš­kia, kad tik tais me­tais mus pa­sie­kė sta­bi­lu­mo ir ne­tgi, sa­ky­ki­me taip, nor­ma­lu­mo erd­vė. Ne­pa­mirš­ki­me ir to, kad Lie­tu­va tu­ri se­ną is­to­ri­nę sa­vo vals­ty­bin­gu­mo at­min­tį, o Mol­do­vos vals­ty­bę pra­dė­jo­me kur­ti tik žlu­gus SSRS.

Vers­las ren­ka­si stabilumą

- Ar Mol­do­va jau­čia Lie­tu­vos par­amą?

- Da­bar­ti­niai po­li­ti­niai san­ty­kiai su Lie­tu­va yra pui­kūs. Ne­siim­siu var­dy­ti vi­sų gau­sių tarp­vals­ty­bi­nių vi­zi­tų, tik ga­liu pa­brėž­ti, kad kai Mol­do­vai kil­da­vo tam ti­krų klau­si­mų, Lie­tu­vos at­sa­ky­mas vi­sa­da bū­da­vo kon­kre­tus ir grei­tas. Tai­gi ti­krai jau­čia­me Lie­tu­vos ar­tu­mą.

Kal­bant apie san­ty­kius su ES, no­rė­tu­me, kad jie bū­tų in­ten­sy­ves­ni. Tam rei­kia abi­pu­sio su­in­te­re­suo­tu­mo, to­kio, koks bū­na tarp ti­krų par­tne­rių. Pir­miau­sia tu­riu ome­ny­je eko­no­mi­nius san­ty­kius, o jie šiek tiek strin­ga. Žlu­gus SSRS ne­te­ko­me rin­kų, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos. Tuo me­tu Lie­tu­va pla­čiais žings­niais nu­žings­nia­vo į prie­kį. Mu­sų vers­las įpra­to dirb­ti vi­sai ne to­kio­mis są­ly­go­mis, ko­kios yra ES. Da­bar mė­gi­na­me tai pa­keis­ti – no­ri­me tap­ti nu­spė­ja­mais ir pa­ti­ki­mais vers­lo par­tne­riais.

Tar­ki­me, mū­sų vy­no ga­min­to­jams su­nkiai se­kė­si per­sio­rien­tuo­ti į ES rin­kas. Jie tu­rė­jo di­džiu­lę Ru­si­jos rin­ką, kur pre­kiau­ti bu­vo daug leng­viau, nei ko­vo­ti dėl vie­tos Lie­tu­vos ar Lat­vi­jos rin­ko­se. Ta­čiau po 2006-ųjų Ru­si­jos em­bar­go, pa­na­šaus į da­bar­ti­nius Mask­vos veiks­mus, mū­sų ga­min­to­jai su­pra­to, kad rei­kia ieš­ko­ti ki­to­kių spren­di­mų.

Štai kai ku­rie rim­ti mol­da­viš­ko vy­no ga­min­to­jai jau pra­de­da dirb­ti ir Lie­tu­vos rin­ko­je. Jie su­vo­kė, kad kar­tais la­biau ver­ta pa­ko­vo­ti dėl ma­žos, bet sta­bi­lios rin­kos, nei dėl di­džiu­lės, ta­čiau ne­nus­pė­ja­mos rin­kos Ry­tuo­se.

Mol­do­va iš­mo­ko at­skir­ti vers­lą nuo po­li­ti­kos. Ne­da­ro­me vers­lo per po­li­ti­ką, ir prieš­in­gai. Be­je, sa­ky­čiau, tai yra vie­nas es­mi­nių skir­tu­mų tarp ES ir „ki­tos“ są­jun­gos. Šio­je sri­ty­je ar­tu­mas su ES, o at­ei­ty­je gal­būt ir na­rys­tė Mol­do­vai bū­tų nau­din­ga, nes sta­bi­li­zuo­tų ša­lies pa­dė­tį ki­tų rin­kų at­žvil­giu, mū­sų vers­lo san­ty­kiai su ki­to­mis vals­ty­bė­mis tap­tų efek­ty­ves­ni.

- Vi­zų re­ži­mo li­be­ra­li­za­vi­mas – vie­nas svar­biau­sių Mol­do­vos tiks­lų. Ar ne­bi­jo­te, kad jį pa­sie­kę pa­tir­si­te ma­si­nę emig­ra­ci­ją?

