Ukraina yra amžina, Lietuva yra amžina

2015-03-13 "Lietuvos žinios"

Prieš 25 me­tus į lie­tu­vių ko­vą už lais­vę ukrai­nie­čiai žvel­gė kaip į pa­vyz­dį. Po 25 me­tų mū­sų ša­lys vėl sto­vi pe­tys į pe­tį ag­re­si­jos aki­vaiz­do­je. Apie tai "Lie­tu­vos ži­nios" kal­ba­si su Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kiu­siu Ukrai­nos Aukš­čiau­sio­sios Ra­dos pir­mi­nin­ko pir­muo­ju pa­va­duo­to­ju And­ri­ju­mi Par­ubi­ju­mi.

- Esa­te pa­ty­ręs po­li­ti­kas, dir­bo­te dar ta­da, kai Ukrai­na tik sie­kė ne­prik­lau­so­my­bės. Prieš me­tus bu­vo­te vie­nu iš Mai­da­no ko­men­dan­tų. Pa­ty­rė­te ir šil­to, ir šal­to.

- Kaip ir prieš me­tus Mai­da­ne, taip ir da­bar, kai Ukrai­no­je vyks­ta ka­ras, daug mąs­tai, su­pran­ti gy­vy­bės kai­ną. Mai­da­ne bu­vo vie­naip, o da­bar... Da­bar žūs­ta tūks­tan­čiai ukrai­nie­čių, pra­ran­da­me tūks­tan­čius gy­vy­bių. Ta­čiau yra idė­ja, yra aukš­tes­nis tiks­las. At­si­ran­da su­vo­ki­mas, kad mū­sų gy­ve­ni­mas – tik epi­zo­das, esa­me tik dul­kės šio­je že­mė­je. Ta­čiau kai kas yra am­ži­na: Ukrai­na am­ži­na, Lie­tu­va am­ži­na.

Kai gy­vy­bei gre­sia pa­vo­jus, su­pran­ti, kaip vis­kas re­lia­ty­vu. Gal mir­si 70-ies kur nors Ita­li­jos ku­ror­te, o gal vi­sai ne­tru­kus čia pat. Štai ne­se­niai, prieš Nau­juo­sius, man po ko­jo­mis me­tė gra­na­tą. Per ste­buk­lą li­kau gy­vas. Pa­si­se­kė. Vis dėl­to to­kie da­ly­kai žmo­gų iš­mo­ko, kas yra žai­di­mas su mir­ti­mi. Ga­li įžvelg­ti net tam ti­krą jo ža­ve­sį, pa­jus­ti šio žai­di­mo „kai­fą“.

Mai­da­ne žmo­nės pa­ki­lo ir su me­di­niais sky­dais sto­jo prieš 10 tūkst. iki dan­tų gink­luo­tų tuo­me­ti­nės val­džios sar­gų. Kas ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad nu­ga­lės ne gink­lai, o žmo­nių va­lia? Kai Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas siun­tė sa­vo di­ver­san­tus į Ukrai­ną, jis ma­nė, kad vis­kas vyks taip leng­vai ir sklan­džiai, kaip jis įpra­tęs Ru­si­jo­je. Dniep­ro­pe­trovs­kas bu­vo tra­di­ciš­kai lai­ko­mas Vik­to­ro Ja­nu­ko­vy­čiaus Re­gio­nų par­ti­jos te­ri­to­ri­ja. Ta­čiau kai ten pa­si­ro­dė ru­sų di­ver­san­tai, žmo­nės pa­ki­lo ir juos iš­gi­nė. Ne vie­tos val­džia ar mi­li­ci­ja, o pa­pras­ti žmo­nės. Su­si­bū­rė ir iš­vi­jo įsib­ro­vė­lius.

Dau­gu­ma tų žmo­nių – ru­sa­kal­biai, net ne­mo­kan­tys ukrai­nie­tiš­kai. Ta­čiau Ukrai­na – jų vals­ty­bė, jų tė­vy­nė. Ir jie sto­jo jos gin­ti. V. Pu­ti­nas to ne­si­ti­kė­jo. Ne­sup­ra­to, ko­kie tai žmo­nės, ne­su­vo­kė, kas yra lais­vi žmo­nės.

- Šian­dien Ukrai­no­je - nau­ja vy­riau­sy­bė, nau­jas pre­zi­den­tas. Kaip po­li­ti­kos sen­bu­vis pa­sa­ky­ki­te, ar jie pa­tei­si­na ukrai­nie­čių lū­kes­čius? Ar žmo­nės jais pa­si­ti­ki?

