Patikėti lietuviams ginklą: laisvo žmogaus teisė ar pavojus aplinkiniams?

2019-05-14 "Lietuvos žinios"

Gink­lą žmo­gus pa­si­ga­mi­no anks­čiau, nei iš­mo­ko sta­ty­ti na­mą. Dau­ge­ly­je ša­lių ir kul­tū­rų gink­las šimt­me­čiais lai­ky­tas lais­vo žmo­gaus at­ri­bu­tu. Tuo daž­nai re­mia­si tei­sės į gink­lą ša­li­nin­kai. Tuo me­tu prieš­inin­kai tei­gia, kad šiais lai­kais gink­las ci­vi­liui pra­ktiš­kai ne­be­rei­ka­lin­gas ir vi­suo­me­nei ke­lia dau­giau grės­mės, nei duo­da nau­dos.

Šaunamųjų ginklų kontrolės mažinimas ir piliečių nuginklavimas tapo populiariu klausimu daugelyje Vakarų valstybių nuo Naujosios Zelandijos iki ES šalių. Kiekvienas išpuolis panaudojant šaunamuosius, ypatingai automatinius ir pusiau automatinius ginklus, sukelia naują diskusijų ir raginimų nuginkluoti civilius bangą.

Nors Lietuvoje ginklų kontrolės tvarka yra palyginti griežta, mūsų šalyje taip pat siūloma ją dar labiau griežtinti ir apsunkinti piliečiams pusiau automatinių karabinų įsigijimą ir laikymą. Vieni teigia, kad tokiu būdu pažeidžiamos šalies gynybinės galios, o kiti, kad civiliams savigynai pakanka minimalaus galingumo ginklų, o sukarintų organizacijų nariams (pavyzdžiui, šauliams) turėti ginklus namuose nėra reikalo. Primenama ir tai, kad anot statistikos labai daug alkoholio vartojančioje Lietuvos visuomenėje šaunamieji ginklai – grėsmės šaltinis.

Apie tai LŽ diskutavo su teisėsaugos veteranu ir ginkluotės ekspertu Dainiumi Skukausku ir buvusiu Specialiųjų operacijų pajėgų karininku Aurimu Naviu.

– Policijos duomenimis, Lietuvoje įvairių tipų šaunamuosius ginklus turi apie 100 tūkstančių piliečių. Ginklų skaičius, įvairių šaltinių duomenimis varijuoja nuo 150 tūkstančių iki milijono. Kuriais skaičiais tikėti?

– (Aurimas Navys) Apie „milijonus“ berods kalba tik Mindaugas Puidokas, neaišku iš kur traukiantis tuokius skaičius. Derėtų remtis Policijos departamento duomenimis, kurie kaip tik ir teigia, kad piliečiai turi apie 150 tūkstančių įvairių tipų šaunamųjų ginklų.

– (Dainius Skukauskas) Paskaičiuoti ne taip ir sudėtinga. Pagal ginklų laikymo įsakymą, jų skaičius vienam asmeniui yra ribojamas iki 12 vienetų. Jei žmogus nori turėti daugiau nei 4 ginklus (riba priklauso ir nuo ginklų kategorijos) ginklų – labai kyla jų saugojimo reikalavimai. Aišku, retas žmogus turi tokį skaičių ginklų.

Tarkime, aš pats esu medžiotojas. Kiek medžiotojui reikia ginklų? Karabinas, lygiavamzdis šautuvas, na, gal dar mažo kalibro šautuvas. Galbūt vienas kitas dar kokį kombinuotą šautuvą turi.

– Taigi, remiamės sąlyginiu teiginiu, kad Lietuvoje yra 100 tūkstančių ginkluotų piliečių. Lietuvai tai daug, ar mažai?

– (D.S.) Labai mažai.

– (A.N.) Žiūrint su kokiomis valstybėmis lyginsimės. Jei pažiūrėsime į JAV, tai paskutiniais duomenimis amerikiečių rankose yra 42 – 44 procentai visų pasaulio ginklų. Vienam amerikiečiui visiškai normalu turėti 8 šaunamuosius, įskaitant ir automatinius šturmo ginklus. Taigi, palyginus su JAV, Lietuvoje šaunamųjų ginklų nėra daug.

Tačiau galime palyginti su Australija, kur 1995 – 1997 metais valstybė iš gyventojų supirko daugumą ginklų. Iš 22 milijonų gyventojų surinkta maždaug 1 milijonas šaunamųjų ginklų. Tokiu atveju turėtume teigti, kad Lietuvoje ginklų yra gana daug.

„Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį.“

– ES ir daugelyje kitų Vakarų šalių matome tendenciją griežtinti ginklų kontrolę ir mažinti šaunamųjų ginklų skaičių pas civilius gyventojus. Panašu, kad ta pati tendencija ryškėja ir Lietuvoje. Dažniausiai remiamasi 2 argumentais – terorizmo ir nusikalstamumo grėsmė. Ar Lietuvai šie argumentai aktualūs? Daugiau nei 90 procentų nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtų konfliktų metu, panaudojant kas po ranka pakliuvo, dažniausiai – virtuvinius peilius. Šaunamuosius ginklus šiuo atžvilgiu lenkia ne tik kirviai, bet ir šakės.

– (A.N.) Pridėkime ir automobilius.

– (D.S.) Paminėta terorizmo grėsmė, kuri Lietuvoje laikoma labai mažai tikėtina. Tas pats sakoma ir apie Latviją, Estiją, Čekiją ir Lenkiją. Visų mūsų šalių pajėgos dalyvavo kovose Afganistane, kovojo prieš islamistus.

Ar nebus taip, kad teroro išpuolių tikimybė mūsų šalyse yra mažesnė, nes teroristai nėra kvailiai ir taikosi į tas šalis, kur nesitiki sulaukti pasipriešinimo? Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį. Jau pati galimybė žmogui turėti ginklą savigynai ir jį nešioti paverčia niekiniais tokių išpuolių planus. Esu įsitikinęs, kad būtent teisė į savigynai skirtą ginklą eliminuoja tokius atvejus.

– (A.N.) Nesutinku. Pažvelkime į JAV, kur tikrai dažnai įvykdomi išpuoliai panaudojant šaunamuosius ginklus. Ginklus turi daugybė žmonių, bet išpuolių jie nesustabdė.

– (D.S.) Taip atrodo todėl, kad pas mus girdime tik apie tuos atvejus, kai išpuoliai pavyksta ir būna daug aukų. Ir manau, ne veltui Donaldas Trumpas ragino griežčiau kontroliuoti nelegalią migraciją ir esant galimybei, svarstyti pavyzdžiui mokytojų apginklavimą.

Tačiau kiek mes nežinome tokių atvejų, kai užpuolikai JAV gauna atkirtį nuo ginkluotų piliečių. Paieškokite, kad ir „YouTube“ kanale ir rasite daugybę įrašų, kaip užpuolikai sustabdomi.

– (A.N.) Aš remiuosi JAV nusikalstamumo statistika, kuri pateikia labai aiškius skaičius: 9 atvejais iš dešimties šaunamasis ginklas JAV panaudojamas įvykdyti nusikaltimą ir tik 1 atvejis – stabdant nusikaltėlį.

Kalbant apie teroro aktus, manau, kad ne ginklų turėjimas lemia tai, kad Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse jie nevykdomi. Didžiuotis turėtume tuo, kad Lietuvoje turime vieną iš efektyviausiai veikiančių ginklų kontrolės mechanizmų. Lietuvos teisėsaugos institucijos, susijusios su ginklų kontrole veikia nepriekaištingai.

– Pasak kai kurių šaltinių, vykdant nusikalimus JAV dažniausiai naudojami neregistruoti, tai yra, neteisėtai laikomi ginklai. Gal tuomet bėda ne ginklų skaičiuje, o prastoje kontrolės sistemoje?

– (D.S.) Galima sakyti, kad JAV ginklų kontrolės apskritai nėra. Pistoletą galima nusipirkti viso labo parodžius vairuotojo pažymėjimą.

– (A.N.) Na, kontrolė yra ir JAV, tačiau ji be abejo yra nepalyginamai švelnesnė, nei tarkime, Lietuvoje.

– (D.S.) Visgi amerikiečiai galėtų padaryti 3 dalykus, kurie pagerintų situaciją: skirtų daugiau dėmesio ginklą įsigyti norinčio asmens reputacijai (teistumas, kai kurios ligos, tam tikrų vaistų vartojimas ir panašiai), sugriežtintų ginklų saugojimo tvarką ir galiausiai – registruotų visus perkamus ginklus.

– (A.N.) Štai ir jūs pasisakote už ginklų kontrolės griežtinimą.

– (D.S.) Lietuvoje kontrolės sistema veikia puikiai ir yra tikrai griežta. Pats turiu ginklų ir laikausi visų reikalavimų. Neįsivaizduoju, kaip dar būtų įmanoma sugriežtinti kontrolę.

– (A.N.) Šiuo atveju kalbame apie pusiau automatinius ginklus ir manau, kad jų kontrolę Lietuvoje tikrai reikia stiprinti. Kad ir dėl to, kad blogas pavyzdys yra užkrečiamas – matant pasaulyje vykstančias negeroves, būtų neramu, jei tokie ginklai laisviau cirkuliuotų visuomenėje.

„Kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas.“

– Kaip jau kalbėjome, absoliuti dauguma nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtaujant. Ar tokiai visuomenei apskritai galima patikėti ginklus?

– (D.S.) Tai gana paprasta. Prieš gaudamas ginklą, žmogus turi praeiti patikrinimą. Jei policija nustato, kad žmogus yra normalus, padorus – jis ginklą gaus. Jei kažkokie girti „buduliai“ peiliais badosi, kodėl nuo to turi nukentėti visi kiti? Juk didžioji dalis visuomenės yra visiškai normalūs žmonės.

– (A.N.) Kartais, pažiūrėjus, kokie politikai išrenkami, imu abejoti paskutiniu jūsų teiginiu (juokiasi, – aut. past.). Tačiau rimtai kalbant, drįsčiau abejoti, ar toks jau aukštas žmonių sąmoningumo lygis.

– (D.S.) Visgi tai – policijos kontrolės klausimas. Todėl labai kritiškai vertinu apylinkės įgaliotinių pareigybės panaikinimą. Šie pareigūnai puikiai pažinojo savo bendruomenes, žinojo problemines šeimas. Ne veltui į juos pirmiausiai kreipdavosi ir nusikaltimus tiriantys kriminalinės policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad tokio pareigūno nebuvimas sumenkina galimybes vertinti konkretaus žmogaus patikimumą.

– (A.N.) Ginklų kontrolės nereikia sieti su girtavimu. Žmogus, plačiąja prasme, yra „neprotingas“ sutvėrimas. Darantis nusikaltimą, pradedantis konfliktą žmogus nemąsto, kaip protinga būtybė. Pirmykštėje bendruomenėje, turėdamas vėzdą, galėjai užvožti kam per galvą ir tapti vadu. Gal jau išaugome iš tų laikų? Jei norime riboti konfliktų skaičių, nužudymų skaičių – turime riboti ir ginklų prieinamumą. Nesakau, kad Lietuvoje blogai veikia kontrolės mechanizmas. Atvirkščiai. Visgi, pusiau automatiniai ginklai turėtų būti laikomi tam specialiai skirtoje, saugioje vietoje.

Pavyzdžiui, teigiama, kad kiekvienas šaulys namie turi turėti ginklą. Manau, kad ne tik neturėtų, bet klausimas, ar jis apskritai turėtų kariauti.

Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
– Peržvelgus pistoletų kainas Ginklų fondo interneto svetainėje, susidaro įspūdis, kad socialinės rizikos grupėms priklausantys asmenys nei galėtų, nei norėtų leisti pinigus teisėtam ginklui. Populiarieji „Walther“, „Beretta“ ar „Glock“ kainuoja apie 800, 1000 eurų ir daugiau.

– (A.N.) Tai, kad šiuo metu šaunamieji ginklai yra sunkiai gaunami ir retai naudojami nusikaltimuose, lemia 2 dalykai: pirmiausia, mes ilgą laiką buvome okupuoti ir nuginkluoti, prie to pripratome, tai įsispaudė į mūsų sąmonę. Antras dalykas – praėjo „laukinių vakarų“ laikai. Prieš 30 metų siautėję banditai išsižudė, susodinti už grotų arba pabėgo į kitas šalis. Žinoma, veikia ir ginklų kaina, bet nepamirškime, kad mūsų visuomenė turtingėja. Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi, kad daug sąmoningiau elgiasi medžiotojai ir vartoti alkoholį turint ginklus jau nebepriimta.

Tačiau kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas. Galiausiai, juk negyvename „laukiniuose vakaruose“, kur kiekvienas turi save saugoti ir gintis. Net ir viena priežasčių, kodėl amerikiečiai kadaise buvo skatinami ginkluotis, o ginklai taip lengvai įgyjami, kaip baisiai beskambėtų buvo ta, kad vergvaldžiai galėtų šaudyti iš plantacijų bėgančius vergus. O šiandien Amerikoje yra daugybė lengvai pasiekiamų neregistruotų ginklų.

– Bet Lietuvoje įsigyti neregistruotą ginklą tikrai nėra paprasta. Ar tai aktuali mūsų šaliai problema?

– (A.N.) Mes tikrai nejaučiame šios problemos taip, kaip amerikiečiai. Nėra ko ir lyginti.

– Pažvelkime iš kitos pusės: panaudojant šaunamuosius ginklus Lietuvoje įvykdomi vos 1 procentas nužudymų. Bet ginklų prieinamumas įvardijamas, kaip grėsmė.

– (D.S.) Asmenys, norintys didinti apribojimus šaunamiesiems ginklams, neturi pakankamai svarių argumentų ir griebiasi tokių temų, kaip nusikalstamumas. Kriminogeninė situacija Lietuvoje nėra kažkuo ypatingai bloga. Tačiau pagalvokime: numatyta, kad iškilus pavojui piliečio saugumui, policija turi sureaguoti per 5 minutes. Patys spręskite, ar 5 minutės – trumpas ar ilgas laikas, kai jus užpuolė. Juk negalime sukurti tokios valstybės, kurioje prie kiekvieno kampo policininkas stovėtų.

„Laukiniai“ laikai baigėsi. Nėra tiek plėšimų, beveik išnyko reketas, likęs daugiausiai ten, kur pats verslas nešvarius pinigus „sukinėja“.

– (A.N.) Gal tokių smurtinių nusikaltimų kaip tik ir sumažėjo todėl, kad ginklai sunkiau prieinami.

– (D.S.) Ginklai čia ne prie ko. Atvirkščiai. Prisiminkime „Svainijos“ bylą: pirmas lūžis kaip tik tada ir įvyko. Nusikaltėliai suprato, kad pas ginkluotą žmogų į namus taip paprastai neateis ir nenureketuos.

Suprantu, kad pusiau automatinis karabinas tikrai žmogui nelabai reikalingas savigynai. Pritarčiau tik tokiam griežtinimui. Bet yra Šaulių sąjungos nariai, sporto klubų nariai, medžiotojai. Pastarieji net ir nepirks AR ar „Saigos“ karabino. Mūsų medžiotojų klube yra 34 nariai ir aš esu vienintelis, turintis tokį ginklą, nes nuo seno užsiimu sportine veikla.

– „Populiariausias“ žmogžudystės įrankis – peilis. Tačiau praktiškai bet kokį peilį, išskyrus 2 tipus, galima įsigyti be jokių apribojimų. Ar ne paradoksas?

– (D.S.) Šiuo atžvilgiu kontrolė taip pat pakankama. Niekas juk negali gatvėje vaikščioti medžioklinį peilį ar durtuvą prie juostos prisikabinęs.

Kitų šalių praktika rodo, kad ir itin griežta šaltojo ginklo kontrolė problemos neišsprendžia. Kinijoje ir Japonijoje yra draudžiama įsigyti daugelio tipų peilius, bet tai nesustabdo tokių išpuolių, kai apsiginklavęs duonriekiu beprotis pradeda siautėti vaikų darželyje arba metro.

– (A.N.) Tai, kad daugumos nužudymų įrankis – peilis, neturėtų būti argumentu, kad nereikia riboti šaunamųjų ginklų. Nemanau, kad reikia drausti peilius, kad ir dėl psichologinio momento. Žmogui panaudoti peilį prieš kitą žmogų yra psichologiškai daug sunkiau, nei panaudoti šaunamąjį ginklą. Tai gana paprasta psichologinė formulė: kuo didesnis atstumas skiria mirtį nešantį žmogų nuo jo aukos, tuo psichologiškai lengviau tai daryti. Raketas leidžiančiam lėktuvo pilotui tai beveik prilygsta kompiuteriniam žaidimui, šaudyti į žmogų iš automatinio ginklo kelių šimtų metrų atstumu jau sunkiau, šauti į žmogų iš pistoleto – dar sunkiau, o pulti šaltuoju ginklu – psichologiškai sunkiausia.

– Pažvelkime per kitą prizmę. Totalitarinės valstybės visais laikais labiausiai rūpinosi tuo, kad piliečiai būtų beginkliai. Daugelyje demokratinių valstybių, piliečio teisė į ginklą yra tradicinė. Net ir JAV, kur teisė į ginklą yra viena iš pamatinių, ginkluotas pilietis faktiškai yra būtinybė, nes būtent jis turėtų pasipriešinti, jei valdžią mėgintų užgrobti tironas. Kodėl dabar per demokratinį Vakarų pasaulį ritasi piliečių nuginklavimo banga?

– (A.N.) Pradėkime nuo to, kad kai JAV kūrėjai rašė antrąją konstitucijos pataisą (teisė į ginklą), nebuvo automatinių ir kitokių ginklų, kurie galėtų pridaryti masinės žalos. O šiandien, net ir su visais turimais šaunamaisiais ginklais, hipotetiškai prieš tironišką valdžią sukilę civiliai, turbūt nieko negalėtų nuveikti, jei valdžios pusėje būtų ginkluotosios pajėgos su visu jų arsenalu.

Mentaliteto prasme, žmogui gera galvoti, kad jis turi tokią teisę ir galbūt net galimybę. Tačiau tai nėra svarbiausias veiksnys. Kai kalbame apie ginkluotą visuomenę, turime suprasti, kad medžiotojai, sporto klubų nariai ir panašūs žmonės tikrai moka elgtis su ginklais. Tačiau ginklams pasklidus didžiojoje visuomenės dalyje, susidurtume su rimta problema.

„Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?“

Kalbant apie demokratines ir totalitarines valstybes, pastarosioms be abejo labai svarbu, kad piliečiai nebūtų ginkluoti ir net neišdrįstų pagalvoti apie tai, kad stotų prieš valdantį režimą. Demokratinės valstybės gerbia šią žmogaus laisvę, tačiau atsiranda filosofinis aspektas: gindami savo laisvę į ginklą ir savigyną, galime pažeisti kitų visuomenės narių teises ir laisves. Kuo labiau ginkluota visuomenė, tuo daugiau kyla ginkluoti konfliktai, susišaudymai, o tai – grėsmė visiems kitiems tos pačios visuomenės nariams. Tai blogai veikia net teisėsaugos struktūras. Kaip matome JAV, policija neretai susiduria su perteklinio ginklo panaudojimo problema. Taigi, teoriškai, tokia laisvė yra pozityvi, tačiau realybėje ji išsiverčia ir į nelaimes.

– (D.S.) Dešimtajame dešimtmetyje vyko diskusijos apie teisę į ginklą ir man jose teko dalyvauti. Diskutavau su vienu policijos pareigūnu, kuris naudojo terminą „nesveikas potraukis ginklams“. Paklausiau jo, ar sveikas yra „potraukis menui“, kai žudoma, kad pasisavinti meno kūrinį. Kaip kad buvo nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius.

Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?

Kalbame apie pokyčius Europoje ir europiečių sąmonėje. Mano nuomone, turime susitaikyti su tuo, kad pasaulis keičiasi ir nesidaro saugesnis. Daugelis žmonių Europoje gyvena komfortiškose sąlygose arba bent jau įsivaizduoja, kad taip yra. Lyg ir nėra poreikio labai rūpintis savo saugumu.

Tačiau prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Utojos saloje 2011 metais. Breivikas atplaukė į salą ir pirmiausiai nušovė 2 ten buvusius policininkus. Vėliau jis tiesiog vaikščiojo po salą ir tiesiog šaudė ten susirinkusius žmones. O jų buvo 500. Iš pusės tūkstančio ten buvusių žmonių niekas nesugebėjo pasipriešinti! Išskyrus porą čečėnų vaikinų, mėginusių svaidyti akmenis. Policija vieną iš jų vėliau sulaikė, nes pasirodė įtartina, kad jis neverkė.

Ar mes norime tokios visuomenės, kai vienas, atsiprašant, „debilas“ vaikščiotų ir ramiausiai šaudytų 500 žmonių? Lietuvoje tokios situacijos neįsivaizduoju. Kaip beje ir kitose mūsų regiono šalyse. Kaip matome, Prancūzijoje arba Ispanijoje tai įmanoma. Todėl visuomenė turi keistis. Sienų atvirumas, migracija, tikėjimų susipriešinimas. Kyla vis nauji iššūkiai. Žmonės turi turėti galimybę gintis, o šaunamasis ginklas yra vienas iš būdų apsisaugoti.

Dar kartą priminsiu, kad Lietuvoje žmonės negali įsigyti šturmo karabinų. Pusiau automatiniai karabinai, net jei ir laikysime juos pertekliniais savigynai, yra ne puolimo, o gynybos ginklai.

– (A.N.) Pilietis gali norėti turėti ginklą, kad apsaugotų save ir savo turtą. Bet pilietis gali norėti ir vartoti narkotikus. Kitas pilietis, saugodamas savo automobilį, paslepia ant jo sėdynės jūrinių žvejybinių kablių. Kažkas sugalvoja saugoti agurkų lysvę ir paleidžia elektros srovę. Vieno piliečio norai gali labai blogai atsiliepti kitiems.

Kalbant apie Anderso Breiviko išpuolį, tai bėda tame ir buvo, kad jam buvo prieinami ginklai. Niekas nesako, kad pilietis savigynai negali turėti pistoleto, bet Andersas Breivikas gavo automatinius ginklus ir sprogmenų. Jų prieinamumą būtina maksimaliai riboti.

„Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.“

– Šauliai ir savanoriai norėtų turėti pusiau automatinius karabinus namuose. Vieni sako, kad taip užtikrinama tinkama parengtis netikėtai agresijai, o jei jų ginklai būtų laikomi kariuomenės sandėliuose – priešas galėtų juos greitai užgrobti arba sunaikinti. Kiti sako, kad šauliams ir savanoriams karabinų namuose nereikia, kaip ir kitiems civiliams. Ką apie tai manote?

– (A.N.) NATO nepriklausančiose Skandinavijos šalyse yra tokia praktika, kai parengiamos nedidelės ginklų slaptavietės. Šalies teritorijoje išskleidžiamas tokių sandėlių tinklas ir taip užtikrinama, kad karo atveju tam parengti žmonės žinos, kur gali apsiginkluoti. Tačiau tokią praktiką galima taikyti tik aukšto sąmoningumo visuomenėje. Pirma, šie ginklai skirti žmonėms, kurie yra apmokyti jais naudotis. Antra, šie ginklai nėra paprastai prieinami.

Ištarnavau kariuomenėje 20 metų ir puikiai suprantu šaulių norą turėti ginklą, prisidėti prie Tėvynės gynybos. Tačiau geriausiai Tėvynės labui jie pasitarnauja ne ginklu, o tuo, ką išmano geriausiai ir daro tai jau dabar. Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.

Savanoriai apskritai yra ginkluotųjų pajėgų dalis ir jų ginklai, kaip ir numatyta, yra saugomi tam tikrose, specialiai tam skirtose vietose. Tai, kad priešas sunaikins visas ginklines – abejotinas argumentas. Taip tikrai nenutiks. Be to, agresijos atveju šalies neišgelbės nei ginklinėse esantys savanorių, nei šaulių ginklai. Reikės daug galingesnės ginkluotės. Kodėl tuomet tie, kas ragina duoti šauliams namo karabinus, tuo pačiu neduotų jiems granatsvaidžių ir priešpėstinių minų? Juk priešui dar daugiau žalos būtų galima padaryti.

Kaip bebūtų gerai atgrasyti priešininką ginkluotais piliečiais, normalioje demokratinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus natūralus siekis yra taikus būvis. Gynybinis pajėgumas yra svarbus, bet ginklai, ypatingai automatiniai, turi būti tik tų žmonių rankose, kurie apmokyti jais naudotis ir nekeltų pavojaus visuomenei.

– (D.S.) Automatiniai ginklai tegu būna saugomi ginklinėse, tačiau mes kalbame apie pusiau automatinius karabinus, kurie dabar net nepriskiriami A kategorijai. Mitas ir tai, kad juos lengva perdaryti į automatinius.

– (A.N.) Net ir pusiau automatinis karabinas yra ganėtinai galingas ginklas, kad stengtumės, kad jis nepakliūtų į netinkamas rankas.

– (D.S.) Sakote, kad ginklai turi būti prieinami žmonėms, kurie moka jais naudotis. Tai pusiau automatiniai karabinai ir neparduodami žmonėms, kurie nemoka jais naudotis. Savigynai galima įsigyti tik pistoletą arba lygiavamzdį šautuvą. Nors ir lygiavamzdis yra labai grėsmingas ginklas, vienu šūviu į taikinį galintis paleisti 9 grankulkes, kas prilygsta serijai iš automatinio pistoleto. Ne veltui taktika moko, kad susidūrus su dviem priešininkais, kurių vienas ginkluotas pistoletu, o kitas – lygiavamzdžiu, pirmiausia reikia eliminuoti pastarąjį.

– (A.N.) Todėl mūsų medžiotojai jau yra rimta jėga, galinti susitvarkyti su kokiais nors „žaliaisiais žmogeliukais“.

– Kalbame apie tai, kad policija turi užtikrinti žmonių saugumą. Ar Lietuvos policija pakankamai gerai ginkluota?

– (D.S.) Pirmiausia, laikausi nuomonės, kad policija turi būti ginkluota visada. Kartais nejauku mieste pamatyti galbūt po budėjimo namo grįžtantį policijos pareigūną. Jis vilki uniformą, bet neturi ginklo. Jei tuo metu įvyktų koks nors incidentas, jis ne tik turės reaguoti, kaip pareigūnas, bet ir aplink esantys žmonės to iš jo lauks ir į jį kreipsis. O jis neturi nei ginklo, nei specialiųjų priemonių.

– (A.N.) Tai – sudėtingas klausimas. Nesame tokia valstybė, kaip autoritarinė Sovietų Sąjunga, prikūrusi visokių milicijos specialiųjų kuopų ir kitų dalinių, kurie buvo ginkluoti sunkiais, kariuomenei tinkančiais ginklais. Sovietų vidaus kariuomenė buvo skirta susidoroti su neramia visuomene.

Manau, kad šiais laikais policijos paskirtis yra ginti visuomenę ir tai reiškia, kad policija yra visuomenės draugas ir pagalbininkas. Neįsivaizduoju taikos metu sunkiai ginkluoto visuomenės pagalbininko.

„Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių.“

– (D.S.) Be abejo, policijai nereikia kariuomenei skirtų ginklų, kaip anksčiau turėti AK automatai. Pistoletai – kulkosvaidžiai ir lygiavamzdžiai šautuvai – specialios paskirties padaliniams, kaip kad „Aras“, skirti ginklai.

