Savivaldybės tapo skaidresnės, bet skaidrumas nelygu korupcijos nebuvimui

2019-01-22 "Lietuvos žinios"

„Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­rius par­en­gė sa­vi­val­dy­bių skaid­ru­mo ty­ri­mą, pa­va­din­tą „Jur­gio ke­pu­rė“. Skaid­ru­mo puo­se­lė­to­jų tei­gi­mu, si­tua­ci­ja nuo 2014 me­tų pa­ge­rė­jo, ta­čiau skaid­ru­mas įpro­čiu ne­ta­po – dau­ge­lis sa­vi­val­dy­bių juo su­si­rū­pi­na tik par­agin­tos tai da­ry­ti. Be to, skaid­ru­mas ver­ti­na­mas ki­tais kri­te­ri­jais, nei ko­rup­ci­jos ly­gis, to­dėl ne­nus­teb­ki­te rei­tin­go vir­šū­nė­je iš­vy­dę Šir­vin­tų ar­ba Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bes.

Apie praėjusią savaitę pristatytą studiją LŽ kalbėjosi su „Transparency International“ Lietuvos padalinio vadovu Sergejumi Muravjovu ir studiją parengusia organizacijos specialiste Ieva Kimontaite:

– Skelbdami studiją teigėte, kad situacija pagerėjo. Kaip?

– (Sergejus Muravjovas) Pirmiausia, tai merų, jų pavaduotojų ir administracijų vadovų darbotvarkių skelbimas. Jei prieš 4 metus tokių duomenų neskelbė nė viena savivaldybė, dabar tai daro pusė visų savivaldybių. Pavyzdžiui, tai kruopščiai daro Vilniaus meras. Tokią informaciją teikia ir Kauno bei Klaipėdos savivaldybės. Tiesa, deklaruodami susitikimus su verslininkais arba nevyriausybinių organizacijų atstovais, savivaldos vadovai vis dar nemėgsta pranešti nei apie ką su jais kalbėjosi, nei paaiškinti, kodėl to nepaviešino.

Taip pat pasigendame, kad tai darytų savivaldybių tarybų nariai. Apie tai visuomenei žinoti svarbu, juk jie priima sprendimus.

– (Ieva Kimontaitė) Vilnius, Kaunas ir Klaipėda šiuo atžvilgiu pasitempė – jie skelbia su kuo susitinka savivaldos vadovai. Tačiau daro tai gana formaliai ir nepateikia detalesnių duomenų: apie ką kalbėjosi, kokius pasiūlymus gavo? Palyginus su 2014 metais, tai galime pavadinti gera pradžia, bet informacijos vis dar trūksta.


– Didžiųjų miestų bendrasis rodiklis yra neblogas, bet jie visi krenta į akis dėl menko antikorupcijos įvertinimo. Ypatingai Kaunas, surinkęs vos 36 procentus iš 100 galimų. Kodėl šiuo atžvilgiu didieji miestai taip apsileidę?

– (I.K.) Visas savivaldybes raginome skelbti antikorupcines programas. Skatinome tai daryti ne remdamiesi įstatyminiais reikalavimais, o gerosiomis praktikomis. Kauno miestas to nedaro iki šiol ir teisinosi, kad neprivalo to daryti, nes įstatymas nereikalauja. Vietoje savosios jie skelbią bendrą, 2015 metais priimtą, visai valstybei skirtą programą. Tačiau taip ir lieka neaišku, ką konkrečiai Kauno miesto savivaldybė daro, kad mažintų korupcijos lygį.

– (S.M.) Didmiesčiams šiuo atžvilgiu tikrai turėtume skirti daugiau dėmesio, nes jie išleidžia daugiausiai pinigų – šimtus milijonų kasmet. Deja, pažvelgus į dokumentus, kuriais Vilnius, Kaunas ir Klaipėda teigia siekiantys užkirsti kelią korupcijai, turėtume jaustis neramiai. Iš jų pateikiamų duomenų negalime pasakyti, ar šiemet su korupcija jie tvarkosi geriau ar blogiau, nei pernai.

Kita vertus, tai daugumos savivaldybių problema. Džiaugiamės bent jau tuo, kad vis daugiau žmonių pritaria tam, kad reikia imtis iniciatyvų, galinčių tapti geraisiais pavyzdžiais. Šią savaitę sukvietėme į Vilnių įvairių savivaldybių atstovus, su kuriais aiškinsimės, ar galėtume įgyvendinti dalyvaujamojo biudžeto variantą, kai gyventojai gali patys rinktis, kokiam projektui savivaldybė turėtų skirti lėšų ir įgyvendinti.

Mūsų nuomone, tai geriausias antikorupcinis ugdymas, leidžiantis žmonėms tiesiogiai dalyvauti savivaldoje, suteikiantis jiems daugiau pasitikėjimo ir įgalinantis atsisakyti vis daugiau „tabu“.