- Va­di­na­te ma­ne sen­bu­viu. (Šyp­so­si.) Taip, po­li­ti­ko­je esu se­niai. Pri­si­me­nu, kai man bu­vo 17 me­tų, bu­vau čia, Vil­niu­je, kad slap­čia spaus­din­čiau pa­trio­ti­nę spau­dą. Tuo me­tu nė sva­jo­ti ne­sva­jo­jau apie to­kius da­ly­kus kaip val­džia, Aukš­čiau­sio­sios Ra­dos man­da­tas. Klau­si­mas ta­da bu­vo vie­nas: už tai, ką da­rau, ma­ne įka­lins tuoj pat ar kiek vė­liau?

Tai bu­vo ko­va už Ukrai­nos ne­prik­lau­so­my­bę. Ta ko­va ne­si­bai­gė, ji tru­ko vi­sus pa­sta­ruo­sius me­tus. Gal tik po Mai­da­no iš tie­sų įžen­gė­me į ti­kros ne­prik­lau­so­my­bės lai­kus. Kal­bant apie da­bar­ti­nę val­džią, ga­li­ma pa­žy­mė­ti vie­ną da­ly­ką: pir­mą kar­tą aukš­čiau­sio­jo­je ša­lies val­džio­je tu­ri­me proeu­ro­pie­tiš­ką ir ne­tgi prou­krai­nie­tiš­ką dau­gu­mą. Pir­mą kar­tą tu­ri­me ga­li­my­bę im­tis ti­krų re­for­mų. O tuo pat me­tu dar tu­ri­me gin­tis nuo vie­nos stip­riau­sių pa­sau­ly­je ar­mi­jos ag­re­si­jos. To­kią si­tua­ci­ją ga­li­ma pa­ly­gin­ti su lėk­tu­vo re­mon­tu skry­džio me­tu.

Kai mus kri­ti­kuo­ja dėl per­ne­lyg lė­to re­for­mų įgy­ven­di­ni­mo, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad čia yra tie­sos. Bet juk tie po­ky­čiai, ar nau­ja ar­mi­ja, ar ki­to­niš­kai mąs­tan­ti val­di­nin­ki­ja, ne­ga­li at­si­ras­ti iš nie­ko, lyg mos­te­lė­jus bur­tų laz­de­le. Taip ne­bū­na.

Žūt­bū­ti­nė kova

- Vis dėl­to Mai­da­nas – jau an­tro­ji re­vo­liu­ci­ja per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį. Ne tik ukrai­nie­čiai, bet ir mes at­si­me­na­me, kaip po gai­va­liš­kos Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos į val­džią vėl at­ėjo V. Ja­nu­ko­vy­čius. Ar įma­no­ma, kad toks sce­na­ri­jus pa­si­kar­tos?

- Tam, kad su­pras­tu­me šian­die­nos si­tua­ci­ją, rei­kia aiš­kiai įver­tin­ti anuo­me­ti­nę. V. Ja­nu­ko­vy­čius ta­da ne­lai­mė­jo. Jei­gu jis iš tie­sų bū­tų nu­ga­lė­jęs, šian­dien ti­krai ne­tu­rė­tu­me nie­ko. Bū­tu­me dar vie­na Bal­ta­ru­si­ja. Svar­biau­sia, kad anuo­met pra­si­dė­jo ti­kros pi­lie­ti­nės sa­vi­mo­nės for­ma­vi­ma­sis. Ėmė for­muo­tis vi­sa kar­ta, ku­ri su­vo­kė sa­vo at­sa­ko­my­bę ir tai, kad vis­kas iš tie­sų pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių.

Ar įma­no­mas toks pat ne­sėk­min­gas sce­na­ri­jus kaip po Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos? Gal­būt. Tai – fi­lo­so­fi­nis klau­si­mas. V. Pu­ti­nas da­ro vis­ką, kad taip ir įvyk­tų. Aš pats ma­nau, kad toks sce­na­ri­jus jau ne­beį­ma­no­mas. Vien to­dėl, kad iš­mo­ko­me tas pa­mo­kas, ku­rias ga­vo­me po Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos. Tuo me­tu pa­trio­ti­nes jė­gas skal­dė vi­di­nė kon­ku­ren­ci­ja. Ma­nau, kad da­bar­ti­niai ša­lies va­do­vai su­vo­kia, ko­kia di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė jiems ten­ka, ir ano lai­ko­tar­pio klai­dų ne­be­kar­tos. Jie ži­no, kuo tai ga­li baig­tis. Tar­ki­me, pre­zi­den­tas ir prem­je­ras ga­li ne­su­tar­ti tam ti­krais klau­si­mais, ta­čiau tiek jie, tiek Aukš­čiau­sio­sios Ra­dos frak­ci­jų va­do­vai su­vo­kia jiems te­ku­sią at­sa­ko­my­bę ir ver­ti­na ją la­biau nei po­li­ti­nės kon­junk­tū­ros in­te­re­sus.

