Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas: neskirstykime į „mes“ ir „jie“

2017-06-13 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai nau­juo­ju Vil­niaus žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku iš­rink­tas Si­mo­nas Gu­re­vi­čius ti­ki­si, kad bend­ruo­me­nė ne tik im­sis la­biau puo­se­lė­ti žy­diš­ką­sias tra­di­ci­jas, bet ir dar la­biau at­si­vers vi­sai Lie­tu­vos vi­suo­me­nei, kad ga­lų ga­le bū­tų pa­mirš­ti klai­din­gi ste­reo­ti­pai, o lie­tu­viai ir žy­dai ne­be­bū­tų skirs­to­mi į „sa­vus“ ir „pa­ša­lie­čius“.

Kal­bė­da­mas su LŽ Si­mo­nas Gu­re­vi­čius pa­žy­mė­jo, kad Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je pa­da­ry­ta di­džiu­lė pa­žan­ga ver­ti­nant žy­dų bend­ruo­me­nę, ku­ri sa­ve pil­nai iden­ti­fi­kuo­ja Lie­tu­vos vi­suo­me­nės da­li­mi. Anot bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko, Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­ja yra vi­sos Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis, o žy­dų pa­vel­das ga­lė­tų ir tu­rė­tų tap­ti bend­ro pa­si­di­džia­vi­mo ob­jek­tu. Ab­sur­diš­ki ste­reo­ti­pai, žei­džian­tys ne tik žy­dus, bet ir lie­tu­vius, pa­laips­niui nyks­ta, ta­čiau vis dar rei­kia vi­suo­ti­nių bend­rų pa­stan­gų, kad juos ga­lu­ti­nai iš­gy­ven­din­tu­me.

– Jūs bu­vo­te iš­rink­tas nau­juo­ju Vil­niaus žy­dų bend­ruo­me­nės (VŽB) pir­mi­nin­ku. Nau­jas va­do­vas pa­pras­tai reiš­kia per­mai­nas bet ku­rio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ką, jū­sų nuo­mo­ne, rei­kė­tų keis­ti VŽB veik­lo­je?

– Bend­ruo­me­nė vie­ni­ja apie 2 200 Vil­niaus žy­dų. Re­mian­tis ki­tų žy­dų bend­ruo­me­nių pa­tir­ti­mi, ga­li­ma spė­ti, kad dar yra bent tūks­tan­tis mū­sų tau­tie­čių, ne­prik­lau­san­čių VŽB. Yra žmo­nių, ku­rie dar ne­atra­do sa­vo žy­diš­kų šak­nų, o gal ir kuk­li­na­si jų ieš­ko­ti, vei­kia­mi so­viet­me­čiu su­for­muo­to mąs­ty­mo. Tai ati­to­li­no žmo­nes nuo žy­diš­kų tra­di­ci­jų.

Orien­tuo­ja­mės į du pa­grin­di­nius tiks­lus bend­ruo­me­nės vi­du­je. Pir­miau­siai tai žy­diš­ko gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jų ak­ty­ves­nis puo­se­lė­ji­mas, bend­ruo­me­ni­nės veik­los su­ak­ty­vi­ni­mas. Ak­ty­viai kreip­tis tiek į ma­žiau­sius vai­kus, tiek į vy­riau­sius sen­jo­rus. Kur­ti nau­jus bū­dus pa­dė­ti žmo­nėms ras­ti ir su­tvir­tin­ti jų ry­šį su bend­ruo­me­ne.

Kal­bu ne vien apie ren­gi­nius „bend­ruo­me­nės pa­sta­te“, o apie tai, kad bend­ruo­me­nė ir jos ren­gi­niai at­ei­tų pas žmo­nes. Ma­nau, kad mū­sų bend­ruo­me­nės po­ten­cia­las yra daug di­des­nis, nei vien for­ma­lus dek­la­ra­vi­mas, kad esa­me žy­dai.

