Auklėti reikia ne europiečius, o XI a. gyvenančius bepročius

2015-12-18 "Lietuvos žinios"

Kai šią sa­vai­tę į Lie­tu­vą at­vy­ko pir­mo­ji ira­kie­čių pa­bė­gė­lių šei­ma, nu­ste­bi­no ma­si­nė reak­ci­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Nu­ste­bi­no ne tai, kad dau­gy­bė žmo­nių reiš­kė nuo­mo­nę, o tai, kad be­veik vi­si, at­ro­do, pa­si­da­li­jo į dvi ne­su­tai­ko­mas ir itin ra­di­ka­liai nu­si­tei­ku­sias gru­pes, vie­na ki­tai lie­jan­čias sar­kaz­mo srau­tus.

Abi ša­lys lai­kė­si kar­di­na­liai prieš­in­gų nuo­sta­tų, net ne­mė­gin­da­mos pa­si­telk­ti vie­ną ki­tą ra­cio­na­les­nį ar­gu­men­tą. Vie­ni pra­na­ša­vo įsib­ro­vė­lių apo­ka­lip­sės pra­džią, ki­ti su ne­paaiš­ki­na­ma pikt­džiu­ga lie­jo min­tis apie tai, kad jau­na pa­bė­gė­lių šei­ma „ne­su­sisp­rog­di­no“ vos at­vy­ku­si į mū­sų kraš­tą ir tuo kaž­kaip nu­vy­lė pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo prieš­inin­kus. Ne­tru­kus abi gru­pės ėmė aiš­kiai kon­cen­truo­tis į skam­bų, bet ga­na bep­ras­mį as­pek­tą: ar pa­bė­gė­liai – te­ro­ris­tai? Po­nai, ar jūs pa­tys su­pran­ta­te to­kio gin­čo ab­sur­diš­ku­mą? Ar ga­li tarp pa­bė­gė­lių įsi­pai­nio­ti dži­ha­dis­tų? Ži­no­ma, kad taip. Grei­čiau­siai jie tai da­ro jau ku­rį lai­ką. Ar su­stab­džius pa­bė­gė­lių srau­tą bus už­kirs­tas ke­lias dži­ha­dis­tams į Eu­ro­pą? Ži­no­ma, kad ne. Par­yžiaus iš­puo­lis par­odė, kad „Is­la­mo vals­ty­bė“ Eu­ro­po­je jau tu­ri sa­vo tink­lą. Jų įsisk­ver­bi­mas į Se­ną­jį že­my­ną jau pra­žiop­so­tas. Vi­sai ti­kė­ti­na, kad su­nai­ki­nus ka­li­fa­tą Si­ri­jo­je ir Ira­ke ši gru­puo­tė sėk­min­gai pa­si­trauks į pog­rin­dį ir pla­nuos nau­jus te­ro­ro ak­tus ne iš ur­vų Af­ga­nis­ta­ne ar dy­ku­mų sto­vyk­lų Ira­ke, o iš Par­yžiaus, Lon­do­no, Briu­se­lio ir ki­tų Eu­ro­pos did­mies­čių. Ko­dėl bū­tent iš ten? Nes ten yra gau­sios iš­ei­vių iš Ar­ti­mų­jų Ry­tų ir Šiau­rės Af­ri­kos bend­ruo­me­nės, ku­rio­se ti­krai at­si­ras no­rin­čių­jų pri­glaus­ti ka­li­fa­to val­di­nius.

Ti­kiu, kad dau­gia­kul­tū­riš­ku­mo ger­bė­jams šis tei­gi­nys la­bai ne­pa­tin­ka, bet, po­nai, su vi­sa pa­gar­ba, tai – fak­tas. Pa­pras­čiau­siai at­sa­ky­ki­te sau į ke­lis klau­si­mus. Ku­rio­se ša­ly­se reng­ti ir vyk­dy­ti pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio di­džiau­si te­ro­ro iš­puo­liai? Iš ku­rių Eu­ro­pos vals­ty­bių ka­riau­ti į Si­ri­ją vyks­ta dau­giau­sia sa­va­no­rių? Ko­kių bend­ruo­me­nių ra­jo­nuo­se po te­ro­ro iš­puo­lių pa­pras­tai vyk­do­mos te­ro­ris­tų gau­dy­nės?

