Ar šie metai atneša mažiau revoliucijų?

2012-01-03 "Lietuvos žinios"

Pra­ėju­sie­ji me­tai kaip re­ta ste­bi­no sa­vo re­vo­liu­cin­gu­mu. Ko ver­ti vien per ara­bų kraš­tus nu­vil­ni­ję su­ki­li­mai? Lo­giš­ka bū­tų ma­ny­ti, kad šie­met pa­sau­lis tu­rė­tų kiek at­si­pūs­ti ir pa­mė­gin­ti blai­viai pa­mąs­ty­ti apie tai, kaip iš­spręs­ti tiek eko­no­mi­nes, tiek po­li­ti­nes prob­le­mas.

Amerikiečius mėgino išjudinti judėjimas "Okupuok Volstritą".  Kai kuriose Europos Sąjungos (ES) valstybėse kilo taip pat neregėto masto protestai prieš netikusią ekonominę ir socialinę vyriausybių politiką. Revoliucijų vėjas taip perpūtė britų smegenis, kad jie net be regimų ir suprantamų protestų šūkių vos nesugriovė Londono. Net kantrūs rusai metų pabaigoje išėjo į gatves garsiai pareikšti, kad jiems pabodo šalies lyderių rotacijos karuselė. Ar šios revoliucijos nulems ir ką tik prasidėjusius metus?

Rotacija tęsis

Pirmiausia - mūsų didžioji kaimynė Rusija. Reikia pripažinti, kad po Dūmos rinkimų įvykusių protestų mastas daugelį nustebino, ir tai verčia žavėtis Rusijos žmonėmis, kurie parodė nesą tik paklusni banda, kokią iš jų mėgina padaryti Kremliuje įsitaisiusi kompanija.

Prezidentas (vis dar) Dmitrijus Medvedevas net pažadėjo didelių šalies politinės sistemos permainų, ypač keičiant rinkimų tvarką. Ko vertas vien pažadas vėl leisti rusams patiems rinktis gubernatorius! Ir vienmandates apylinkes žadėjo sugrąžinti. O gal net ir balsų slenkstį partijoms sumažinti. Tik nepasakė, kada visa tai bus padaryta. Taigi galima abejoti, ar šie pažadai apskritai bus kada nors ištesėti.

Juk viskas, ką žadėjo D.Medvedevas, iš esmės reiškia griūtį tos "politinės vertikalės" sistemos, kurią daugiau nei 10 pastarųjų metų kūrė Vladimiras Putinas. Tai pirštų mintį, kad valdžia pati pripažįsta, jog dešimtmetį vykdė netikusią politiką. Nepamirškime ir fakto, kad protestai nesutrukdys V.Putinui vėl grįžti į prezidento postą. Todėl radikalių politinių permainų artimiausiu metu laukti neverta. Naujai užgimęs demokratinis Rusijos judėjimas žengia pirmus žingsnius, ir jam dar reikia laiko įsibėgėti.

Skurstantys Vakarai

Būtent taip Vakarus mėgina pavaizduoti tokių "laimės oazių" kaip Šiaurės Korėja, Venesuela, Iranas ir Baltarusija karaliukai. Nesugriuvo pernai nei JAV, nei ES, nei Japonija, nei kitos laisvosios rinkos valstybės. Nesugrius jos ir šiemet, nors problemų iš tiesų turi labai daug.

Euro zonos šalių (o kartu su jomis ir visos ES) ekonominė gerovė akivaizdžiai priklausys nuo to, ar pavyks sukurti veiksmingą finansinių saugiklių sistemą. Visi iki šiol atlikti veiksmai labiau primena nesistemingą neatidėliotiną pagalbą, kurios šiais metais greičiausiai nebeužteks. Todėl reikia manyti, kad ES lyderiai šiemet vis dėlto mėgins konsoliduoti ES finansus po vienu taisyklių skėčiu, nors daug kam tai ir nepatinka. Mat finansinė ES konsolidacija neišvengiamai kurs ir politinės centralizacijos mechanizmus, o tai nepatiks daugeliui europiečių, norinčių gyventi pagal savus, nacionalinius įstatymus.

JAV ekonominei raidai šiais metais nemažai įtakos turės jau netrukus vyksiantys prezidento rinkimai. Baracko Obamos kadencija nepasižymėjo taip lauktomis socialinėmis permainomis.

Per savo inauguraciją  kalbėjęs apie rūpinimąsi vargingiausiai gyvenančiais amerikiečiais B.Obama turi pripažinti, kad nėra nei aiškaus plano, nei galimybių pagerinti jų gyvenimo sąlygas.

Kad prezidentas bus perrinktas, abejoja ne tik Demokratų partija, bet ir jis pats. Tačiau baltą vėliavą iškelti dar anksti - respublikonų stovykloje kol kas nematyti tokio kandidato, kuris būtų charizmatiškesnis už B.Obamą. O tokiais atvejais gali susidaryti keista situacija, kai B.Obama galėtų būti perrinktas ne todėl, kad gerai atliko savo darbą, o dėl to, kad respublikonai nesugebėjo iškelti simpatiškesnio kandidato.

