Žaižaruojantis Baku ir kalbūs jo gyventojai lietuvio akimis

2017-11-01 "Lietuvos žinios"

Ar ver­ta rink­tis Azer­bai­dža­ną ir jo sos­ti­nę ap­si­lan­ky­mui at­os­to­gų me­tu? Ži­no­ma. Ypač jei ne­sa­te ten bu­vę. Gal lie­tu­vių čia ir ne­su­tiks taip džiaugs­min­gai, kaip kad esa­me pra­tę Gru­zi­jo­je, ta­čiau azer­bai­dža­nie­čiai – taip pat be ga­lo sve­tin­gi žmo­nės, o kas dar įdo­miau ke­liau­to­jui – jie be ga­lo kal­būs. O kas gi ga­li bū­ti įdo­miau sve­čio­je ša­ly­je, jei ne ga­li­my­bė bend­rau­ti su žmo­nė­mis ir pa­mė­gin­ti pa­žvelg­ti į pa­sau­lį jų aki­mis?

Apsilankymui Azerbaidžane LŽ komanda pasirinko spalio vidurį ir nors didžiąją dali laiko teko skirti tiesioginėms žurnalisto pareigoms, suspėjome ir pasidairyti aplink, ir pabendrauti su svetingaisiais šalies šeimininkais.

Jei esate karščio ir svilinančios saulės gerbėjai, trokštantys pabėgti iš niūroko šiaurietiško mūsų klimato – rinkitės kelionei kitą laiką, pavyzdžiui, gegužę. Tačiau jei jaučiatės komfortiškai esant 17 – 22 laipsnių oro temperatūrai – spalio vidurys labai tinkamas laikas aplankyti Baku.

Apie lietuvišką akį „trikdančią“ didybę

Taigi, kokie vaizdai jus pasitinka išlipus iš lėktuvo Azerbaidžano sostinėje? Turbūt daugelis jūsų, kaip ir aš pats dar iki pirmojo apsilankymo, buvote girdėję apie tai, kad Baku (ypatingai miesto centras) – yra prabangiai ir turtingai apstatytas miestas. Tai – tiesa.

Jau naujasis modernus iš išvaizdus oro uosto pastatas leidžia spėti, kad atvykote į šalį, galinčią sau leisti užsieniečius stebinti didingais pastatais.

Keliaujant į miesto centrą akį traukia plačios gatvės ir daug atvirų erdvių. Vaizdas nesikeičia ir atvykus į centrą – iš kart imi skaičiuoti, kiek daugiabučių ir biurų kompleksų Vilniuje jau būtų prikaišiota į tuos plotus, kurie Baku yra skirti skverams ir aikštėms. Tiesa, lietuviui juose per mažai žalumos, nes vietoje žolės daugelyje skverų matysite marmuro plokštes ir prabangiai blizgančius fontanus, tačiau nepamirškime, kad atsidūrėme kitokiame klimate. Kaip aiškina patys azerbaidžaniečiai, jiems taip pat norisi mieste matyti daugiau žalumos, tačiau karštuoju metų laiku, kai beveik nelyja, žolynų priežiūra pasidaro beveik „neįmanoma misija“.

Centrinė miesto dalis tiesiog nusėta rūmus primenančiais valstybinių įstaigų pastatais, dangoraižiais ir pasaulinio garso architektų projektuotais moderniais visuomeninės paskirties statiniais, tarp kurių išsiskiria „Liepsnos bokštai“ ir Geidaro Alijevo centras.

Keistokai atrodo ir tai, kaip Baku nuspręsta atlikti senų pastatų apdailą: jų fasadai padengiami rusvai gelsvu minkštu akmeniu, suteikiančiu jiems „senoviško“ šarmo. Smegenyse tai sukuria keistą sumaištį, kai atpažįsti sovietinės architektūros pastatą, kokių pamatysi visoje posovietinėje erdvėje, bet tuo pat metu akys regi „susenovintą“ naują jo veidą.

Daugelį sykiu, kalbėdamasis su žmonėmis Baku, klausiau jų (dažniausiai paprastų prekeivių ar vairuotojų), ar jiems neapmaudu, kad milijardai išleidžiami puošti miesto centrui? Juk paprastų žmonių gyvenimas nuo to nepalengvėja? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepatenkintų buvo, tačiau dauguma atsakė, kad taip ir turi būti. „Mūsų valstybė turtinga ir gauna daug pajamų iš naftos. Į Baku atvykę svečiai mato, kad čia ne koks užkampis ir taip ir turi būti“, – sakė vairuotojas Hasanas.