Bent man atrodo, kad vis daugiau savivaldos vadovų supranta, kad skaidrumas yra naudingas jiems patiems. Praėjusių metų rudenį daug daugiau savivaldybių sureagavo į mūsų projektą, nei prieš 4 metus. Tai – nedidelis mūsų laimėjimas.

Taip pat svarbu suprasti, kad skaidrumas nereiškia korupcijos nebuvimo. Šiuo atveju kalbame apie dokumentus, kurių pagrindu galėtume užduoti dar daugiau klausimų.

– (I.K.) Apskritai, didmiesčiuose pastebėjome tas pačias įsisenėjusias problemas, kaip ir daugumoje savivaldybių. Pavyzdžiui, kaip skelbiamos interesų ir turto deklaracijos. Nei viena savivaldybė nepaskelbė visų vadovų deklaracijų. Kartais nesuprantama nei kaip tai padaryti, nei kodėl apskritai reikia tai daryti.

Bendraujant su savivaldybėmis, teko girdėti teiginių, kad gyventojai su deklaracijomis gali susipažinti ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) puslapyje, taigi, savivaldybei net nėra reikalo jų skelbti. Kai kas skundėsi, kad deklaracijos keičiasi ir „negi sugaudysi kiekvienos tarybos nario interesų pasikeitimus, negi iš paskos lakstysi?“. Tuomet iškyla klausimas, ar pati savivaldybė žino, kokie yra žmonių interesai?

– (S.M.) Tokie pavyzdžiai rodo, kad vadovai anaiptol ne visada domisi pavaldinių interesais, o nuo to jau gali nukentėti gyventojai, nes kalbame apie žmones, kurie priima sprendimus.

– (I.K.) Kita didelė problema daugelyje savivaldybių – viešosios konsultacijos. Matome, kad jos vyksta, tarkime, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau ne visada aišku, ar gyventojai jose dalyvavo, kokius pasiūlymus jie teikė ir ar apskritai žinojo, kad galėjo tai padaryti? Matėme, kad Klaipėdoje pasiūlymus gyventojai teikė, tačiau neaišku, kas su tais pasiūlymais daryta. Gyventojų įtraukimas į viešąsias konsultacijos visose savivaldybėse kėlė klausimų. Kai kurių administracijų darbuotojai tiesiog klausė kas tai yra ir kaip jie turėtų tai skelbti? Kai kurie rodė lenteles, patalpintas savivaldybės puslapyje, bet tos lentelės buvo tuščios.


– Mažosios savivaldybės tvarkosi geriau? Pirmoje jūsų reitingo vietoje – Joniškis.

– (S.M.) Didžiųjų miestų savivaldybių rodikliai panašūs į mažųjų savivaldybių. Kartais kaip tik pagalvoji, kad keliasdešimties tūkstančių gyventojų savivaldybė turėtų būti net labiau suinteresuota būti atvira gyventojams, tiesiogiai su jais bendrauti.

– (I.K.) Joniškis davė puikų pavyzdį. Visoms savivaldybėms išsiuntėme laiškus su mūsų pastebėjimais ir rekomendacijomis, kaip būtų galima padidinti skaidrumą. Joniškio atsakymas jau į pirmą laišką buvo: „Mes norime būti pirmi, surinkti 100 procentų. Padėkite mums tai padaryti.“ Tai buvo puikus pavyzdys, kaip žmonės stengiasi pasiekti tikslą ir tikrai nori tai padaryti.

– (S.M.) Dažniausiai pokytis taip ir vyksta – kai žmonės patys nori padaryti geriau. Jau paskelbus mūsų tyrimo rezultatus, sulaukėme atsiliepimų, klausimų kodėl įvertinimas toks, o ne kitoks, ką daryti, kad jis būtų geresnis?

– (I.K.) Taip pat svarbu paminėti, kad didžiausią pokyti savivaldybės įgyvendino būtent per paskutines 3 savaites, kai konsultavosi su mumis. Visą 4 metų laikotarpį iki to faktiškai jokių pokyčių nebuvo.

– (S.M.) Tai rodo, kad skaidrumas nėra įprotis. Žmones reikia paraginti. Tyrimą atliksime periodiškai ir norėtume, kad savivaldybės nelauktų mūsų reitingų, o pačios imtųsi įgyvendinti pokyčius. Kaip tik todėl prie tyrimo išvadų pridėjome ir rekomendacijas. Norėtume, kad didesnio skaidrumo siekis atsidurtų politikų rinkimų programose, kad į tarybas išrinkti politikai nelauktų raginimų, o pradėtų nuo savęs ir duotų pavyzdį kitiems.


– Skaidriausių savivaldybių penketuke – Širvintos ir Druskininkai. Neabejoju, kad tai nustebins ne vieną skaitytoją. Bet gal aš klystu? Gal tai žiniasklaida kuria neigiamus stereotipus?

– (S.M.) Savivaldybių skaidrumo tyrimas pirmiausiai aiškinasi, kiek jos yra draugingos gyventojams. Tai nėra korupcijos lygio tyrimas. Pernai panašiame tyrime nagrinėjome įmonių skaidrumą ir kai kas taip pat stebėjosi, kaip geriausiųjų penketuke atsidūrė tokios įmonės, kaip „Maxima“?

