Gyvas Rusijos agresijos liudijimas: 30 tūkst. gruzinų laukia dienos, kai galės grįžti namo

2017-01-10 "Lietuvos žinios"

Tris­de­šimt tūks­tan­čių. Tiek gru­zi­nų, iš­vy­tų iš sa­vo na­mų, sa­vo ša­ly­je, per Ru­si­jos in­va­zi­ją 2008 m., vis dar „lai­ki­nai“ gy­ve­na jiems pa­sta­ty­to­se gy­ven­vie­tė­se. Be­si­lan­ky­da­mi vie­no­je di­džiau­sių – Ce­ro­va­ni – nei sy­kio ne­iš­gir­do­me abe­jo­nės, kad vie­ną die­ną jie grįš ir at­sta­tys oku­pan­tų su­griau­tus na­mus.
8 me­tus be­si­tę­sian­tis laikinumas

Ce­ro­va­ni gy­ven­vie­tė iš­sis­ki­ria vie­to­vės pa­no­ra­mo­je. Ar­tė­jant prie jos ga­li pa­ma­ny­ti, kad tai dar vie­nas iš dau­gy­bės Gru­zi­jos slė­niuo­se iš­bars­ty­tų kai­me­lių, ta­čiau ne­tru­kus pa­ste­bi, kad gy­ven­vie­tė pa­sta­ty­ta pa­gal la­bai aiš­kų geo­me­tri­nį pla­ną ir nuo ne­to­lie­se re­gi­mo kai­mo ski­ria­si tuo, kad vi­si na­mai vie­no­di. Ce­ro­va­ni įkur­ta 2008 m., ne­praė­jus nei pus­me­čiui nuo Ru­si­jos ag­re­si­jos.

Nors ofi­cia­liai to­kios gy­ven­vie­tės va­di­na­mos lai­ki­no­mis, dau­giau nei 10 tūkst. žmo­nių čia gy­ve­na jau 8 me­tus. Vi­sai ša­lia – oku­pa­ci­jos li­ni­ja ir spyg­liuo­tos vie­los užt­va­ros. Na­mai at­ro­do pa­sie­kia­mi ran­ka, ta­čiau jau yra vi­sai ki­to­je vals­ty­bė­je. Iš tie­sų, jų net ne­bė­ra. Pa­sak pa­čių Ce­ro­va­ni gy­ven­to­jų, kai ku­rie iš jų pa­tys ste­bė­jo, kaip jų na­mus ir so­dus oku­pan­tai su­ly­gi­no su že­me.

Dau­gu­ma Ce­ro­va­ni gy­ven­to­jų – pa­bė­gė­liai iš tri­jų sa­vi­val­dy­bių Cchin­va­lio slė­ny­je. Kuo­met, ve­ja­miems oku­pan­tų, jiems te­ko bėg­ti iš na­mų, Gru­zi­jos val­džia su­sku­bo sta­ty­ti, kaip tuo me­tu at­ro­dė, lai­ki­nas gy­ven­vie­tes pa­bė­gė­liams pri­glaus­ti. Pus­tre­čio tūks­tan­čio vie­no aukš­to na­me­lių (po vie­ną kiek­vie­nai pa­bė­gė­lių šei­mai) pa­sta­ty­ti sku­bo­tai, ne itin ko­ky­biš­kai, bet Ce­ro­va­ni pa­bė­gė­liai ne­sis­kun­džia: svar­biau­sia, kad prie­globs­tis tuo me­tu bu­vo su­teik­tas grei­tai.

Pra­ėjus 8 me­tams, Ce­ro­va­ni įgi­jo bet ku­riai gy­ven­vie­tei bū­din­gų bruo­žų. Vie­ni na­mai nu­šiu­ro, ki­ti – at­virkš­čiai – ge­rai pri­žiū­rė­ti, ap­so­din­ti gė­lė­mis, o kur ne kur ma­žy­čia­me kie­me­ly­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir vais­me­dį. Žmo­nės gy­ve­na, kaip ir bet kur ki­tur, vie­ni pra­kun­ta, ki­ti – pra­sčiau ūkį tvar­ko­si. Kai ku­rie ir ne­di­du­kus prie­sta­tus pa­sis­ta­tę, o šei­moms gau­sė­jant, per­ka­si skly­pus ša­lia gy­ven­vie­tės ir sta­to nau­jus na­me­lius.

