Ukrainiečiai nedvejodami aukojasi dėl savo šalies

2014-08-23 "Lietuvos žinios"

Rugp­jū­čio 24 d. Ukrai­na šven­čia 23-ią­sias ne­prik­lau­so­my­bės me­ti­nes. Nors šie­met šven­tę tem­do Ru­si­jos ag­re­si­ja, ukrai­nie­čiai yra kaip nie­ka­da su­si­tel­kę ir tvir­tai ti­ki sa­vo per­ga­le.

Pa­sak Ukrai­nos am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je Va­le­ri­jaus Žov­ten­kos, ukrai­nie­čiai, kaip ir lie­tu­viai, se­mia­si jė­gų iš sa­vo pra­ei­ties - di­din­gos Ki­je­vo Ru­sios is­to­ri­jos - ir už lais­vę ko­vo­ja su ne ma­žes­ne ais­tra nei Bog­da­no Chmel­nic­kio su­ki­li­mo lai­kais. Jie ne­abe­jo­ja sa­vo per­ga­le ir gin­da­mi ša­lį nuo už­sie­nio ag­re­si­jos ne­bi­jo au­ko­ti gy­vy­bių. Šian­dien Ukrai­na yra ta­pu­si ko­vos už lais­vę sim­bo­liu vi­sam pa­sau­liui, nes iš tie­sų jos žmo­nės kau­na­si ne tik už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę, bet ir už vi­siems bend­ras ci­vi­li­za­ci­jos ver­ty­bes. La­bai svar­bu, kad tai aiš­kiai su­vok­tų ir įver­tin­tų Va­ka­rų pa­sau­lis, ga­lin­tis pa­dė­ti Ukrai­nai grei­čiau pa­siek­ti per­ga­lę, dėl ku­rios žūs­ta jos žmo­nės.

Ry­šys su praeitimi

- Rugp­jū­čio 24-ąją Ukrai­na šven­čia Ne­prik­lau­so­my­bės die­ną. Net ne­rei­kia klaus­ti, kuo ji ypa­tin­ga.

- Pir­miau­siai no­rė­čiau pa­žy­mė­ti, kad rugp­jū­čio 23 die­ną taip pat mi­ni­mi svar­būs įvy­kiai, reikš­min­gi ir lie­tu­viams, ir ukrai­nie­čiams. Jūs šven­čia­te Bal­ti­jos ke­lio me­ti­nes, o mes – Vals­ty­bės vė­lia­vos die­ną. Šią die­ną 1991 me­tais Ukrai­nos vė­lia­va bu­vo pir­mą kar­tą įneš­ta į par­la­men­to rū­mus.

O tų pa­čių me­tų rugp­jū­čio 24-ąją mū­sų par­la­men­tas pa­skel­bė Ukrai­nos ne­prik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­ją. Sim­bo­liš­ka, kad šios šven­tės yra to­kios ar­ti­mos. Tai mus sie­ja ir vie­ni­ja, pa­brė­žia mū­sų bend­ru­mą – is­to­ri­nį ir kul­tū­ri­nį.

- Lie­tu­viai mėgs­ta sa­ve ta­pa­tin­ti su sa­vo is­to­ri­ja, pa­vyz­džiui, su Min­dau­go Lie­tu­va. Su kuo sa­ve ta­pa­ti­na ukrai­nie­čiai? Ki­je­vo Ru­sia?

- Ukrai­nos vals­ty­bin­gu­mo is­to­ri­ja yra la­bai tur­tin­ga. Ži­no­ma, mes pri­si­me­na­me Ki­je­vo Ru­sią – vals­ty­bę, ku­ri vie­ni­jo di­džiu­lę te­ri­to­ri­ją, bu­vo ap­siš­vie­tu­si, aukš­tos kul­tū­ros ša­lis. Ir šian­dien Ki­je­ve yra iš­li­kę tos vals­ty­bės sim­bo­liai – Auk­so var­tai ar­ba mū­sų svar­biau­sia šven­to­vė Šv. So­fi­jos so­bo­ras.