Širvintų savivaldybė per minėtas 3 savaites įdėjo daug pastangų, paviešino daug dokumentų ir tai buvo žingsnis į priekį. Ne tik Širvintose, bet ir kitose savivaldybėse politikai ėmė garsiai kalbėti apie skaidrumo poreikį ir manau, kad tai juos įpareigoja – ateityje jiems būtų sudėtinga to išsižadėti. Tai atrodytų mažų mažiausiai ciniška. Laikas parodys, ar tos savivaldybės išlaikys skaidrumo testą.

Anksčiau, kalbant apie skaidrumą ir korupciją, dažnas greičiausiai būtų pasakęs: „jei skaidrus, vadinasi nekorumpuotas“. Tačiau tiesa ta, kad puikiai atrodydamas ir būdamas visiškai skaidrus, žmogus gali būti korumpuotas – jis tiesiog gerai supranta, kaip atitikti skaidrumo reikalavimus. Ateityje skaidrumo sąvoka taip pat gali keistis ir įtraukti į save daugiau veiksnių ir reikalavimų.

– Dar vienas paplitęs stereotipas – mažose savivaldybėse viską sprendžia vienvaldžiai merai – „kunigaikštukai“. Tai taip pat tik mitas? Kokie buvo jūsų įspūdžiai bendraujant su savivaldybėmis?

– (I.K.) Daugiausiai teko bendrauti su administracijų direktoriais ir įvairių skyrių darbuotojais. Bendraujant su jais tikrai nepajutome jokio merų „sudievinimo“. O ir nepaisant to, kieno paliepimu tai daryta, žmonės tikrai stengėsi, kad jų savivaldybės taptų skaidresnėmis.

Mūsų tyrimas parodė, kad didelio skirtumo tarp mažųjų ir didžiųjų savivaldybių nėra. Nepasakytume, kad Vilniaus miesto savivaldybei sunkiau suvaldyti informacijos srautus arba išviešinti gyventojų įtraukimo informaciją. Jai tai kaip sykis turėtų būti lengviau, nes ji turi daugiau pajėgumų tai padaryti. O jei kalbame apie finansus, nemanau, kad yra skirtumas tarp didelių ir mažų savivaldybių, nes kalbame apie atvirus duomenis – standartą, kuris šiais laikais įgyvendinamas labai paprastai.

Kartais pajusdavome tai, kad vadovai, pernelyg nesigilindami į tai, kam tai daroma, „nuleisdavo“ nurodymą darbuotojams padaryti taip, kad jų savivaldybė atrodytų gerai. Pavaldiniai reaguodavo atitinkamai: parodydavo mums pranešimą apie tai, kad meras susitiko su verslo atstovais ir klausdavo ar to jau gana? Tačiau ar žmogus, užėjęs į savivaldybės tinklalapį naršys dešimtis savivaldybės naujienų puslapių, kad rastų informaciją apie mero susitikimą? Ar savivaldybė stengėsi tik formaliai atitikti mūsų reikalavimus?

Taip elgėsi ne visos savivaldybės, buvo labai gerų pavyzdžių. Tarkime, viena vakarų Lietuvos savivaldybė pasiskelbė savo etikos kodeksą, o tai – puikus pavyzdys kitiems.


– (S.M.) Galbūt mažo miestelio merui lengviau pateikti duomenis, pavyzdžiui, apie jo susitikimus? Ar tų susitikimų mažiau, nei pas didmiesčio merą? Atsakyti į šį klausimą kol kas negalime, todėl ir skatiname kuo daugiau tokios informacijos deklaruoti.

Džiaugiamės, kai savivaldybių skaidrumo rodikliai pagerėja kad ir keliais balais. Svarbiausia, kad jie nesmuktų. Kaip parodė mūsų tyrimas, skaidrumas vis dar nėra įprotis – pasitaikė atvejų, kai 2014 metais visai neblogai pasirodžiusios savivaldybės nuvylė – 2018 metais teikė gerokai mažiau informacijos. Ateina „Transparency“, primena apie tai – žiūrėk jau ir vėl savivaldybė stengiasi pasitempti.

– Užkliuvo tai, kad vertinime visi veiksniai pelno vienodą balų skaičių. Pavyzdžiui, už antikorupcinės programos viešinimą, ką labai paprasta padaryti, skiriamas 1 balas. Tiek pat skiriama ir už informaciją apie tai, kaip savivaldybė dirba su gyventojų pranešimais ir skundais, o tai padaryti daug sudėtingiau.

– (S.M.) Ilgai svarstėme tyrimo metodologiją, tarėmės su kolegomis iš kitų „Transparency International“ skyrių, su sociologais. Suprantame, kad kiekviena metodologija turi savų iššūkių, bet mūsų nuomone, pasirinktas metodas visgi leidžia užčiuopti skirtumą tarp pažangiausių ir ne tokių pažangių savivaldybių.