Pasaulio Gordijo mazgas

Vargu ar per pastaruosius kelis dešimtmečius pasitaikė bent vieni metai, kai į Artimuosius Rytus buvo žiūrima be nerimo, laukiant gerų naujienų. Šie metai žada ne mažiau įtampos. Viso pasaulio akys nukreiptos į Siriją, kur valdžia brutaliausiomis priemonėmis stengiasi palaužti niekaip nepasiduodančius protestuotojus.

Svarbiausias klausimas - ar prezidentas Basharas al Assadas išsilaikys valdžioje? Drįstu teigti, kad šie metai jam bus paskutiniai. Pasipriešinimas jo valdžiai toks platus, o pasaulio nuomonė apie jį taip sparčiai blogėja, kad į galvą neateina nė vieno įtikimo scenarijaus, kaip B. al Assadas galėtų išlaikyti valdžią.

Ar Arabų pavasario nulemtos permainos bus geros, ar blogos? Tai nuspėti labai sunku. Savaime gerai yra tai, kad revoliucijų banga rodo šių šalių gyventojų sąmoningumo augimą. Vakarai ir Izraelis baiminasi, kad daugumoje arabų valstybių rinkimus laimės radikalios islamistinės partijos. Gal ir galima dėl to baimintis, bet teks pripažinti, kad tokia yra rinkėjų valia.

Apskritai, jei europiečiai ir amerikiečiai taip baiminasi islamistų politikų, kodėl tuomet patys skatina jų įtakos plitimą? Puikus pavyzdys - Turkija, kurią nuo savęs įnirtingai stumia ES ir Izraelis. O kuo stipriau stumia, tuo populiaresnės joje tampa islamistinės partijos, kurių tikslas kaip tik ir yra sustabdyti valstybės europėjimo procesus ir paversti ją dar viena tipiška Artimųjų Rytų šalimi.

Tai verčia rimtai sunerimti. Prieš porą metų Turkijoje buvo atskleistas karininkų sąmokslas, kurio tikslas neva buvo karinis perversmas. Mažai kas tuomet atkreipė dėmesį į šį įvykį. O šiandien apie jį galima manyti visai kitaip: jei armija, nuo pat pradžių buvusi ištikimiausia Kemalio Atatiurko civilizuotos pasaulietinės Turkijos idėjų sekėja, nusprendė, kad politikai nukrypo nuo šio kurso - imi nerimauti, ar tikrai religinis radikalizmas neima viršaus Ankaros politikoje. Kol kas galima guostis nebent tuo, kad šiais metais tikrai dar nepamatysime, kaip turkai keičia savo Konstituciją į šariato teisę.

Ginkluoti ir pavojingi

Galiausiai pasvarstykime apie tai, ko galima laukti iš dviejų pagrindinių pasaulio chuliganų - Šiaurės Korėjos ir Irano. Pastarasis ką tik pasipuikavo dideliais kariniais mokymais, per kuriuos išbandė vidutinio nuotolio raketas. Taip pat pasigyrė ir eiliniais atominės energetikos laimėjimais. Gauname tokią formulę: raketos plius branduolinės technologijos plius ajatolų valdžia. Lygu kam? Kuopelei nuo realybės atitrūkusių šventikų, turinčių nepaprastas galimybes susikurti branduolinį ginklą. Nekaip skamba. Žinoma, tai nereiškia, kad šiemet reikia nedelsiant pulti bombarduoti Teheraną, kaip esant tokioms situacijoms mėgsta elgtis amerikiečiai, bet iš tiesų kažkaip nejauku.

Dar labiau atitrūkę nuo realybės yra Šiaurės Korėjos vadovai. Ir branduolinį ginklą jie jau seniai turi. Ir seniai įrodė, kad jų raketos bent jau iki Japonijos tikrai gali nuskristi. Pchenjanas yra chroniška viso pasaulio migrena.

Mirus tautos dievukui Kim Jong Ilui, visi puolė spėlioti apie permainas, kurių galima tikėtis iš jo įpėdinio Kim Jong Uno. Tradiciškai permainų labiausiai laukia Pietų Korėja, kuriai taip pat nemalonu kasmet girdėti grasinimus, kad ją tuoj nušluos didžioji liaudies armija, atriedėsianti iš šiaurės.

Bet kaip nuspėti visiškai uždarą, bepročių valdomą valstybę? Bene vienintelė užuomina yra ta, jog Kim Jong Unas, daugelio ekspertų nuomone, yra per jaunas ir per mažai patyręs, kad taptų tokio paties kalibro dievuku kaip jo tėvas. Vadinasi, Pchenjane gali kilti nuožmi kova tarp interesų grupių, siekiančių paversti Kim Jong Uną kišeniniu dievuku. O tai savo ruožtu reiškia, kad Šiaurės Korėjos ekonomika šiais metais bus visai pamiršta ir šalyje kils dar vienas baisus badmetis. Tad ko gi gero šiemet tikėtis iš Pchenjano? Greičiausiai to paties, kaip ir pernai - kad nekeltų vietinės reikšmės branduolinio karo.