Ne tik žmonės, bet ir valstybės bankrutuoja pasidavusios praturtėjimo iliuzijai

2011-10-22 "Lietuvos žinios"

Pa­sau­li­nę fi­nan­si­nę kri­zę šian­dien ve­ja nau­jas – ban­kru­tuo­jan­čių vals­ty­bių fe­no­me­nas. „Iš es­mės, vyks­ta vals­ty­bių nu­ver­tė­ji­mo me­tas“, - por­ta­lui lzi­nios.lt sa­kė vers­lo kon­sul­ta­ci­jų ir mo­ky­mų kom­pa­ni­jos „Ce­za­ris“ par­tne­ris fi­lo­so­fas Min­dau­gas Ku­bi­lius.

Pasak jo, vadinamoji valstybių skolų krizė pirmiausiai pasireiškia nepasitikėjimu prasiskolinusių valstybių pajėgumu kurti vertę ir užsidirbti jau suvartotą gerovę. Šiuo metu tiek JAV, tiek Europos Sąjunga vis dar desperatiškai siekia atkurti pasitikėjimą savo gebėjimu kurti realias vertes. M.Kubiliaus nuomone, „JAV inicijuoja darbo vietų kūrimą, bando mažinti išlaidas, vadinasi, ir skolos augimo tempą. Euro klubo valstybės, kad suvaldytų savo prasiskolinusių bėdžių problemą, ne tik skolina, bet ir priverstos kurti centralizuotus euro zonos valstybių finansus kontroliuojančius institutus. Ar pavyks? Nėra kitos išeities. Tačiau krizę nugalėti to nepakaks“.

Portalo pašnekovas mato vieną išeitį iš dabartinės krizės: kurti išliekamas, o ne iliuzines vertes, mėgautis uždirbtomis, ne iliuzinėmis vertėmis. „Kūrybingas ir produktyvus darbas vėl turi tapti pagrindine žmogaus vertę karūnuojančia Vakarų pasaulio vertybe“, - sako filosofas. Tai reiškia, kad turi pasikeisti dabar vyraujantis požiūris į žmogaus gerovę ir į patį žmogų. Besaikis kapitalo kaupimas sukuria realybės deficitą, kurį pakęsti ir kompensuoti turime mes visi. Kaupiama tegali būti tik realiai sukurta ir žmonių bendruomenėje įgyvendinta vertė.

„Taigi, Vakarų civilizacijos išugdytos visuomenės vėl turi atrasti seniai pamirštas vertybes ir žmogaus laimę ant tikrovės, ne ant iliuzijos pamatų sutelkiančias vertes. Kiekviena krizė yra kertinių sprendimų metas. To mus moko išliekančias vertes kūrę ir mūsų vis dar išliekančią civilizaciją sukūrę senieji, o ne naujieji graikai“, - teigė pašnekovas.

Pastaroji nemokumo krizė ištiko pirmiausiai dėl JAV kilusios rizikingų nekilnojamojo turto paskolų (angl. sub prime mortgage) ir šiuo turtu paremtų išvestinių vertybinių popierių (angl. collateral debt obligation) rinkos nuvertėjimo. Įvykiai buvo tokie: imta gausiai ir neatsakingai dalinti paskolas,  už jas buvo statomi namai ir perkami žmogaus komfortą sukuriantys daiktai. Taigi, pasak M.Kubiliaus, pramonė nestokojo užsakymų, ekonominiai rodikliai augo, namų kainos – taip pat. Šio augimo pagrindu suklestėjo itin pelningos spekuliacijos - išvestinių vertybinių popierių rinka.

Tik bėda ta, kad didelė dalis paskolas paėmę piliečiai buvo neatsakingi bėdžiai, kurie nebuvo pajėgūs tų paskolų grąžinti. Tuomet nekilnojamo turto rinkoje atsirado didelis negyvenamų namų perteklius. Krito jų vertė, o kartu nuvertėjo ir spekuliaciniai vertybiniai popieriai. Vadinasi, teigia pašnekovas, nuvertėjo ir į beverčius namus bei „vertingus“ popierius investuotas – tiek turtingų investuotojų, tiek ir paprastų piliečių išprakaituotas ir bankuose sukauptas - kapitalas.  

M.Kubilius pastebi, kad nekilnojamo turto ir šių „vertybinių“ popierių perteklių sukūrė itin žmogiškas praturtėjimo lūkestis, kuris galiausiai ir nulėmė krizę. „Paskolų davėjai tikėjosi įgysią vertę skolindami vertę jos nevertiems žmonėms ir kartu pelningos grąžos lūkestį parduodami kitiems lūkestingiems investuotojams. Tuo metu paskolos gavėjai, kurių didelė dalis buvo tiesiog neturtingi ir aptingę bėdžiai, ėmė jiems lengvai prieinamas paskolas ir tenkino savo lūkestį bent kurį laiką pagyventi neuždirbtame komforte“, - sako ekspertas. Kol pūtėsi dirbtinai lengvai dalinamų paskolų sukelta nekilnojamo turto pasiūla ir kilo kainos, spekuliacinė schema kurį laiką puikiai veikė. Tačiau lūkesčiais, o ne realiu žmonių darbu paremta spekuliacinė vertė negali tverti realybėje. Galiausiai didis iliuzijos vertės dūmas turėjo išsisklaidyti.    

Kaip teigia pašnekovas, didysis praturtėjimo lūkestis kuria iliuzijas, kuriomis žmonės labai lengvai susivilioja – „deja, absoliučios vertės ištroškusi žmogaus prigimtis negali išvengti šio visagalio lūkesčio“. Tačiau iliuzijos ne tik nuvertėja, jos sukuria į jas investuotos tikrovės, t.y. realiu darbu uždirbtų finansų ir kitokių žmogaus pastangų, deficitą, kurį kažkas kompensuoja arba ne.

Kitaip tariant, sako M.Kubilius, kažkas turėjo kompensuoti bankų indėlių, t.y. piliečių santaupų praradimą. O tuo „kažkuo“ tapo mokesčių mokėtojai arba patys indėlininkai. Valstybės, kuriose veikiantys bankai prasilošė spekuliaciniame žaidime, turėjo gelbėti bankus ir skolinti arba savo piliečių uždirbtus pinigus, arba skolintis finansų rinkų už nemenkas palūkanas, arba spausdinti pinigus, t.y. skolintis iš ateities kartų, užkraunant pastarosioms pareigą jas grąžinti.

„Maža to, didysis praturtėjimo lūkestis jau buvo palietęs ne tik ribotus godžių turtuolių  ir neatsakingų bėdžių grupes. Tai – ištisų visuomenių, kurios mėgaujasi gyvenimu į skolą, problema. Bankų nemokumo krizė nepakeliamai padidino šių valstybių skolą, o kartu ir atvėrė tiesą apie Vakarų valstybių gerovės iliuzinius pagrindus“, - sako pašnekovas.  

Pasak eksperto, krizė reiškia sprendimą. Tokia yra šio senojo graikiško žodžio prasmė. Prieš keletą metų JAV ir kitų valstybių vyriausybės, siekdamos atkurti gyventojų santaupas ir išvengiant socialinių neramumų, turėjo priimti skaudžius, tačiau būtinus sprendimus ir išgelbėti bankus bei kitas finansines institucijas nuo gręsiančio bankroto.