Didvyris ir tragiškas jo palikimas

2013-12-23 "Lietuvos žinios"

Ne­lso­nas Man­de­la il­si­si ra­my­bė­je. Di­ti­ram­bai, šlo­vi­nan­tys jo he­ro­jiš­ką gy­ve­ni­mą, jau nu­ti­lo. Ga­li­ma ra­miai pa­mąs­ty­ti ir pa­žvelg­ti į tai, ko­kią ša­lį iš jo pa­vel­dė­jo pi­lie­čiai.

N.Man­de­la bu­vo ir te­bė­ra gar­bi­na­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je kaip ko­vos už lais­vę ir ly­gy­bę sim­bo­lis. Nie­kas ne­ga­lė­tų už­gin­čy­ti, kad jis ti­krai bu­vo ne­pap­ras­tos cha­riz­mos ir ga­bu­mų ly­de­ris. Ta­čiau ką iš tie­sų šis žmo­gus nu­vei­kė sa­vo ša­lies ir jos pi­lie­čių la­bui? Su­grio­vė ra­sis­ti­nį apart­hei­do re­ži­mą. Vis­kas.

Prieš tai, kai 1994 me­tais N.Man­de­la ta­po pir­muo­ju juo­dao­džiu Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos (PAR) pre­zi­den­tu, jo ša­lis tvir­tai lai­kė­si la­biau­siai iš­si­vys­čiu­sių pa­sau­lio vals­ty­bių są­ra­še. At­me­tus šiais lai­kais pri­va­lo­mą ap­si­mes­ti­nį po­li­ti­nį ko­rek­tiš­ku­mą, rei­kia pa­brėž­ti ir tai, kad net apart­hei­do en­gia­mi PAR juo­dao­džiai mė­ga­vo­si aukš­čiau­siu gy­ve­ni­mo ly­giu vi­so­je Af­ri­ko­je. Res­pub­li­kos eko­no­mi­ka pri­ly­go be­veik pu­sei vi­sų „juo­do­sios“ Af­ri­kos (pie­čiau Sa­cha­ros dy­ku­mos) ša­lių eko­no­mi­koms. PAR mė­go ne tik tu­ris­tai, į ją emig­ra­vo šim­tai tūks­tan­čių pi­lie­čių, ku­rių vals­ty­bės di­džia­vo­si aukš­čiau­siu iš­si­vys­ty­mo ly­giu. Ga­li­ma bū­tų var­dy­ti to­liau, bet jau se­niau­siai vi­sus tei­gia­mus ar­gu­men­tus pri­im­ta nu­brauk­ti vie­nu žo­džiu – apart­hei­das. Pa­sa­kai jį ir vis­kas tam­pa aiš­ku – nie­ko ge­ro PAR nie­ka­da ne­bu­vo. O kaip ša­lis gy­ve­na šian­dien? Da­bar vis­kas pui­ku, nes ne­bė­ra apart­hei­do. Pri­im­ti­niau­siu lai­ko­mas tei­gi­nys, kad „PAR ko­vo­ja su vi­di­nė­mis poa­part­hei­di­nio lai­ko­tar­pio prob­le­mo­mis“. Na, maž­daug kaip Če­ki­ja žlu­gus so­cia­lis­ti­niam blo­kui.

Tik ka­žin ko­dėl pa­gal ge­ro­vės, pa­žan­gos, švie­ti­mo ir ki­tus ro­dik­lius PAR, Jung­ti­nių Tau­tų nuo­mo­ne, ne­be­pa­ky­la aukš­čiau nei 120 po­zi­ci­jos tarp 186 ša­lių. Eko­no­mi­kos ro­dik­liai, o svar­biau­sia – juo­dao­džių gy­ve­ni­mo ly­gis yra vie­ni že­miau­sių to­je pa­čio­je „juo­do­jo­je“ Af­ri­ko­je. Treč­da­lis žmo­nių gy­ve­na že­miau tarp­tau­ti­nės skur­do ri­bos – ma­žiau nei už du JAV do­le­rius per die­ną. Ne­dar­bas sie­kia nuo 25 iki 40 pro­cen­tų (rea­lios pa­dė­ties nie­kas net ne­ži­no). Ma­žiau­siai 17 proc. PAR pi­lie­čių yra ŽIV ne­šio­to­jai (4-oji vie­ta Af­ri­ko­je). Ilius­tra­ci­ja: da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas Ja­co­bas Zu­ma sa­vo ka­bi­ne­te iš­prie­var­ta­vo ŽIV už­si­krė­tu­sią mo­te­rį, o pa­skui ra­miau­siai par­eiš­kė spau­dai, kad ap­si­sau­go­jo nu­sip­raus­da­mas „po to“.

Vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė PAR ne­sie­kia 50 me­tų (pra­stes­nis ro­dik­lis tik Ča­de). Nu­si­kals­ta­mu­mas čia - vie­nas di­džiau­sių pa­sau­ly­je, o pa­gal prie­var­ta­vi­mų skai­čių ša­lis yra ne­abe­jo­ti­na pla­ne­tos ly­de­rė. Te­ko gir­dė­ti to­kį pa­ly­gi­ni­mą: mo­te­ris šio­je vals­ty­bė­je tu­ri kur kas dau­giau šan­sų bū­ti iš­prie­var­tau­ta, nei gau­ti iš­si­la­vi­ni­mą.