Kitas jaunuolis perklausė manęs, ar Vilniuje Azerbaidžano ambasada yra miesto centre ir gavęs teigiamą atsakymą taip pat pritariančiai sulinksėjo: „Teisingai – jei galime sau leisti įkurdinti ambasadas tokiose vietose, kad jas visi matytų – taip ir turime daryti“. Kartais sulaukdavau klausimo, ar Vilniuje statome ne taip pat? Sakydavau, kad tokia didybė daugeliui lietuvių ne prie širdies ir mes nepritartume tam, ką laikytume tiesiog pinigų švaistymu. Pašnekovai atlaidžiai juokdavosi ir sakydavo, kad „Jūs šiauriečiai kitokie. Pas mus, jei turi pinigų – priimta tai ir parodyti“. Štai jums ir kita kultūra su kitokiu požiūriu į tai, kam verta leisti pinigus, o kam ne. Be to, teko ir pačiam sau pripažinti, kad nors miesto puošnumas kiek rėžia akį, jis tikrai yra gražus ir vertas aplankyti.

Apie „žaižaruojančias“ naktis

Jei Baku daro įspūdį dieną, tai naktį šis įspūdis sustiprėja kelis kartus. Miesto centras žaižaruoja šviesomis, o gatvėse šurmuliuoja daugybė žmonių, apstu naktinių klubų ir visą parą veikiančių restoranų ir parduotuvių, kuriuose pamatysite ir besišnekučiuojančius miestiečius ir daugybę turistų. Pastarieji daugiausiai yra iš arabų šalių arba Irano, atvykstantys į Baku kuriam laikui pabėgti nuo griežtų elgesio normų namuose.

Kaip pasakojo vienas turistinės firmos darbuotojas, iraniečiai turistai, vos atvykę į Baku, persirengia jų gimtoje šalyje didžiausia nuodėme laikomais apdarais ir traukia į naktinius klubus, kad paskanautų dar didesnės nuodėmės – alkoholio. Arabų turistų alkoholis paprastai nevilioja, bet ir jie Baku jaučiasi laisviau. Į akis krenta tai, kad vyrai išsipuošia kaip kokie vakarietiški „pleibojai“, bet juos lydinčios moterys „šluoja“ grindinius burkomis atsilikusios nuo vyrų per porą žingsnių. Matyt, pasinerti į pasaulietinio miesto džiaugsmus leidžiama tik vyrams.

Su švytinčiu centru kontrastuoja nedidelis bet labai gražus senamiestis, kurio gatvelės naktį beveik tuščios ir panirusios į prieblandą. Senamiestyje – sava atmosfera ir šis kontrastas daro miestą dar gražesniu. Jei mėgstate ramybę – galite pasivaikščioti ne tik senamiestyje, bet ir keleto kilometrų ilgio promenada palei įlankos krantinę (taip pat pačiame miesto centre), kur neskubomis vaikštinėti malonu ir dieną, ir naktį.

O vienas svarbiausių dalykų yra tas, kad naktinis Baku yra visiškai saugus keliautojui. Gal taip yra dėl pavyzdingai palaikomos viešosios tvarkos, o gal ir dėl to, kad labai retai pamatysite alkoholį vartojančius žmones, nors įsigyti jo galima veik visur. Azerbaidžaniečiai, net ir vėlų vakarą susitikę, mieliau bendrauja prie puodelio arbatos, kurios kasdien išgeria tiesiog milžiniškus kiekius. Bet kuriuo atveju, galite būti ramūs – naktiniame Baku pavojai jums negresia, jei tik patys nesielgsite nepadoriai ir neprisišauksite nemalonumų užkabinėdami žmones.

Apie pasaulietiškumą ir „Lietuvos salelę“

Kelionės Azerbaidžane metu patyrėme, kad azerbaidžaniečiai be galo didžiuojasi tuo, kad jų valstybė yra pasaulietinė ir šiuo atžvilgiu jos neįmanoma net lyginti su Artimųjų Rytų šalimis. Iš tiesų, retsykiais tekdavo pamatyti moteris, dėvinčias hidžabą, bet tai yra išimtis, o ir sunku buvo pasakyti, ar tai azerbaidžanietė, ar turistė iš kitų šalių.