Be­je, ant so­bo­ro sie­nų vis dar ga­li­ma iš­vys­ti XI am­žiaus gra­fi­čio pa­vyz­džių. Ir ta­da bū­ta chu­li­ga­nų, bet tai ro­do, kad ir pa­pras­ti žmo­nės bu­vo raš­tin­gi. Juk var­gu ar to­kius „au­tog­ra­fus“ pa­lik­da­vo ba­jo­rai.

Ki­je­vo Ru­sia – mū­sų vals­ty­bės pa­grin­das, su­for­muo­tas kul­tū­ros, švie­ti­mo ir de­mo­kra­ti­jos. Juk ir Ki­je­vo ku­ni­gaikš­tis bu­vo ren­ka­mas mies­tie­čių ve­čė­je (su­si­rin­ki­me – aut.).

Vė­liau bu­vo su­nkus is­to­ri­nis lai­ko­tar­pis. Iš ry­tų at­ėjo Or­da ir, kaip tai ne kar­tą bu­vo nu­ti­kę is­to­ri­jo­je, ci­vi­li­zuo­ta ša­lis kri­to prieš bar­ba­rus. Dar vė­liau bu­vo mū­sų bend­ras su Lie­tu­va lai­ko­tar­pis, ku­rio pra­džio­je Mė­ly­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je kar­tu su­mu­šė­me tą pa­čią Or­dą.

Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė (LDK) ta­po vals­ty­be, ku­ri bu­vo to­le­ran­tiš­ka re­li­gi­joms, na­cio­na­li­nėms kul­tū­roms. To­je vals­ty­bė­je nie­kie­no tei­sės ne­bu­vo pa­žei­džia­mos. Tam ti­kra pra­sme LDK bu­vo da­bar­ti­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pirm­ta­kė.

- Daž­no są­mo­nė­je ukrai­nie­čio vaiz­di­nys sie­ja­si su ka­zo­ko por­tre­tu. Tai at­spin­di Za­po­ro­žės Si­čę ir Bog­da­no Chmel­nic­kio su­ki­li­mo epo­chą.

- Šis lai­ko­tar­pis mums ar­ti­mes­nis is­to­riš­kai. B. Chmel­nic­kis ir pa­ti ka­zo­ko są­vo­ka yra ne­at­sie­ja­mi nuo to, kas yra ukrai­nie­tis ir kas ukrai­nie­tiš­ka. Ki­je­vo Ru­sios at­mi­ni­mas ne­tu­ri to­kio stip­raus ry­šio, nes jos pa­li­ki­mą mė­gi­na sa­vin­tis ir ki­ti, ne pa­slap­tis - ku­rie, kai­my­nai. Tuo tar­pu B. Chmel­nic­kio lai­ko­tar­pis vie­na­reikš­miš­kai sie­ja­si su ukrai­nie­čių ne­prik­lau­so­my­bės sie­kiu.

Vė­liau mums bu­vo ypač su­nkus lai­ko­tar­pis Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je. Tuo me­tu iš­gy­ve­no­me tą pa­tį, ką ir lie­tu­viai: kal­bos, ti­kė­ji­mo, pa­pro­čių ir net tau­ti­nių rū­bų bei dai­nų drau­di­mą.

Bu­vo trum­pu­tis lais­vės sie­ki­mo lai­ko­tar­pis 1918 me­tais, ta­čiau, ki­taip nei Lie­tu­vai, mums tuo me­tu ne­pa­vy­ko įtvir­tin­ti sa­vo vals­ty­bin­gu­mo, nes mū­sų kraš­tą ta­da užp­lū­do la­bai ga­lin­ga bol­še­vi­kų in­va­zi­ja, ku­rios ne­ga­lė­jo­me at­rem­ti.

