Sakartvelo ambasadorė: „Jei nebūčiau gimusi kartvele, norėčiau būti lietuve“

2019-03-04 "Lietuvos žinios"

Vi­sai ne­tru­kus iš Lie­tu­vos iš­vyks­ta Sa­kart­ve­lo am­ba­sa­do­rė Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė, dir­bu­si mū­sų ša­ly­je dau­giau nei 5 me­tus. At­vy­ku­si į Lie­tu­vą, am­ba­sa­do­rė pir­mą­jį in­ter­viu da­vė „Lie­tu­vos ži­nioms“. Šian­dien su Lie­tu­va Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė at­sis­vei­ki­na taip pat per „Lie­tu­vos ži­nias“.

– Prieš 5 metus atvykote į nepažįstamą šalį, kur niūrus oras ir kaip kai kas sako – dar niūresni žmonės. Ar ilgai užtruko, kol apsipratote? Ar Lietuva pasirodė tokia, kaip įsivaizdavote?

– Lietuva man nebuvo nepažįstama šalis. Dar iš vaikystės atsimenu, kaip su tėvais traukiniu važiavau atostogų į Kauną. Buvau maža ir nedaug atsimenu, bet atmintyje įstrigo Velnių muziejus. Dar vis turime gintarinę pypkę su velnio galva.

Dauguma kartvelų žino, kad Lietuva yra puiki ir labai mums draugiška šalis. Ir aš nebuvau išimtimi.

Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje spėjau daug sužinoti apie Lietuvą – glaudžiai bendradarbiavome su jūsų šalimi. Juk kurdami Sakartvelo užsienio politikos viziją ir veiksmų planus, mes ėmėme pavyzdį iš Lietuvos. Iš tų laikų atsimenu lietuvišką žodį „klasifikatorius“ (juokiasi, – aut. past.).

Atvykau liepos mėnesį ir tą dieną lijo. Man iškart paaiškino, kad galima Lietuvos vardo reikšmė kilusi nuo žodžio lietus. Tai manęs neišgąsdino. O jei rimtai, visiškai nuoširdžiai sakau, kad kuo geriau pažinau Lietuvą, tuo labiau mylėjau jūsų šalį. Tai iracionalu ir nepaaiškinama, bet tai yra – abipusis susižavėjimas tarp Lietuvos ir Sakartvelo.

Kaip Sakartvelo ambasadorė, jaučiu ypatingą lietuvių palankumą. Lietuviai – ypatingi žmonės. Iš pirmo žvilgsnio to gali nepamatyti, bet iš tiesų jie yra labai šilti ir atviri. Be to, sakyčiau, kad jie yra kupini idėjų. Labai tuo žaviuosi ir manau, kad tokie žmonės – svarbiausia jėga, vedanti Lietuvą į priekį. Stebėdama tai, kaip lietuviai kuria savo valstybę, manau, kad mano tautiečiai daugeliu atžvilgių turėtų imti pavyzdį iš lietuvių.

Man pasisekė, kad 2013 metais pirmasis mano paskyrimas užsienyje buvo į Vilnių. Lietuvoje be galo palankios sąlygos dirbti, šalis pirmą kartą tapus Sakartvelo ambasadore užsienyje.

Atvykau liepos mėnesį ir tą dieną lijo. Man iškart paaiškino, kad galima Lietuvos vardo reikšmė kilusi nuo žodžio lietus.

– Įprasta ambasadorių užduotis – gerinti santykius tarp valstybių. Lietuvos ir Sakartvelo atveju tai turėtų būti sudėtinga misija?

– Taip ir pagalvojau, kai atvykau į Lietuvą 2013 metais, tačiau pažvelgus į pastaraisiais metais nuveiktus darbus – mums kažkaip pavyko tai padaryti (juokiasi, – aut. past.). Už tai esu dėkinga Lietuvos ir lietuvių atvirumui, draugiškumui ir nuolatiniam pasirengimui dirbti ir padėti. 2013 metais tarp mūsų jau buvo nusistovėję nuostabūs santykiai ir tvirta abipusė parama, bet mums pavyko pasiekti dar daugiau.


Per tą laiką, kai esu ambasadorė, surengti 6 prezidentų ir 6 premjerų vizitai, 4 kartus išaugo prekybos apimtys, turistų iš Lietuvos skaičius išaugo nuo maždaug 4 000 iki daugiau nei 20 000 per metus, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose pradėti kartvelų kalbos kursai, atsirado Tbilisio skveras ir Sakartvelo gatvė.

Ką jau bekalbėti apie Sakartvelo pavadinimo įteisinimą! Nepabijosiu pasakyti, kad tai – precedento diplomatiniuose santykiuose neturintis įvykis, kai viena valstybė, norėdama išreikšti savo draugiškumą ir palankumą kitai, oficialiai pakeičia įprastą jos pavadinimą į autentišką. Tai buvo nuostabi Lietuvos dovana Sakartvelo nepriklausomybės šimtmečio proga. Žinoma, Sakartvelas mielai atsakė tuo pačiu ir galiu patikinti, kad tikrasis Lietuvos pavadinimas sparčiai plinta tarp kartvelų.

Politinis Lietuvos palaikymas Sakartvelui yra neprilygstamas. Visiškai nepagražinu, sakydama, kad šiuo atžvilgiu Lietuva yra svarbiausia strateginė Sakartvelo partnerė. Tai patvirtina daugybė dokumentų, Sakartvelo palaikymo rezoliucijų. Europoje ir visame pasaulyje Lietuvos balsas neleidžia Rusijai paskandinti užmarštyje Sakartvelui padarytų skriaudų ir mano šalies euroatlantinių siekių. Nė viena šalis taip nekelia Sakartvelo teritorinio vientisumo atstatymo klausimo, kaip tai daro Lietuva. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje, o vieną dieną abi mūsų šalys bendraus, kaip NATO ir ES narės. Esame labai jums dėkingi.

Tai iracionalu ir nepaaiškinama, bet tai yra – abipusis susižavėjimas tarp Lietuvos ir Sakartvelo.

– Į Lietuvą atvykote istorinio Sakartvelui momento – Asociacijos su ES sutarties pasirašymo išvakarėse. Puiki pradžia bet kuriam ambasadoriui. Kuo labiausiai didžiuojatės iš darbų, nuveiktų per 5 metus Lietuvoje?

– Žinoma, pirmiausiai tai būtų Asociacijos sutarties pasirašymas – istorinis įvykis, kuris kartvelų atmintyje visada bus siejamas su Vilniumi. Taip pat visada didžiuosiuosi mano šalies autentiško pavadinimo įteisinimu. Tai pareikalavo daug darbo, pastangų, įtikinėjimų ir argumentų dėstymo. Juk tokie sprendimai priklauso ne vien nuo politikų – reikėjo viską derinti ir su kalbos prievaizdais.

Visgi, pavadinimai Gruzija ir Sakartvelas – labai skirtingi ir todėl pati stebiuosi, kaip geranoriškai Lietuva priėmė šį pokytį. Net kalbėdami su manimi angliškai, daugelis lietuvių jau sako ne Georgia, o Sakartvelo. Šis pavadinimas skamba jau daugiau, nei 1000 metų ir man bei mano tautiečiams jis be galo brangus. Todėl ir Lietuvos gestas mums yra ypatingas.


Taip pat didžiuojuosi dar vienais unikaliais mainais – kartvelų ir lietuvių kalbų centrų atidarymą Lietuvos ir Sakartvelo universitetuose.

Esu laiminga, kad pavyko nuveikti daug darbų – pasirašyta dvišalė chartija dėl paramos euroatlantinei integracijai, sukurta tarpvyriausybinė ekonomikos komisija, atidarytas garbės konsulatas, netrukus bus atidarytas jau antras tiesioginis skrydis, 30 Lietuvos savivaldybių užmezgė tiesioginius ryšius su savivaldybėmis Sakartvele.

– Kiekvienas paskyrimas į svečią šalį diplomatui yra nauja patirtis, gyvenimo etapas, kurio metu jis įgyja naujos patirties, išmoksta savitas gyvenimo pamokas. Ko jus išmokė Lietuva?

– Sunkus klausimas, turėčiau pagalvoti... (juokiasi, – aut. past) Lietuva mane išmokė kokią pareigą pilietis gali ir turi jausti savo valstybei ir kokią atsakomybę už valstybę prisiima. Mes – kartvelai – esame labai patriotiški, be galo mylime savo šalį. Sakartvelas išgyveno šitiek šimtmečių būtent dėl beprotiškos kartvelų meilės savo žemei, kalbai, tikėjimui.