Yra ir bend­ruo­me­ni­nių pa­sta­tų – mo­kyk­la, vai­kų dar­že­lis, ne­di­du­kas lais­va­lai­kio cen­tras ir spor­to sa­lė. Gy­ven­vie­tės cen­tre yra par­duo­tu­vė ir po­ra ka­vi­nių. Tie­sa, jei ne iš­ka­bos, jas bū­tų su­nku at­skir­ti nuo gy­ve­na­mų­jų pa­sta­tų.

Dau­gu­ma pa­bė­gė­lių dir­ba. Tuo taip pat pa­si­rū­pi­no vy­riau­sy­bė. Apie 90 proc. Ce­ro­va­ni vy­rų tar­nau­ja ka­riuo­me­nė­je, po­li­ci­jo­je ar­ba ki­to­se tar­ny­bo­se. Pa­bė­gė­liams tai di­džiu­lė pa­spir­tis, nes ka­rei­vio ar po­li­ci­nin­ko al­ga Gru­zi­jos stan­dar­tais yra la­bai pa­do­ri ir to­kia tar­ny­ba lai­ko­ma itin gei­džia­ma. Be to, dau­gu­ma Ce­ro­va­ni vy­rų tar­nau­ja vi­sai ne­to­li nuo gy­ven­vie­tės.

Pir­mai­siais trem­ties mė­ne­siais pa­bė­gė­liams ne­mo­ka­mai tiek­tos du­jos. Už pra­ras­tą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą vals­ty­bė iš­mo­kė­jo po 10 tūkst. do­le­rių kom­pen­sa­ci­jas. Kaip sa­kė pa­tys pa­bė­gė­liai, pa­mirš­ti jie ne­bu­vo.

Li­ko tik pelenai

Ne­ma­ža da­lis Ce­ro­va­ni gy­ve­nan­čių gru­zi­nų – bu­vę ūki­nin­kai. Gi­ria sa­ve ir kai­my­nus, kad yra darbš­tūs žmo­nės ir su pa­si­di­džia­vi­mu ro­do ma­žy­čius dar­žus. Tuo pat me­tu liūd­nai ima pa­sa­ko­ti apie tai, ko­kius kles­tin­čius so­dus pri­žiū­rė­jo, kaip sėk­min­gai pre­kia­vo sa­vo ran­ko­mis užau­gin­tais vai­siais ir dar­žo­vė­mis. „Dė­kui vy­riau­sy­bei, kad pa­sta­tė ma­no šei­mai šį na­me­lį, bet juk na­mie tu­rė­jau tri­gu­bai di­des­nį. Tu­rė­jau že­mės skly­pą. Kas man tai su­grą­žins?“, – sa­kė vie­nas pa­bė­gė­lis, ro­dy­da­mas na­mą, ku­ria­me jo šei­ma gy­ve­na šian­dien. Ir taip kiek­vie­ną sy­kį, kai vie­tos gy­ven­to­jas ro­do į kaž­ką, kuo džiau­gia­si, ar net di­džiuo­ja­si... pa­sku­ti­niai žo­džiai vi­sa­da bū­na: „Vis­gi ne taip, kaip na­mie bu­vo.“

Na­mai – la­bai svar­bus žo­dis Ce­ro­va­ni gy­ven­to­jams. Į jį jie su­de­da daug dau­giau pra­smės, nei jų li­ki­mo ne­pa­ty­ręs žmo­gus. Na­mai jiems – vis­ką api­man­ti są­vo­ka, sim­bo­li­zuo­jan­ti tuo pat me­tu ir pra­ra­di­mo nuo­skau­dą, ir vil­tį. Nei vie­nas kal­bin­tas žmo­gus ne­lei­džia sau su­abe­jo­ti, ar ga­lės ka­da nors su­grįž­ti. „Ži­no­ma, kad grį­ši­me na­mo“, – kar­to­ja vi­si.

