Nesutramdomų bepročių karalystė

2010-11-29 "Lietuvos žinios"

Nau­jau­sias in­ci­den­tas Ko­rė­jos pu­sia­sa­ly­je ke­lia ne­ri­mą vi­sam pa­sau­liui: Šiau­rės Ko­rė­jos pro­vo­ka­ci­jos da­ro­si vis daž­nes­nės ir įžū­les­nės. Tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė smer­kia Pchen­ja­no re­ži­mą, ta­čiau jam tai - nė mo­tais. Ki­ni­ja, ku­ri vie­nin­te­lė tu­ri įta­kos šiai ša­liai, te­be­si­lai­ko dip­lo­ma­ti­nės ty­los. Pa­vo­jin­giau­sia tai, kad Pe­ki­no ty­lė­ji­mas ga­li lem­ti nau­ją ka­rą re­gio­ne.

Ne įprastas incidentas

Dažnas pilietis, išgirdęs apie artilerijos salves Jongpjongo saloje, greičiausiai ironiškai pareikštų, kad tai nėra nieko nauja ar ypatinga. Regis, visi priprato prie žinių apie karines Šiaurės Korėjos provokacijas. Tokia nuomonė nesunkiai paaiškinama, tačiau klaidinga.

Jongpjongo incidentas ne veltui pavadintas rimčiausiu nuo Korėjos karo pabaigos. Tai nebuvo paprastas pasikeitimas ugnimi demarkacinės linijos zonoje. Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė taikią gyvenvietę. Sužeista civilių, sunaikintas jų turtas, tūkstančiai žmonių priversti evakuotis. Padėtis labiau primena karinio konflikto pradžią nei nereikšmingą pasienio incidentą.

Be to, tai jau trečias kartas šiemet, o tai rodo, kad tarptautinė reakcija į "Cheonan" įvykį (kai Šiaurės Korėja nuskandino Pietų Korėjos karo laivą) neturi jokio poveikio Pchenjano režimui. Šiaurė vis garsiau žvangina ginklais ir kelia visai ne menamą naujo karo grėsmę.

Nuskurdę ir gerai ginkluoti

Tik lakios fantazijos žmogus galėtų pavadinti Pchenjano režimą sveikai mąstančiu. Šalis labiau primena bepročių karalystę. Komunistų partijai ir, be abejo, kariuomenei vadovauja ideologiniai fanatikai militaristai, į naujo karo galimybę žiūrintys toli gražu ne taip atsargiai kaip jų pietiniai kaimynai ar aplinkinės valstybės.

Pietų Korėja visada deklaravo siekį išvengti karo, nes visai logiškai baiminosi, kad jis sugriautų dešimtmečiais kurtą ekonominę krašto gerovę. Tuo metu Pchenjanui nėra ko prarasti, nes šalis nieko neturi, išskyrus armiją. Šiaurės Korėjos biudžetas siekia vos 5 mlrd. JAV dolerių (Pietų Korėjos - 25 mlrd. dolerių), tačiau jos armiją sudaro 1,1 mln. kareivių. Seulas turi mažiau nei 700 tūkst. karių. Šiaurė disponuoja 63 povandeniniais laivais, pietūs - tik trylika. Pchenjano armijoje yra daugiau ir šarvuotos technikos. Vienintelė ginkluotės sritis, kurioje Seulas pranašesnis, - aviacija.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad Pietų Korėją saugo ir JAV pajėgos. Tačiau amerikiečiai šiuo metu siekia jas sumažinti ir apskritai nenori net svarstyti karo scenarijaus.

Kaltas įpėdinis?

Jei Pchenjanas rimtai svarsto karinių veiksmų atnaujinimo galimybę, kodėl tai daroma būtent dabar? Kas lemia tokį agresyvumą? Greičiausiai tai daugiau nei vienas ar du veiksniai.

Visai logiškas atrodo kai kurių analitikų spėjimas, kad būsimas šalies valdovas Kim Jong Unas (neseniai paskelbtas tėvo įpėdiniu) turi įrodyti "senosios gvardijos" elitui, jog tvirtai laikosi jų ideologijos ir yra pasiryžęs iki galo kautis su Vakarų imperialistais.

Tiesa, "imperialistus" kaltina ir daugelis kairiųjų pažiūrų apžvalgininkų Vakaruose. Neva Jongpjongo incidentas yra Šiaurės Korėjos atsakas į didžiulius bendrus Pietų Korėjos ir JAV karinius mokymus. Šis aiškinimas skamba gana kvailai, turint omenyje, kad valstybės, kurių vadovai mąsto smegenimis, o ne minkštąja kūno vieta, į tokius manevrus atsako diplomatinėmis priemonėmis ir panašiomis karinėmis pratybomis, bet ne taikių gyventojų bombardavimu.

Vidinės bėdos

Visai įtikima atrodo nuomonė, kad nuolatinė karo padėtis neleidžia Šiaurės Korėjos žmonėms susimąstyti apie savo gyvenimo sąlygas. "Laimingiausios" šalies gyventojams negalima piktintis dėl to, kad jie badauja, o jų "mylimi", "brangūs" ir kitokius titulus pelnę lyderiai siurbčioja "Henessy". Išorės priešas visada padės nukreipti žmonių mintis tinkama linkme.

Kur kas grėsmingiau skamba po incidento pasklidęs gandas, kad Šiaurės Korėjos armija veikė visiškai savarankiškai, t. y. nesuderinusi savo veiksmų su politine partijos vadovybe. Tai gali reikšti, jog Pchenjanas stovi prie vidinės katastrofos slenksčio.

Tarptautinė atsakomybė

Visos minėtos ir kitos priežastys atrodo įtikimos, tačiau viena svarbiausių Šiaurės Korėjos siautėjimo priežasčių - tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas daryti įtaką režimo politikai. Pchenjanas baisus, bet karas būtų dar baisesnis, todėl visas pasaulis apsiriboja diplomatiniais protestais. Ekonominės sankcijos taikomos, tačiau norimų rezultatų neduoda. Ir tada visas pasaulis nukreipia akis į Kiniją - vienintelę valstybę, kurios nuomonės Pchenjanas klauso.

Todėl Kinijai tenka ir dalis atsakomybės už panašius incidentus. Tik Pekino draugystė garantuoja Šiaurės Korėjos nebaudžiamumą. Štai ir šį kartą kinai aiškiai užstojo savo protektoratą, nepasmerkė jo veiksmų. Vienintelė kita tokią pačią poziciją užėmusi valstybė - Rusija. Bet Maskva tai daro ne iš meilės Pchenjanui, o siekdama įtikti kinams.

Žinoma, Pekinas taip pat nenori karo Korėjos pusiasalyje, nes patirtų didžiulių ekonominių nuostolių. Be to, žlugus Šiaurės Korėjos režimui Kiniją užplūstų milijonai korėjiečių pabėgėlių, o Pekinui ir savų varguolių užtenka.

Tačiau ką darytų Kinija, jei Šiaurės Korėjos valdytojai galutinai prarastų negausius sveiko proto likučius? Reikia manyti, kad kinų armija tiesiog užimtų visą šalies teritoriją, amerikiečiams net nepradėjus jokių išsilaipinimo operacijų. Visas pasaulis būtų patenkintas situacijos stabilizavimu ir niekas nė neužsimintų apie imperializmą.