Tačiau iš lietuvių išmokau to, kaip žmogus gali kurti savo valstybę, kai jaučiasi už ją atsakingas. Lietuviai savo šalį stato lėtai, mūrydami plytą po plytos. Ir daro tai nuosekliai ir nesustabdomai. Manau, kad tai labai tinkamas būdas, leidžiantis jums sukurti europietišką, sėkmingai funkcionuojančią valstybę.

Lietuva mane išmokė, kaip vertinga būti kantriam. Manau, kad mums (kartvelams, – aut. past.) šito trūksta. Labai darbštūs lietuviai yra tiesiog „strategiškai kantrūs“ ir orientuoti į tikslą. Jumyse derinasi atkaklumas, kantrybė ir begalinė meilė savo šaliai. Toks požiūris visada duos rezultatų.

Nepagalvokite, kad kartvelai to nedaro (juokiasi, – aut. past.), o ir kliūčių, kaip žinote, turime daugiau, bet lietuvių valstybės kūrimo, jos statymo būdas yra įstabus ir vertas iš jo pasimokyti.

Asmeniškai supratau tai, kad gyvenimas yra pilnas siurprizų ir išankstiniai nusistatymai neveikia. Mano nuostabai, Šiaurės šalyje Lietuvoje, gyvena visai ne uždari, o labai šilti ir atviri žmonės. Lietuvių charakteris – puiki kombinacija tarp šiaurės ir pietų, viduje turite šiek tiek to paties, kaip ir kartvelai.

Lietuva mane išmokė kokią pareigą pilietis gali ir turi jausti savo valstybei ir kokią atsakomybę už valstybę prisiima.

– Per 5 metus puikiai pažinote Lietuvą. Kokį patarimą duotumėte po jūsų dirbsiančiam ambasadoriui?

– Mane poste pakeis Lietuvą jau gerai pažįstantis kolega Levanas Gvachlianis. Tiesiog patarčiau jam stengtis, kad santykiai ir ryšiai tarp Lietuvos ir Sakartvelo būtų dar geresni, nei šiandien. Čia – Lietuva – šalis, kurioje visada įmanoma pasiekti dar daugiau, net kai atrodo, kad viskas jau pasiekta.


– Prasitarėte, kad ruošiate atsisveikinimo kalbą. Ar sunku?

– Be galo sunku! Stengiuosi, kad ji būtų kuo paprastesnė (juokiasi, – aut. past.). Kai atvykau į Lietuvą, pirmasis mano interviu buvo „Lietuvos žinioms“. Iki šiol atsimenu jo pavadinimą – „Vilniuje man sako gamardžioba“. Dabar atsisveikinu taip pat per „Lietuvos žinias“.

Visada būsiu dėkinga likimui už progą dirbti ambasadore Lietuvoje. Šis darbas pakeitė mano gyvenimą – atvėrė puikias galimybes ir leido puoselėti santykius tarp mūsų šalių. Lietuvą įsimylėjau taip stipriai, kad visiškai nuoširdžiai sakau: jei nebūčiau gimusi kartvele, norėčiau būti lietuve.

Agresiją patyrusios Gruzijos pamokos Lietuvai

"Lietuvos žinios"

Lie­tu­vo­je lan­ko­si Gru­zi­jos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las ma­jo­ras Vla­di­me­ras Cha­chi­baia. LŽ siū­lo ar­chy­vi­nį in­ter­viu su Gru­zi­jos am­ba­sa­do­re ir gy­ny­bos at­ašė. Mū­sų ša­lis, bai­min­da­ma­si Ru­si­jos ga­li­mos ag­re­si­jos, sku­biai stip­ri­na sa­vo gy­ny­bos pa­jė­gu­mą. Apie tai, ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti iš Gru­zi­jos, ku­ri ag­re­si­ją pa­ty­rė 2008 me­tais, „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su Gru­zi­jos am­ba­sa­do­re Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Sa­luk­va­dze ir gy­ny­bos at­ašė pul­ki­nin­ku Zu­ra­bu To­mau­ri.

Įvykiai Ukrainoje paskatino Lietuvos vadovus rimtai susirūpinti krašto gynybos reikalais. Vis dėlto ukrainiečių kova su agresoriumi, sąlygos, kuriomis jie šiuo metu gina savo nepriklausomybę, vargu ar galėtų būti tinkama patirtis mūsų šaliai. Juk Lietuva ir pagal teritorijos dydį, ir pagal gyventojų skaičių, ir pagal gynybos pajėgumą gerokai skiriasi nuo Ukrainos.

Visai kas kita – Gruzija, kuri dar 2008-ųjų rugpjūtį susidūrė su Rusijos karo mašina. Šio karo patirtis rodo, kad net maža valstybė gali duoti garbingą atkirtį kur kas galingesniam agresoriui. Lietuvoje diskutuojama, ar tokios priemonės kaip šaukimas į kariuomenę ir lengvosios ginkluotės pirkimas gali būti efektyvios užpuolus šalį. Anot plk. Z. Tomauri, šios priemonės padėtų, jei kritiniu atveju jomis būtų tinkamai pasinaudota.

Nuogąstavimai – ne tušti

– Mūsų šalyje baiminamasi, kad po Ukrainos būtent Lietuva gali tapti kitu Rusijos taikiniu. Ar tokie nuogąstavimai pagrįsti?

Z. Tomauri: – Pagrindo nerimauti yra, nes Rusija – nenuspėjama. Vis dėlto manau, kad jei Europa laikysis išvien, Rusija nedrįs žengti žingsnio, kurio pasekmėms ji nepasirengusi. Kita vertus, gana tikėtina sulaukti provokacijų iš Rusijos. Todėl Lietuva turi tam ruoštis, stiprinti savo gynybą ir planuoti veiksmus, kurių imtųsi susiklosčius tokiam scenarijui.

– Kalbame, kad Rusija nenuspėjama, tačiau net ir ji turėtų vadovautis tam tikrais motyvais. Kokie jie galėtų būti?

Z. Tomauri: – Pirmiausia Rusija, matyt, nori turėti ją ir NATO skiriančią buferinę zoną, todėl stengiasi neleisti Ukrainai judėti Vakarų link. Manau, jog tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, truks dar ilgai. Taigi ten jau sukurta buferinė zona. Baltijos valstybės yra NATO narės, tiesiogiai besiribojančios su Rusija, tad Maskva jas vertina kaip grėsmės šaltinį. Anot Rusijos propagandos, būtent NATO yra priešas. Vladimiras Putinas nori parodyti rusams, kad jis yra stiprus lyderis, o šalis – galinga.

– Ambasadore, kaip jūs vertinate šią situaciją? Kokios būtų agresijos pasekmės?

Kh. Salukvadzė: – Kad ir kokia reali šiandien būtų agresijos grėsmė, man sunku patikėti, jog Rusijos Federacija išdrįstų užpulti NATO narę. Tai reikštų konfrontaciją su visu Aljansu ir dauguma Europos Sąjungos šalių. NATO, galingiausia karinė organizacija pasaulyje, neapsiribotų vien protestais ir diplomatinėmis priemonėmis, ji imtųsi konkrečių veiksmų. Tai visiškai pakeistų pasaulį.

Vis dėlto dabar Lietuvoje jaučiamas nerimas ir siekis stiprinti savo gynybą visiškai pateisinami dalykai.

Atlaikyti pirmus smūgius

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad agresijos atveju Lietuvai reikėtų išsilaikyti 72 valandas, kol sulauktume sąjungininkų paramos. Ar tiek laiko tikrai pakaktų?

Z. Tomauri: – Matyt, tokį terminą apskaičiavo patys Lietuvos kariškiai. Manau, jis yra realus. Per šį laiką tektų atlaikyti pirmus smūgius, o tam reikalinga gerai parengta ir koviniams veiksmams pasiruošusi kariuomenė.

Gruzija laikosi panašios pozicijos: turėtume atsilaikyti 3–4 dienas, kol tarptautinė bendruomenė konsoliduotųsi ir priverstų agresorių sustoti. Iš esmės 2008 metais taip ir įvyko. Po trijų dienų kovų sulaukėme tarptautinės bendruomenės reakcijos, kuri privertė Rusiją sustoti.