– (A.N.) Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių. Deja, Lietuvoje tai kol kas neįmanoma. Tai ne visuomenės kaltė. Policija turi būti ginkluota dėl išorinių grėsmių. Neduok Dieve, kas nors čia prasidės, policijos pareigūnai pirmieji turės duoti atkirtį. Tačiau žvelgiant plačiąja prasme, esu įsitikinęs, kad policija neturėtų turėti šaunamųjų ginklų. JAV ir kitose šalyse, kur policija yra sunkiai ginkluota, matome nemažai tragiškų atvejų, kai nušaunami nekalti žmonės. Todėl pabrėžiu, kad policijos paskirtis – padėti, o ne žudyti.

– (D.S.) Yra šalių, kuriose policijos pareigūnai neginkluoti, tačiau jų sistemoje matau mažai prasmės. Pavyzdžiui, britų policija dabar sukūrė papildomas ginkluotas grupes, kurios operatyviai reaguoja į neginkluotų kolegų iškvietimą. Kokia to prasmė? Į įvykio vietą atvyksta neginkluotas policininkas – jį nušauna, o tada atlekia kitas – jau ginkluotas policininkas, kuris nušauna užpuoliką.

Policija Lietuvoje turi būti ginkluota. Net jei nusikaltėliui sunku įsigyti ginklą Lietuvoje, jis tai gali padaryti kitoje šalyje. Beje, taip padarė ir Paryžiaus žudynes surengę teroristai. Galiausiai, net ir į buitinį iškvietimą vykstantis policininkas nežino, su kuo jam teks susidurti ir turi būti pasiruošęs viskam.

– Pabandykime reziumuoti: Aurimas mano, kad kuo mažiau ginkluota visuomenė – tuo mažiau rizikų, o Dainius laikosi nuomonės, kad pilietis pats turi būti pasirengęs gintis arba apginti kitą pilietį. Nubrėžkime ribą, kiek gi mūsų visuomenė galėtų būti ginkluota, atsižvelgiant į realistinius poreikius?

– (D.S.) Klausime jau yra ir atsakymas: atsižvelgiant į poreikį. Esu kvalifikuotas šaudymo instruktorius ir mokydamas žmones nuolat kartojau, kad jei jie nenori turėti ginklo arba nemato tikro poreikio jį turėti, geriau tegu ir neturi. Jums užteks kitų priemonių, pavyzdžiui, pipirinių dujų. Ribą nustato patys žmonės. Valstybė neverčia žmonių turėti ginklą ir neturi atimti teisės į jį.

Jei žmogus nori turėti ginklą, jam tai turėtų būti leista. Pridurčiau tik tai, kad Lietuvoje reikėtų gerokai stiprinti parengimą – intensyviau mokyti žmones, kaip elgtis su ginklais. Tarkime, prasitęsiant leidimo ginklui galiojimą, žmogui būtų pravartu praeiti bent keliolikos klausimų testą ir įskaitą šaudykloje. Pasitaiko žmonių, kurie įsigiję ginklą metų metus jo net nepaliečia. O auksinė taisyklė byloja, kad turėti ginklą dar nereiškia būti ginkluotu. Reikia praktikos, kad žmogus tikrai mokėtų tinkamai ir efektyviai naudoti ginklą.

Manau, kad savigynai piliečiams tikrai užtenka pistoleto ir lygiavamzdžio šautuvo, tačiau sportininkai, šauliai ar savanoriai turi turėti teisė ir į pusiau automatinį ginklą.

– (A.N.) Gyvename taikos metu ir bet kokie karo veiksmams skirti ginklai yra pertekliniai. Raginčiau piliečius praeiti karinį parengimą ir net manau, kad visiems vyrams jis turėtų būti privalomas. Piliečiai turėtų mokėti naudotis ginklu ir kas tam tikrą laiką turėtų šiuos įgūdžius atnaujinti. Bet ginklai turi būti saugomi ginklinėse.

Taikos metu turėtume apsiriboti savigynai skirtais ginklais – pistoletu ir lygiavamzdžiu šautuvu. Manu, kad riba turėtų būti brėžiama čia ir tai puikiausiai patenkins piliečių poreikius.

Kam Rusijai reikalingi nudrožti veikėjai – „jedinstvenikai“, „frontininkai“ ir kiti klounai?

2018-12-19 "Lietuvos žinios"

Di­de­lio mas­to šni­pi­nė­ji­mo by­lo­je vi­suo­me­nės dė­me­sį pa­trau­kė dvi mar­gi­na­lios as­me­ny­bės – vy­res­nei kar­tai pui­kiai pa­žįs­ta­mas, prieš ne­prik­lau­so­my­bę ko­vo­ju­sios „Je­dinst­vo“ va­das Va­le­ri­jus Iva­no­vas ir vė­les­niais lai­kais į pro­ru­siš­ką sto­vyk­lą ne­ti­kė­tai per­si­me­tęs Al­gir­das Pa­lec­kis. Kam to­kie žmo­nės rei­ka­lin­gi Ru­si­jos žval­gy­bai?

Šiandien prokurorai ir Valstybės saugumo departamentas (VSD) viešai prabilo apie didelę šnipinėjimo bylą, kurios detales kol kas gaubia paslaptis. LŽ kalbinti ekspertai abejojo, ar tokie žmonės, kaip Valerijus Ivanovas ir Algirdas Paleckis gali būti kuo nors naudingi Rusijos žvalgybai, kaip šnipai, nes negali gauti svarbios informacijos, neturi valstybėje jokios įtakos ir nedalyvauja sprendimų priėmimo procese.

Bene vienintelė galima jų, kaip agentų, paskirtis – įvairiomis priemonėmis mėginti destabilizuoti valstybę, kitaip tariant, vykdyti ardomąją veiklą. Tačiau tokia veikla nėra apibrėžta Baudžiamajame kodekse.

Kaip pabrėžė vienas iš LŽ kalbintų ekspertų, tai būtina padaryti, kad greta atsakomybės už šnipinėjimą ir valstybės išdavimą atsirastų ir aiški formuluotė, numatanti atsakomybę už įvairaus pobūdžio veiksmus, kenkiančius valstybės santvarkai. Be to, jau turime ir pavyzdį – šiemet Latvija priėmė iš dalies tokią veiklą apibrėžiantį straipsnį – už melagingos informacijos skleidimą, siekiant pakenkti valstybei.

Būtų keista, jei šnipų nebūtų

Komentuodamas situaciją dėl Vladimiro Ivanovo ir Algirdo Paleckio, apžvalgininkas Rimvydas Valatka ironizavo: „Būtų keista, jei Lietuvoje nebūtų Rusijos šnipų. Tarpukariu Lietuvoje per metus sulaikydavo vidutiniškai po 16 kitų valstybių šnipų. Pastaruoju metu tokių atveju nedaug – 1 ar 2 per metus pasitaiko.“

Rimvydas Valatka: „Jeigu bene stipriausios pasaulyje šnipų organizacijos – Rusijos slaptosios tarnybos randa tik tokius agentus, vadinasi, viskas yra labai gerai.“

Ar tokie žmonės, kuriuos daugelis laiko tik politiniais klounais, iš tiesų gali būti panaudoti, kaip Rusijos įtakos įrankiai? Rimvydo Valatkos nuomone, toks faktas pats savaime nestebina. Be to, kelia optimistines mintis: „Galėtume tik pasidžiaugti, kad Lietuva tapo tokia europietiška ir laisva šalimi, kad Rusijai belieka rankiotis klounus – Rolandas Paksas važinėja pas Putiną, o Ivanovas su Paleckiu šnipinėja Lietuvoje. Jeigu bene stipriausios pasaulyje šnipų organizacijos – Rusijos slaptosios tarnybos randa tik tokius agentus, vadinasi, viskas yra labai gerai.“

Tačiau iš tiesų situacija nėra tokia optimistiška ir kartais atrodanti net juokingai.

„Žinoma, kad Lietuvai daugiausiai žalos gali padaryti ne tokie klounai, apie kuriuos kalbame šiandien. Reikėtų aiškintis ir tokius klausimus, kaip pavyzdžiui, kodėl Ramūno Karbauskio įmonė ir toliau gauna rusiškas trąšas. Niekas iki šiol taip ir nepasakė, ar jau mokami muitai, ar vis dar tiekiamos tos pačios „nešvarios“ trąšos ir kodėl būtent šiam veikėjui sukurtas toks palankumo režimas. Būtų gerai, kad Lietuvos žvalgybos kibtų į atlapus tiems, kas iš tiesų turi įtakos valstybei ir net ją valdo“.

VSD stebimas nuo pat pradžių

Valstybės atkūrimo akto signataras ir buvęs VSD generalinis direktorius Jurgis Jurgelis LŽ sakė prisimenantis laikus, kai Valerijaus Ivanovo veikla dar vis buvo vertinama, kaip reali grėsmė valstybei, tačiau jau tada, visai „jaunas“ VSD buvo puikiai informuotas apie kenkėjišką jo veiklą.

„Valerijaus Ivanovo veikla buvo tokia, kad Valstybės saugumo departamentas tiesiog negalėjo jos „nepastebėti“. Turėjome informaciją ir apie jį ir apie jo darbus, kaip ir apie kitus veikėjus, mėgusius pasivažinėti į Maskvą“, – pasakojo Jurgis Jurgelis.