Taip pat visada laukiame atsiliepimų ir naudodamasis proga, norėčiau paraginti skaitytojus kreiptis į mus, jei surastų kokių nors neatitikimų arba turėtų konstruktyvių pasiūlymų. Visada tokius pasiūlymus išklausome. Metodologijos gali būti peržiūrimos, viskas turi tobulėti – tik taip eisime į priekį. Ir mūsų tyrimo tikslas nebuvo vien palyginti savivaldybes, jas įvertinti. Siekiame, kad kiekvienas žmogus imtų domėtis, kiek skaidri yra jo savivaldybė. Viliuosi, kad artimiausi keli mėnesiai iki savivaldybių rinkimų, žmonės susipažins su informacija ir galės kelti daugiau ir tikslesnių klausimų.


– Ar planuojate atlikti tokį pat korupcijos lygio tyrimą?

– (S.M.) Antikorupcijos veiksnys įtrauktas ir į pastarąjį tyrimą. Mūsų nuomone, vienas didžiausių šiandienos iššūkių – turėti prieigą prie kuo didesnio duomenų kiekio, kad žmogus galėtų geriau pagrįsti savo išvadas.

Praėjusių metų pavasarį jau viešinome Vilniaus ir Kauno viešųjų pirkimų konkursuose dalyvavusių verslininkų atsiliepimus. Daugelis jų manė, kad konkursus laimi su savivaldybės atstovais iš anksto susitarę žmonės. Ne visi, bet nemaža dalis teigė manantys, kad viešųjų pirkimų procesas savivaldybėse yra korumpuotas. Tačiau visi vis tiek tvirtino norintys dalyvauti konkursuose. Savotiška „laukinių rytų“ atmosfera.

Korupcijos problema savivaldybėse yra tikrai aktuali. Skiriame daug dėmesio nacionaliniams projektams, sostinės savivaldybei, bet nenustebčiau, kad savivaldybės apskritai, nors jose dirba daugybė puikių specialistų, lieka savotiškais „korupcijos bastionais“. Į dėmesio centrą nepatenkantys savivaldos politikai tuo naudojosi. Tai turi keistis, nes be to vargu ar įmanoma visos šalies antikorupcinė pažanga.

Netrukus turėsime Lietuvos korupcijos žemėlapį ir galėsime pažvelgti, kaip pasikeitė situacija savivaldybėse. Tiriame korupciją ir su ja susijusias rizikas, tačiau pastarojo mūsų tyrimo objektas buvo skaidrumas. Daugiau informacijos gaunantis žmogus gali kelti daugiau klausimų, taip pat ir apie korupciją.

Didesnis skaidrumas įgalina savivaldybes tapti „higieniškesnėmis“ korupcijos atžvilgiu, o iš kitos pusės – įgalina piliečius ir žiniasklaidą greičiau prieiti prie reikiamos informacijos.

Sakyčiau, kad šiuo metu mūsų visuomenė yra kryžkelėje, kai gali sustoti ir įvertinti ką mes nuveikėme antikorupcijos srityje per visus nueitus metus. Anksčiau į tai žiūrėta per prievolės prizmę: ateina prižiūrinti institucija, išdėsto reikalavimus, o juos įvykdęs, ramiai sau sėdi. Ateina nauja karta, kuri sako, kad jai nereikia aklo vykdymo, o reikia gebėjimo įsivertinti ir suprasti, kas ir kodėl daroma, kas turi būti padaryta.

Lietuviška kova su korupcija – neretai tik popieriuje

2018-02-27 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai prieš ko­rup­ci­ją ko­vo­jan­ti tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ pa­skel­bė ko­rup­ci­jos su­vo­ki­mo in­dek­są, ku­ria­me Lie­tu­va pa­si­ro­dė kaip stip­ri vi­du­ti­nio­kė ir užė­mė 38 vie­tą. De­ja, anks­čiau kas­met vis ge­res­nį įver­ti­ni­mą gau­da­vu­si Lie­tu­va, jau trys me­tai iš ei­lės pri­vers­ta ten­kin­tis tais pa­čiais ver­ti­ni­mo ba­lais.

Anot LŽ kalbintų ekspertų, Lietuva daro pažangą šioje srityje, tačiau jos nepakanka, kad gauti aukštesnį įvertinimą. Apie tai, kodėl „įstrigome“, kodėl „gerai“, kad turime vytis estus ir kas trukdo aktyviau kovoti su korupcija LŽ kalbėjosi su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu ir teisių gynimo organizacijos „Freedom House“ Lietuvos padalinio vadovu Vyčiu Jurkoniu:

– Tarptautiniame korupcijos suvokimo indekse Lietuva užėmė 38 vietą. Tai geras, ar blogas rezultatas?