An­tra­sis pri­ori­te­tas – so­cia­li­nė veik­la, ku­riai žy­dų bend­ruo­me­nė tra­di­ciš­kai skir­da­vo di­de­lį dė­me­sį. Vie­nos bend­ruo­me­nės šei­mos yra la­biau pa­si­tu­rin­čios, ki­tos gy­ve­na var­gin­giau. Tu­ri­me ska­tin­ti rū­pes­tį vie­ni ki­tais ir sa­vi­tar­pio pa­gal­bą ir taip stip­rin­ti bend­ruo­me­niš­ku­mą.

Taip pat la­bai svar­bus pri­ori­te­tas – dar­bas su vi­suo­me­ne. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je įvy­ko di­de­li ir la­bai tei­gia­mi po­ky­čiai po­žiū­ry­je į žy­dus. No­ri­me par­ody­ti, kad žy­dų bend­ruo­me­nė yra šiuo­lai­kiš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, o žy­dai – ne na­cis­ti­nių ir so­vie­ti­nių ka­ri­ka­tū­rų bei įvai­riau­sių mi­tų per­so­na­žai.

Gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je šim­tus me­tu, ta­čiau vi­suo­me­nės aky­se vis dar esa­me „jie“, o ne „mes“. Ma­nau, kad žy­dų bend­ruo­me­nė tu­rė­tų da­ry­ti vis­ką, kad ga­lų ga­le bū­tu­me ver­ti­na­mi, kaip vi­suo­me­nės da­lis, o ne pa­ša­lie­čiai. Ne­ma­žiau ak­tua­lus klau­si­mas yra žy­dų pa­vel­do iš­sau­go­ji­mas.

Ne­rei­kia kur­ti „žy­diš­ko dis­nei­len­do“ ar­ba „žy­diš­kų val­do­vų rū­mų“, rei­kia iš­sau­go­ti gau­sų, ta­čiau nyks­tan­tį au­ten­tiš­ką pa­vel­dą.

– Daž­nai iš lie­tu­vių ten­ka iš­girs­ti nuo­mo­nę, kad žy­dų pa­vel­do iš­sau­go­ji­mas – pa­čios žy­dų bend­ruo­me­nės rei­ka­las. Kaip jūs pa­ko­men­tuo­tu­mė­te to­kį po­žiū­rį?

– Džiu­gu, nu­va­žia­vus į Kro­ku­vą, pa­ma­ty­ti gau­sų žy­dų pa­vel­dą, o Vil­niu­je jo su­ras­tu­me ga­na ma­žai. Ne­rei­kia kur­ti „žy­diš­ko dis­nei­len­do“ ar­ba „žy­diš­kų val­do­vų rū­mų“, ne­rei­kia dirb­ti­nai puo­se­lė­ti žy­diš­ku­mą, sta­tant kaž­ko­kius nau­jus pa­sta­tus ir ku­riant to, ko nie­ka­da ne­bu­vo. Jo­kiu bū­du. Ta­čiau rei­kia iš­sau­go­ti gau­sų, ta­čiau nyks­tan­tį au­ten­tiš­ką pa­vel­dą.

Po­žiū­ris, kad žy­dų pa­vel­du tu­ri rū­pin­tis tik žy­dai ky­la iš jau mi­nė­to skirs­ty­mo į „juos“ ir „mus“. Šis pa­vel­das yra Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis. Ma­nau, kad žy­dų pa­vel­das yra „nea­tras­tas per­las“, svar­bus ne tik tu­riz­mui, bet ir vi­sos Lie­tu­vos pa­vel­dui, vals­ty­bės rai­dos is­to­ri­jai.