Tuo metu nespėjome tinkamai sureaguoti, nes nesitikėjome tokio masto agresijos. Jėgų persvara buvo stulbinama, nebuvome tam visiškai pasiruošę.

Kh. Salukvadzė: – Vis dėlto Gruzijos kariuomenė tuo metu davė priešui garbingą atkirtį.

Z. Tomauri: – Pirmą karo dieną mūsų aviacija sutriuškino gausius priešininko dalinius. Pavyzdžiui, buvo beveik visiškai sunaikintas vienas Rusijos tankų batalionas. Rusija prarado daug karinės technikos. Tuomet patyrėme nuostolių, galima sakyti, tik nuo Rusijos aviacijos smūgių, dėl jų praradome labai daug žmonių.

Kai pirmą dieną vyko tiesioginiai Rusijos pajėgų kontaktai su jas pirmiausia pasitikusiais mūsų specialiosios paskirties daliniais, Rusija patyrė didžiulių nuostolių. Deja, bendras jėgų santykis buvo pernelyg didelis.

– Taigi daugiausia problemų sukėlė Rusijos karo aviacija?

Z. Tomauri: – Taip. Antskrydžiai padarė didelį poveikį žmonėms, kėlė paniką.

Kh. Salukvadzė: – Puikiai prisimenu rugpjūčio 8-ąją. Tuo metu buvau prie Juodosios jūros. Staiga danguje pamatėme tuos juodus „paukštelius“, žarstančius bombas...

Z. Tomauri: – Bombarduojant Gruziją buvo naudojama net strateginė aviacija. Iš pačios Maskvos iki mūsų atskrido strateginis bombonešis. Beje, mes jį numušėme.

Šauktiniai – būsimas rezervas

– Siekdama sustiprinti savo kariuomenę Lietuva vėl pasitelks šauktinius. Ar tokia priemonė efektyvi?

Z. Tomauri: – Manau, jog taip. Paaiškinsiu kodėl. Prasidėjus karo veiksmams priešininkus pasitinka kariai profesionalai. Kad jie galėtų tinkamai atlikti savo pareigą, būtinas užnugaris, aprūpinantis amunicija, maistu, degalais ir pan. Kad šis mechanizmas veiktų, reikia nemažai žmonių. Būtų labai neefektyvu naudoti tam profesionalus, kurie yra išmokyti kautis. Tai – rezervo darbas. Šauktiniai galėtų puikiai jį atlikti.

Rezervas būtinas, bet jis turi būti atitinkamai parengtas. 2008 metais sutelkėme daugiau kaip 30 tūkst. rezervo karių, tačiau jie turėjo menką parengimą (viso labo 18 dienų kursas), buvo nepasiruošę bendradarbiauti su vietos gyventojais. Kariuomenės vadovybė prastai organizavo jų veiksmų koordinavimą.

Tačiau šauktinių atsargos pajėgos gali duoti daug naudos. Žmogus ateina tarnauti į kariuomenę, yra mokomas 9 mėnesius, paskui, tarkime, kartą per metus dar pašaukiamas tobulinti įgūdžius, o po kelerių metų jau turite neblogai parengtą karį.

Be to, šauktiniai gali atlikti savo vaidmenį ir krašto okupacijos atveju, tai yra kovoti partizaninį karą. Tam ruošiamės mes, tą patį, manau, ketinama daryti ir Lietuvoje.

Geras pasirinkimas

– Dar viena Lietuvos gynybos stiprinimo kryptis – pirkti ginkluotės. Planuojama įsigyti šarvuočių, prieštankinių ginklų ir lengvųjų raketinių sistemų. Ar būtent to, jūsų manymu, mums reikia?

Z. Tomauri: – Naudojantis lengvosiomis sistemomis galima numušti ne tik sraigtasparnį, bet ir žemai skrendantį lėktuvą. Mes tai darėme 2008 metais naudodami GROM sistemas. Jas pasitelkė motorizuoti pėstininkų daliniai. Taip pat turėjome priešlėktuvinių sistemų „Buk“. Jūsų situacija palankesnė – Lietuvos oro erdvę saugo NATO aviacija.

Prieštankiniai ginklai – geras pasirinkimas. 2008 metais mūsų kariams jų labai trūko. Po karo daugiau dėmesio skyrėme prieštankinei gynybai mūsų daliniuose stiprinti.

Kad Lietuva planuoja įsigyti ginkluotės – tinkamas sprendimas. Tie ginklai nėra galingi, bet nėra ir tokie brangūs kaip sunkioji ginkluotė. Gal jums iš tiesų nebūtina turėti brangiai kainuojančių tankų, tačiau prieštankinė ginkluotė ir šarvuočiai – tikrai reikalingi.

– Ko Lietuvai, turint galvoje „Rugpjūčio karo“ patirtį, reikėtų pasimokyti iš Gruzijos?

Z. Tomauri: – Apie tai kalbamės ir su jūsų kariškiais, keičiamės patirtimi. Kaip jau minėjau, bene svarbiausias dalykas – kariuomenės organizuotumas, koordinacija ir komunikacijos. 2008 metais mūsų naudojamos ryšio priemonės buvo ne itin geros, o dėl jų trūkumo strigo dalinių koordinavimas. Taip pat stigo prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų, prastai buvo parengti atsargos kariai.

Ypač pažymėčiau rezervo kokybę. Anuomet Gruzijos vyriausybė visiškai netinkamai žiūrėjo į šį kausimą, tad prasidėjus karui atsargos kariai buvo mažai efektyvūs. Jie daugiau rengti tokioms misijoms kaip stichinių nelaimių pasekmių šalinimas, o ne karo veiksmai. Buvo išleista daug pinigų, o rezultatas lūkesčių nepateisino.

Daug kam atsivėrė akys

– Ambasadore, kaip, žvelgiant iš politinės perspektyvos, galima būtų sumažinti dabartinę įtampą visuose konfliktų regionuose, įskaitant Ukrainą ir Kaukazą?

Kh. Salukvadzė: – Rusijos vadovybės veiksmai labai apsunkina bet kokias prognozes šiuo klausimu. Pavyzdžiui, tą pačią dieną, kai turėjo vykti Ženevos diskusijos dėl Pietų Osetijos, Rusija pasirašė naujus susitarimus su marionetiniu Cchinvalio režimu. Anksčiau panašiai elgtasi Abchazijos atžvilgiu. Tokie dalykai tikrai nepadeda mažinti įtampos. Vienašalių Gruzijos veiksmų siekiant sureguliavimo čia tikrai nepakanka.

Po Krymo aneksijos ir įsiveržimo į Rytų Ukrainą įtampa didėja. Situacija labai sudėtinga, tačiau vis dar tvirtai tikiu diplomatijos galia ir konsoliduotų tarptautinės bendruomenės pastangų veiksmingumu.

– Rusijos kariuomenė daugiau kaip 20 metų užtikrina „užšaldytų“ konfliktų tęstinumą Gruzijoje ir Moldovoje. Dabar dar – Krymas ir Rytų Ukraina. Sunku patikėti, kad sulauksime dienos, kai Rusija grąžins visas šiuo metu okupuotas teritorijas.

Kh. Salukvadzė: – Negalėčiau vadinti savęs gruzine, jei netikėčiau, kad atgausime atplėštas teritorijas. Tikiu, jog to galima pasiekti bendromis tarptautinės bendruomenės pastangomis ir galbūt tuo atveju, jei pačios Rusijos vadovybėje įvyktų tam tikrų pokyčių. Juk rusai taip pat nenori, kad jų valstybė nuolat kariautų. Jie, kaip ir visi žmonės, iš esmės yra geri. Gal tai skamba banaliai, bet aš tuo tikiu. Anksčiau ar vėliau Rusijos vadovybė turėtų pajusti žmonių spaudimą.

Ne mažiau svarbus ir tarptautinės bendruomenės ryžtas priversti Rusiją nutraukti agresyvią politiką. 2008 metų karo nepakako, kad atsirastų bendras problemos suvokimas, tačiau agresija prieš Ukrainą, regis, daug kam galiausiai atvėrė akis.

