Įžūlus rusas britų neišgasdino

2011-02-21 "Lietuvos žinios"

Jei Ru­si­jos mi­nis­tras vy­lė­si, kad jam pa­kaks Ru­si­jos dip­lo­ma­ti­jos vi­zi­ti­ne kor­te­le ta­pu­sios įžū­lios pa­si­pū­tė­liš­kos po­zos, jis skau­džiai ap­si­ri­ko.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvyko į Londoną tikėdamasis pradėti naujus tarpvalstybinius santykius, bet jo kolega Williamas Hague'as pasirodė esąs kietesnis riešutėlis nei JAV diplomatijos vadovė Hillary Clinton. Greito santykių pagerėjimo laukti neverta. Jos Didenybės vyriausybė leido aiškiai suprasti, jog santykiai su Maskva negali pasikeisti iš esmės vien paspaudus kokį nors "perkrovos" mygtuką.

Londonas puikiai supranta, kad S.Lavrovas nėra tas žmogus, kuris formuoja Rusijos užsienio politiką. Jis tik pasiuntinys, kartojantis tai, ką sako Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. Dėl šios priežasties dviejų užsienio reikalų ministrų susitikimas vargu ar galėtų būti vertinamas kaip lygiaverčių politikų akistata.

Apsiribota mandagybėmis

Pastaraisiais metais Londono ir Maskvos santykiai buvo įtempti ir sudėtingi. Britai nepamiršo, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nužudė Londone prieglobstį radusį pabėgėlį čekistą Aleksandrą Litvinenką. Vos prieš porą mėnesių iš šalies sostinės buvo išprašytas šnipinėjimu įtariamas rusų diplomatas. Ir tai toli gražu ne visi veiksniai, neigiamai veikiantys dvišalius santykius. Britai linkę atsargiai vertinti S.Lavrovo nešamą "susitaikymo" žinią, nes tikroji Rusijos užsienio politika ir realūs veiksmai dažnai prasilenkia su deklaruojamu santykių gerinimo siekiu.

Nieko nuostabaus, kad ir per šį vizitą S.Lavrovas nepasiekė praktiškai nieko konkretaus. Vos atvykęs ministras puolė britams pamokslauti, kokia neteisinga jų pozicija revoliucinių judėjimų Artimuosiuose Rytuose atžvilgiu. Bene vienintelis dalykas, dėl kurio sutarta per šį vizitą, - atnaujinti specialaus telefono ryšio liniją tarp Londono ir Maskvos. Bet tai anaiptol nereiškia stiprėjančio pasitikėjimo: ši linija tiesiog beviltiškai paseno.

Žinoma, buvo kalbama ir apie teigiamus santykių aspektus. Pavyzdžiui, S.Lavrovas sveikino premjero Davido Camerono požiūrį dėl galimybių panaikinti vizų režimą Rusijos piliečiams, vykstantiems į Šengeno zoną. Tačiau rusai nevisiškai supranta, kad šis klausimas buvo keliamas Didžiojoje Britanijoje, kuri pati nėra Šengeno zonos narė.

Kalbėta ir apie bendrą kovą su tarptautiniu terorizmu, ekonominį bendradarbiavimą, Europos priešraketinį skydą bei daugelį kitų itin svarbių ir visiškai nieko neįpareigojančių dalykų. Pavyzdžiui, susitarta keistis patirtimi garantuojant olimpinių žaidynių saugumą, kartu kvoti su narkotikų prekyba ir organizuotu nusikalstamumu. Kitaip tariant, minėtos visos sritys, kuriose bendradarbiavimas bent jau regimoje ateityje apsiribos gražiomis deklaracijomis.

Neigiama reakcija

Britai per šį vizitą elgėsi mandagiai ir civilizuotai. Kantriai iškentė S.Lavrovo pamokas apie "neproduktyvią" politiką Artimuosiuose Rytuose ir priekaištus, kad Didžioji Britanija dar nuo XX amžiaus pradžios suteikia prieglobstį visokiems rusų disidentams, revoliucionieriams bei kitokiems niekdariams.

Tačiau britų žiniasklaida nebuvo tokia atlaidi. S.Lavrovo vizitą ji nušvietė gana niūriomis spalvomis. Priminė, kad Rusijos valdžia vis dar atsisako išduoti britų teisingumui A.Litvinenkos nužudymu įtariamą Andrejų Lugovojų. Su lengva pašaipa išklausė S.Lavrovo postringavimus, esą antras nuosprendis Michailui Chodorkovskiui visai nereiškia, kad Rusijoje negerbiama privati nuosavybė, arba kad šioje šalyje investicinis klimatas, švelniai tariant, yra sudėtingas. Tai per Davoso ekonominį forumą pažymėjo ir pats D.Cameronas.

Šiaip jau būtų keista, jei britų žiniasklaida imtų liaupsinti Rusijos valdžią. Juk visai neseniai į Rusiją neįleistas "The Guardian" korespondentas Luke'as Hardingas. Žurnalistui nepadėjo net tai, kad jis turėjo galiojančią vizą. Daugelis Didžiosios Britanijos ir JAV leidinių pareiškė, jog tokie Rusijos veiksmai demonstruoja jos grįžimą prie "senųjų metodų", kai žurnalistai, nekeliaklupsčiaujantys prieš valdžią, nutildomi be jokių ceremonijų. L.Hardingo problema taip pat išspręsta ganėtinai senamadiškai: į Rusiją jis vėl įleistas tik po kelių skambučių telefonu į "teisingus" kabinetus Kremliuje bei vyriausybėje.

Įžūlumas nepadėjo

Viena S.Lavrovo nesėkmės Londone (jo vizito niekaip nepavadinsi sėkmingu) priežasčių - pasirinktas netinkamas tonas. Britų diplomatai puikiai žino, jog S.Lavrovo dialogo maniera - agresyvi ir tiesmuka. Nepamiršta ir to, kad praeityje per susitikimus su britų politikais jis yra sau leidęs net keiktis. Taigi ministro įžūlumas britų nei išgąsdino, nei sutrikdė.

S.Lavrovą labai taikliai apibūdino žymus britų diplomatas Davidas Hannay: "Jis nėra tikras užsienio reikalų ministras, o tik V.Putino atstovas, dar kartą patvirtinęs tai, kad jo, kaip pasiuntinio, darbas - nepasakyti beveik nieko." Taip Maskvai priminta, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė gali rimtai vertinti D.Medvedevo arba V.Putino žodžius, tačiau jokių įgaliojimų neturintis ir savo šalies politikos niekaip nelemiantis S.Lavrovas nėra vertinamas kaip rimtas derybų partneris.

Galiausiai Londonas leidžia suprasti, kad dvišalių santykių atšilimas galės prasidėti tik tada, kai Rusija pademonstruos geranoriškumą realiais veiksmais, o ne tuščiomis deklaracijomis, kurias paprastai lydi šnipų skandalai, disidentų žudymai ir strateginių bombonešių skrydžiai palei Didžiosios Britanijos sienas. Per pastaruosius dešimt metų Rusijos politika Jungtinės Karalystės atžvilgiu labiausiai pasižymėjo būtent tokiais nedraugiškais veiksmais. Todėl galima manyti, kad W.Hague'o žodžiai, jog dvišalių santykių pagerėjimas "pareikalaus daug laiko", visiškai ne tušti, jie rodo oficialų Rusijos politikos įvertinimą ir yra pragmatiškos britų pozicijos deklaracija.