Vis dėl­to ir ukrai­nie­čiams, ir lie­tu­viams ga­liau­siai pa­vy­ko iš­si­ko­vo­ti lais­vę, ku­ria džiau­gia­mės jau dau­giau nei 20 me­tų. Nors mi­nė­da­ma 23-ią­sias ne­prik­lau­so­my­bės me­ti­nes Ukrai­na iš­gy­ve­na ypač dra­ma­tiš­ką lai­ko­tar­pį.

Ci­vi­li­za­ci­jų konfliktas

- Šian­dien mi­nė­da­mi ne­prik­lau­so­my­bės me­ti­nes ukrai­nie­čiai vėl kau­na­si už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę.

- Kaip ma­to­te, is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Eu­ro­pos kryž­ke­lė­je esan­čio­je mū­sų ša­ly­je vėl su­si­kir­to du pa­sau­liai – Va­ka­rų ir Ry­tų. Ukrai­nie­čiai no­ri, kad jų ša­lis bū­tų šiuo­lai­kiš­ka eu­ro­pi­nė vals­ty­bė. Tie, ku­rie tam truk­do, ma­tyt, ne­no­ri kai­my­nys­tė­je to­kios vals­ty­bės ma­ty­ti. To­dėl šian­dien ša­lies ry­tuo­se mes esa­me pri­vers­ti gin­ti sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę.

Tai, kas ten šiuo me­tu vyks­ta, ro­do mū­sų lais­vės troš­ki­mą ne tik lais­va­jam pa­sau­liui, bet ir ag­re­so­riui. Ukrai­nie­čiai par­odė, kad yra pa­si­ren­gę au­ko­ti gy­vy­bes už sa­vo lais­vę ir tei­sę kur­ti to­kią vi­suo­me­nę, ko­kios pa­tys no­ri.

- Ar ne­sa­te vie­ni­ši ko­vo­to­jai šia­me dvie­jų pa­sau­lių konf­lik­te?

- Mes ne­sa­me vie­ni­ši. Ži­no­ma, mums pa­de­da Lie­tu­va, pa­de­da tiek, kiek ga­li, mums pa­de­da ES, pa­de­da vi­sas pa­sau­lis – JT Asamb­lė­jo­je Ukrai­ną pa­lai­kė be­veik vi­sos pa­sau­lio ša­lys. Lie­tu­va re­mia mus vi­so­se tarp­tau­ti­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, per­duo­da ki­tiems ži­nią apie tai, kad ukrai­nie­čiai šian­dien kau­na­si ne tik už sa­ve, bet ir už bend­ras Eu­ro­pos ver­ty­bes, eu­ro­pie­tiš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą. Apie tai kal­bė­ta ir pa­sta­ra­ja­me Šiau­rės aš­tuo­ne­tu­ko su­si­ti­ki­me, ku­ria­me da­ly­va­vo Ra­dos pir­mi­nin­kas Olek­sand­ras Tur­či­no­vas. Vi­si kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai pri­ta­rė tam, kad šian­dien Ukrai­no­je vyks­tan­ti ag­re­si­ja – grės­mė ne tik Ukrai­nai, bet ir Eu­ro­pos bei pa­sau­lio sau­gu­mo sis­te­mai.

O. Tur­čy­no­vas ne vel­tui tei­gė, kad Ukrai­na ga­li pa­ti su­si­do­ro­ti su Ry­tuo­se esan­čiais te­ro­ris­tais, bet pa­gal­ba mums taip pat rei­ka­lin­ga. To­dėl jis ir kal­bė­jo apie po­rei­kį su­teik­ti mums par­amą ka­ri­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, gink­luo­te.