Gruzinai noriai naudojasi beviziu režimu, bet iš tėvynės neišsilaksto

2017-08-15 "Lietuvos žinios"

Prieš dau­giau nei ke­tu­ris mė­ne­sius Gru­zi­jos pi­lie­čiams at­si­vė­rė Šen­ge­no erd­vė. Per šį lai­ką de­šim­tys tūks­tan­čių gru­zi­nų jau pa­si­nau­do­jo tei­se lais­vai ke­liau­ti po Eu­ro­pą. Kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kai ku­rie į Gru­zi­ją taip ir ne­grį­žo, pa­žeis­da­mi be­vi­zio re­ži­mo tai­syk­les, ta­čiau to­kių bū­ta pa­ly­gin­ti ne­daug.

Pa­sak Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rės Lie­tu­vo­je Kha­tu­nos Sa­luk­va­dzės, tai ro­do, kad gru­zi­nai ne­tu­ri no­ro iš­si­va­ži­nė­ti iš tė­vy­nės.

– Kaip ver­ti­na­te pir­muo­sius be­vi­zio re­ži­mo mė­ne­sius? Ar Gru­zi­jai ir gru­zi­nams jie bu­vo nau­din­gi?

– Džiu­gi­na tai, kad šis me­cha­niz­mas pui­kiai vei­kia. ES ir Gru­zi­ja ti­krai ne­pra­šo­vė su­da­ry­da­mos šį su­si­ta­ri­mą. Dau­gy­bė ma­no tau­tie­čių pa­si­nau­do­jo šia nau­ja ga­li­my­be jau pir­mą die­ną, o per pir­mus tris mė­ne­sius į Šen­ge­no ša­lis vy­ko apie 55 tūks­tan­čiai Gru­zi­jos pi­lie­čių – dvi­gu­bai dau­giau, nei per tą pa­tį lai­ko­tar­pį per­nai. Džiaug­da­ma­si ga­liu pa­žy­mė­ti, kad dau­gu­ma jų la­bai tvar­kin­gai lai­kė­si be­vi­zio re­ži­mo tai­syk­lių, nes bū­tent dėl to la­biau­siai ne­ri­ma­vo ES prieš pa­si­ra­šant šį su­si­ta­ri­mą.

– Kai ku­rios ES ša­lys, prieš pa­tvir­ti­nant be­vi­zį re­ži­mą gru­zi­nams, skun­dė­si, ne­va dėl lais­vo ju­dė­ji­mo re­ži­mo jos su­lauks prob­le­mų dėl gru­zi­nų or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo. Ar vė­liau gir­dė­jo­te dau­giau pre­ten­zi­jų iš šių ša­lių?

– Šių pre­ten­zi­jų pro au­sis ne­pra­lei­do­me – sky­rė­me pa­pil­do­mus po­li­ci­jos at­ašė ES vals­ty­bė­se, ar­ti­mai dir­ba­me su tarp­tau­ti­nė­mis tei­sė­sau­gos struk­tū­ro­mis – tu­ri­me nuo­la­ti­nę at­sto­vy­bę Eu­ro­po­le. Dau­giau nu­sis­kun­di­mų dėl me­na­mo „gru­zi­nų ma­fi­jos“ antp­lū­džio ne­su­lau­kė­me.

– Pa­sak sta­tis­ti­kos, pir­mai­siais mė­ne­siais dėl ne­tvar­kin­gų do­ku­men­tų į Šen­ge­no vals­ty­bes ne­ga­lė­jo įva­žiuo­ti vos dau­giau nei 150 gru­zi­nų. At­leis­ki­te už ties­mu­kiš­ku­mą, bet mū­sų įsi­vaiz­duo­ja­mas pie­tie­tiš­kas gru­zi­nų cha­rak­te­ris ver­tė ma­ny­ti, kad daug dau­giau žmo­nių ne­kreips de­ra­mo dė­me­sio į vi­sas rei­ka­la­vi­mų de­ta­les.

– Prieš įsi­ga­lio­jant be­vi­ziam re­ži­mui Gru­zi­jo­je bu­vo su­reng­tos dvi in­for­ma­ci­nės kam­pa­ni­jos, skir­tos iš­aiš­kin­ti gy­ven­to­jams šio me­cha­niz­mo vei­ki­mą ir jo tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mo pa­sek­mes. Kaip ma­ty­ti, kam­pa­ni­jos ti­krai bu­vo nau­din­gos ir sėk­min­gos.

Gal ir kei­čia­si „pie­tie­tiš­kas“ gru­zi­nų po­žiū­ris? (juo­kia­si, – aut. past.) Kai ke­lio­nėms vis dar rei­kė­jo vi­zų, dau­giau gru­zi­nų vyk­da­vo į ES ša­lis su ne­tvar­kin­gais do­ku­men­tais. Į be­vi­zio re­ži­mo rei­ka­la­vi­mus žmo­nės pa­žvel­gė la­bai rim­tai.

Bet ku­riuo at­ve­ju, to­kių pa­vyz­džių iš tie­sų bu­vo la­bai ma­žai. Čia, Lie­tu­vo­je, tu­rė­jo­me vos po­rą at­ve­jų, kai Gru­zi­jos pi­lie­čiams ne­bu­vo leis­ta pa­tek­ti į ša­lį.

– Iš 55 tūks­tan­čių be­vi­ziu re­ži­mu pa­si­nau­do­ju­sių gru­zi­nų, apie 3 tūks­tan­čius ne­grį­žo į tė­vy­nę. Jū­sų nuo­mo­ne, tai daug, ar ma­žai?

– Kaip ma­to­te, tai – ne­di­de­lis pro­cen­tas. Be to, tu­riu pa­žy­mė­ti, kad ne­ma­ža šių žmo­nių da­lis iš Šen­ge­no vals­ty­bių ga­lė­jo ke­liau­ti į ki­tas ša­lis, kur Gru­zi­jos pi­lie­čiams taip pat ne­rei­kia vi­zų ir tai ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad šie žmo­nės ne­be­no­ri su­grįž­ti į Gru­zi­ją.

Taip pat ga­liu pa­žy­mė­ti, kad gru­zi­nai ne­puo­lė ma­siš­kai pra­šy­tis prie­globs­čio ES ša­ly­se – ne­pa­ten­ka­me net į ak­ty­viau­sių prie­globs­čio pra­šy­to­jų dvi­de­šim­tu­ką. Be­vi­zis re­ži­mas šios ten­den­ci­jos nei kiek ne­pa­kei­tė.

Ga­liau­siai, tai ro­do, kad Gru­zi­ja kei­čia­si ir da­ro­si vis pa­trauk­les­nė pa­tiems gru­zi­nams, ku­rie ne­no­ri iš­va­žiuo­ti gy­ven­ti sve­tur.

Be­je, vis dau­giau ki­tų ša­lių pi­lie­čių no­ri ap­si­gy­ven­ti Gru­zi­jo­je. Ži­no­ma, su­lau­kia­me ir dau­giau tu­ris­tų. Pir­mo­jo šių me­tų ket­vir­čio duo­me­ni­mis, Gru­zi­jo­je ap­si­lan­kė 25 pro­cen­tais dau­giau lie­tu­vių, nei per­nai. Pa­ste­bi­me, kad kai ku­rie žmo­nės Gru­zi­jo­je ap­si­lan­ko net ke­lis kar­tus per me­tus.

– Ko­kį po­vei­kį vi­suo­me­nei lais­vas ju­dė­ji­mas da­ro pla­čią­ja pra­sme?

– ES tvir­tai užė­mė pir­mą vie­tą, kaip gru­zi­nų ke­lio­nių tiks­las. Tai taip pat ir svar­biau­sias mū­sų pre­ky­bos par­tne­ris: nuo Lais­vos pre­ky­bos su­si­ta­ri­mo pa­si­ra­šy­mo Gru­zi­jos eks­por­tas iš­au­go 44 pro­cen­tais.

Lais­vas žmo­nių ju­dė­ji­mas yra svar­bus įvai­riau­sio­mis pra­smė­mis, įskai­tant net ir po­li­ti­nes. Už­si­mez­ga ir stip­rė­ja as­me­ni­niai ry­šiai tarp žmo­nių, mū­sų jau­ni­mas vis ge­riau pa­žįs­ta Eu­ro­pą, leng­viau mez­ga­mi vers­lo kon­tak­tai, pri­va­lu­mų la­bai daug.

– Iš jū­sų žo­džių su­pran­tu, kad be­vi­zio re­ži­mo įve­di­mą ga­li­ma pa­va­din­ti dar vie­nu is­to­ri­niu pa­sie­ki­mu Gru­zi­jos eu­roin­teg­ra­ci­jos pro­ce­se. Koks tuo­met ki­tas tiks­las?

