B.Obama – nuolankus užsispyrėlis

2013-10-21 "Lietuvos žinios"

Šiais me­tais Ba­rac­ko Oba­mos ad­mi­nis­tra­ci­ja pa­ty­rė du rim­tus iš­ban­dy­mus – Si­ri­jos kri­zės spren­di­mas ir de­ry­bos dėl JAV biu­dže­to. Pir­mu at­ve­ju, B.Oba­ma pa­de­mons­tra­vo ne­ti­kė­tą nuo­lan­ku­mą, o an­tru – kie­ta­kak­tiš­ką už­sis­py­ri­mą. Abiem at­ve­jais jo ad­mi­nis­tra­ci­ja ne­pa­sie­kė ga­lu­ti­nio prob­le­mos spren­di­mo.

Vy­riau­sy­bės ins­ti­tu­ci­jų veik­los su­stab­dy­mas dėl ne­su­de­rin­to biu­dže­to nė­ra nau­jie­na JAV is­to­ri­jo­je. To­kiais konf­lik­tais su Kong­re­su ypač pa­si­žy­mė­jo res­pub­li­ko­nų pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rea­ga­nas, ku­rio pre­zi­den­ta­vi­mo me­tais (1981–1987 m.) net 8 kar­tus bu­vo su­stab­dy­tas vy­riau­sy­bės ži­ny­bų fi­nan­sa­vi­mas.

Pa­sta­ra­sis vy­riau­sy­bės veik­los su­stab­dy­mas ne­bu­vo ir pats il­giau­sas. B.Oba­ma įsi­vė­lė į 16 die­nų “ka­rą” dėl biu­dže­to, o štai de­mo­kra­tas Bil­las Clin­to­nas 1995 ir 1996 me­tų san­dū­ro­je ko­vė­si su Kong­re­su net 26 die­nas.

Vis­gi ne­rei­kia ma­ny­ti, kad toks pro­ce­sas bu­vo la­bai daž­nas ar­ba nor­ma­lus reiš­ki­nys JAV is­to­ri­jo­je. Be to, pa­sta­ra­sis at­ve­jis yra iš­skir­ti­nis tuo, kad B.Oba­ma ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė bet ko­kių de­ry­bų su par­la­men­ta­rais, šan­ta­žuo­da­mas juos bai­me, kad ša­lis pa­tirs ban­kro­tą. Vi­sais jau mi­nė­tais at­ve­jais, tiek R.Rea­ga­nas, tiek ir B.Clin­to­nas (į šį są­ra­šą dar ga­li­ma įtrauk­ti Jim­my Car­te­rį ir Geor­ge­’ą W.Bus­hą) prob­le­mą iš­spręs­da­vo pa­siek­da­mi komp­ro­mi­są su Kong­re­su.

Py­ro pergalė

Vos pa­skel­bus apie pa­sta­ro­jo biu­dže­to pa­tvir­ti­ni­mą, de­mo­kra­tus re­mian­tys apž­val­gi­nin­kai JAV ži­niask­lai­do­je ėmė skelb­ti B.Oba­mos per­ga­lę. Jų pro­res­pub­li­ko­niš­kai nu­si­tei­kę ko­le­gos ko­ne­vei­kė pre­zi­den­to spau­di­mui pa­si­da­vu­sius res­pub­li­ko­nus. Net At­sto­vų Rū­mų pir­mi­nin­kas res­pub­li­ko­nas Joh­nas Boeh­ne­ris, ne­ofi­cia­liai va­do­va­vęs opo­zi­ci­jai ko­vo­je dėl biu­dže­to, par­eiš­kė: “Mes ko­vo­jo­me už tei­sin­gą rei­ka­lą. Mes tie­siog ne­lai­mė­jo­me.”

Ar ti­krai B.Oba­ma lai­mė­jo ko­vą dėl biu­dže­to? Ne­at­sa­kin­gai ir už­sis­py­ru­siai ne­ida­mas į komp­ro­mi­są bei stip­riai kenk­da­mas tarp­tau­ti­niam JAV eko­no­mi­kos pa­ti­ki­mu­mo įvaiz­džiui, B.Oba­ma lai­mė­jo tik tiek, kad fi­nan­sa­vi­mas vy­riau­sy­bės ži­ny­boms pra­tęs­tas vos iki sau­sio 15 die­nos, o jau gruo­džio 13 die­ną pra­si­dės nau­jas de­ry­bų dėl vis to pa­ties biu­dže­to eta­pas. Jei tai per­ga­lė – ji ga­na men­ka.