Juk esa­me jei ne pa­ti se­niau­sia, tai vie­na ti­krai vie­na se­niau­sių bend­ruo­me­nių Lie­tu­vo­je, vi­sais lai­kais pri­si­dė­ju­sių prie Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mo ir stip­ri­ni­mo. Pa­sau­ly­je yra ne­daug mies­tų, ku­riuos api­bū­din­da­vo, kaip ki­tą Je­ru­za­lę. Vil­nius – Šiau­rės Je­ru­za­lė – bu­vo svar­bus Ju­daiz­mo cen­tras. Vil­niaus Gao­nas ne šiaip sau at­si­ra­do šia­me mies­te – čia bu­vo der­lin­ga dir­va to­kių iš­ki­lių žmo­nių ug­dy­mui. Taip pat iš Vil­niaus ki­lęs Ja­ša Hei­fe­cas bu­vo žy­miau­siu XX am­žiaus smui­ki­nin­ku. Žy­dai da­ly­va­vo ku­riant Lie­tu­vos vals­ty­bę, bu­vo sa­va­no­riais ko­vo­se už ne­prik­lau­so­my­bę, dė­jo pa­stan­gas sie­kiant jos tarp­tau­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tai gar­si­no ją moks­lo ir kul­tū­ros pa­sau­ly­je, stip­ri­no ša­lies ūkį. Šis pa­li­ki­mas tu­ri tap­ti ne tik tu­ris­tų su­si­ža­vė­ji­mo, bet ir Lie­tu­vos pa­si­di­džia­vi­mo ob­jek­tu. Ig­no­ruo­da­mi šį pa­li­ki­mą vi­si daug pra­ran­da­me.

Žy­dų pa­sau­ly­je Vil­niaus var­das tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę. Yra dau­gy­bė žmo­nių, ku­rių šak­nys Lie­tu­vo­je ir bū­tent Vil­niu­je. Da­bar yra tas lai­kas, kai dar vis ga­li­me at­kur­ti jų ry­šį su ša­li­mi iš ku­rios ki­lę jų se­ne­liai ar pro­se­ne­liai. To­dėl mū­sų bend­ruo­me­nė taip pat no­ri stip­rin­ti ry­šius su vi­su žy­dų pa­sau­liu.

Ne­pa­mirš­ta­me sa­vo šak­nų ir tra­di­ci­jų ir tuo pat me­tu esa­me Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Šios dvi sa­vo­kos tik pa­pil­do vie­na ki­tą.

– Dau­ge­liui žmo­nių Lie­tu­vos žy­do są­vo­ka au­to­ma­tiš­kai sie­ja­si su lit­va­kais. Ta­čiau pri­pa­žin­ki­me, kad po Ho­lo­kaus­to šios bend­ruo­me­nės, de­ja, be­veik ne­be­li­ko. Ar da­bar­ti­nę žy­dų bend­ruo­me­ne de­ra sie­ti vien su lit­va­kais? Gal ver­tė­tų į ją žvelg­ti pla­čiau ir mo­der­niau?

– Man as­me­niš­kai ne­priim­ti­nas Lie­tu­vos žy­dų skirs­ty­mas į ki­lu­sius iš Lie­tu­vos ir at­vy­ku­sius, pa­vyz­džiui, po­ka­rio me­tais. Pa­va­din­čiau tai bend­ruo­me­nės skal­dy­mu. Mū­sų bend­ruo­me­nei vie­no­dai svar­būs vi­si na­riai, ne­pai­sant jų kil­mės. Ma­no šei­mo­je vi­sa­da bu­vo puo­se­lė­ja­mos žy­diš­kos tra­di­ci­jos, iš­sau­go­ta ji­diš kal­ba, ta­čiau dėl to ne­su žy­diš­kes­nis, nei tas bend­ruo­me­nės na­rys, ku­ris gal­būt at­vy­ko iš Ru­si­jos.

Da­bar­ti­nę žy­dų bend­ruo­me­nę su­da­ro šiuo­lai­kiš­ki žmo­nės, ku­rie be­je pui­kiai in­teg­ra­vo­si į Lie­tu­vos vi­suo­me­nę ir puo­se­lė­ja pa­čius ge­riau­sius jaus­mus mū­sų vals­ty­bei. Ne­pa­mirš­ta­me sa­vo šak­nų ir tra­di­ci­jų ir tuo pat me­tu esa­me Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Šios dvi sa­vo­kos tik pa­pil­do vie­na ki­tą. Pui­kus pa­vyz­dys – žy­dų mo­kyk­la, ku­rio­je mo­ko­ma lie­tu­vių kal­ba, bet ne­pa­mirš­ta­ma ir To­ra.