- Ru­si­ja ak­ty­viai kišosi į Ukrai­ną anuo­met, dir­ba ta pa­čia link­me ir šian­dien. At­ro­do, kad V. Pu­ti­nas sie­kia ne tiek grob­ti te­ri­to­ri­jas, kiek iš­se­kin­ti Ukrai­ną, vėl su­kel­ti vi­di­nį konf­lik­tą.

- Šian­dien Ru­si­ja į ko­vą dėl Ukrai­nos in­ves­tuo­ja kur kas dau­giau jė­gų ir fi­nan­si­nių iš­tek­lių nei po Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos. Vyks­ta žūt­bū­ti­nė ko­va. Yra ka­ri­nis fron­tas, yra ir in­for­ma­ci­nis, ku­ris, pa­si­ro­do, net svar­bes­nis. Ka­ro veiks­mai kar­tais net pa­klūs­ta in­for­ma­ci­nio fron­to dik­ta­tui. Ru­si­ja da­ro ab­so­liu­čiai vis­ką, ką ga­li, kad tik griau­tų Ukrai­ną iš vi­daus.

Pa­žvel­ki­me: tie žmo­nės, ku­rie prieš me­tus ėjo į gat­vę su Geor­gi­jaus juo­ste­lė­mis ir Ru­si­jos vė­lia­vo­mis, šian­dien jas su­slė­pė ir rė­kia apie so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes prob­le­mas, rei­ka­lau­ja „ap­gin­ti“ mū­sų ka­rei­vius. Tu­ri nau­ją tai­ki­nį, kir­ši­na Ukrai­ną nau­jais bū­dais. Di­džiau­sia V. Pu­ti­no sva­jo­nė – su­kel­ti Ukrai­no­je nuo­sa­vą Mai­da­ną. Do­nec­kas ir Lu­hans­kas jam yra ne tiks­las, o prie­mo­nė. Ti­kra­sis tiks­las – Ki­je­vas. Pri­vers­ti mus pa­klus­ti Krem­liaus va­liai.

Su­kčius ir mesijas

- At­ro­do, kad V. Pu­ti­nas iš tie­sų ti­ki sa­vo „šven­ta“ mi­si­ja?

- Šis žmo­gus yra keis­tas su­kčiaus ir me­si­jo de­ri­nys. Vie­na ver­tus, jis – su­kčius, lobs­tan­tis iš sa­vo ša­lies gam­ti­nių tur­tų, la­bai ci­niš­kas žmo­gus. Ki­ta ver­tus, im­pe­ri­nes sva­jo­nes ir am­bi­ci­jas ne­šan­tis me­si­jas.

Bū­tent to­dėl tiek prob­le­mų tu­ri eu­ro­pie­čiai, ku­rie mė­gi­na su V. Pu­ti­nu kal­bė­tis ra­cio­na­liai. Tai – klai­da, nes net jo mo­ty­vai yra ira­cio­na­lūs. Eu­ro­pie­čiams at­ro­do, kad 2 plius 2 yra 4, o V. Pu­ti­no rea­ly­bė­je 2 plius 2 yra tiek, kiek jis pats už­si­ma­no. To­dėl Eu­ro­pos ir Ru­si­jos san­ty­kiai pa­sie­kė ak­li­gat­vį. V. Pu­ti­nas pats ne­sus­tos, jį ga­li­ma tik su­stab­dy­ti, nes jis pats su­pran­ta ir pri­pa­žįs­ta tik stip­res­nio­jo tei­sę. Tai aiš­kiai pa­tvir­ti­na jau me­tus Ukrai­no­je vyks­tan­tis ka­ras. Šis V. Pu­ti­no ka­ras yra kur kas dau­giau nei De­bal­ce­vė ar Lu­hans­kas. Tai – vi­sa Ukrai­na. Tas pats ka­ras vy­ko dar Mai­da­ne. V. Ja­nu­ko­vy­čius bu­vo tik ma­rio­ne­tė V. Pu­ti­no ran­ko­se.