– (Sergejus Muravjovas) Labiau, nei pačią poziciją, norėčiau pažymėti Lietuvos gautus balus – trečius metus iš eilės surinkome 59 iš 100. Tai reiškia, kad galbūt turėtume iš naujo apmąstyti, ar viską darome taip, kaip derėtų. 59 balai nereiškia, kad stovime vietoje, kitos šalys taip pat juda į priekį. Tarkime, žmonės vis rečiau duoda kyšius ir vis daugiau jų įsitikinę, kad to daryti nereikia.

Tačiau pats korupcijos indeksas rodo ne tai. Šis reitingas – užsienio ekspertų, verslininkų požiūrio į Lietuvą atspindys. Jie vertina tai, ar Lietuvoje įmanoma veikti vadovaujantis nuspėjamomis ir aiškiomis taisyklėmis. Taigi, 59 balai reiškia, kad šios taisyklės Lietuvoje yra mažiau nuspėjamos, nei pavyzdžiui Estijoje, įvertintoje 71 balu, bet labiau nuspėjamos, nei prastesnius įvertinimus gavusiose Baltarusijoje ir Rusijoje.

– (Vytis Jurkonis) Globalūs tyrimai, kai vertinimus atlieka ekspertai, nedėkingi ta prasme, kad neretai priklauso nuo vieno ar kito eksperto patirties ir nuomonės. „Freedom House“ taip pat tai pastebime, atlikdami demokratijos ir laisvės tyrimus. Kartais kai kurie kriterijai kelia klausimų.

Tarkime, aš pasiginčyčiau su teiginiu, kad Baltarusijoje situacija yra mažiau nuspėjama. Ten kaip tik viskas labai aišku ir nuspėjama. Sykį buvau šokiruotas Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko atstovo teiginiu, kad Baltarusijoje apskritai nėra korupcijos. Kita vertus, šioje šalyje iš tiesų viskas nuspėjama ir aišku: kam duoti, kiek duoti ir kada. Šia prasme, aiškumo tikrai daugiau, nei Lietuvoje arba Ukrainoje.

O apskritai, tenka pripažinti, kad korupcija išlieka vienu didžiausių iššūkių Lietuvoje. Tą rodo ir kolegų ir mūsų tyrimai. Tuo metu, kai pilietinė visuomenė, žiniasklaidos ir rinkimų laisvė bei kiti kriterijai atitinka aukštus europietiškus standartus, tai bent jau pagal mūsų tyrimą „Nations in transit“ („Pereinamojo laikotarpio šalys“, – aut. past.), korupcijos veiksnys tempia Lietuvą žemyn laisvės ir demokratijos reitinguose.

Šis reitingas – užsienio ekspertų, verslininkų požiūrio į Lietuvą atspindys. Jie vertina tai, ar Lietuvoje įmanoma veikti vadovaujantis nuspėjamomis ir aiškiomis taisyklėmis.

– Tą pačią poziciją reitinge užimame jau tris metus iš eilės, nors anksčiau kasmet judėdavome į viršų. Pasiekėme savo korupcijos suvokimo „ribas“?

– (V.J.) Labai daug priklauso nuo to, ar vertinimus atliekantys ekspertai mato progresą. Tenka pripažinti, kad nepaisant kai kurių teigiamų poslinkių, sistemiškai korupcijos klausimai sprendžiami tikrai ne taip gerai, kaip norėtųsi. Yra daug klausimų, kuriuos, atrodytų, ne taip sudėtingai jau būtų galima imtis spręsti, bet tam trūksta politinės valios.

Teigiamų tendencijų galima pastebėti dabar, kai Lietuva siekia narystės Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Juokais esu sakęs, kad mums dar porą metų būtų pravartu siekti narystės, kad kuo geriau atitiktume kriterijus, tokiose srityse, kaip pinigų plovimo prevencija ir registrų prieinamumas.

Manau, kad ir politikai ir valdininkai, ir ekspertai žino, kame yra pagrindinės problemos, nes jos aiškiai identifikuotos, tačiau kliūtimi lieka politinės valios nebuvimas. Šiandien galima dėti pliusą pilietinei visuomenei, reikalaujančiai daugiau pokyčių, bet deja, poreikio egzistavimas savaime nereiškia, kad į jį bus atsiliepta.

– (S.M.) Tris metus nesikeičianti pozicija – signalas, kad reikia pokyčių. Negalima sakyti, kad nedarome nieko – dėmesio korupcijai yra skiriama tikrai nemažai. Kyla vis daugiau rezonansinių bylų, matyti daugiau pastangų susitvarkyti privačiame sektoriuje, lieka vis mažiau „neliečiamųjų“. Tai yra pozityvūs žingsniai į priekį.

Tačiau pripažinkime, kad daug ką Lietuva darė tik „dėl varnelės“ ir „ant popieriaus“. Taigi, kai klausiame, ką daryti, kad reitinge susilygintume su estais, prancūzais ir britais, reikia sau pasakyti, kad ankstesnių mūsų pastangų nepakanka ir reikia daryti daugiau, imtis naujų priemonių.