Mes la­bai pa­lai­ko­me Iz­rae­lį, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad dėl to ma­žiau bran­gi­na­me gim­tą­ją ša­lį – Lie­tu­vą.

Tar­pu­ka­rio žy­dų bend­ruo­me­nė tu­rė­jo di­džiu­lį po­ten­cia­lą ir įne­šė di­džiu­lį in­dė­lį į vi­sas Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo sri­tis, ta­čiau tos bend­ruo­me­nės, de­ja, ne­bė­ra. Da­bar­ti­nė Vil­niaus žy­dų bend­ruo­me­nė – žmo­nės pa­si­rin­kę gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, be­si­va­do­vau­jan­tys šiuo­lai­ki­nė­mis eu­ro­pie­tiš­ko­mis de­mo­kra­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis. Ži­no­ma, mes la­bai pa­lai­ko­me Iz­rae­lį, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad dėl to ma­žiau bran­gi­na­me gim­tą­ją ša­lį – Lie­tu­vą. Šių sa­vo­kų su­prie­ši­ni­mas pri­me­na mi­tus, kad ko­mu­niz­mas žy­dams vos ne krau­jy­je įau­gęs.

– Pa­lie­tė­te ko­mu­niz­mo te­mą – ne­re­tai, kal­bant apie Ho­lo­kaus­tą, ten­ka iš­girs­ti tvir­ti­ni­mų, kad daug žy­dų tar­na­vo so­vie­tų rep­re­si­nė­se struk­tū­ro­se.

– Ti­kiuo­si, kad žmo­nės dau­giau ty­ri­nės is­to­ri­ją ir su­pras, kad tai bu­vo na­cių ir pa­čių so­vie­tų kur­tas ste­reo­ti­pas. Juk gy­ve­na­me XXI am­žiu­je, kiek ga­li­me va­do­vau­tis tais ste­reo­ti­pais? Taip, na­cių nai­ki­na­mus žy­dus gy­nė jų prieš­ai so­vie­tai, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad vi­si žy­dai bu­vo ko­mu­nis­tai. Dau­gy­bė Lie­tu­vos žy­dų bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą, vien dėl to, kad tu­rė­jo ne­di­de­lę krau­tu­vė­lę. Tai taip pat ab­sur­diš­ka, kaip ir mi­tai, kad vi­si žy­dai – kaž­ko­kie tur­tuo­liai ban­ki­nin­kai.

Bet ko­kios „žyd­šau­džių“ eti­ke­tės vi­siš­kai ne­ati­tin­ka ti­kro­vės ir vi­siš­kai ne­ati­tin­ka žy­dų bend­ruo­me­nės mąs­ty­mo.

Lai­kas griau­ti ste­reo­ti­pus ir ma­nau, kad žy­dų bend­ruo­me­nė tu­ri vi­so­mis jė­go­mis prie to pri­si­dė­ti. Ypa­tin­gai ma­tant, ko­kia di­džiu­lė pa­žan­ga šiuo at­žvil­giu pa­siek­ta Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je. Ma­nau, kad dėl šių prie­žas­čių žy­dų bend­ruo­me­nė tu­rė­tų ak­ty­viau dirb­ti su vi­suo­me­ne, bū­tų jai at­vi­res­nė, par­ody­tų, kad esa­me tau­ti­nė bend­ri­ja, vi­sais lai­kais ak­ty­viai pa­lai­kiu­si ir pa­lai­kan­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Ne­rei­kia bi­jo­ti pri­pa­žin­ti, kad žy­dų tar­pe iš tie­sų bu­vo ko­mu­nis­tų ir en­ka­vė­dis­tų. Kaip ir ne­rei­kia bi­jo­ti pri­pa­žin­ti Ho­lo­kaus­to is­to­ri­jos. Vis­gi ne­de­rė­tų alė­jų, skve­rų ir mo­kyk­lų va­din­ti žmo­nių, da­ly­va­vu­sių Ho­lo­kaus­te var­dais. Gal jie sten­gė­si pa­dė­ti Lie­tu­vai ir kaž­ką ge­ro jos la­bui nu­vei­kė, bet ar juos ga­li­ma lai­ky­ti did­vy­riais? Ne­rei­kia at­sip­ra­šy­mų ir pla­ki­mo­si sau į krū­ti­nę. Is­to­ri­ją rei­kia pa­žin­ti ir pri­pa­žin­ti dėl sa­vęs pa­čių. Ir ju­dė­ti į prie­kį.