Ar pra­lai­mė­jo res­pub­li­ko­nai, kaip tei­gė juos kri­ti­kuo­jan­tys apž­val­gi­nin­kai? Var­gu bau. Čia tin­ka J.Boeh­ne­rio žo­džiai, kad jie ne­lai­mė­jo. Ta­čiau jie pa­siel­gė at­sa­kin­gai, šia­me raun­de nu­si­leis­da­mi Bal­tie­siems rū­mams, ku­rių ne­no­ras siek­ti komp­ro­mi­so bū­tų kai­na­vęs ša­liai iž­do de­fol­tą. Rei­kia ma­ny­ti, kad gruo­dį jie grįš prie de­ry­bų sta­lo ge­riau pa­si­ren­gę.

Už­sie­nio po­li­ti­ko­je vis­kas atvirkščiai

Mū­šis dėl biu­dže­to ne­abe­jo­ti­nai bu­vo ryš­kiau­sias šių me­tų B.Oba­mos veiks­mas vi­daus po­li­ti­ko­je. Kaip mi­nė­ta, šiuo at­ve­ju pre­zi­den­tas pa­de­mons­tra­vo vel­niš­kai ri­zi­kin­gą už­sis­py­ri­mą. Tai bū­tų ga­li­ma trak­tuo­ti kaip sie­kį par­ody­ti ame­ri­kie­čiams, kad jų ša­lies va­do­vas „tu­ri stu­bu­rą“, jei­gu ne ki­tas ryš­kus B.Oba­mos po­li­ti­kos pa­vyz­dys, tik jau už­sie­nio rei­ka­lų sri­ty­je. Taip, ži­no­ma, kad kal­ba­me apie Si­ri­ją.

B.Oba­mos po­li­ti­ka Si­ri­jos kri­zės at­žvil­giu bu­vo vi­siš­kai ne­sėk­min­ga. Ir tai dar – švel­niai ta­riant. Pir­miau­sia Bal­tie­ji rū­mai šo­ko to­kį nir­tu­lin­gą ka­ro šo­kį ir taip grės­min­gai kra­tė ka­ro kir­vį, kad be­veik nie­kas ne­abe­jo­jo, jog JAV pa­jė­gos įsi­trauks į Si­ri­jos pi­lie­ti­nį ka­rą su­ki­lė­lių pu­sė­je. Tie­sa, ma­žai kas su­pra­to, ko­dėl taip rei­kia da­ry­ti? Dėl to, kad Bas­ha­ras al-As­sa­das pa­nau­do­jo che­mi­nį gink­lą? Ar to­dėl, kad su­ki­lė­liai, ku­rių vos ne pu­sę su­da­ro „Al-Qae­dai“ iš­ti­ki­mos gru­puo­tės, yra „tei­sūs“?

Pir­mo­ji ryš­ki ne­sėk­mė bu­vo ta, kad B.Oba­mos kry­žiaus žy­gio ėmė kra­ty­tis są­jun­gi­nin­kai Eu­ro­po­je, ku­rie ir šiaip jau ku­rį lai­ką su tam ti­kru įta­ri­mu ste­bi Va­šing­to­no už­sie­nio po­li­ti­kos pi­rue­tus.

Tam ti­krą lai­ką B.Oba­ma dar skel­bė­si ei­siąs į ka­rą vie­nas pats, be są­jun­gi­nin­kų. Tai bū­tų ga­li­ma taip pat ver­tin­ti kaip sie­kį „pa­ro­dy­ti stu­bu­rą“. Ta­čiau ne­ti­kė­tai vis­kas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom: dip­lo­ma­ti­nį fias­ko Eu­ro­po­je pa­ty­ręs Va­šing­to­nas ne­ti­kė­tai sa­vo stu­bu­rą „pa­si­dė­jo į stal­čių“ ir grie­bė­si šiau­do, ku­rį jam pa­slau­giai iš­tie­sė Mask­va ir Pe­ki­nas. JAV su­ti­ko, kad ga­li­ma ir ne­ka­riau­ti, jei B.al-As­sa­das leis tarp­tau­ti­niams ins­pek­to­riams su­nai­kin­ti jo che­mi­nio gink­lo at­sar­gas.