Anot buvusio VSD vadovo, anuomet tokių žmonių, kaip Vladimiras Ivanovas keltos grėsmės šiandien vertinamos jau nebe taip vienareikšmiškai.

„Šiandien žinome, kad jam nepavyko išjudinti masių ir rimtai sutrukdyti nepriklausomybės siekio bei atkurtos valstybės kūrimo. Tačiau tada juk to nežinojome. Grėsmė buvo ne tiek pats Ivanovas, bet jo organizacija. Tuo metu nežinojome, ar jiems pavyks nuveikti ką nors rimtesnio, ar ne. Suprantama, kad tokiais veikėjais reikėjo domėtis“, – teigė signataras.

Jurgis Jurgelis: „Grėsmė buvo ne tiek pats Ivanovas, bet jo organizacija. Tuo metu nežinojome, ar jiems pavyks nuveikti ką nors rimtesnio, ar ne.“

Pasak Jurgio Jurgelio, ir šiandien nederėtų į vieną eilę statyti Valerijaus Ivanovo ir Algirdo Paleckio. Juos skiria ne tik laikas, bet ir veiklos pobūdis.

„Algirdas Paleckis buvo daugelio vertinamas, kaip perspektyvus jaunas politikas – puikiai išsilavinęs, mokantis keletą užsienio kalbų. Kodėl jis vėliau pasuko tuo keliu, dėl kurio jis dabar labiausiai žinomas? Neįsivaizduoju“, – sakė buvęs VSD vadovas.

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis taip pat abejojo, ar tokie puikiai žinomi ir saugumo tarnybų stebimi veikėjai, kaip Valerijus Ivanovas ir Algirdas Paleckis gali būti naudingi, kaip šnipai, klasikine šio žodžio samprata.

„Nors aš nežinau, kokia medžiaga apie juos surinkta. Gal jie žinojo kažkokias siaubingas karines paslaptis? Abejoju, ar jie galėjo išvystyti tokią veiklą“, – juokėsi Jurgis Jurgelis.

Buvęs VSD vadovas nesiėmė vertinti dabartinių departamento ir prokurorų veiksmų, tačiau priminė, kad saugumo tarnybų patirtis rodo, kad turint reikalų su tokiais asmenimis, kaip Valerijus Ivanovas ir Algirdas Paleckis, teismas ne visada yra būtina priemonė: „Kalbame apie tokius atvejus, kai tie asmenys stebimi, jų veikla gerai žinoma. Tokiais atvejais kartais pakanka pasikviesti juos pokalbiui ir perspėti.“

Už ką teisti klounus?

Buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų karininkas ir saugumo ekspertas Aurimas Navys LŽ teigė, kad pats faktas, kad teisėsauga imasi stabdyti tokius ardomąja veikla užsiimančius veikėjus, kaip Valerijus Ivanovas, Algirdas Paleckis ir Viačeslavas Titovas yra sveikintinas dalykas. Tačiau, pažymėjo ekspertas, sunku pasakyti už ką konkrečiai juos bausti.

„Matome, kad atėjo laikas papildyti Baudžiamąjį kodeksą ir prie valstybės išdavimo aiškiai įrašyti atsakomybę už ardomąją veiklą. Kol kas, deja, to nėra. Latvija įteisino atsakomybę už melagingų naujienų skleidimą, siekiant kenkti valstybei, bet ir tai – tik dalis ardomosios veiklos“, – teigė ekspertas.

Jo nuomone Lietuva turėtų įteisinti viską apimančią sampratą to, kokie veiksmai būtų vertinami, kaip sabotažas arba ardomoji veikla.

„Juk tai nebūtinai šnipinėjimas: ardomoji veikla gali būti nukreipta į pačios valstybės santvarkos ir demokratijos destabilizavimą ir realizuojama per melagingos informacijos sklaidą, finansines priemones ir kitais būdais“, – sakė Aurimas Navys.

VSD generalinis direktorius Darius Jauniškis spaudos konferencijoje teigė, kad įtariamieji galėjo prisidėti prie Rusijos minkštų galių didinimo, tačiau, pastebi Aurimas Navys, Baudžiamajame kodekse šiuo metu nėra straipsnio, pagal kurį už tai būtų galima bausti.

„Kritikai gali sakyti, kad tokia baudžiamoji atsakomybė potencialiai varžytų žodžio laisvę, bet mūsų situacijoje ji reikalinga. Rusija naudojasi demokratijų silpnybėmis ir dangstosi žodžio ir nuomonės laisve – tada tokie asmenys, kaip Algirdas Paleckis gali steigti ekstremistinio pobūdžio organizacijas. Galiausiai, pažvelkime ir į tokius klausimus, kaip jos išlaikomos. Nuo pat pradžių buvo žinoma, kad „Socialistinis liaudies frontas“ finansuotas Rusijos pinigais, tiekiamais per įvairiausius fondus ir organizacijas“, – sakė saugumo ekspertas.

Todėl, pasak Aurimo Navio, kyla tam tikrų abejonių, kuo baigsis Vladimiro Ivanovo ir Algirdo Paleckio byla: „Šnipinėjimas? Prie kokios informacijos jie gali prieiti? Jokios. Lygiai taip pat jie neturi ir jokios įtakos valstybėje. Rusijos žvalgybai šiuo atžvilgiu jie beverčiai. Jie užsiima tuo, ką galima apibūdinti bendru valstybės destabilizavimu, o už tai labai sunku nubausti.“

Kiek diversantų reikia, kad Lietuvoje rimtą šaršalą sukeltų?

2018-10-24 "Lietuvos žinios"

Vie­nos vals­ty­bės spe­cia­lių­jų pa­jė­gų di­ver­si­jos ki­tos vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je – šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je be­veik ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas da­ly­kas. Ta­čiau to­kios ša­lys, kaip Ru­si­ja, įžū­liai ir pra­ktiš­kai ne­bau­džia­mos lei­džia sau ne tik su­reng­ti pa­si­kė­si­ni­mus, bet ir che­mi­nes at­akas.

Prieš kelias savaites rusų opozicija metė Kremliui kaltinimus dėl sąmokslo Vilniuje nužudyti vieną iš politinių rusų disidentų. Net jei šie kaltinimai nepasitvirtins, o apie tokias operacijas, kaip Krymo aneksija, net sunku pagalvoti, nejauku darosi vien nuo hipotetinio pasvarstymo, kaip lengvai Rusijos specialiosios pajėgos galėtų surengti įvairaus masto provokacijas.

Pasak LŽ kalbinto buvusio Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų karininko Aurimo Navio, pakaktų vos kelių diversantų grupės, kad sukeltų tokį sąmyšį, jog galva skaudėtų ne tik Lietuvai, bet ir NATO.

– Kokiomis sąlygomis šiais laikais viena valstybė gali ryžtis surengti karinę diversiją kitos valstybės teritorijoje?

– Pradėtume nuo to, ar tam tikra šalis laikosi tarptautinės teisės, ar ne. Tos šalys, kurios paiso tarptautinės teisės, į kitą valstybę savo specialiąsias pajėgas siųstų nebent jei ten vyktų karas arba būtų visiškai aišku, kad karas netrukus neišvengiamai prasidės. Kitokiomis sąlygomis tikros karinės diversijos tikimybė šiandien beveik neįsivaizduojama. Gyvename atsakingesniame pasaulyje ir net „nusilpusių“ Jungtinių Tautų pozicijos paisoma.

– Visgi tokios operacijos, nors ir retai, bet vykdomos.

– Na, galima paminėti tokius pavyzdžius, kaip Osamos Bin Ladeno likvidavimo operaciją, kurią Pakistane atliko JAV specialiosios pajėgos. Apie šią operaciją buvo informuotas labai siauras ratas pakistaniečių.

Kitas pavyzdys – jau klasika tapusi britų operacijas „Barras“, kai 2000 metais britų komandosai be Siera Leonės vadovybės žinios surengė savo piliečių išlaisvinimo operaciją. Tam tikra prasme tai galima pavadinti diversija, nes vienos šalies pajėgos įžengė į kitą šalį, iš anksto nesuderinus su tos šalies vadovybe.

Jei tam tikra valstybė nėra linkusi laikytis tarptautinės teisės, ji vis tiek turėtų 2 kartus pagalvoti prieš rengdama diversiją, nes tarptautinė bendruomenė tokių veiksmų nepaliktų be bausmės.

– Tačiau Solsberyje kaip tik ir buvo surengta tokia diversija: atvyko svetimos šalies kariškiai, įvykdė teroro aktą, kurio metu panaudojo cheminį ginklą ir „nusiplovė“? Bausmės lyg ir nematyti?

– Netikslu sakyti, kad jokios reakcijos nebuvo. Tiek Jungtinės Karalystės, tiek jos sąjungininkių išsakyta pozicija buvo labai griežta. Aiškiai pasakyta, kad Rusija ne tik surengė pasikėsinimą į savo buvusį šnipą, bet ir panaudojo cheminę medžiagą, o tai labai svarbu. Tiesa, būtent už šią diversiją konkrečios sankcijos nebuvo skelbiamos ir Vladimiras Putinas „praslydo“. Tai kelia grėsmę, kad Rusija pasijus nebaudžiama ir toliau rengs panašius išpuolius. Visgi, nėra ir taip, kad Rusijos veiksmai bus palikti be jokio atsako. Kiek žinau iš tarnybos Briuselyje laikų, NATO žvalgybos tarnybos ir anksčiau labai glaudžiai bendradarbiavo, o dabar jų bendros pastangos prieš Rusijos žvalgybos grėsmę dar labiau suintensyvės.