Be to, šios priemonės yra ne tik teisėsaugos rankose. Tie patys balai trečius metus iš eilės – aiškus signalas dabartinei vyriausybei, kad avansų niekas balų nepridės. Vien faktas, kad priėmei naują įstatymą arba patobulinai seną, tikrai nereiškia, kad ekspertai ir verslo bendruomenė iš karto konstatuotų, kad padėtis pagerėjo.

„Transparency International“ jau ne vienus metus mėgina atkreipti dėmesį į tai, kad teisės aktai neveikia. Juos reikia ne tik priimti, bet ir įgyvendinti. Vienas iš 9 mūsų tyrimą sudarančių elementų – verslininkų apklausos, atliktos 2017 metų pradžioje. Atsiliepimai buvo labai kritiški: viešajame sektoriuje trūksta skaidrumo, kyšininkavimas išlieka problema, trūksta sprendimų pagrindimo, tęsiasi interesų konfliktai ir giminių bei bičiulių protegavimas. Apie šias problemas verslininkai kalba net garsiau, nei ankstesnių apklausų metu.

Bet kuriuo atveju, narystės EBPO siekio ir naujos vyriausybės – nepakanka gauti geresniam įvertinimui. Maža to, 1 – 2 balų skirtumas dar nebūtų pagrindas girtis, kad pasistūmėjome į priekį. Reikia bent 3 – 4 balų, kad galėtum pradėti kalbėti apie pamatuotą pokytį.

Tuo pat metu, aktyvesnių priemonių turėtų imtis viešojo ir privataus sektoriaus įstaigų vadovai. Jie neturėtų laukti, kol „ateis“ teisėsauga, o jau dabar skirti daugiau dėmesio korupcijos prevencijai. Ką darai, kad užkirstum kelią korupcijai viešuosiuose pirkimuose? Kaip tvarkaisi su interesų konfliktais įstaigoje? Tai – klausimai įstaigų ir įmonių vadovams. Klaidinga manyti, kad šie klausimai turi rūpėti tik STT, VPT ir kitoms kontroliuojančioms žinyboms.

– Šiandien vis mažiau kalbame apie smulkiąją korupciją. Vis rečiau išgirsi bičiulį pasakojant, kad davė kyšį policininkui ir pan. Tačiau stambus kyšininkavimas lyg ir lieka sunkiai permatomoje „pilkojoje zonoje“. Sakote, kad trūksta politinės valios, bet iš kur jai rastis, jei kaip numanome, tie patys žmonės ir yra įsivėlę į stambius korupcinius ryšius?

– (V.J.) Kuomet aptarinėjome demokratijos rodiklius Baltijos šalyse, su kolegomis diskutavome apie tai, ar demokratijos indeksas nereiškia tam tikros stagnacijos. Tuo metu, kalbant apie korupcijos suvokimo indeksą, akivaizdu, kad erdvės judėti į priekį dar yra labai daug.

Susirinkome, kaip sakoma angliškai, „žemai kabančius vaisius“. O štai „lipti aukščiau“ reikia politinės valios ir sisteminio požiūrio. Kol kas Lietuvos politinėje sistemoje tokių pokyčių nematome. Sunku pasakyti, ar pastarojo meto skandalai, kuriuose figūruoja politikai ir partijos, liudija pokyčius ir nėra tik politinių jėgų tarpusavio „apsišaudymas“. Sveikintina, kad yra antikorupcinių sprendimų poreikis, tačiau vien politinių deklaracijų arba įstatymų inicijavimo nepakanka.

– (S.M.) Laikai keičiasi, gyvename skaidrumo amžiuje. Kiekvienas gali gauti žymiai daugiau duomenų ir bendrauti su žymiai platesniu žmonių ratu, nei tai buvo įmanoma prieš 10 ar 20 metų. Žiniasklaida ir nevyriausybininkai kelia vis daugiau klausimų ir dėl to gali pasirodyti, kad Lietuva atrodo prasčiau tarptautiniame kontekste. Tačiau galiu drąsiai teigti, kad šioje srityje esame vieni iš aiškių posovietinės erdvės lyderių. Atvirumo ir atskaitingumo prasme jau nebesame apačioje ir ES kontekste. Korupcijos suvokimo indekse atrodome geriau, nei italai arba graikai. Tačiau norėtume atrodyti dar geriau ir lygintis su danais arba suomiais. Vadinasi, turime taikyti sau aukštesnius standartus.

Tuo metu, kai pilietinė visuomenė, žiniasklaidos ir rinkimų laisvė atitinka aukštus europietiškus standartus, korupcijos veiksnys tempia Lietuvą žemyn laisvės ir demokratijos reitinguose.

Teigiamų poslinkių yra. Pavyzdžiui, vis daugiau reiškia reputacija – žmonės atsistatydina, jei negali skaidriai atsakyti į jiems metamus įtarimus. Jie taip elgiasi ne tik savo valia, bet ir skatinami partijų kolegų, o tai – jau nemažai.