– Svar­biau­sia, ką mums duo­da kiek­vie­nas toks pa­sie­ki­mas – mū­sų ša­lis kei­čia­si ge­ra­ja pra­sme. Įvyk­dė­me daug re­for­mų ir ne­nus­to­si­me jų vyk­dy­ti at­ei­ty­je. To­les­ni mū­sų tiks­lai – glau­des­nės po­li­ti­nės są­sa­jos su ES ir ga­liau­siai – pil­na­ver­tė na­rys­tė. Šį ru­de­nį Briu­se­ly­je vyks Ry­tų par­tne­rys­tės su­si­ti­ki­mas ir la­bai ti­ki­mės, kad Gru­zi­jos pa­žan­ga bus de­ra­mai įver­tin­ta. Drįs­čiau teig­ti, kad šiuo at­žvil­giu Gru­zi­ja yra ak­ty­viau­sia tarp Ry­tų par­tne­rys­tės ša­lių.

Vis­gi, ES taip pat bu­vo aki­vaiz­džiai nau­din­gas su­ar­tė­ji­mas su Gru­zi­ja, to­dėl mū­sų pa­žan­gą įver­tin­ti bū­tų tie­siog na­tū­ra­lu. Ta­čiau net ir ne­iš­gir­dę kon­kre­tes­nių pla­nų dėl mū­sų na­rys­tės, ti­krai ne­nu­trauk­si­me po­ky­čių pro­ce­so.

Gruzinai pamėgo lietuvišką duoną

2016-03-30 "Lietuvos žinios"

„Gru­zi­jo­je ga­na pa­pli­tęs lie­tu­viš­kas alus. Mū­sų pre­ky­bos cen­truo­se daž­nai ra­si­te „Švy­tu­rio“. Tbi­li­sy­je yra net ke­le­tas lie­tu­viš­kų ke­pyk­lų, ku­rios la­bai po­pu­lia­rios. Gru­zi­nai pa­tys ke­pa uni­ka­lios re­cep­tū­ros duo­ną, ta­čiau la­bai mėgs­ta ir lie­tu­viš­ką. 

Ga­li­ma tvir­tai teig­ti, kad lie­tu­viš­ka pre­kė Gru­zi­jo­je yra at­pa­žįs­ta­ma“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Sa­luk­va­dze.
Lie­tu­va ir Gru­zi­ja yra ma­žos vals­ty­bės, ne­ga­lin­čios pa­si­gir­ti di­de­le eko­no­mi­kos apim­ti­mi. Ta­čiau dvi­ša­liai eko­no­mi­niai san­ty­kiai au­ga be­veik kiek­vie­nais me­tais. To­kia tei­gia­ma dvi­ša­lių san­ty­kių di­na­mi­ka ga­li pa­si­gir­ti to­li gra­žu ne vi­sos vals­ty­bės.

Eko­no­mi­niai ry­šiai tarp Gru­zi­jos ir Lie­tu­vos pa­si­žy­mi la­bai tvir­ta au­gi­mo ten­den­ci­ja, ją šiek tiek su­trik­dė tik pa­sau­li­nė fi­nan­sų kri­zė. Au­ga pre­kių apy­var­ta ir tu­ris­tų srau­tas. Nors šiuo me­tu ap­si­kei­ti­mas in­ves­ti­ci­jo­mis ne­žy­mus, abie­jų ša­lių vers­li­nin­kai do­mi­si kon­tak­tų už­mez­gi­mu, pra­de­da bend­rus pro­jek­tus ir ro­do vis di­des­nį su­si­do­mė­ji­mą abie­jų ša­lių rin­ko­mis. Apie tai „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su Gru­zi­jos am­ba­sa­do­re Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Salukvadze.

At­pa­žįs­ta lie­tu­viš­ką prekę

– Ko­kia vie­ta ten­ka Lie­tu­vai Gru­zi­jos pre­ky­bos sis­te­mo­je?

– Pir­miau­sia no­rė­čiau pa­žy­mė­ti, kad Gru­zi­ja yra pa­grin­di­nė Lie­tu­vos pre­ky­bos par­tne­rė Pie­tų Kau­ka­ze, ji pra­len­kia net to­kį stip­rų žai­dė­ją kaip Azer­bai­dža­nas, su ku­riuo Lie­tu­va taip pat pre­kiau­ja. Ati­tin­ka­mai mums Lie­tu­va yra svar­biau­sia par­tne­rė Bal­ti­jos ša­lių re­gio­ne.

Eko­no­mi­nai san­ty­kiai tarp mū­sų ša­lių plė­to­jo­si jau se­niai. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad po 2008 me­tų „įs­tri­go­me“ dėl pa­sau­li­nės eko­no­mi­kos kri­zės, ta­čiau vė­liau, maž­daug apie 2013 me­tus, par­tne­rys­tės plė­tra vėl įga­vo pa­grei­tį.

2014 me­tais bu­vo la­bai ge­ri mū­sų ša­lims. Tu­ris­tų skai­čius pa­dvi­gu­bė­jo, o pre­kių apy­var­ta iš­au­go 30 proc., iki 76,37 mln. JAV do­le­rių. 2015 me­tais au­gi­mas bu­vo ge­ro­kai lė­tes­nis, bet vis­gi pre­kių apy­var­ta taip pat di­dė­jo 3 proc., iki 78,52 mln. JAV do­le­rių.

– Ko­kios pre­kės do­mi­nuo­ja pre­ky­bo­je tarp mū­sų ša­lių?

– Eks­por­tas bei im­por­tas tarp Gru­zi­jos ir Lie­tu­vos yra di­na­miš­kas ir ga­na įvai­rus. Gru­zi­ja į Lie­tu­vą dau­giau­sia eks­por­tuo­ja mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, įvai­rų vy­ną, rie­šu­tus ir džio­vin­tus vai­sius, me­ta­lo lau­žą bei me­di­ci­nos įran­gą. Iš Lie­tu­vos įsi­ve­ža­me elek­tro­ni­nius prie­tai­sus bei jų kom­po­nen­tus, biu­ro įran­gą, pie­no pro­duk­tus ir vais­tus.

Pre­ky­bos plė­trai pa­dė­jo Gru­zi­jos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos lais­vo­sios pre­ky­bos su­si­ta­ri­mas. Pir­miau­sia jis su­tei­kė po­li­ti­nių pra­na­šu­mų, to­kių kaip di­des­nis pa­si­ti­kė­ji­mas Gru­zi­ja. Ta­čiau aiš­kiai ma­to­ma ir eko­no­mi­nė nau­da, ji at­ei­ty­je bus dar di­des­nė, nes to­kių su­si­ta­ri­mų efek­tas iš tie­sų pa­jun­ta­mas per il­gą lai­ką. Vien per pir­muo­sius šių me­tų mė­ne­sius Gru­zi­jos vy­no eks­por­tas aps­kri­tai iš­au­go apie 160 proc. ir dau­giau nei 20 proc. į Lie­tu­vą.

Vis dėl­to pre­kių apy­var­to­je do­mi­nuo­ja Lie­tu­vos eks­por­tas į Gru­zi­ją. Jo ver­tė 2015 me­tais su­da­rė 41,25 mln. JAV do­le­rių. Gru­zi­ja tais pa­čiais me­tais į Lie­tu­vą eks­por­ta­vo pre­kių už 33,31 mln. JAV do­le­rių. Ma­nau, kad tai sa­vai­me su­pran­ta­ma, nes Lie­tu­va yra eko­no­miš­kai la­biau iš­si­vys­čiu­si ša­lis, tu­rin­ti la­biau di­ver­si­fi­kuo­tą pra­mo­nę.

– Lie­tu­viai di­džiuo­ja­si sa­vo mais­to pro­duk­tais. Ar gru­zi­nams jie ži­no­mi?

– Gru­zi­jo­je jau ga­na pa­pli­tęs lie­tu­viš­kas alus. Mū­sų pre­ky­bos cen­truo­se daž­nai ra­si­te „Švy­tu­rio“ alaus. Tbi­li­sy­je yra net ke­le­tas lie­tu­viš­kų ke­pyk­lų, jos la­bai po­pu­lia­rios. Gru­zi­nai pa­tys ke­pa uni­ka­lios re­cep­tū­ros duo­ną, ta­čiau la­bai mėgs­ta ir lie­tu­viš­ką. Ga­li­ma tvir­tai teig­ti, kad lie­tu­viš­ka pre­kė Gru­zi­jo­je yra at­pa­žįs­ta­ma.