Ne­sku­bė­ki­te kal­tin­ti ma­nęs ak­lu nu­sis­ta­ty­mu prieš is­la­mą. Tu­riu drau­gų mu­sul­mo­nų, ir tai iš­si­la­vi­nę, kul­tū­rin­gi žmo­nės, pui­kiai in­teg­ra­vę­si į eu­ro­pie­tiš­ką vi­suo­me­nę. Bū­da­mas Vo­kie­ti­jo­je be­veik vi­sa­da lan­kau­si tur­kiš­ko­se už­kan­di­nė­se ir res­to­ra­nuo­se, nes ten ne tik pi­gu ir ska­nu, bet ir vi­sa­da šva­ru bei la­bai man­da­giai ap­tar­nau­ja­ma. O štai vie­šė­da­mas Pra­ncū­zi­jo­je ga­liu „pa­si­džiaug­ti“ tik to­kiu po­ty­riu, kai kar­tu ke­liau­jan­čias lie­tu­vai­tes ara­bų kvar­ta­le ap­mė­tė šiukš­lė­mis vien už tai, kad jos drį­so ten įkel­ti ko­ją. Be­je, tai da­rė ne koks pa­mi­šęs barz­do­tas ra­di­ka­las, o mo­te­rys ir vai­kai, ki­taip ta­riant, vie­tos bend­ruo­me­nė.

To­kių bend­ruo­me­nių Eu­ro­po­je yra daug, jų dau­gė­ja ir jos kei­čia Eu­ro­pą. Ne pra­tur­ti­na ar pa­įvai­ri­na, o tie­siog kei­čia. Ar į ge­ra, ar į blo­ga – spręs­ti jums pa­tiems. Už­duo­siu dar vie­ną klau­si­mą: ko­dėl maž­daug de­šim­ta­da­lis Pra­ncū­zi­jos ara­bų bal­suo­ja už Ma­ri­ne Le Pen va­do­vau­ja­mą „Na­cio­na­li­nį fron­tą“? Keis­ta? Ne, nė kiek. Tai – ara­bai, ku­rie no­ri gy­ven­ti Pra­ncū­zi­jo­je, o ne „ma­ža­ja­me Al­žy­re“, „ma­žo­jo­je Pa­les­ti­no­je“ ar ko­kia­me nors ki­to­kia­me ank­la­ve, ku­rį sėk­min­gai su­ku­ria jų tau­tie­čiai. Pa­tin­ka tai eu­ro­pie­čiams, ar ne, di­de­lė da­lis at­vy­kė­lių ne­įsi­lie­ja į vie­tos vi­suo­me­nę, o su­ku­ria Eu­ro­po­je ne­di­de­les sa­vo kraš­tų ko­pi­jas. Tik so­cia­li­nę par­amą gau­na di­des­nę.

Grįž­tant prie te­ro­riz­mo te­mos rei­kia pa­brėž­ti, kad pa­bė­gė­lių srau­to su­stab­dy­mas iš tie­sų nė­ra pa­na­cė­ja nuo dži­ha­dis­tų. Šie ir anks­čiau sėk­min­gai pa­tek­da­vo į Eu­ro­pą. Pa­bė­gė­lių srau­tą rei­kia stab­dy­ti ne tam, kad ap­si­gin­tu­me nuo te­ro­riz­mo, o tam, kad iš­veng­tu­me mil­ži­niš­kų eko­no­mi­nių ir so­cia­li­nių prob­le­mų, ku­rios ne­iš­ven­gia­mai kils dėl to, kad Eu­ro­pa ne­pa­si­ren­gu­si pri­im­ti šio srau­to. Tūks­tan­tis pa­bė­gė­lių ne­su­kels ka­tas­tro­fos ir Lie­tu­vo­je. Bet bū­ki­me at­vi­ri pa­tys sau: nei Lie­tu­va, kaip vals­ty­bė, nei jos gy­ven­to­jai, kaip vi­suo­me­nė, vi­siš­kai ne­sup­ran­ta, kaip in­teg­ruo­ti at­vyks­tan­čius mig­ran­tus.

Ar tai – mū­sų vi­suo­me­nės prob­le­ma? Var­gu bau. Ne­ma­nau, kad prob­le­mą ga­li­ma iš­spręs­ti „švie­čiant“ lie­tu­vius ir ki­tus eu­ro­pie­čius. Gal rei­kė­tų dė­ti pa­stan­gas ir skir­ti lė­šų švies­ti vi­suo­me­nes tų vals­ty­bių, ku­rio­se tūks­tan­čius žmo­nių, tar­si da­bar bū­tų koks XI am­žius, pa­vyks­ta įti­kin­ti pra­dė­ti „šven­tuo­sius“ ka­rus, siek­ti ge­ro­vės nio­ko­jant ne­įkai­no­ja­mas se­no­vės ver­ty­bes ir pjaus­tant gal­vas „ne­ti­kė­liams“. Kol to­se vals­ty­bė­se bus ga­jus toks mąs­ty­mas, ne­si­baigs nei pa­bė­gė­lių srau­tai, nei ka­rai, nei vis nau­jų te­ro­ris­ti­nių gru­puo­čių for­ma­vi­ma­sis. Ir, de­ja, ne­pa­dės joks, net ir pats to­le­ran­tiš­kiau­sias dau­gia­kul­tū­riš­ku­mas.