Beje, daug kas sako, kad operacija iš esmės nepavyko, nes pėdsakai nuvedė į Maskvą. Nesutinku, nes Vladimiras Putinas pasiekė tai, ką žadėjo nuo pat atėjimo į valdžią – „išvietėje skandinti“ visus „čečėnų teroristus“, „tėvynės išdavikus“ ir pan. Tą jis ir padarė Solsberyje – surengė parodomąją diversiją, kuri iš vienos pusės pasiuntė žinią Kremliaus priešininkams, kad Rusija juos pasieks visur, o iš kitos pusės – Maskva pademonstravo tarptautinei bendruomenei, kad jos slaptosios tarnybos tokią diversiją, kaip žmogžudystė, yra pajėgios surengti bet kurioje pasaulio šalyje, net ir Jungtinėje Karalystėje, kurios žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos laikomos vienomis stipriausių pasaulyje.

– Ateitis parodys, ar rusų opozicijos pranešimai apie pasikėsinimą Vilniuje buvo tikri, bet gavome aiškų signalą, kad ir mūsų teritorijoje gali būti vykdomi panašūs išpuoliai. Kokių „šunybių“ Rusijos specialiosios pajėgos galėtų prikrėsti Lietuvoje?

– Viena vertus, Rusija galėtų rengti tokias „minkštąsias“ operacijas, kurios rodytų neva lietuvių nepakantumą rusakalbiams. Tokiu būdu būtų telkiami Kremliui simpatizuojantys Lietuvos piliečiai ir bandoma diskredituoti Lietuvą tarptautinės bendruomenės akyse.

Kuršių Nerijoje tokią diversiją Maskva, manyčiau, surengtų labai nesunkiai ir netgi be kraujo praliejimo.

Rusijos valstybinės filosofijos pagrindas – puolimas. Taika – laikina, o karas apskritai gali būti nuolatinis. NATO ir visas Vakarų pasaulis vaizduojamas, kaip tesvajojantis sunaikinti Rusiją ir todėl šį priešą reikia visomis išgalėmis silpninti. Savo ruožtu, vienas iš būdų tai padaryti – griauti NATO vienybę.

Kaip tai padaryti? Mesti iššūkį 5-ajam NATO sutarties straipsniui. Jei hipotetiškai svarstytume diversijos galimybę, būtent šioje srityje pirmiausiai matyčiau grėsmę.

Tarkime, Kuršių Nerijoje tokią diversiją Maskva, manyčiau, surengtų labai nesunkiai ir netgi be kraujo praliejimo. Pradžiai gal reikėtų sukelti Nidoje kokį nors incidentą, pavyzdžiui, sumušti rusų turistus. Rusijos specialiosios paskirties kariams užtektų įsiveržti į Lietuvos teritoriją 3 kilometrus link Nidos. Pats miestelis net nereikalingas. Įžengei naktį į Lietuvos teritoriją, užmigdei porą pasienyje dirbančių muitininkų ir pasieniečių bei iškėlei Rusijos vėliavą.

Žmonės atsibunda ryte, o mūsų posto vietoje stovi rusų kareiviai. Stovi ir tiek, į nieką nešaudo. Kaip į tai reaguotų Lietuvos vadovai ir NATO? Lyg atitinka 5-ąjį straipsnį – pažeista NATO valstybės teritorija. Ką daryti? Kariauti? Nenustebčiau, jei rusų strategų galvose gimtų tokios psichinės atakos scenarijus: „Maža šalis, nedidelio masto operacija... O gal ir pavyktų?“.

Atsižvelgiant į tai, kad kai kurių NATO šalių vadovai atvirai simpatizuoja Vladimirui Putinui, vargu ar aljanso sprendimas būtų labai greitas. Jei NATO pademonstruoti tvirtą vienybę ir pareikštų, kad tai – karinė agresija ir apibertų Rusiją dar griežtesnėmis sankcijomis, Maskva veikiausiai tiesiog atitrauktų savo kareivius ir gal net atsiprašytų, kad įvyko „nesusipratimas“.

– Kaip rengiamasi tokioms operacijoms? Ar rusų specialiųjų pajėgų kariai galėtų „užeiti“ į mūsų teritoriją, pavyzdžiui, pratybų tikslais?

– Pirmiausiai kalbame apie standartinį specialiųjų operacijų pajėgų rengimą, kurį atlieka visos šalys, kaip Rusija, taip ir Lietuva. Labai skeptiškai vertinčiau pranešimus, kad kariai treniruojasi kirsdami sieną. Tai būtų labai pavojinga keliais atžvilgiais: pirmiausia, patiems kareiviams, kuriuos čia gali sugauti, o gal tiesiog nušauti; antra vertus, mes visgi ne karo stovyje, čia ne Afganistanas ir ne Sirija ir imtis tokių agresyvių veiksmų būtų labai rizikinga.

Prieš „Zapad“ pratybas turėjome atvejį, kai neva girtas rusų kariškis „užklydo“ į mūsų teritoriją. Manau, kad tokiu būdu ir patikrinta mūsų reakcija.

Kaip parodė Solsberio pavyzdys, norint surengti nedidelio masto diversiją, būtų paprasčiau tiesiog čia atskristi ar atvažiuoti autobusu, kaip turistams. Suklastoti tapatybę ir dokumentus tokiai valstybei, kaip Rusija yra labai paprasta. Ir jei nori padaryti tai taip, kad niekas nieko nesužinotų (vėlgi, Skripalio atveju veikiausiai siekta kitokio tikslo), diversijos objektas tiesiog dingtų, o „turistas“ ramiausiai grįžtų atgal.

– Tarkime, situacija yra labai įtempta ir mūsų teritorijoje ryžtamasi surengti didesnio masto diversiją arba teroro aktą. Kiek tam prireiktų diversantų?

– Priklauso nuo teroro akto masto. Jei siekiama surengti didelį išpuolį, matyt reikėtų kelių grupių po 3 – 4 žmones.

– Pavyzdžiui, susprogdinti Klaipėdos dujų terminalą?

– Nenoriu sumenkinti jo saugumu užsiimančių žmonių darbo, bet tai būtų labai paprasta. Užtektų 1–2 gerai parengtų diversantų. Klausimas, ar tokia diversija būtų laikoma tikslinga? Jei situacija būtų tokia bloga, kad būtų ruošiamasi mūsų teritorijos užgrobimui, pačiam priešui nenaudinga naikinti energetikos infrastruktūros objektų, juos būtų stengiamasi užgrobti sveikus. Tai patvirtina ir Krymo užgrobimo operacija. 2014 metais matėme, kad griovimai ir objektų niokojimas vyko tik tuo metu, kai specialiųjų operacijų pajėgas pakeitė įprastiniai daliniai.

Nenuvertinkime Rusijos specialiosios paskirties pajėgų kokybės – tai puikiai paruošti ir mąstantys profesionalai.

Taigi, kalbant apie tokio pobūdžio diversijas, kaip ekonominių objektų naikinimas, turime atsižvelgti į tai, kad bet kokia diversija tėra veiksmų sekos elementas, o specialiosios pajėgos – chirurgo skalpelis, kurį laiko šalies politinė vadovybė.

– Krymo aneksijos metu matėme, kaip 22-oji specialiosios paskirties brigada paralyžiavo visą pusiasalį, užėmusi strateginius objektus. Rusija turi pajėgų, kad galėtų tokiu pat būdu staigiai užimti didesnį Lietuvos teritorijos gabalą, pavyzdžiui, Klaipėdos miestą?

– Vertinant vien techniškai, atsižvelgiant į dabartinį Rusijos armijos parengtumą ir mobilumą, atsakymas būtų taip, tačiau ne užimti, o atkirsti miestą. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdą galima pasiekti įvairiais keliais, įskaitant jūros ir oro, teoriškai miestas galėtų būti atkirstas per parą nuo įsakymo gavimo momento.

Nenuvertinkime Rusijos specialiosios paskirties pajėgų kokybės – tai puikiai paruošti ir mąstantys profesionalai.

Tačiau tai tik techninis arba teorinis vertinimas. Tikrovėje viskas būtų daug sudėtingiau, nes dėl miesto kiltų tikras mūšis ir vien specialiosios paskirties pajėgų tokiu atveju tikrai neužtektų. Skirtingai nuo Sevastopolio, kai bergždžiai buvo laukiama įsakymų iš Kijevo, Klaipėdoje toks pats scenarijus nepasikartotų. Nepamirškime, kad mūsų Konstitucija teigia, kad kiekvienas pilietis privalo ginti kraštą – kariuomenė galėtų stoti į mūšį ir be įsakymo iš Vilniaus. Drįstu spėti, kad tokia avantiūra nedelsiant virstų ne tik karu su Lietuva, bet labai greitai įtrauktų ir visą aljansą.

– Žaibiška reakcija „pirma – šauk, paskui – klausk“ – geriausias priešnuodis?