- Anaip­tol. Dir­ban­čių žmo­nių ju­dė­ji­mo le­ga­li­za­vi­mas leis jiems ne tik iš­vyk­ti į už­sie­nį, bet ir grįž­ti na­mo. Ne­le­ga­lus dar­bi­nin­kas to ne­ga­li da­ry­ti, to­dėl daug Mol­do­vos pi­lie­čių jau šian­dien pri­ima Ru­mu­ni­jos, Bul­ga­ri­jos ar Ru­si­jos pi­lie­ty­bę. Taip žmo­nės ieš­ko ga­li­my­bių už­si­dirb­ti. De­ja, šis fak­tas ro­do, kad mū­sų eko­no­mi­nė pa­dė­tis kol kas yra pra­sta. Ta­čiau jei ne­bus li­be­ra­les­nio vi­zų re­ži­mo, ne­si­baigs ir nie­kam ne­nau­din­ga ne­le­ga­li mig­ra­ci­ja. Be to, mums de­ran­tis dėl šio re­ži­mo ir Pra­ncū­zi­jai rei­ka­lau­jant, bu­vo par­eng­ta mig­ra­ci­jos ri­zi­kos stu­di­ja. Ji par­odė, kad Mol­do­va mig­ra­ci­jos at­žvil­giu ne­ke­lia jo­kios ri­zi­kos ES.

Le­ga­li­za­vi­mas sta­bi­li­zuos vi­są sis­te­mą, iš še­šė­lio pa­si­trauks tie žmo­nės, ku­rie da­bar dir­ba ne­le­ga­liai. Tai pa­dės vys­ty­tis ne tik mū­sų eko­no­mi­kai, bet ir vi­suo­me­nei. Emig­ran­tai už­sie­ny­je ga­lės jaus­tis oriais, vi­sa­ver­čiais žmo­nė­mis, o grį­žę to pa­ties rei­ka­laus ir gim­to­jo­je ša­ly­je. Taip bus ku­ria­ma pa­žan­ges­nė vi­suo­me­nė. At­si­ri­bo­ji­mas ir už­da­ru­mas ne­pa­de­da žmo­gui to­bu­lė­ti.

- Ar Mol­do­va sie­kia bend­ros eu­roin­teg­ra­ci­jos stra­te­gi­jos su ki­to­mis aso­cia­ci­jos su­tar­ties sie­kian­čio­mis ša­li­mis – Ukrai­na ir Gru­zi­ja?

- Tai pa­da­ry­ti su­dė­tin­ga. Vi­sos trys ša­lys la­bai ski­ria­si. Mol­do­va ir Gru­zi­ja pri­klau­so skir­tin­goms geog­ra­fi­nėms zo­noms. Ukrai­nos aps­kri­tai ne­išei­na ly­gin­ti su ki­to­mis dviem vals­ty­bė­mis. Tai – ša­lis mil­ži­nė, tu­rin­ti di­džiu­lę rin­ką ir di­džiu­lį po­ten­cia­lą. Ge­ra­no­riš­kai pa­vy­di­me Ukrai­nai, kad ji eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­se mus len­kia. Ta­čiau da­bar svar­biau­sia yra tai, ko­kį kur­są ga­liau­siai pa­si­rinks Ukrai­na. Tai tu­rės di­de­lės įta­kos ir jos kai­my­nėms.

Tai­gi dėl mi­nė­tų skir­tu­mų su­nku su­for­muo­ti bend­rą stra­te­gi­ją, ta­čiau geo­po­li­ti­niu po­žiū­riu mū­sų in­te­re­sai yra to­kie pa­tys.

Kai bend­rau­ja­ma per „Rospotrebnadzor“

- Kaip in­teg­ra­ci­jos pro­ce­są vei­kia Ru­si­jos pa­sta­ruo­ju me­tu Mol­do­vai tai­ko­mos sank­ci­jos?

- Tie­są sa­kant, esu kiek nu­ste­bin­tas šių va­di­na­mų­jų sank­ci­jų. Jos ti­krai ne­suar­ti­na vals­ty­bių. Mes ne­no­ri­me konf­lik­tuo­ti, ta­čiau su­lau­kia­me to­kių ne­ti­kė­tų, ag­re­sy­vių veiks­mų. Tie veiks­mai ne­ga­li pri­trauk­ti Mol­do­vos prie Ru­si­jos, jie vei­kia prieš­in­gai.