Skaidrumo lygis Lietuvoje auga. Pavyzdžiui, atvertas priėjimas prie kai kurių Registrų centro, Vyriausios rinkimų komisijos ir Seimo duomenų. Tačiau tuo pat metu reikia pažymėti, kad tai – tik gera pradžia. Šios žinybos turėtų tapti visiškai atviros visuomenei.

– Korupcijos suvokimo reitinge visai netoli Lietuvos atsidūrė Kipras (42 vieta) ir Bahamai (28 vieta). Teatleidžia man kipriečiai, bet jų šalis skaidrumo kontekste daug kam labiausiai asocijuojasi su rusiškų pinigų plovimu, o Bahamai – su ofšorais. Imi abejoti pačiu tyrimu...

– (S.M.) Na, galime paklausti, o su kuo, po pastarojo Centrinio banko vadovo skandalo, asocijuosis Latvija? O su kuo asocijuojasi kitos šalys? Pasiaiškinkime, ką matuoja ir ko nematuoja korupcijos suvokimo indeksas. Remiantis apibendrinančiu tyrimu, paremtu keletu pradinių tyrimų, Lietuva jame pavaizduota tarp kitų valstybių. Toliau vėlgi seka kiti tyrimai – apie nepotizmą, lobizmą, kyšininkavimą ir t.t.

Lietuvoje turime palyginti aiškias kovos su korupcija gaires, numatytas nacionalinėje programoje. Tai įgalina ir kelti daugiau klausimų mūsų šaliai. Tarkime, jei vyriausybė nuspręstų iki 2020 metų „užauginti“ korupcijos suvokimą iki 70 balų, būtų galima paklausti: o kaip ketinate tai padaryti? Juk nacionalinėje programoje numatytas 65 balų tikslas?

Be to, kad lyginame Lietuvą su kitomis šalimis, turėtume užduoti sau klausimą, ar iš tiesų daug pasiekėme, įgyvendinę tam tikrus veiksmus? Jei turime užsibrėžę tikslus – kaip ketiname juos pasiekti? Manau, kad šiandien šiuo klausimu esame pernelyg „išsibarstę“ ir stengiamės rasti atsakymus į visus klausimus vienu metu. Siūlyčiau sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir pirmiausia pasiekti juos, o tada judėti toliau.

Pavyzdžiui, kiekviena viešojo sektoriaus įstaiga šiandien turi savą antikorupcijos planą, kuris iš tiesų yra tik „ant popieriaus“. Efektyviau būtų, jei kiekviena tokia įstaiga turėtų aiškiai orientuotą planą su aiškiais vertinimo kriterijais, pagal kuriuos kas metus ar du galėtų atsiskaityti. Tai mums leistų ne tik aiškiau įvertinti padėtį, bet ir susidaryti nuomonę, kokios pažangos šioje srityje apskritai galime tikėtis. Tuomet galėtume vertinti ir tai, kas šioje srityje dirbo gerai, o kas – blogai. Identifikuoti, ko trūksta, kad pasiektume užsibrėžtus tikslus. Šiuo metu, deja, to nėra.

Valstybės valdomoms įmonėms yra suformuoti tam tikri privalomi reikalavimai, o štai savivaldybių valdomoms įmonėms tie patys reikalavimai yra tik rekomendacinio pobūdžio.

– (V.J.) Manau, kad labai daug ką galima paslėpti, prisidengiant procesu. Esminiai dalykai lengvai pasimeta tarp lentelių ir grafikų. Yra daugybė nesunkiai atsakomų klausimų švietimo sistemai, ligoninėms ir viešosioms įstaigoms, tačiau atsakymų nėra. Atsakymai užveliami nesibaigiančiuose posėdžiuose ir susitikimuose su ekspertais, kurie neva rodo, kad darbas vyksta.

– (S.M.) Kartais atrodo, kad mes darome tik tai, ko iš mūsų reikalaujama, kaip Vyčio minėtu EBPO atveju. Žinoma, tokie reikalavimai yra geras dalykas, bet imkime 2 mūsų turimus pavyzdžius – lobistinės veiklos ir valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių įstatymus. Panašu, kad praėjusią vasarą priimtas lobistinės veiklos įstatymas priimtas tik todėl, kad to iš mūsų reikalavo. O jei pažvelgsime objektyviai, pasakysime, kad toks įstatymas, kokį mes priėmėme, turėtų keliauti tiesiai į šiukšliadėžę. Tik iššvaistėme daug politikų, valstybės tarnautojų ir visų piliečių laiko ir pinigų.

Antrasis pavyzdys nuteikia ne ką optimistiškiau. Valstybės valdomoms įmonėms yra suformuoti tam tikri privalomi reikalavimai, o štai savivaldybių valdomoms įmonėms tie patys reikalavimai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Simptomiška tai, kad dažnas laikosi požiūrio, kad net ir esant aiškiai problemai, jos tvarkyti nesiima tol, kol kas nors nepareikalauja.