Šis spren­di­mas at­vi­rai pra­si­len­kė su bet ko­kia lo­gi­ka. Va­di­na­si, jei­gu B.al-As­sa­das sa­vo ša­lies pi­lie­čius žu­do che­mi­niu gink­lu, jis – blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas, ku­rį bū­ti­na su­nai­kin­ti. Ta­čiau jei che­mi­nio gink­lo jis ne­tu­rė­tų, o sa­vo tau­tie­čius žu­dy­tų kul­ko­mis ir bom­bo­mis (tai jis sėk­min­gai da­ro to­liau) – vis­kas ga­rai.

Nė­ra už ką girti

Kal­bant apie pir­mą­ją B.Oba­mos ka­den­ci­ją, ki­ta­dos bu­vo ga­li­ma pa­sa­ky­ti tik tiek, kad jis ne­pa­da­rė nie­ko itin blo­go, kaip ir nie­ko ge­ro. Pa­sta­ro­ji ka­den­ci­ja dar ne­si­bai­gė, bet bent jau 2013 me­tais B.Oba­mos ad­mi­nis­tra­ci­ja vis dar ne­tu­ri kuo pa­si­gir­ti. Už­sie­nio po­li­ti­ko­je taip ir ne­bu­vo pa­do­riai su­tvar­ky­ti san­ty­kiai su eu­ro­pie­čiais, aiš­kiai ne­pa­vy­ko ir ke­le­tą me­tų vyk­dy­ta san­ty­kių su Ru­si­ja ge­ri­ni­mo po­li­ti­ka. Ma­ža to, Si­ri­jos at­ve­ju, ku­rį B.Oba­mos ad­mi­nis­tra­ci­ja ga­lė­jo jau se­niai iš­nau­do­ti kaip tik šiam tiks­lui, JAV tie­siog ati­da­vė ini­cia­ty­vą Ru­si­jai, ku­rios po­li­ti­ką Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se šiuo at­ve­ju vai­ni­ka­vo se­niai ne­pa­tir­tas ti­kras trium­fas.

Vi­daus po­li­ti­ko­je iš­lai­ky­ta ta pa­ti ne­igia­ma ten­den­ci­ja, ku­ri bu­vo ryš­ki vi­są pir­mą­ją B.Oba­mos ka­den­ci­ją; JAV vi­suo­me­nė vis la­biau da­li­ja­si į dvi ne­su­tai­ko­mas sto­vyk­las – „už Oba­mą“ ir „prieš Oba­mą“. Pre­zi­den­to po­lin­kis į ryš­kius so­cia­lis­ti­nius bruo­žus tu­rin­čią eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę po­li­ti­ką ke­lia bai­mę vi­du­ri­nei ame­ri­kie­čių kla­sei. O tai yra žmo­nės, ant ku­rių pe­čių vi­sais lai­kais lai­kė­si Ame­ri­kos eko­no­mi­nė ge­ro­vė, to­dėl, kad JAV nuo pat sa­vo gi­mi­mo yra in­di­vi­dua­lis­tų vi­suo­me­nė, be­si­va­do­vau­jan­ti pri­nci­pu „tu­ri tiek, kiek pats už­dir­bai“. Ne­nuos­ta­bu, kad to­kios ini­cia­ty­vos kaip „O­ba­ma­ca­re“ svei­ka­tos ap­sau­gos sri­ty­je yra ne­priim­ti­nos di­de­lei ame­ri­kie­čių da­liai, bi­jan­čiai, kad pre­zi­den­to taip ska­ti­na­ma so­cia­li­nė šal­pa su­for­muos (o pa­sak kai ku­rių, jau su­for­ma­vo) nie­ka­da ne­dirb­sian­čių iš­lai­ky­ti­nių sluoks­nį.

Vie­nin­te­liai, kas ga­li bū­ti dė­kin­gi B.Oba­mai už jo po­li­ti­ką, yra ma­žie­ji JAV po­li­ti­kos žai­dė­jai, pa­vyz­džiui li­ber­ta­rai, ku­rie šiuo me­tu sten­gia­si iš­nau­do­ti žmo­nių nu­si­vy­li­mą abiem di­džio­sio­mis par­ti­jo­mis ir mė­gi­na pa­gau­ti sa­vo trau­ki­nį į po­li­ti­kos aukš­tu­mas. Kas ži­no, jų sėk­mė ga­li iš tie­sų įneš­ti ko nors nau­jo į nu­sis­to­vė­ju­sį dvi­par­ti­nį žai­di­mą.