Ne­no­ri­me vai­dy­tis su Ru­si­ja nei dėl po­li­ti­nių, nei dėl eko­no­mi­nių, nei dėl ka­ri­nių da­ly­kų, o juk mū­sų te­ri­to­ri­jo­je Pa­dnies­trė­je vis dar ne­tei­sė­tai dis­lo­kuo­tos Ru­si­jos gink­luo­to­sios pa­jė­gos. Jau se­niai pra­šo­me iš­ves­ti jas iš Mol­do­vos. Pa­dnies­trė­je dar so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo su­kur­tas tas dirb­ti­nis da­ri­nys, ku­ris šian­dien ne­tu­rė­tų jo­kios lo­gi­nės prie­žas­ties ir net ga­li­my­bės eg­zis­tuo­ti, jei ne Ru­si­jos par­ama, fak­tiš­kai iš­lai­kan­ti Ti­ras­po­lio re­ži­mą. Mask­va duo­da Pa­dnies­trei tiek, kiek gau­na to­li gra­žu ne kiek­vie­nas Ru­si­jos re­gio­nas.

Ge­rin­ti san­ty­kių ne­pa­de­da ir da­bar­ti­nis vy­no im­por­to drau­di­mas. Iki šiol iš Ru­si­jos ne­ga­vo­me jo­kių ofi­cia­lių do­ku­men­tų, pa­aiš­ki­nan­čių, ko­dėl bu­vo im­ta­si to­kių prie­mo­nių. Jei ku­rie nors mū­sų ga­min­to­jai nu­si­žen­gė ko­ky­bės stan­dar­tams, rei­kia baus­ti juos, o ne vi­są ša­lį.

Ne­nor­ma­lu, kai dvi vals­ty­bės bend­rau­ja per to­kias struk­tū­ras kaip „Ros­po­treb­na­dzor“. Be­je, tai svar­bus ele­men­tas, su­ar­ti­nan­tis mus su Lie­tu­va. Ne vi­sos di­džio­sios vals­ty­bės Va­ka­ruo­se su­pran­ta mū­sų pa­dė­tį. Jos tu­rė­tų su­vok­ti, kad to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai di­de­lis žai­dė­jas sa­vais me­to­dais gniuž­do ma­žą žai­dė­ją, tai reiš­kia, kad vė­liau bus dar au­kų, ir tai truks to­liau.

Lie­tu­va ga­lė­tų padėti

- Mi­nė­jo­te Pa­dnies­trę. Ar ma­ty­ti ko­kių nors pos­lin­kių spren­džiant šį konf­lik­tą?

- Pa­dė­tis la­bai su­dė­tin­ga. Sten­gia­mės žais­ti pa­gal tai­syk­les, bet esa­me vie­nin­te­liai, ku­rie jų lai­ko­si. Tad kol kas jo­kių tei­gia­mų pos­lin­kių ti­kė­tis ne­ver­ta. Šiuo me­tu ban­do­ma iš­ju­din­ti de­ry­bas bent jau ma­žes­nės reikš­mės klau­si­mais. Ta­čiau Pa­dnies­trės re­ži­mas ne­ro­do pa­stan­gų, kad pa­dė­tis bū­tų su­re­gu­liuo­ta. Prieš­in­gai, var­to­ja vis ag­re­sy­ves­nę re­to­ri­ką, o pa­sta­ruo­ju me­tu – nu­kreip­tą prieš ES ir eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­sus. Vis dėl­to te­ri­to­ri­jos vers­lo at­sto­vai taip pat no­rė­tų nau­do­tis Lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­ties duo­da­ma nau­da, bet tam bū­ti­na po­li­ti­nė va­lia. De­ja, jos šian­dien ne­ma­ty­ti.

- Ar Lie­tu­va ga­lė­tų pa­dė­ti Mol­do­vai spręs­ti Pa­dnies­trės prob­le­mą?

- Jū­sų ša­lis di­die­siems žai­dė­jams, di­džio­sioms vals­ty­bėms ga­lė­tų iš­aiš­kin­ti, kas yra Pa­dnies­trė, koks tai konf­lik­tas. Mat kar­tais trūks­ta pa­pras­čiau­sio su­vo­ki­mo, kad Pa­dnies­trės konf­lik­tas ga­li iš­si­lie­ti ir per mū­sų sie­nas. Juk vie­na Mol­do­va ne­ga­li pri­vers­ti opo­nen­tų pra­dė­ti spręs­ti prob­le­mos, tam rei­ka­lin­ga ki­tų ša­lių par­ama. Lie­tu­va su­pran­ta Mol­do­vos bė­das ir šio­je si­tua­ci­jo­je ga­li pa­gel­bė­ti.