Nie­ka­da ne­si­ruo­šė­me ka­rui, net ne­įsi­vaiz­da­vo­me, kad mus kas nors ga­li pul­ti. Juk pa­tys nie­ka­da nie­kam pre­ten­zi­jų ne­tu­rė­jo­me. At­virkš­čiai, rė­mė­mės tarp­tau­ti­nė­mis su­tar­ti­mis, ku­rios ga­ran­ta­vo mū­sų sau­gu­mą ir te­ri­to­ri­jos vien­ti­su­mą. Vie­na šių su­tar­čių da­ly­vė nu­spren­dė jas su­lau­žy­ti.

Per­ga­le ti­ki tvirtai

- Gal ir lė­tai, bet Ukrai­nos pa­jė­gos tvir­tai va­duo­ja te­ri­to­ri­ją ry­tuo­se. Vi­siš­kai su­pran­ta­mas Ukrai­nos pra­šy­mas pa­dė­ti gink­lais, ta­čiau kiek rea­lu to­kios pa­gal­bos su­lauk­ti?

- Dėl to ne­ga­li kil­ti jo­kių klau­si­mų. Mes bū­ti­nai ap­gin­si­me sa­vo že­mę. Žū­si­me, bet ap­gin­si­me. Tai vi­sa­da bus Ukrai­nos te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je gy­vens Ukrai­nos pi­lie­čiai. Klau­si­mas yra tas, kiek pa­sau­li­nė bend­ruo­me­nė su­vo­kia, kad tai, kas vyks­ta Ukrai­no­je, yra grės­mė vi­so pa­sau­lio sau­gu­mui.

To­dėl ir ga­li­my­bė su­lauk­ti kon­kre­čios pa­gal­bos yra rea­li tiek, kiek prob­le­mos rim­tu­mą su­vo­kia Va­ka­rų ly­de­riai. Kuo ge­riau jie tai su­pras, tuo dau­giau pa­gal­bos su­lauk­si­me.

- Gal eu­ro­pie­čiai dar vis ne­at­si­ga­vo nuo šo­ko, kad mū­sų že­my­ne ga­li kil­ti ka­ras?

- Kal­bė­da­mi apie šiuo­lai­ki­nę Eu­ro­pą tu­ri­me pri­si­min­ti, kad to­kie žo­džiai kaip ka­ras – tai sa­vo­tiš­kas ta­bu eu­ro­pie­čiams. Ukrai­nie­čiai šį šo­ką jau iš­gy­ve­no. Mes at­si­ga­vo­me ir gi­na­me sa­vo ša­lį. De­ja, ši ko­va rei­ka­lau­ja di­de­lių au­kų. To­dėl svar­bu su­vok­ti, kad pa­gal­ba Ukrai­nai – tai įna­šas į sau­gu­mo iš­sau­go­ji­mą Eu­ro­po­je.

Esa­me dė­kin­gi už tą par­amą, ku­rios jau su­lau­kė­me. Tu­riu ome­ny­je sank­ci­jas, po­li­ti­nį spau­di­mą ag­re­so­riui. Ta­čiau mums rei­kia ir ele­men­ta­rių da­ly­kų – ne­per­šau­na­mų lie­me­nių, šal­mų, me­di­ka­men­tų, ki­tos ka­ri­nės eki­pi­ruo­tės. Kad tūks­tan­čiai ukrai­nie­čių sa­va­no­rių ne­itų į mū­šį pli­ko­mis ran­ko­mis.

Pa­si­ry­žę at­rem­ti bet ko­kį pavojų

- O jei Ru­si­ja at­vi­rai įves­tų sa­vo ka­riuo­me­nę į Ukrai­ną? Gal pri­si­deng­da­ma „taik­da­rių“, o gal ko­kiu nors ki­to­kiu pa­va­di­ni­mu?