Nors ir gali pajusti, kad lankaisi musulmoniškų tradicijų šalyje (kad ir tas pats retas alkoholį vartojančių skaičius), netrunki suprasti, kad azerbaidžaniečių religingumą ir normų laikymąsi galima drąsiai apibūdinti trumpu posakiu: „jie tokie patys musulmonai, kaip kad mes katalikai“.

Baku, priešais Užsienio reikalų ministeriją, stovi paminklas, kuris vadinasi „Hidžabą nusimetanti moteris“, o vienoje iš miesto aikščių pamatėme niekaip neužvadintą bronzinę skulptūrą, vaizduojančią jauną merginą, apsirengusią aptemptais rūbais ir kalbančia mobiliuoju telefonu. Abi šios skulptūros neblogai atspindi tiek valstybės, tiek visuomenės požiūrį į pasaulietiškumą.

Porą sykių teko girdėti, kad Irano valdžia labai smerkia tokį azerbaidžaniečių „pasileidimą“ ir šiek tiek net baiminasi, kad kokie dievobaimingi musulmonai nenuspręstų jų nubausti. Bet azerbaidžaniečiai visai neatrodo linkę grįžti į „tamsiuosius amžius“. Tuo galutinai įsitikinome, kai netikėtai sužinojome apie pačiame miesto centre esančią parduotuvę „Pribaltika“. Apsilankę parduotuvėje atradome tikrą „Lietuvos salelę“ – nepaisant visas tris Baltijos šalis apibrėžiančio pavadinimo, čia rasite vien lietuviškas maisto prekes.

„Pribaltikoje“ parduodami lietuviški pieno produktai, mėsos gaminiai, duona ir alkoholis. Vilniuje gyvenantis parduotuvės savininkas teigė, kad azerbaidžaniečiai taip vertina ir gausiai perka lietuviškas prekes, kad latviškų ir estiškų jis kol kas net laiko neturi užsakinėti. O labiausiai pribloškė tai, kad populiariausios prekės yra lietuviška degtinė ir kiaulienos dešros. Ėmėme suprasti, kodėl dėl religijos pakvaišęs Iranas piktinasi azerbaidžaniečių musulmonų „pasileidimu“.

Apie burnojimą prieš valdžią

Prieš vykstant į Azerbaidžaną, sąmonėje jau buvo susiformavęs spėjimas, kad šalyje visi bijos ką nors sakyti apie valdžią. Juk to ir tikiesi iš šalies, kurioje nepakeičiamai valdė vienas prezidentas, perdavęs postą savo sūnui.

Pasirodo klydau: azerbaidžaniečiai save vadina labai „politizuotais“ žmonėmis ir užsieniečiams (net žurnalistams) mielai kloja savo požiūrį į valdžią. Šis požiūris, beje, yra labai demokratiškai įvairus. Jaunesni žmonės dažniau sakydavo suprantantys kreivas vakariečių šypsenėles, žvelgiant į daugybę visame mieste iškabinėtų „Nacionalinio lyderio“ Geidaro Alijevo portretų. Jaunimas taip pat dažniau kritikuodavo ir dabartinį prezidentą Ilchamą Alijevą, ypatingai pabrėždami, kad neseniai jo paskelbtas nutarimas paskirti savo žmoną viceprezidente – „Tai jau per daug“.

Vyresnio amžiaus pašnekovai, kaip ir reikėjo tikėtis, kur kas nuosaikiau žiūrėjo į savo prezidentą, tvirtindami, kad „Prie jo tvarka yra, o ir paprastiems žmonėms nubyra bent jau dalis naftos dolerių, nors bet kokioje valdžioje, žinoma, visi vagiliauja“. Bent pora vyresnių azerbaidžaniečių retoriškai klausė: „Kaip gi kitaip pas mus turėtų būti, jei daugiau nei 20 metų gyvename karo stovyje. Mums būtinas toks vadovas, kuris tvirta ranka šalį vestų“.

Vienas jaunuolis nustebino mane klausimu, kodėl europiečiai nieko nesako apie Turkijoje visur esančius Mustafos Kemalpaša Atatiurko atvaizdus, bet peikia Geidaro Alijevo portretus? „Juk šis žmogus mums toks pat didvyris“, – teigė pašnekovas. Esu neblogai susipažinęs su šiuolaikine Azerbaidžano istorija ir teko pripažinti, kad Geidaras Alijevas 1993 – 1995 metais faktiškai išgelbėjo ant subyrėjimo ribos atsidūrusią šalį, tuo pat metu dar ir kariaujančią su kaimyne.