– Neseniai autoritetingas leidinys „The Economist“ paskelbė laisvės indeksą, kuriame Lietuva užėmė 37 vietą. Į akis krito tai, kad pavyzdžiui, žiniasklaidos laisvė Lietuvoje buvo įvertinta 9 balais iš 10, o štai politinė kultūra ir valdžios funkcionavimas – vos 5,71 balo, Estija gi už tą patį gavo 7,86. Kaip pakomentuotumėte tokį vertinimą?

– (V.J.) Jei estų pirmavimas verčia mus juos vytis – tegu taip ir būna! Tegu jie pirmauja dar 5 ir dar 10 metų, jei tik tai paskatintų mus pačius pasitempti. Nedaryčiau dramos iš to, kiek pozicijų atsiliekame nuo vienos ar kitos valstybės. Nereikia susikoncentruoti į skaičius, nes laisvės ir demokratijos bei korupcijos suvokimo indeksuose 20 ir 30 vietą skiria nedaug balų.

Atliekant tokius tyrimus ir pateikiant bendrą valstybės vertinimą, „Freedom House“ remiasi nuodugniu kiekvienos valstybės vertinimu ir bendrasis balas yra aiškiai pagrįstas. Nežinau, kokią metodiką taikė „The Economist“, bet kalbant apie tokius veiksnius, kaip pasitikėjimas valstybės institucijomis, tenka pripažinti, kad Lietuvoje šis rodiklis yra labai žemas.

– (S.M.) Tokius signalus matome ne vienus metus. Žmonės nepasitiki politinėmis partijomis ir jų lyderiams laikas pasidaryti išvadas. Kaip ir minėjau, laikai keičiasi ir gana manyti, kad žmonių pasitikėjimą atgausi vien investavęs daugiau pinigų į viešuosius ryšius. Pasitikėjimas turi būti pagrįstas veiksmais. Labai norėčiau, kad tais atvejais, kai kyla skandalai dėl vieno ar kito politiko, partijų lyderiai pateiktų visiškai aiškius atsakymus. Norėčiau, kad jau šį pavasarį visos partijos aiškiai išdėstytų, ką ketina daryti, kad jų nariai neįsiveltų į panašias situacijas.

– (V.J.) O jei jau jie įsivelia į skandalus, reikia prisiimti politinę atsakomybę, o ne dangstyti bendrapartiečius.

– (S.M.) Manau, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau politikų, rodančių asmeninį skaidrumo pavyzdį. Praėjusiais metais atlikome Seimo narių susitikimų deklaravimo tyrimą ir išsiaiškinome, kad bent po 1 susitikimą tų metų pavasarį deklaravo kas trečias seimūnas. Kai kuriose Europos valstybėse to daryti niekas nesivargina. Taigi, yra teigiamų ženklų.

– (V.J.) Kalbant apie politikus ir partijas bei jų atsakomybę, galima išskirti dar vieną problemą: kai kyla koks nors skandalas, politikai mėgsta badyti pirštais, bet nežiūri į veidrodį. Tuo metu visos partijos turėtų pripažinti, kad susiduria su tokiais iššūkiais ir apsivalymas pirmiausiai turėtų vykti jų viduje. Kol kas korupcijos viešinimas neretai naudojamas tik kaip įrankis „įgelti“ konkurentams.

Žinome ir suprantame kur kas daugiau, nei mūsų tėvų karta.

– Prieš kelioliką metų vienas pareigūnas man pasakė: „Žinai, daugeliu atžvilgių gal ir esame europiečiai, bet tik ne korupcijos. Korupcijos prasme esame pati tikriausia Vakarų Azija“. Ar dabar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

– (V.J.) Tai primena ginčą dėl to, ar stiklinė pusiau pilna, ar pusiau tuščia. Galime palyginti save su kaimyninėmis valstybėmis. Pažiūrėję į Baltarusiją ir Rusiją, pasidžiaugsime, kad pas mus nėra taip blogai. Arba pastarųjų metų skandalai Moldovoje ir Latvijoje – taip pat sakytume: „ne, pas mus tikrai tokie dalykai neįmanomi“. Bet šalia yra ir Skandinavijos šalys, kurios verčia mus pasitempti, pripažinti, kad turėtume judėti sparčiau. Argumentų rastume ir už ir prieš.

– (S.M.) Viena vertus, antikorupcijos srityje aiškiai padarėme pažangą. Žinome ir suprantame kur kas daugiau, nei mūsų tėvų karta. Manau, kad „elementaraus“ kyšininkavimo laikai praeina ir ateina metas, kai turime skirti daug daugiau dėmesio politinei korupcijai, su kuria susiduriame ne tik mes, bet ir kitos ES šalys ir kitos Vakarų demokratijos. Sakyčiau, kad esame pranašesnėje padėtyje kaip tik dėl to, kad esame palyginti jauna demokratija, nesusaistyta tam tikrų tradicijų ir tabu, o ir geopolitiniai faktoriai verčia mus suprasti, kad politinė korupcija mums yra ir nacionalinio saugumo klausimas.