- Toks pa­vo­jus eg­zis­tuo­ja. Esa­me pa­si­ruo­šę vis­kam, nes gi­na­me sa­vo ša­lį, sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Tuo pat me­tu svar­bu, kad šį pa­vo­jų su­pras­tų vi­sa Eu­ro­pa. ES bu­vo ap­do­va­no­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­ja už tai, kad su­ge­bė­jo už­ti­krin­ti tai­ką že­my­ne. Šian­dien ji tu­ri par­ody­ti, kad yra pa­jė­gi pa­lai­ky­ti tai­ką, iš­sau­go­ti esa­mą sau­gu­mo sis­te­mą ir ap­gin­ti sa­vo ci­vi­li­za­ci­ją bei kul­tū­rą.

- Jei įvyk­tų blo­giau­sia, ar Ukrai­na pra­šy­tų tie­sio­gi­nės ka­ri­nės par­amos?

- Kol kas per anks­ti už­duo­ti šį klau­si­mą. Kaip jau sa­kiau, mes pa­tys ga­li­me su­si­do­ro­ti su to­mis grės­mė­mis, su ku­rio­mis su­si­du­ria­me Do­nec­ko ir Lu­hans­ko sri­ty­se, mums rei­kia ga­na ele­men­ta­rios pa­gal­bos. Ki­ta ver­tus, jei ag­re­si­ja per­žengs da­bar­ti­nes lo­ka­laus konf­lik­to ri­bas, svars­ty­si­me ir ki­tus va­rian­tus.

Ti­kiu, kad to ne­pri­reiks, nes tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė jau aiš­kiai pa­de­mons­tra­vo Ru­si­jai sa­vo po­zi­ci­ją ir pa­tvir­ti­no tai veiks­mais. Ti­kiuo­si, kad pra­si­dės tai­kus konf­lik­to su­re­gu­lia­vi­mo pro­ce­sas. Ži­no­ma, su ta są­ly­ga, kad tai bus iš tie­sų tarp­tau­ti­nis pro­ce­sas, ku­ria­me vi­sos ša­lys da­ly­vaus ly­giais pa­grin­dais. Dar kar­tą pa­brė­žiu, nie­kas ne­no­ri ka­riau­ti, o pir­miau­sia – ukrai­nie­čiai, ku­rie da­bar pri­vers­ti gin­tis.

Jau­čia­me par­amą ir su­pra­ti­mą iš Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių – Lie­tu­vos, Len­ki­jos. Mus sie­ja bend­ra skau­di pa­tir­tis, bend­ra ko­va už iš­si­va­da­vi­mą iš so­vie­tų im­pe­ri­jos. To­dėl ir šian­dien mū­sų ša­lys jau­triau su­vo­kia grės­mes ir aš­triau į jas rea­guo­ja. Ry­tų Eu­ro­pa – ak­ty­vus, di­na­miš­kas re­gio­nas, ga­lin­tis iš­ju­din­ti vi­są že­my­ną. Kaip sa­kė, at­ro­do, Cat­he­ri­ne Ash­ton, ES vė­lia­va bu­vo pir­mą kar­tą per­šau­ta Mai­da­ne, ukrai­nie­čiai ko­vo­jo su ES vė­lia­vo­mis už tai, kad de­mo­kra­ti­ja ir žmo­gaus tei­sės ne­bū­tų tik tuš­ti žo­džiai.

Šian­dien, mi­nint Bal­ti­jos ke­lio ir Ukrai­nos ne­prik­lau­so­my­bės me­ti­nes, no­riu dar kar­tą pa­dė­ko­ti Lie­tu­vos žmo­nėms ir jos va­do­vams, pa­de­dan­tiems Ukrai­nos žmo­nėms. Taip pat no­riu pa­svei­kin­ti Lie­tu­vo­je ir ki­to­se ša­ly­se gy­ve­nan­čius ukrai­nie­čius ir pa­lin­kė­ti jiems lik­ti sa­vi­mi, iš­lai­ky­ti ry­šį su tė­vy­ne, ku­ri šian­dien ta­po ko­vos už lais­vę sim­bo­liu vi­sam pa­sau­liui.