Pasienis

2016-01-22 "Lietuvos žinios"

Be­veik vi­sos vals­ty­bės yra lin­ku­sios su­gal­vo­ti sau ko­kį nors sim­bo­li­nį api­bū­di­ni­mą. Pa­vyz­džiui, Ru­si­ja mėgs­ta gir­tis esan­ti „Tre­čio­ji Ro­ma“, ar­mė­nai gar­si­na­si pa­si­krikš­ti­ję vos ne prieš Kris­taus gi­mi­mą, ame­ri­kie­čiai ne­re­tai sa­ve pa­šie­pia pa­si­va­din­da­mi „de­mo­kra­ti­jos eks­por­tuo­to­jais“. Kas gi esa­me mes, lie­tu­viai? Ma­ri­jos že­mė? Šiau­rės Je­ru­za­lė? Ma­nau, kad Lie­tu­vai la­biau­siai tin­ka pa­sie­nio vals­ty­bės api­bū­di­ni­mas.

To­kią min­tį pa­suf­le­ra­vo ko­kį šim­tą kar­tų so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ ma­ty­ta ar­ši dis­ku­si­ja, mir­gan­ti šū­kiais „ko jūs tos Ru­si­jos bi­jo­te“, „Lie­tu­vos val­džia ka­rą kurs­to“, „mes ma­ži ir nie­kam ne­įdo­mūs“ ir pa­na­šiai.

Geog­ra­fiš­kai gal ir esa­me Eu­ro­pos cen­tras, o iš tie­sų juk esa­me kuo ti­kriau­sias pa­sie­nis, Eu­ro­pos pa­kraš­tys. Pa­sie­ny­je gy­ve­na­me il­gus šimt­me­čius. Į Ry­tus nuo Lie­tu­vos – jau Mask­vos po­li­ti­nė, kul­tū­ri­nė, o jei ti­kė­tu­me pa­čių ru­sų tvir­ti­ni­mu – ci­vi­li­za­ci­nė erd­vė. Ši kai­my­nys­tė per vi­są mū­sų is­to­ri­ją lė­mė ir mū­sų pa­čių sa­vi­vo­ką, ir ta­pa­ty­bę. Le­mia lig šiol, to­dėl ir daž­nos dis­ku­si­jos apie tai, ar bi­jo­me Ru­si­jos.

Bi­jo­me? Ne­gi tai ko­kia nors mū­sų pa­čių iš­gal­vo­ta fo­bi­ja? Ar vis­gi tai ob­jek­ty­vi reak­ci­ją į rea­lią grės­mę? Pa­svars­ty­ki­me, ka­da bu­vo lai­kai, kai mums ne­ki­lo grės­mė iš Ry­tų. Gal ne­bent val­dant ku­ni­gaikš­čiui Al­gir­dui? Se­no­kai...

XIV am­žiu­je pri­ėmę ka­ta­li­ky­bę, ta­po­me Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos pa­sie­niu. O pa­sie­nio gy­ven­to­jų to­kia da­lia, kad jie pri­va­lo nuo­lat būd­rau­ti. An­traip ry­ti­nis Eu­ro­pos pa­sie­nis kaip­mat pa­virs va­ka­ri­ne Azi­jos ri­ba. Taip nu­ti­ko ne kar­tą. „Tre­čia­jai Ro­mai“ kaž­ko­dėl ne­priim­ti­nas pats mū­sų vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mas.

Be­ne vie­nin­te­lis lai­ko­tar­pis, kai ga­lė­jo­me jaus­tis kiek ra­miau, – pra­ėju­sio am­žiaus pa­sku­ti­nis de­šimt­me­tis. Ta­čiau net ir ta­da, ne­si­bai­min­da­mi im­pe­ri­nių kai­my­nų am­bi­ci­jų, ju­to­me jų grės­mę. Pa­vyz­džiui, kad ir itin su­ve­šė­ju­sio or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo for­ma.

O pa­sta­ruo­sius 16 me­tų grės­mė vėl at­gi­jo. Net ne­sup­ran­tu, kaip apie jos eg­zis­ta­vi­mą ga­li­ma dis­ku­tuo­ti? Ma­tė­me, kaip per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų Mask­vos ka­riuo­me­nė per­žen­gė ne vie­nos vals­ty­bės sie­nas. La­bai no­rė­čiau ti­kė­ti, kad ne­per­žengs mū­siš­kių, bet iš ti­krų­jų tuo ti­kė­ti ne­ga­liu, nes taip yra nu­ti­kę per­ne­lyg daug kar­tų, kad ka­da nors ga­lė­tu­me bū­ti ra­mūs.

To­dėl kai kas nors vėl pra­de­da gin­čą, to­kį kaip „Ru­si­jos nė­ra ko bi­jo­ti“, ga­liu tik ste­bė­tis: toks žmo­gus vi­siš­kai ne­igia ne tik is­to­ri­jos pa­mo­kas, bet ir da­bar­ti­nę ti­kro­vę, ar­ba ap­si­me­ta esąs ak­las, ar­ba jam mo­ka­ma už tai, kad taip sa­ky­tų.

Ne­pa­si­se­kė mums su kai­my­nais Ry­tuo­se. Mums te­ko pa­sie­nio kraš­to li­ki­mas, įpa­rei­go­jan­tis nuo­lat būd­rau­ti. Ar tai pra­kei­ki­mas? Drįs­čiau gin­čy­tis. Ma­nau, kad tai – gar­bė ir pri­vi­le­gi­ja. Itin svar­bi mi­si­ja, te­ku­si, be­je, ne vien mums, bet ir len­kams, suo­miams, lat­viams, es­tams ir ki­tiems Eu­ro­pos pa­sie­nio kraš­tams. Tū­las vo­kie­tis ga­li gra­žiai la­bin­tis su ge­ru kai­my­nu olan­du to­dėl, kad jie ne­gy­ve­na Va­ka­rų pa­sau­lio pa­kraš­ty­je. Šian­dien abu jie už tai tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gi ukrai­nie­čių sa­va­no­riui, lie­jan­čiam krau­ją už tai, kad ry­ti­nė Eu­ro­pos ri­ba bū­tų ties Don­ba­su, o ne ties El­be.

Da­bar ši naš­ta ten­ka ukrai­nie­čiams, ta­čiau nie­kas ne­ga­li bū­ti ti­kras, kad ka­da nors ji ne­teks ir mums ar ku­riai ki­tai gre­ta esan­čiai pa­sie­nio vals­ty­bei. Vis dėl­to tai ne tik naš­ta, bet ir gar­bė, ten­kan­ti pa­sie­nio kraš­tui. Pa­sie­nis – ne už­kam­pis, bet var­tai, ve­dan­tys į Eu­ro­pą, o jų ap­sau­ga – gar­bin­ga, ne kiek­vie­nam ten­kan­ti par­ei­ga.