– Eg­zis­tuo­ja ir lie­tu­viams ne­ma­lo­nūs ste­reo­ti­pai, kaip „žyd­šau­džių ša­lies“ eti­ke­tė...

– Šis ste­reo­ti­pas ga­jus pa­čio­je Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je. Žy­dų bend­ruo­me­nė apie Lie­tu­vą gal­vo­ja, kaip apie ša­lį, ku­rio­je žy­dai ir mū­sų kul­tū­ra kles­tė­jo 600 me­tų. Ne­pai­sant skau­džių is­to­ri­jos mo­men­tų, mums Lie­tu­va – ša­lis da­vu­si la­bai daug žy­dams ir ša­lis, ku­riai la­bai daug da­vė žy­dai.

Nu­si­kal­ti­mus įvyk­džiu­sių žmo­nių var­dai tu­ri bū­ti ži­no­mi, ta­čiau bet ko­kios „žyd­šau­džių“ eti­ke­tės vi­siš­kai ne­ati­tin­ka ti­kro­vės ir vi­siš­kai ne­ati­tin­ka žy­dų bend­ruo­me­nės mąs­ty­mo. Į lie­tu­vius žy­dai žiū­ri, kaip į kai­my­nus, ku­rie ka­dai­se mus pri­ėmė sa­vo ša­ly­je ir su ku­riais kar­tu mes per šimt­me­čius kū­rė­me šią ša­lį. Lie­tu­vius ir žy­dus kar­tu įvar­di­ja­me „mes“ ir ti­ki­mės, kad į žy­dus bus žiū­ri­ma taip pat.

De­ja, Vil­niu­je nė­ra nei vie­nos mo­kyk­los, pa­va­din­tos pa­sau­lio tei­suo­lių var­du. Nors tarp lie­tu­vių bu­vo daug tei­suo­lių, pa­mink­lo jiems iki šiol nė­ra. Žy­dų bend­ruo­me­nė pri­va­lo pri­si­dė­ti ir ska­tin­ti jų įam­ži­ni­mą, ta­čiau tai tu­rė­tų rū­pė­ti vi­sai vi­suo­me­nei, bū­ti vi­sų pa­si­di­džia­vi­mo ob­jek­tu.

– Maž­daug prieš pus­me­tį iš­gir­dau žmo­gaus iš žy­dų bend­ruo­me­nės po­sa­kį, kad „bū­ti žy­du Lie­tu­vo­je šiais lai­kais ma­din­ga“. Ką tai reiš­kia?

– Jei tu­ri­ma ome­ny­je, kad žmo­nės ak­ty­viau ieš­ko sa­vo žy­diš­kų šak­nų ir no­ri pri­si­jung­ti prie bend­ruo­me­nės, tai ver­tin­čiau kaip di­džiu­lį bend­ruo­me­nės pa­sie­ki­mą. No­rė­čiau kuo la­biau pa­ska­tin­ti to­kius žmo­nes. Jie pra­tur­tin­tų mū­sų bend­ruo­me­nę.

Ta­čiau ma­nau, kad šiuo at­ve­ju grei­čiau­siai no­rė­ta pa­sa­ky­ti tai, kad yra daug or­ga­ni­za­ci­jų, nau­do­jan­čių žo­dį žy­das sa­vo pa­va­di­ni­me, ta­čiau ne­tu­ri jo­kio ry­šio su žy­diš­ku­mu. Aps­kri­tai, džiau­giuo­si, kad su­si­do­mė­ji­mas žy­dų kul­tū­ra au­ga.