Iki na­mų – maž­daug 100 ki­lo­me­trų. Yra ir ar­čiau oku­pa­ci­jos li­ni­jos įkur­tų gy­ven­vie­čių (iš vi­so jų – 22). Kuo ar­čiau – tuo skau­džiau. Na­mai at­ro­do li­ko vi­sai čia pat, bet ne­pa­sie­kia­mi. Nuo na­mų ski­ria ru­sų ka­rei­vių užt­va­ros, ar­ba kaip sa­ko pa­tys ce­ro­va­nie­čiai: „Pa­sie­nis, na ži­nai, tas... ne­ti­kras.“

Žaiz­dą dras­ko ir pri­si­mi­ni­mai apie tai, kaip oku­pan­tai grio­vė gru­zi­nų so­dy­bas, kir­to so­dus. „Nie­ko ten ne­li­ko. Pe­le­nai“, – sa­kė vie­nas pa­bė­gė­lis. Į iš­va­ry­tų gru­zi­nų vie­tą nie­kas ne­at­si­kraus­tė, ap­leis­tuo­se na­muo­se ne­ap­si­gy­ve­no ir že­mės dirb­ti ne­siė­mė. Nė­ra kam tai da­ry­ti. Dau­ge­lis Pie­tų Ose­ti­jos gy­ven­to­jų pa­tys iš­vy­ko ieš­ko­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo Ru­si­jo­je, ar ki­to­se ša­ly­se. 2008 m. įsi­ver­žę oku­pan­tai ne­sis­ten­gė iš­sau­go­ti užg­rob­tų na­mų. Iš­plė­šę, ką ga­lė­ję, vis­ką bul­do­ze­riais su­ly­gi­no su že­me. Iš­ka­sė pa­ma­tus ir su šak­ni­mis iš­ro­vė de­šimt­me­čiais au­gin­tus vais­me­džius. Taip, kad net pėd­sa­ko ne­lik­tų, jog to­se vie­to­se bū­ta gru­zi­nų kai­mų.

Plėš­ti, be­je, bū­ta ko. Pa­si­tu­rin­tys gru­zi­nų ūki­nin­kai, net ir ky­lant įtam­pai pa­sie­ny­je, ne­ti­kė­jo, kad kils ka­ras. Ta­čiau pa­si­py­lė bom­bos ir ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai. Tuos, kas ne­pa­bė­go pa­tys, iš­vi­jo „va­ly­mo“ bū­riai. Įsi­ver­žus Ru­si­jos pa­jė­goms, dau­gu­ma gru­zi­nų bė­go ne­sus­pė­ję pa­siim­ti jo­kių daik­tų. Oku­pan­tai ne tik bud­riai pri­žiū­rė­jo, kad kas nors ne­ban­dy­tų bėg­ti nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu, bet ir ba­tų ap­siau­ti ne vi­siems lei­do. Kai ku­rie žmo­nės nuo jų bė­go avė­da­mi šle­pe­tė­mis tie­sio­gi­ne pra­sme.

„Nep­rik­lau­so­me JŲ pasauliui“

Na­mai ir už­gy­ven­tas tur­tas vir­to pe­le­nais, bet vil­tis ne­su­nai­ki­na­ma. Tai – di­džiau­sia gru­zi­nų pa­bė­gė­lių stip­ry­bė. Ne­pai­sant juos iš­ti­ku­sių ne­gan­dų ir ne itin pa­to­gaus gy­ve­ni­mo šian­dien, vi­si su­tik­ti pa­bė­gė­liai be men­kiau­sios abe­jo­nės kal­bė­jo ne tik apie tai, kad vie­ną die­ną grįš ir at­sta­tys su­griau­tus na­mus, bet ir tai, kad Gru­zi­ja be jo­kios abe­jo­nės taps pil­na­ver­te Eu­ro­pos ša­li­mi.

Vie­ni­šas pen­si­nin­kas, pa­sik­vie­tęs mus užei­ti į jo na­mus, veik fi­lo­so­fiš­kai gi­liai mums pa­aiš­ki­no, ko­kią jis ma­to sa­vo ša­lies at­ei­tį: „Tie, ku­rie da­bar įsi­kū­rė mū­sų že­mė­je ir at­sit­vė­rė spyg­liuo­tom vie­lom, gy­ve­na ki­ta­me pa­sau­ly­je. Mes JŲ pa­sau­liui nie­ka­da ne­prik­lau­sė­me ir nie­ka­da ne­prik­lau­sy­si­me. Klau­sia­te, ar no­riu, kad Gru­zi­ja bū­tų ES na­re? Ži­no­ma! Ne to­dėl, kad ti­kė­čiau jog dėl to stai­ga pra­tur­tė­tu­me ir už­gy­ven­tu­me lyg po­nai. To­dėl, kad esa­me šio­je pa­sau­lio pu­sė­je, esa­me da­lis šios ci­vi­li­za­ci­jos. Ir mums ne­rei­kia nie­ko iš to ki­to pa­sau­lio, ku­ris „ku­ria­mas ana­pus užt­va­rų.“