Ki­ta ver­tus, gru­zi­niš­kos pre­kės ge­rai ži­no­mos ir Lie­tu­vo­je. Lie­tu­viai yra vie­na iš ne­dau­ge­lio tau­tų, ku­rioms žo­dis „cha­čia­pu­ris“ (gru­zi­niš­ka duo­na, ke­pa­ma su įvai­riais pa­gar­dais – aut.) yra ge­rai ži­no­mas ir ne­skam­ba per­ne­lyg eg­zo­tiš­kai.

Pra­dė­ti vers­lą per dvi valandas

– Mi­nė­jo­te di­dė­jan­tį vy­no eks­por­tą. Ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad Lie­tu­vo­je gru­zi­niš­kas vy­nas pa­ly­gin­ti bran­gus. Vis dėl­to jū­sų ga­min­to­jams pa­vyks­ta di­din­ti sa­vo rin­kos da­lį.

– Lie­tu­vos vy­no rin­ko­je kon­ku­ren­ci­ja su­dė­tin­ga, nes čia gau­su pa­čių įvai­riau­sių vy­no ga­min­to­jų pro­duk­ci­jos. Į Lie­tu­vą dau­giau­sia eks­por­tuo­ja­me ne pa­tį ge­riau­sią ir bran­giau­sią vy­ną. Sie­kia­me pa­tai­sy­ti šią si­tua­ci­ją ir įsit­vir­tin­ti ge­riau­sių vy­no rū­šių rin­ko­je. Nors Lie­tu­vos par­duo­tu­vių len­ty­no­se ga­li­ma ras­ti vy­no iš vi­so pa­sau­lio, gru­zi­niš­kas vy­nas čia ge­rai ži­no­mas ir tu­ri sa­vo pir­kė­ją.

– Te­ko gir­dė­ti, kad Gru­zi­jo­je la­bai leng­va įsteig­ti įmo­nę ir pra­dė­ti vers­lą.

– Pa­sau­lio ban­ko ver­ti­ni­mu, Lie­tu­va ir Gru­zi­ja uži­ma gre­ti­mas po­zi­ci­jas tarp ša­lių, ku­rio­se leng­viau­sia už­siim­ti vers­lu, ati­tin­ka­mai 5-a ir 4-a vie­ta tarp 89 vals­ty­bių.

Įsteig­ti įmo­nę Gru­zi­jo­je iš tie­sų yra la­bai leng­va. Tai už­trun­ka dau­giau­sia po­rą va­lan­dų. Prieš ku­rį lai­ką bu­vo at­lik­tas eks­pe­ri­men­tas: to­kias pa­čias įmo­nes ban­dy­ta įsteig­ti Gru­zi­jo­je ir dar vie­no­je mums ne­to­li­mo­je ša­ly­je (ne­no­riu mi­nė­ti, ku­rio­je kon­kre­čiai). Re­zul­ta­tai bu­vo pri­tren­kian­tys: pro­ce­sas Gru­zi­jo­je už­tru­ko dvi va­lan­das, o ki­to­je ša­ly­je – aš­tuo­nis mė­ne­sius.

– Ar lie­tu­viai in­ves­tuo­ja Gru­zi­jo­je?

– In­ves­ti­ci­jų ne­daug. Lie­tu­vos eko­no­mi­ka pa­ti ieš­ko už­sie­nio in­ves­tuo­to­jų. Mū­sų eko­no­mi­niuo­se san­ty­kiuo­se do­mi­nuo­ja pre­ky­bos ir pa­slau­gų sri­tys. Daž­niau­siai lie­tu­viai in­ves­tuo­ja į ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ką, ku­ri Gru­zi­jo­je pa­sta­rai­siais me­tais ak­ty­viai plė­to­ja­ma. Taip pat lie­tu­viai in­ves­tuo­ja į pre­ky­bos tink­lus ir že­mės ūkį.

– Ar gru­zi­nai im­asi vers­lo Lie­tu­vo­je?

– Su­si­do­mė­ji­mas yra. Vi­sai ne­se­niai bend­ra­vau su Lie­tu­vo­je stu­di­juo­jan­čiais gru­zi­nais, ku­rie nu­spren­dė pra­dė­ti čia vers­lą – im­por­tuo­ti gru­zi­niš­kus prie­sko­nius. Dau­giau­sia gru­zi­nai dom­si im­por­to vers­lu ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pro­jek­tais.

– Kiek ak­ty­vūs vers­lo fo­ru­mai?

– Tu­ri­me tam ti­krą abie­jų ša­lių vers­li­nin­kų bend­ra­vi­mo prog­ra­mą. Apie 20 Lie­tu­vos vers­li­nin­kų ne­se­niai vy­ko į Gru­zi­ją. Gir­dė­jau tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų, jie už­mez­gė vers­lo kon­tak­tų, bu­vo su­da­ry­ta ke­le­tas san­do­rių. Šie­met pla­nuo­ja­me at­vež­ti į Lie­tu­vą Gru­zi­jos vers­li­nin­kų de­le­ga­ci­ją. Be to, ke­ti­na­me įsteig­ti dvi­ša­lį mo­te­rų vers­li­nin­kių fo­ru­mą.

Lie­tu­vos vers­li­nin­kai daž­nai krei­pia­si in­for­ma­ci­jos į am­ba­sa­dą. Vi­sa­da mie­lai su­tei­kia­me juos do­mi­nan­čią in­for­ma­ci­ją ir ska­ti­na­me į mus kreip­tis vi­sus, kas do­mi­si vers­lo pers­pek­ty­vo­mis Gru­zi­jo­je.

Lie­tu­viai mėgs­ta Gru­zi­ją, gru­zi­nams Lie­tu­vą dar rei­kia pažinti

– Gru­zi­ja – po­pu­lia­ri ša­lis tarp Lie­tu­vos tu­ris­tų. Jų skai­čius au­ga?

– Lie­tu­vių tu­ris­tų skai­čius nuo 2006 me­tų au­go be­veik kas­met (iš­sky­rus 2009-uo­sius). 2006 me­tais Gru­zi­jo­je ap­si­lan­kė vos per tūks­tan­tį lie­tu­vių, o per­nai jų bu­vo dau­giau nei 12 tūks­tan­čių. Jų skai­čius ėmė itin spar­čiai aug­ti pra­dė­jus tie­sio­gi­nius skry­džius iš Vil­niaus į Ku­tai­sį (į šiuos skry­džius vi­sa­da bū­na iš­pirk­ti bi­lie­tai), to­dėl pla­nuo­ja­me pra­dė­ti tie­sio­gi­nius skry­džius ir į Tbi­li­sį.

Ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad lie­tu­viai, daž­niau­siai vyks­tan­tys į Gru­zi­jos kal­nus, iš­sis­ki­ria iš ki­tų ša­lių tu­ris­tų tuo, kad nė­ra lin­kę pirk­ti ke­lio­nių agen­tū­rų siū­lo­mų „pa­ke­tų“, ke­liau­ja pa­tys. O ir at­vy­kę į Gru­zi­ją ne­si­krei­pia į tu­riz­mo kom­pa­ni­jas, bet pa­tys kuo pui­kiau­siai su­si­ta­ria su gru­zi­nais, kad ap­ro­dy­tų jiems no­ri­mas vie­tas ir dar va­ka­re kar­tu prie sta­lo su­sė­da.

Gru­zi­nų tu­ris­tų į Lie­tu­vą at­vyks­ta ma­žiau, ta­čiau jų skai­čius taip pat au­ga. Gru­zi­jo­je rei­kė­tų la­biau rek­la­muo­ti Lie­tu­vos ku­ror­tus ir jū­sų gam­tos gro­žį. Gru­zi­nai ža­vi­si Lie­tu­vos ly­gu­mų miš­kais, eže­rais ir upė­mis.

– Lie­tu­viai mėgs­ta gru­zi­niš­ką vir­tu­vę, ta­čiau pas mus la­bai ma­žai ti­krų gru­zi­niš­kų res­to­ra­nų. Ko­dėl gru­zi­nai ne­si­do­mi šia rin­ka Lie­tu­vo­je?