Dėl ma­si­nio plė­ši­ka­vi­mo vi­du­ri­nės kla­sės at­sto­vai pri­vers­ti gy­ven­ti na­muo­se-tvir­to­vė­se. Nuo­lat plė­šia­mi net dip­lo­ma­tai, nes nie­kas ne­si­var­gi­na už­ti­krin­ti jų sau­gu­mo. Ką ten dip­lo­ma­tai... Per pa­čias N.Man­de­los lai­do­tu­ves bu­vo apip­lėš­ti jo bend­ra­žy­gio, taip pat tau­tos did­vy­rio, ar­ki­vys­ku­po Des­mon­do Tu­tu na­mai. Ir tai ga­li­ma tęs­ti be ga­lo...

Už­tat ne­bė­ra apart­hei­do ir ra­siz­mo. Pa­lau­ki­te! PAR šiuo me­tu lai­ko­ma vie­na la­biau­siai ra­sis­ti­nių vals­ty­bių pa­sau­ly­je, dau­ge­lis jai prog­no­zuo­ja Zim­bab­vės (ten juo­da­sis ra­siz­mas yra įtei­sin­tas) at­ei­tį. Su šia prog­no­ze ne­su­tik­čiau. PAR vi­sai ne­rei­kės įtei­sin­ti ra­siz­mo, nes bal­tao­džių po ku­rio lai­ko ga­li sa­vai­me ne­be­lik­ti. Kaip? Be­veik mi­li­jo­nas bal­tų­jų jau emig­ra­vo dėl to, kad jie, kal­bant be jo­kių pa­gra­ži­ni­mų, yra nuo­lat plė­šia­mi, prie­var­tau­ja­mi ir žu­do­mi. Dėl žmog­žu­dys­čių pa­vo­jin­giau­sias už­siė­mi­mas PAR – bū­ti bal­tuo­ju fer­me­riu. Prie­var­tau­ti bal­tao­des yra ne nu­si­kal­ti­mas, o tra­di­ci­nė me­di­ci­na, nes ša­ly­je gy­vuo­ja prie­ta­ras, kad san­ty­kiau­jant su to­kia mo­te­ri­mi ga­li­ma at­si­kra­ty­ti ŽIV. Be­je, da­bar­ti­nė val­džia čia ne­ma­to nie­ko blo­ga.

Tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Ge­no­ci­de Watch“ pu­se lū­pų kal­ba apie fak­ti­nį bal­tų­jų ge­no­ci­dą PAR. Gar­siai ne­pra­by­la grei­čiau­siai tik to­dėl, kad taip sa­ky­ti apie N.Man­de­los su­kur­tą vals­ty­bę yra bai­siai ne­gra­žu.

O da­bar skau­dus klau­si­mas: ar N.Man­de­la at­sa­kin­gas už tai? Juk vi­si ži­no, kad jis - vos ne Da­lai La­mai pri­lygs­tan­tis tai­kaus pa­sip­rie­ši­ni­mo ly­de­ris. Anaip­tol. 1961 me­tais N.Man­de­la įstei­gė te­ro­ris­ti­nį Af­ri­kos na­cio­na­li­nio kong­re­so spar­ną „Ie­ties smai­ga­lys“, ku­ris su­ren­gė 57 te­ro­ro ak­tus. Bū­tent už te­ro­riz­mą jis ir bu­vo nu­teis­tas ka­lė­ti. Be­je, siū­ly­tos am­nes­ti­jos N.Man­de­la at­si­sa­kė, nes svar­biau­sia pa­lei­di­mo są­ly­ga bu­vo nu­sto­ti smur­tau­ti.

Ne ma­žiau svar­bu pa­brėž­ti ir tai, kad vi­sos da­bar­ti­nės ša­lies ne­gan­dos ki­lo ne va­kar ar už­va­kar. Jos at­si­ra­do bū­tent N.Man­de­los pre­zi­den­ta­vi­mo me­tais. Bet jis bu­vo per­ne­lyg gi­liai pa­si­nė­ręs į vi­so pa­sau­lio lais­vės sim­bo­lio vaid­me­nį, to­dėl prob­le­mas pa­li­ko spręs­ti sa­vo se­kė­jams. Šian­dien tie žmo­nės gy­ve­na ap­te­kę tur­tu ir jiems vi­siš­kai nu­sisp­jau­ti į tai, ko­kią vie­tą PAR uži­ma pa­sau­lio rei­tin­guo­se.

Tie­siog ne­si­no­ri ti­kė­ti, jog N.Man­de­la ko­vo­jo už to­kią Pie­tų Af­ri­ką, ko­kia ji yra da­bar. Kaž­kaip pa­są­mo­nin­gai per­ša­si min­tis, kad dėl vis­ko kal­ti ne­ti­kę jo įpė­di­niai. Bet juk N.Man­de­la pats ne ma­žiau, o kaip tik dau­giau pri­si­dė­jo prie šio koš­ma­ro su­kū­ri­mo. Tad klau­si­mas, ar jis yra at­sa­kin­gas už tai, kuo šian­dien vir­to PAR, ne­ten­ka pra­smės. Daug įdo­miau bū­tų su­ži­no­ti, ar šis žmo­gus jau­tė tą at­sa­ko­my­bę žvelg­da­mas į sa­vo kū­ri­nį.