Nu­ga­lė­jo­me ta­da, ne­pai­sy­da­mi fan­tas­tiš­kai ne­ly­gių jė­gų, nu­ga­lė­si­me ir da­bar. Ne­įma­no­ma nu­ga­lė­ti žmo­nių, ku­rie ne­bi­jo pa­au­ko­ti gy­vy­bių dėl lais­vės. Mū­sų sa­va­no­riai ry­tuo­se ne kar­tą pri­ver­tė bėg­ti gau­ses­nes prieš­o pa­jė­gas. Jie lai­ko­si to pa­ties pri­nci­po, ku­rio iš­mo­ko Mai­da­ne: sto­vė­ti lig pa­bai­gos, ne­pai­sant nie­ko.

- Lie­tu­va kar­tais su­lau­kia kri­ti­kos dėl nuo­la­tos tarp­tau­ti­nė­je are­no­je ke­lia­mos „is­te­ri­jos“ dėl pa­gal­bos Ukrai­nai ir Ru­si­jos ke­lia­mos grės­mės. Ta­čiau mū­sų vi­suo­me­nė­je pa­gal­bos Ukrai­nai klau­si­mas jau se­niai pe­rau­go po­li­ti­ką, tuo už­sii­ma dau­gy­bė sa­va­no­rių.

- Lie­tu­viai su­pran­ta, kad Ukrai­no­je vyks­ta ka­ras ne tik dėl Ukrai­nos, bet ir dėl vi­sos Eu­ro­pos. Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kias mil­ži­niš­kas su­mas Ru­si­ja in­ves­ta­vo į Eu­ro­pos kai­rių­jų ir de­ši­nių­jų ra­di­ka­lų ju­dė­ji­mus, kiek in­ves­ta­vo į tai, kad su­skal­dy­tų Eu­ro­pą, su­prie­šin­tų Eu­ro­pą ir JAV. Lie­tu­viai tai su­pran­ta, kaip ir lat­viai, es­tai ar len­kai. O štai Vo­kie­ti­jo­je šio su­pra­ti­mo stin­ga. Prieš šim­tus me­tų lie­tu­viai ir ukrai­nie­čiai Mė­ly­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je kar­tu su­stab­dė iš ry­tų plūs­tan­čią mon­go­lų or­dą. Šian­dien mū­sų vai­ki­nai vėl stab­do or­dą, ku­ri ir vėl puo­la iš ry­tų. Tai glo­ba­li, ci­vi­li­za­ci­nė ko­va.

Lie­tu­va la­bai pa­de­da Ukrai­nai. Kuo dar ga­lė­tų pa­dė­ti? Li­ki­te to­kie, ko­kie esa­te. To­liau sa­vo veiks­mais bū­ki­te pa­vyz­dys vi­siems ki­tiems. Tie, ku­rie jus kri­ti­kuo­ja ir va­di­na is­te­ri­kais, pa­pras­čiau­siai ne­sup­ran­ta, kas vyks­ta.

Jei rei­kės, pa­dės Lietuvai

- Kai Ru­si­ja 2008 me­tais už­puo­lė Gru­zi­ją, ten vy­ko ir lie­tu­vių sa­va­no­rių. Šian­dien mū­sų ins­truk­to­rių ir sa­va­no­rių yra ir Ukrai­no­je. Jei­gu, ne­duok Die­ve, kil­tų grės­mė Lie­tu­vai, ar ša­lia mū­sų sto­tų ukrai­nie­čių sa­va­no­riai?

- Be jo­kios abe­jo­nės. Kaip ir 2008 me­tais Gru­zi­jo­je. Tuo me­tu ten taip pat bu­vo ukrai­nie­čių. Pa­dė­jo­me tiek, kiek tik pa­jė­gė­me. Tuo me­tu pui­kiai su­pra­to­me, kad tai daug di­des­nės ko­vos da­lis. O šian­dien kai ku­rie Eu­ro­pos vei­kė­jai mums ban­do aiš­kin­ti, kad taip nė­ra. Jie sten­gia­si ne­ma­ty­ti grės­mės, sie­kia de­ry­bų ir pa­liau­bų bet ko­kia kai­na. Bet juk trum­piau­sias ke­lias į tai­ką – ka­pi­tu­lia­ci­ja. Toks ke­lias ne mums.