– Ma­nau, kad Gru­zi­jos vers­li­nin­kams res­to­ra­nų vers­las Lie­tu­vo­je bū­tų ti­krai pa­lan­ki rin­ka. Su­nku pa­sa­ky­ti, ko­dėl šiuo me­tu yra toks ma­žas su­si­do­mė­ji­mas. Ga­li bū­ti, kad dėl to kal­tas in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas, gru­zi­nų vers­li­nin­kams rei­kia dau­giau in­for­ma­ci­jos apie tai, ko­kios yra są­ly­gos pra­dė­ti to­kį vers­lą Lie­tu­vo­je.

Kh. Salukvadzė: „Laukia sunkus išbandymas“

2015-11-21 "Lietuvos žinios"

„Is­la­mo vals­ty­bė“ pa­skel­bė Gru­zi­ją vie­nu sa­vo tai­ki­nių, o tai ver­čia ne­ri­mau­ti ša­lies vi­suo­me­nę. Ta­čiau Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė pa­žy­mi, kad di­des­nis pa­vo­jus kil­tų, jei Ru­si­jai pa­vyk­tų įti­kin­ti Va­ka­rus, jog jos da­ly­va­vi­mas ka­re prieš „ka­li­fa­tą“ ver­tas to, kad bū­tų pa­mirš­ti Mask­vos nu­si­kal­ti­mai Gru­zi­jo­je ir Ukrai­no­je.

„To­dėl ra­gi­na­me vi­są pa­sau­lį ge­rai pa­svars­ty­ti, ko­kios bū­tų pa­sek­mės, jei Ru­si­ja bū­tų pri­im­ta į vals­ty­bių, šiuo me­tu ko­vo­jan­čių su „Is­la­mo vals­ty­be“, gre­tas“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ kal­bė­jo Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė.

– Gru­zi­ja yra pa­ly­gin­ti ne­to­li nuo „Is­la­mo vals­ty­bės“ kon­tro­liuo­ja­mos te­ri­to­ri­jos ir ka­ro veiks­mų zo­nos. Kaip ver­ti­na­te dži­ha­dis­tų ke­lia­mą grės­mę Jū­sų ša­liai?

– „Is­la­mo vals­ty­bė“ pa­skel­bė Gru­zi­ją vie­nu sa­vo tai­ki­nių, Gru­zi­ja taip įtrauk­ta į „bū­si­mo­jo ka­li­fa­to“ že­mė­la­pį kaip vie­na pro­vin­ci­jų. In­ter­ne­te bu­vo pa­skelb­tas vaiz­do įra­šas, ku­ria­me gru­zi­niš­kai kal­ban­tis dži­ha­dis­tas (grei­čiau­siai vie­nas iš tų ke­lių, ki­lu­sių iš Pa­nki­sio ra­jo­no Šiau­rės Gru­zi­jo­je) gra­si­no, kad gru­zi­nai ne­tru­kus tu­rės klū­pė­da­mi ant ke­lių mels­ti pa­si­gai­lė­ji­mo. To­kio įra­šo au­ten­tiš­ku­mo be­veik ne­įma­no­ma pa­tvir­tin­ti, bet Gru­zi­jos vy­riau­sy­bė la­bai rim­tai ste­bi sau­gu­mo pa­dė­tį ša­ly­je.

Be­veik nuo pat ka­ro Si­ri­jo­je pra­džios į Gru­zi­ją at­vyks­ta pa­bė­gė­lių. Pri­ima­me juos, nes Gru­zi­ja – to­le­ran­tiš­ka ša­lis, at­vi­ra tra­ge­di­jos iš­tik­tiems žmo­nėms. Tai­gi ti­krai jun­ta­me, kad esa­me geog­ra­fiš­kai ne­to­li ka­ro veiks­mų zo­nos. Tai ke­lia tam ti­krą su­si­rū­pi­ni­mą vi­suo­me­nė­je, ir vy­riau­sy­bė ati­tin­ka­mai rea­guo­ja į si­tua­ci­ją.

– Ko­kį at­gar­sį Gru­zi­jos vi­suo­me­nė­je su­kė­lė iš­puo­liai Par­yžiu­je?

– Gru­zi­nai la­bai iš­gy­ve­no dėl Par­yžiaus tra­ge­di­jos, nes tu­ri­me tra­di­ci­nių sai­tų su pra­ncū­zais. Pra­ncū­zi­jo­je yra di­de­lė gru­zi­nų bend­ruo­me­nė, taip pat esa­ma stip­rių is­to­ri­nių ry­šių – pir­mo­sios Gru­zi­jos Res­pub­li­kos vy­riau­sy­bė pa­si­trau­kė į Pra­ncū­zi­ją, kur dau­ge­lis jos na­rių nu­gy­ve­no vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Le­vi­lio ka­pi­nės Par­yžiu­je lai­ko­mos gru­zi­niš­ko­mis, jos pri­klau­so Gru­zi­jos vy­riau­sy­bei.

– Mi­nė­jo­te, kad gra­si­ni­mą įra­šęs dži­ha­dis­tas yra ki­lęs iš Pa­nki­sio. Ar šis ra­jo­nas ke­lia di­de­lį su­si­rū­pi­ni­mą? Ar iš ten į Si­ri­ją iš­vy­ko daug ko­vo­to­jų?

– Dau­ge­lis to ra­jo­no gy­ven­to­jų yra mu­sul­mo­nai, ke­le­tą jų, ma­tyt, pa­vy­ko už­ver­buo­ti ra­di­ka­liems dva­si­nin­kams. Tai la­bai re­ti at­ve­jai, ta­čiau vis vien jau­čia­mės ne­ma­lo­niai, kad dži­ha­dis­tų gre­to­se kau­na­si žmo­nės, tu­rin­tys gru­zi­niš­kas pa­var­des. Nors šis reiš­ki­nys nė­ra pa­pli­tęs, vy­riau­sy­bė jam ski­ria daug dė­me­sio, pa­vyz­džiui, ir to­dėl, kad kas nors ga­li mė­gin­ti pa­si­nau­do­ti pa­vie­niais pa­vyz­džiais, siek­da­mas dis­kre­di­tuo­ti Gru­zi­jos vals­ty­bę.

– Po iš­puo­lio Par­yžiu­je Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas vėl ver­žia­si pri­si­dė­ti prie tarp­tau­ti­nės ko­vos su te­ro­riz­mu. Kaip ver­ti­na­te jo veiks­mus?

– Gru­zi­jo­je to­kias dek­la­ra­ci­jas ver­ti­na­me kur kas at­sar­giau, nei tai da­ro Va­ka­rų vals­ty­bės. Mes, kaip ir ukrai­nie­čiai, tu­ri­me skau­džios pa­tir­ties – Ru­si­ja yra oku­pa­vu­si mū­sų ša­lims pri­klau­san­čias te­ri­to­ri­jas. To­dėl ra­gi­na­me vi­są pa­sau­lį ge­rai pa­svars­ty­ti, ko­kios bū­tų pa­sek­mės, jei Ru­si­ja bū­tų pri­im­ta į vals­ty­bių, šiuo me­tu ko­vo­jan­čių su „Is­la­mo vals­ty­be“, gre­tas.

Svar­biau­sia pa­brėž­ti tai, kad net jei Ru­si­ja ir bū­tų pri­im­ta į an­ti­te­ro­ris­ti­nę koa­li­ci­ją, tai jo­kiu bū­du ne­tu­rė­tų reikš­ti tarp­tau­ti­nės po­zi­ci­jos pa­si­kei­ti­mo to­kiais klau­si­mais kaip Gru­zi­jos ar Ukrai­nos te­ri­to­ri­jų oku­pa­ci­ja, ku­ri vis dar tę­sia­si. To­dėl ne­ga­li bū­ti nė kal­bos apie sank­ci­jų pa­nai­ki­ni­mą. Tarp­tau­ti­nis spau­di­mas tu­ri bū­ti tol, kol Ru­si­ja įvyk­dys sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus dėl pa­liau­bų Gru­zi­jo­je ir Ukrai­no­je.