– Į tokią agresiją būtina reaguoti nedelsiant. Įsivaizduočiau, kad tokia operacija prasidėtų naktį arba paryčiais, bet ir tuo metu yra policijos pajėgos bei budintys kariuomenės daliniai. Veikti tokioje situacijoje privalu nedelsiant, neįsiveliant į svarstymus, kas čia per kareiviai, kieno jie ir ko jie čia pas mus atsirado. Be to, tokio masto operacijoje ir dalyvautų ne keltas kareivių, o bent kelios brigados, taip kad abejonių dėl jų ketinimų ir negalėtų kilti.

Net ir tokioje situacijoje priemonių Lietuva turi. Kaip minėjau, geri įstatymai ir Konstitucijos nuostata, taip pat NATO 5-asis straipsnis ir priešakinės pajėgos Lietuvoje.

– Grįžkime prie daug mažesnio masto provokacijų. Ar Kremlius kaip nors galėtų išnaudoti savo šalininkus Lietuvoje?

– Puikiai žinome, kad yra prokremliškai nusiteikusių žmonių ir kartais jie vienijasi į grupes, kaip kad karinių žaidimų klubai. Jie imituoja Rusijos pajėgas ir konkrečiai specialiosios paskirties pajėgas. Jie turi rusiškas uniformas ir tikroviškai atrodančius ginklų muliažius. Iškilus reikalui jiems būtų galima duoti į rankas tikrus ginklus. Tokias grupes turėtų prižiūrėti Valstybės saugumo departamentas.

Rengiant Krymo tipo operaciją kokiame nors nedideliame miestelyje tokius žmones galima būtų taip pat panaudoti kaip „gyvą skydą“. Atvyksti į miestelį, išvaikai negausias policijos pajėgas, o kai pasirodo tarkime, „Aras“, užsitveri nuo jo civiliais. Jei tokie veiksmai gerai organizuoti – tai gali sukelti labai rimtų problemų. Tai matėme Afganistane ir Ukrainoje. Tačiau ir tokiems scenarijams Lietuvoje ruošiamasi.

Ir kaip jau minėjau, tokie žmonės gali būti panaudoti visiškai kitokiu tikslu – sukūrus konfliktinę situaciją gali nutikti ir taip, kad nebus laiko aiškintis, ar jų ginklai žaisliniai ar tikri ir kažkas gali nukentėti arba net žūti. Tada būtų galima rėkti: „rusus šaudo!“.

– Ar Lietuvos saugumo sistema, plačiąja prasme, yra pasiruošusi susitvarkyti su tokiais iššūkiais?

– Labai svarbu tai, kad nuolat gerėja veiksmų koordinavimas tarp Lietuvos kariuomenės ir Vidaus reikalų ministerijos. Kiek teko girdėti, veiksmai ir sąveika tokiose situacijose planuojami štabų lygiu. Mane labai džiugina, kad pastaruoju metu aiškiai gerėja Šaulių sąjungos įtraukimas į bendrą gynybos sistemą, planuojant tokio pobūdžio grėsmės atrėmimą. Manau, kad tai, jog pati visuomenė yra šiuo atžvilgiu konsoliduota, ką ir rodo šaulių pavyzdys, yra labai svarbus visos saugumo sistemos veiksnys. Suprantu, kad 100 procentų žmonių negali būti sąmoningi, tačiau bent jau dauguma turi suvokti, kad jei pamatei „žaliąjį žmogeliuką“, suprask, kad jis pas tave atėjo ne arbatos atsigerti, o nužudyti tave ir išprievartauti tavo dukrą. Manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuva yra labai neblogai pasirengusi.

Atsargos kariai nenori būti stogdengiais, jie nori tarnauti valstybei

2018-06-25 "Lietuvos žinios"

Vi­si ži­no, kad Lie­tu­vai il­gus me­tus iš­tar­na­vę ka­riš­kiai gau­na vals­ty­bės pen­si­ją, ta­čiau re­tas su­vo­kia, kad tai – ne tik ne vie­nin­te­lis, bet ir ne svar­biau­sias as­pek­tas le­mian­tis, kaip klos­to­si jų gy­ve­ni­mas vė­liau. Bai­gę tar­ny­bą ka­riai su­si­du­ria su psi­cho­lo­gi­niais su­nku­mais, truk­dan­čiais tvir­tai sto­ti ant ko­jų ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me.

Lietuvoje šiandien yra keletas tūkstančių buvusių karių. Kaip LŽ pasakojo Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas ir buvęs Lietuvos karių ir veteranų asociacijos direktorius Aurimas Navys, atsargos nariai negali skųstis valstybės dėmesio trūkumu, tačiau neretai neteisingai suprantama, kas yra sunkiausia tarnybą baigusiam žmogui. Be to, apgailestavo pašnekovas, neretai problemas trukdo spręsti ir pačių kariškių pasyvumas ir konservatyvumas – visai mūsų visuomenei gana būdingi bruožai. Lietuviai, skirtingai nuo kolegų Šiaurės šalyse, yra linkę laikytis pavieniui ir skeptiškai žiūri į būrimąsi į vieningą organizaciją, kuri galėtu palengvinti ne tik į atsargą išeinančių, bet ir vis dar tarnaujančių karių gyvenimą.

– Ar palaikote ryšius su Lietuvos kariuomene, Krašto apsaugos ministerija?

– Kontaktų, žinoma, yra ir bendravimas vyksta, nors palikus tarnybą tokie ryšiai natūraliai silpsta. Negalime pasigirti tokia praktika, kaip pavyzdžiui Suomijos, kur buvusius kariškius stengiamasi suburti ir esant reikalui pasinaudoti jų kompetencija. Vienas veiksmingiausių būdų tai padaryti – burti atsargos karius į vieningą asociaciją.

Deja, Lietuvoje susiklostė situacija, kai susibūrė apie tris dešimtis asociacijų, kurios ne visada aišku, kuo užsiima ir vienija vos po kelis narius.

– Lietuvos kariuomenė taip pat turėtų būti suinteresuota panaudoti šių žmonių potencialą ir taip pat turėtų sveikinti atsargos karių būrimąsi?

– Kariuomenės vadovybė ir generolas Vytautas Žukas palankiai žiūri į asociacijas. Viena iš problemų yra ta, kad atsargos kariškių klausimai kuruojami Krašto apsaugos ministerijoje, tokiuose padaliniuose, kaip personalo ir socialinių reikalų. Neturiu priekaištu juose dirbantiems specialistams, bet jiems trūksta pajėgumų pilnaverčiai užsiimti šiais klausimais, o ir koordinacijos trūksta.

Nemaža dalis pastarųjų problemų kyla ne dėl Kariuomenės arba ministerijos, o dėl pačių asociacijų kaltės, nes jos nenori jungtis į vieningą nacionalinio masto organizaciją. Tuo metu Lietuvos kariuomenės vadovybė galbūt baiminasi, kad ėmusi skatinti asociacijų jungimąsi, bus apkaltinta politikavimu.

– Kiek Lietuvoje yra atsargos karių ir kiek jų vienija organizacijos?

– Tiksliau galėtų atsakyti Krašto apsaugos ministerija, bet valstybės pensiją gaunančių karių yra apie 6 tūkstančiai. Spėčiau, kad asociacijoms priklauso apie 300 buvusių karių.

– Lietuvos mastais tai didelis skaičius. Kaip atsargos kariams sekasi įsilieti į civilinį gyvenimą po tarnybos? Kas yra sunkiausia?

– Daugeliui sunkiausia yra tai, kad kol buvai „sistemoje“ – ji tavimi rūpinosi ir buvai reikalingas. Baigei tarnybą, uždarei duris – viskas baigta. Jau kurį laiką kariuomenė labiau rūpinasi būsimųjų atsargos karių socialine integracija. Yra specialios mokymų programos, padedančios sklandžiau įeiti į civilį gyvenimą, įsidarbinti ir kt.

Tačiau faktas yra tas, kad ilgą laiką ištarnavę žmonės, po išėjimo į atsargą nori valstybei tarnauti ir toliau. Jiems siūloma tapti stogdengiais arba taksistais ir kartais, niekur nedingsi, jiems tenka tai daryti, bet iš tiesų jie nori atlikti svarbesnį vaidmenį – panašesnį į tą, kurį jie vaidino tarnyboje. Be to, 20 ar 30 metų ištarnavę žmonės turi ir atitinkamas kompetencijas, kurias norėtų pritaikyti ir po tarnybos, bet gali tai daryti nebent apmokydami šaulius, nes kitu atveju pasirinkimas paprastas: nenori būti stogdengiu? Na, padirbėk elektriku.

– Pastaraisiais metais kariuomenės prestižas visuomenėje labai išaugęs. Ar tai atsispindi versle? Atsargos kariai – geidžiami darbuotojai? Verslas remia atsargos karių integraciją?

– Yra gerų pavyzdžių. Praėjusiais metais, kai dar vis buvau buvau Lietuvos karių ir veteranų asociacijos (LKIVA) direktoriumi, sėkmingai bendravome su AB „Achema“. Ši įmonė ne tik sudarė buvusiems kariams, šiuo atveju kalbame apie jaunus žmones, mokytis Jonavos politechnikos mokykloje, bet ir sutiko skirti jiems stipendijas, o baigus mokslus – įdarbinti. Tikrai esu dėkingas „Achemos“ vadovybei už tokį nuostabų pavyzdį.