Neketinau nei pritarti jiems, nei mėginti įtikinti brandžios demokratijos privalumais. Tiesiog buvo įdomu, ką žmonės galvoja ir stebino, kaip atvirai jie savo nuomonę reiškia. Žinoma, nuomonės reiškimas valdžios pakeisti negali, o ir kai kurie kalbinti žurnalistai pripažino, kad laisvai dirbti gali tik „neperžengdami ribos“ ir spaudos laisvę šalyje įvertino kukliais 4–5 balais iš galimų 10. Vienos nevyriausybinės organizacijos atstovas buvo dar skeptiškesnis ir NVO veiklos galimybes įvertino vos 2 balais.

Apie visur esančią ir nesančią rusų kalbą

Klausimas, kokia kalba galima susikalbėti bet kurioje šalyje yra vienas svarbiausių kiekvienam keliautojui. Taigi, Baku galite puikiausiai susikalbėti anglų ir rusų kalbomis. Angliškai, kaip turbūt jau atspėjote, lengviau susikalbėsite su jaunimu, o rusiškai – su vyresniais žmonėmis. O jei mokate turkiškai – susikalbėsite su visais. Pasitelkęs dvi minėtas kalbas, lengvai visur susikalbėjau su aptarnaujančiu personalu ir praeiviais, jei reikėdavo pasiklausti kelio iki artimiausios parduotuvės ar pinigų keityklos.

Išimtis buvo tik tabako pardavėjai spaudos kioskuose. Jie matyt sudaro kažkokią atskirą kastą, nes: nei sykio nemačiau, kad jie šypsotųsi (nors su šypsena mane sutikdavo visose kavinėse ir parduotuvėse) ir nei sykio nesusidūriau su angliškai arba rusiškai pakankamai gerai kalbančiu rūkalų pardavėju – teko pasitelkti senovinę ženklų kalbą.

Giliau norėčiau „paknibinėti“ rusų kalbos klausimą. Azerbaidžane (ne tik Baku) nustebino tai, kad taip pat lengvai gali sutikti ir visai rusiškai nemokantį vietos gyventoją, ir du azerbaidžaniečius, rusiškai bendraujančius tarpusavyje. Stebėjomės tokiais greta egzistuojančiais skirtumais. Tinklaraštininkas Hamidas, su kuriuo susipažinome Baku, mums aiškino, kad rusų kai kurie azerbaidžaniečiai laiko lyg ir „aukštesnio lygio“ kalba, nes esą rusakalbės mokyklos visais laikais buvo pačios geriausios. Jis pats baigęs rusų mokyklą, toje pat mokykloje mokosi jo vaikai ir su daugeliu draugų jis taip pat bendrauja rusiškai.

Kiti azerbaidžaniečiai tvirtino, kad toks paaiškinimas visai neatitinka tikrovės. Nors „tiesos“ taip ir neatradome, teko pasitenkinti išvada, kad bent jau dalis azerbaidžaniečių iš tiesų laiko rusų kalbą – „elito kalba“, o kita dalis taip pat sėkmingai neteikia jai jokios reikšmės ir jos nesimoko.

Tuo pačiu norėčiau pasakyti ir keletą žodžių apie azerbaidžaniečių požiūrį į svetimšalius. Nuomonės apie armėnus, manau, nereikia labai gausiai pristatinėti. Pasakysiu tik tiek, kad dažniausiai ji būdavo nuosaikesnė, nei galėjome tikėtis ir ne iš vieno pašnekovo girdėjome nuomonę, kad „Armėnai juk taip pat nori normaliai gyventi. Tegu tik grąžina okupuotas žemes ir gražiuoju gyvensime, kaip senais laikais“.

Lietuvą azerbaidžaniečiai žino visai neblogai. Vyresni pasakojo sovietmečiu atlikę karinę prievolę Lietuvoje arba turintys mūsų šalyje tarnavusių arba dirbusių draugų. Dažnas pasigirdavo „gilesnėmis“ žiniomis ir išdidžiai paminėdavo, kad žino jų nuomone patį garsiausią lietuvį – Arvydą Sabonį. Jaunesni žmonės apie Lietuvą žino mažiau ir jiems mūsų šalį labiau reprezentuoja ne krepšininkai, o pamėgti lietuviški sūriai ir jogurtai bei „baltas“ pavydas, kad gyvename ES ir Šengeno zonoje.