Da­bar vyks­tan­čia­me ka­re jau žu­vo dau­giau nei tūks­tan­tis jau­nų ukrai­nie­čių. Tai – tūks­tan­tis ne­pa­ra­šy­tų kny­gų, ne­su­kur­tų fil­mų... Ta­čiau šis ka­ras jau ta­po he­ro­ji­niu epu, ku­rio mo­ky­sis at­ei­nan­čios ukrai­nie­čių kar­tos. O ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Ru­si­ja ba­du iš­ma­ri­no 10 mln. ukrai­nie­čių. Jie mi­rė ty­liai, ne­pas­te­bi­mai... Kai šian­dien mums sa­ko: ne­sta­ty­ki­te į pa­vo­jų dau­giau gy­vy­bių, klau­siu: kas at­sa­kys už žūs­tan­čius šian­dien? Kas at­sa­kys už gal­būt dar 10 mln. žu­vu­sių­jų, jei tie tūks­tan­čiai ne­au­kos sa­vo gy­vy­bių šian­dien?

Vals­ty­bin­gu­mo kai­na – la­bai san­ty­ki­nė samp­ra­ta, jos ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti. Bet vėl tap­ti im­pe­ri­jos da­li­mi bū­tų nu­si­kal­ti­mas mū­sų vai­kams ir anū­kams. Var­dan to ga­li­ma bet ko­kia kai­na. To­dėl Ukrai­nai rei­kia ne tai­kos, o per­ga­lės. Nu­ga­lė­jo­me V. Ja­nu­ko­vy­čių, nu­ga­lė­si­me ir V. Pu­ti­ną. Iš šio konf­lik­to Ukrai­na iš­eis stip­res­nė, vie­nin­ges­nė, at­si­nau­ji­nu­si, ap­si­va­liu­si ir at­gi­mu­si.

Be­je, Ru­si­ja da­bar taip pat „va­lo­si“ (juo­kia­si) – siun­čią ka­riau­ti į Ukrai­ną įvai­riau­sio plau­ko pa­dug­nes, ku­rių at­gal pri­im­ti ne­be­si­ruo­šia. Pa­sie­ny­je jau su­kur­ti „užt­va­rų“ da­li­niai, ku­rių už­duo­tis - nai­kin­ti grįž­ti su­ma­niu­sius „ko­vo­to­jus“.

- Pas mus at­vy­ko­te į šven­tę – vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną. Ko­kius įspū­džius iš­si­ve­ža­te na­mo?

- Ko­vo 11-oji – la­bai šil­ta šven­tė. Pa­ju­tau tai vieš­na­gės me­tu. Pas mus, Ukrai­no­je, to­kios šven­tės la­bai pom­pas­tiš­kos. Gal tai vis dar ga­ji so­viet­me­čio at­gy­ve­na... Vil­niu­je ne kar­tą gir­dė­jau sa­kant, kad Lie­tu­va – ma­ža ša­lis. Tai ne­tie­sa.

Prieš 25 me­tus sto­vė­jo­me prieš tą pa­čią blo­gio im­pe­ri­ją kaip ir jūs. Su­pra­to­me, kad rei­kia prieš ją ko­vo­ti, ta­čiau ne­si­ry­žo­me ženg­ti pir­mo­jo žings­nio, lau­kė­me, kad kas nors par­ody­tų pa­vyz­dį. Tai pa­da­rė Lie­tu­va. Kai lie­tu­viai gar­siai su­šu­ko: „Mes – lais­vi žmo­nės!“, šį šū­kį pa­si­ga­vo mi­li­jo­nai ukrai­nie­čių. Mes taip pat ta­po­me lais­vi.

Kai prieš 25 me­tus žiū­rė­jo­me į Lie­tu­vą, nie­kam ne­ki­lo klau­si­mas, ko­kio ji dy­džio, kiek mi­li­jo­nų žmo­nių jo­je gy­ve­na. Lie­tu­va ne ma­ža, o di­din­ga ša­lis. Di­din­ga tuo pa­vyz­džiu, ku­rį da­vė mums, ukrai­nie­čiams. Iš jū­sų mo­kė­mės, kaip rei­kia ko­vo­ti dėl ne­prik­lau­so­my­bės. Šian­dien jūs vėl ro­do­te mums pa­vyz­dį, kaip rei­kia tau­so­ti ne tik sa­vo lais­vę, bet ir pa­dė­ti ją iš­sau­go­ti ki­tiems, kaip iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką bro­liui. Jūs esa­te di­di vals­ty­bė. Mū­sų ša­lis sie­ja bend­ra šlo­vin­ga pra­ei­tis, iš ku­rios iš­au­go ne­su­nai­ki­na­ma drau­gys­tė. Ko­vo 11-oji - šven­tė ne tik lie­tu­viams, bet ir ukrai­nie­čiams. Tą die­ną prieš 25 me­tus iš­gy­ve­no­me už jus, kad tik jums pa­vyk­tų. Ir tą pa­čią die­ną vie­nu bal­su su ju­mis iš­ta­rė­me: „Mes – lais­vi!“