Vėlgi, dėl tų pačių priežasčių, kurias jau minėjau, mažai karių pasinaudojo tokia galimybe. Kad ir siūlomos geros profesijos įgijimo ir darbo sąlygos, jie nenori būti elektrikais.

– Taigi, integracijos problema yra ne tiek socialinė, kiek psichologinė? Bėda ne tame, kad atsargos kariai neturi tinkamos kvalifikacijos, o tame, kad jiems dvasiškai sunku peržengti ribą?

– Didelėse valstybėse, kur yra tikrai daug atsargos karių, jiems daug aktualesnis socialinis aspektas ir reikalingi mechanizmai padedantys rasti darbą. Lietuvoje taip pat yra tokių buvusių karių poreikių, tačiau daugumos netenkina civilinių profesijų pasirinkimas.

Pavyzdžiui, nemažai karių buvo susižavėję darbu privačiose saugos kompanijose, kaip kad laivų apsauga nuo piratavimo, tačiau ir šioje srityje negali įsidarbinti visi, o ir atlyginimai už šį darbą nebėra tokie, kokių daugelis tikisi.

Būta ir politikų dėmesio, tačiau liūdino tai, kad jie per menkai domėjosi detalėmis ir deklaruodami, kad reikia padėti buvusiems kariams įsidarbinti, neklausė, tarkime, LKIVA kiek karių kreipėsi į ją pagalbos įsidarbinant. Iš tiesų jų nebuvo daug, o tikroji bėda yra tame, kad tarnybą baigę kariai jaučiasi įžeisti ir nereikalingi. Žmogui viduje kaupiasi pyktis, kad sistema jį „paliko už borto“.

– Jie jaučiasi įsižeidę ant valstybės kuriai dar visai neseniai tarnavo?

– Kaip bebūtų keista, bet iš esmės, taip ir yra. Tai primena klasikines reakcijos į netektį stadijas: šokas, neigimas, pyktis ir galiausiai įsisąmoninimas ir susitaikymas. Susitaikyti galiausiai tenka, bet tai gali užtrukti metus, o kartais ir du. Manau, kad karių asociacijos labiausiai ir yra reikalingos padėti jiems pereiti šį laikotarpį. Vėliau jiems nebereikia valstybės pagalbos, jie patys tvarkosi.

Valstybės ir savivaldos įstaigos nenusisuka, pavyzdžiui, esame derinę galimybę įdarbinti buvusius karius savivaldybėse, nes kiekvienoje jų yra etatas skirtas mobilizacijai, o neretai tuo rūpinasi žmonės, kurie net nelabai žino, ką tas žodis reiškia. Tokių etatų Lietuvoje yra kiek per 30, o buvusių karių juose gal pora. Bet ir vėl susidūrėme su problema – niekas nenorėjo apsiimti šio darbo, nes jis menkai apmokamas.

Visgi, didžiausia bėda yra ta, kad žmonės dažnai tiesiog nenori užsiimti tuo, kas jiems svetima. Darbų yra ir kariai įdarbinami tikrai noriai.

Didelėse valstybėse, kur yra tikrai daug atsargos karių, jiems daug aktualesnis socialinis aspektas ir reikalingi mechanizmai padedantys rasti darbą. Lietuvoje taip pat yra tokių buvusių karių poreikių, tačiau daugumos netenkina civilinių profesijų pasirinkimas.

– Buvę kariai – pageidaujami darbuotojai privačiame sektoriuje?

– Pastebėjau, kad bent kiek su kariuomene kada nors ką nors bendro turėję verslininkai mielai įdarbina buvusius karius. Neverta tuo stebėtis: kariškiai nesiskundžia, yra lojalūs, visada pasirengę dirbti viršvalandžius, darbo metu neužsiims asmeniniais reikalais ir taip toliau. Tiesa, kitiems įmonėms darbuotojams jie gali pasirodyti kiek „kampuoti“ – jiems reikia laiko „apsitrinti“ civilių kolektyve. Kartą padėjau vienam buvusiam karininkui įsidarbinti vienos tarptautinės kompanijos padalinyje Lietuvoje. Jis „ištempė“ porą savaičių, nes darbuotojai nesusigyveno su jo karišku vadovavimo stiliumi.

– Kaip vertinate tokias paramos buvusiems kariams priemones, kaip neseniai deklaruotas jų registravimas į atskirą grupę Darbo biržoje? Tokia pagalba neįžeidžia karių? Ir kokių priemonių valstybei tuomet imtis?

– Speciali „eilė“ darbo biržoje – neblogas dalykas. Tai tiesiog papildoma priemonė tiems, kuriems sunku įsidarbinti. Aš palaikau tokius sumanymus. Tačiau tai nėra esminė priemonė, jei valstybė nori išlaikyti žmones su mūsų kompetencija. Atvirai tariant ir darbai kuriuos siūlo Darbo birža paprastai yra skirti nekvalifikuotiems darbuotojams.

Daug daugiau naudos duoda tokie sprendimai, kaip tarnybos trukmės ilginimas. Apskritai, valstybė galėtų atsižvelgti į tai, kokiose pozicijose ji galėtų panaudoti buvusius karius, nors kaip žinia, jei jiems būtų sudaromos geresnės sąlygos dalyvauti konkursuose į valstybines įstaigas, tai būtų vertinama neigiamai, kaip lygių galimybių pažeidimas. Tikrai esu už lygias galimybes, bet manau, kad šiuo atveju tai tėra teisės aktų formuluotės klausimas, tikiu, kad galima suteikti kariams prioritetų nepažeidžiant niekieno kito teisių.

Yra ir kita problema: Lietuva deda daug pastangų, kad pritraukti į kariuomenę jaunus žmones, tačiau vėliau, po tarkime keliolikos tarnybos metų, jų atsisako arba tiesiog išmeta stebėtinai lengvai. Man asmeniškai, toks požiūris atrodo, kiek šizofrenišku.

– Vėl kalbame apie kariuomenės rūpestį žmonėmis. Ar Lietuvos kariuomenė sudaro sąlygas žmonėms pasiruošti civiliam gyvenimui, įgyti specialybę?

– Taip, su kariuomenės pagalba galima įgyti civilinę specialybę. Prieš šios programos jungiais kai kurios kolegijos ir universitetai. Galiausiai, tarnaujantis karys turi visas sąlygas civilinę specialybę įgyti Karo akademijoje. Šis mechanizmas kariuomenėje veikia, bet juo mažai kas pasinaudoja. Kaip jau minėjau, dauguma nenori įgyti civilinės profesijos, jie nori ir baigę tarnybą toliau tarnauti valstybei.

Daugelis įsivaizduoja, kad būti kareiviu reiškia mokėti išsikasti apkasą, šaudyti ir pasižymėti talentu kietai miegoti. Juk taip nėra. 25 metus kareiviu išbuvęs žmogus nenori tapti stogdengiu, jis nori ir toliau būti kareiviu arba bent dirbti tokį darbą, kuriame jis pritaikys savo, kaip kareivio, kompetenciją.

– Susidaro įspūdis, kad problema šiandien yra ne tame, kad valstybė nesiima veiksmų, bet tame, kad nėra sisteminio požiūrio į problemą, trūksta supratimo.

– Sisteminio valstybės požiūrio trūksta. Bet kas gi ta valstybė? Tai ir mes – buvę kariai. Turime ir patys veikti, stengtis pakeisti padėtį. Jei mes patys nenorime burtis, jei kaip dažnas daro, sakome kitiems: jūs darykite, ką norite, o aš pažiūrėsiu – nieko neišeis.

25 metus kareiviu išbuvęs žmogus nenori tapti stogdengiu, jis nori ir toliau būti kareiviu arba bent dirbti tokį darbą, kuriame jis pritaikys savo, kaip kareivio, kompetenciją

– Tai kodėl trūksta šios iniciatyvos iš pačių karių pusės?

– Juokais pasakysiu, kad mes lietuviai esame labai konservatyvūs ir nebendruomeniški. Visada kitiems aiškiname: aš pats savo reikalus susitvarkysiu ir jūs manęs nemokykite. Kariškiui tai galioja dvigubai. Juk esu karys! Kam jau kam, bet man tikrai jokios pagalbos nereikia, nes esu stiprus. Ir kariai neretai mąsto tokiais pat stereotipais, kaip didžioji dalis visuomenės.

Deja, po tarnybos baigimo praeina mėnuo – kitas ir pasirodo, kad pagalbos tau visgi reikia. Reikalai savaime nesusitvarko, vienas per sunku, kyla įtampa šeimoje ir gyvenimas ima po truputėlį byrėti.

Kai dirbau asociacijoje, daug užsiėmėme būtent psichologiniu problemos aspektu, ieškojome būdų, kaip paremti bebaigiančius ir baigusius tarnybą karius. Tačiau bendraudamas su kitais kariais beveik negirdėjau jokių pasiūlymų, tik kritiką, kad darome ne taip ir į vieningą asociaciją daugelis nemato prasmės burtis.

Gaunasi užburtas ratas, kai patys kariai nenori imtis iniciatyvos, valstybė jiems taip pat vargiai gali pagelbėti. Galimybių veikti yra, bet trūksta noro. Juk panaši problema kyla ne tik kariams. Esame vienas iš visuomenės atspindžių. Galbūt teisūs tie, kas teigia jog okupacijos laikai paliko labai gilų pėdsaką – išliko tie, kas geriausiai prisitaikė, tokie pat esame iki šiol.