Apie Rusiją ir rusus dauguma sutiktų azerbaidžaniečių kalbėjo neutraliai, pripažindami, kad ši šalis jiems yra svarbi eksporto rinka ir rusų turistai taip pat duoda naudos Azerbaidžanui. Tačiau nesunkiai pastebėsite ir kitą požiūrį: nesutikome nei vieno azerbaidžaniečio, kuris nepasakytų, kad prisimena, kieno tankai padėjo Armėnijai okupuoti jų žemes ir kuri šalis iki šiol trukdo tas žemes atsiimti.

Apie kalbumą ir linksmus ginčus

Kaip jau minėjau pačioje pradžioje, azerbaidžaniečiai yra labai svetingi ir bendrauti mėgstantys žmonės. Jei jie mato, kad nuoširdžiai domitės jų šalimi ir gyvenimo būdu, papasakos jums visą tiesą ir dar pridės pasakų apie tai, kad žino viena kaimą kalnuose, kur (jie prisiekia!) žmonės iki 180 metų gyvena.

Tokie pokalbiai būdavo patys įdomiausi ir kartais baigdavosi net draugiškais ginčais. Azerbaidžaniečių požiūris į šeimą gerokai konservatyvesnis, nei daugelio lietuvių. Kai mane vienos kelionės metu lydėjusiam vertėjui papasakojau, kokias „iškadas“ man krėtė sūnus, įžengęs į „sunkųjį“ paauglystės tarpsnį, jaunas azerbaidžanietis atrodė priblokštas ir paaiškino, kad prieštarauti tėvų valiai pas juos niekam net į galvą neateitų! O tokį nevidoną, kaip manasis, tėvai kelias dienas į namus neįleistų – greit suprastų, kad po tėvų stogu gyvenimas geresnis. Neprižiūrimų „nevidonų“ gatvėse nemačiau, taigi, padariau išvadą, kad azerbaidžaniečių jaunimas tikrai tėvų klauso labiau nei lietuvaičiai.

Maždaug į šeštą dešimtį įkopusio vairuotojo Hasano paklausiau, ar jis turi anūkų ir išgirdau, kad laiko dar yra, nes jo sūnui 25, o dukra dar jaunesnė. Hasanas pripažino, kad sūnui jau laikas galvoti apie santuoką, bet štai bėda: „Suradau jam jau ne vieną padorią merginą, o jam vis nei viena nepatinka!“ Pamėginau „užstoti“ išrankų sūnų sakydamas, kad „Juk pats susiras mylimą merginą ir gyvens laimingai“, į ką vairuotojas tik atlaidžiai ranka numojo: „Ką jis susiras? O kas įsitikins, kad ji padori mergina iš padorios šeimos? Be tėvų pagalbos čia neišsiversi.“

Apsilankius nedideliame Gubos miestelyje į šiaurę nuo Baku, nusistebėjau pamatęs didelius, keleto aukštų namus, kurie iš pažiūros atrodė negyvenami. Mus lydėjęs azerbaidžanietis nusijuokė ir paaiškino, kad jie ir pastatyti ne tam, kad juose kas gyventų, o kad kaimynai matytų, kaip gerai verslas Maskvoje arba Baku einasi išvažiavusiam jų kraštiečiui. Paaiškinus, kad Lietuvoje tam reikalui namų, juo labiau tokių didelių, niekas nestatytų, azerbaidžanietis paplekšnojo man per petį: „Labai jau jūs praktiški žmonės, labai skaičiuojat viską. O pas mus svarbiausia – ką apie tave kiti žmonės galvoja ir ką kalba“.

Daugybė tokių pokalbių yra matyt geriausias prisiminimas, kurį parsivežiau iš Azerbaidžano. Viso pasaulio apkeliavęs nesu, bet buvau daugelyje kraštų ir drįstu teigti, kad azerbaidžaniečiai yra patys šnekiausi žmonės iš visų mano sutiktų. Jie – optimistai ir mažai „bėdavojasi“ dėl kiekvienos gyvenimo smulkmenos. Azerbaidžane ir Baku tikrai yra vertų aplankyti vietų, pradedant senovinėmis pilimis ir baigiant moderniausiais dangoraižiais, tačiau mano rekomendacija nusprendusiems ten keliauti – važiuokite ne tik žiūrėti, bet ir bendrauti.