– Aki­vaiz­du, kad siū­ly­da­ma­sis da­ly­vau­ti an­ti­te­ro­ris­ti­nė­je koa­li­ci­jo­je V. Pu­ti­nas mai­nais sieks sank­ci­jų pa­nai­ki­ni­mo ir mė­gins įti­kin­ti Va­ka­rų vals­ty­bes bent jau ku­rį lai­ką „pa­mirš­ti“ pa­sta­rai­siais me­tais Ru­si­jos įvyk­dy­tus ag­re­si­jos ak­tus. Ma­to­me, kad rė­mė­jų jau ra­do­si – Pra­ncū­zi­jo­je jo po­zi­ci­ją pa­lai­ko Ni­co­las Sar­ko­zy, Vo­kie­ti­jo­je – Sig­ma­ras Gab­rie­lis ir t. t.

– Tai rim­ta grės­mė ir su­nkus iš­ban­dy­mas Va­ka­rams, įskai­tant ir Pra­ncū­zi­ją bei Vo­kie­ti­ją, ku­rių žo­dis bu­vo le­mia­mas įve­dant sank­ci­jas Ru­si­jai. Pa­na­šių si­tua­ci­jų jau esa­me ma­tę pra­ei­ty­je. Di­džiau­sias pa­vo­jus tas, kad jei Ru­si­jai bus leis­ta vėl „sau­sai iš­bris­ti iš van­dens“, ji „pra­ris“ oku­puo­tas Gru­zi­jos bei Ukrai­nos te­ri­to­ri­jas, ir vi­sai ti­kė­ti­na, kad ims ieš­ko­ti nau­jų tai­ki­nių Ry­tų Eu­ro­po­je. Tai ga­li bū­ti ir Bal­ti­jos ša­lys.

Ma­nau, kad bent jau Ry­tų Eu­ro­pos žmo­nės pui­kiai su­vo­kia šią grės­mę. Svar­bu, kad Va­ka­rų Eu­ro­pa ir JAV taip pat par­eikš­tų la­bai aiš­kią po­zi­ci­ją šiuo klau­si­mu ir ne­leis­tų V. Pu­ti­nui pa­si­nau­do­ti da­bar­ti­ne si­tua­ci­ja, „iš­si­muš­ti“ at­lei­di­mą už vi­sas anks­čiau pa­da­ry­tas skriau­das.

– Su­si­da­ro keis­ta si­tua­ci­ja: ko­vai su te­ro­ris­tų gru­puo­te Va­ka­rai į pa­gal­bą ga­li pa­si­telk­ti te­ro­ris­ti­nę vals­ty­bę. San­do­ris su vel­niu?

– Tai bū­tų tas pats, jei į koa­li­ci­ją prieš „Is­la­mo vals­ty­bę“ bū­tų pa­kvies­tas Bas­ha­ro al-As­sa­do re­ži­mas. Ka­dan­gi Ru­si­ja pa­ti tę­sia te­ro­ris­ti­nio po­bū­džio ope­ra­ci­jas Ukrai­no­je ir to­liau vyk­do ag­re­si­ją prieš Gru­zi­ją, bū­tų tie­siog ne­lo­giš­ka pri­im­ti ją į an­ti­te­ro­ris­ti­nę koa­li­ci­ją kar­tu su NA­TO vals­ty­bė­mis.

Jei Ru­si­jai pa­vyk­tų įti­kin­ti Va­ka­rus bent lai­ki­nai ati­dė­ti Ukrai­nos ir Gru­zi­jos klau­si­mus, fak­tiš­kai tai reikš­tų įta­kos ri­bų nu­sta­ty­mą po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je, ar­ba, kaip ją va­di­na ru­sai, „gy­vy­bi­nių Ru­si­jos in­te­re­sų zo­no­je“. Da­bar­ti­nis Eu­ro­pos pa­si­rin­ki­mas il­gam lai­kui nu­lems tai, ko­kia bus Eu­ro­pos sau­gu­mo sis­te­ma.

– Nuo­lat ten­ka gir­dė­ti apie Ru­si­jos pro­vo­ka­ci­jas oku­puo­to­se Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jo­se. Ko­kia ten pa­dė­tis da­bar?

– Pro­vo­ka­ci­jos tę­sia­si: nuo­lat iš­girs­ta­me, kad Ru­si­jos ka­riš­kiai pa­gro­bia prie de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos gy­ve­nan­čius ci­vi­lius, lai­ko juos ke­lias die­nas, ta­da pa­lei­džia. Vien pra­ėju­sią va­sa­rą jie „pas­tū­mė“ de­mar­ka­ci­jos li­ni­ją dviem ki­lo­me­trais gi­lyn į Gru­zi­jos te­ri­to­ri­ją ir to­liau tai da­ro. Tu­rint gal­vo­je, kad ar­tė­ja NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mas, ku­ria­me Gru­zi­ja vėl kels na­rys­tės Al­jan­se klau­si­mą, ti­kė­ti­na, kad pro­vo­ka­ci­jos pa­daž­nės.

Ga­li­me pa­mi­nė­ti ir tai, kad Ru­si­jos ka­ro lėk­tu­vai bu­vo pa­siųs­ti į Si­ri­ją iš ba­zių Šiau­rės Ose­ti­jo­je. Tai­gi, aki­vaiz­džiai ma­to­me, ko­kios ga­lin­gos Ru­si­jos pa­jė­gos yra dis­lo­kuo­tos mū­sų re­gio­ne. Dar pri­dė­ki­me Ru­si­jos ka­ri­nę ba­zę Ar­mė­ni­jo­je ir tai, kad vien oku­puo­to­se Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jo­se šiuo me­tu yra apie 10 tūkst. ru­sų ka­rei­vių. Štai ko­kiai pa­dė­čiai esant šian­dien gy­ve­na Gru­zi­ja.

Ar­tė­jant NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mui ti­ki­mės, kad Va­ka­rų par­tne­riai tin­ka­mai įver­tins mū­sų pa­stan­gas ir lai­mė­ji­mus. Gru­zi­ja NA­TO ope­ra­ci­joms ski­ria dau­giau­sia pa­jė­gų iš vi­sų Al­jan­sui ne­prik­lau­san­čių vals­ty­bių. Su­kū­rė­me pro­fe­sio­na­lią ir NA­TO stan­dar­tus vi­siš­kai ati­tin­kan­čią ka­riuo­me­nę. Nors ne­tu­ri­me to­kių di­džiu­lių bom­bo­ne­šių kaip Ru­si­ja, esa­me pa­ti­ki­mi są­jun­gi­nin­kai, vi­sa­da pa­si­ren­gę pri­si­dė­ti prie bend­rų Al­jan­so pa­stan­gų.

Karas nubraukė visą įdirbį

2014-02-12 "Lietuvos žinios"

Pa­sak Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rės Kha­tu­nos Sa­luk­va­dzės, ša­lies spren­di­mas da­ly­vau­ti So­čio olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se bu­vo su­nkus ir net vi­suo­me­nė­je ne­po­pu­lia­rus spren­di­mas. Am­ba­sa­do­rė ap­gai­les­tau­ja, kad Gru­zi­jos ge­ros va­lios ženk­lai be­veik ne­su­lau­kia ati­tin­ka­mo Ru­si­jos at­sa­ko.

- Gru­zi­jos spren­di­mas ne­boi­ko­tuo­ti So­čio žai­dy­nių bu­vo ge­ros va­lios ženk­las Ru­si­jai. Ar jis „at­si­pir­ko“?

- Tas spren­di­mas bu­vo su­nkus ir ne­ma­žai da­liai vi­suo­me­nės ne­tgi ne­priim­ti­nas.

- Ne­sun­ku tai su­pras­ti. Juk, pa­vyz­džiui, vie­nas deg­lo ne­šė­jų bu­vo pi­lo­tas, da­ly­va­vęs ka­re prieš Gru­zi­ją.

- De­ja, taip. Ir tai tik vie­nas iš ne­ga­ty­vių Ru­si­jos at­sa­kų į tai­kias Gru­zi­jos ini­cia­ty­vas. Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jos te­bė­ra oku­puo­tos. Ru­si­jos pa­jė­gos ne­pai­so vi­sų įsi­pa­rei­go­ji­mų ir ne tik ne­si­trau­kia, bet to­liau tę­sia oku­pa­ci­nės li­ni­jos įtvir­ti­ni­mą. Nors Ru­si­ja ofi­cia­liai ne­kvie­tė į žai­dy­nes se­pa­ra­tis­ti­nių re­gio­nų va­do­vų, tai ne­daug pa­dė­jo - jie vis vien nu­vy­ko į So­čį kaip „pri­va­tūs as­me­nys“.

Vi­siš­kai ne­spren­džia­mas pa­bė­gė­lių klau­si­mas, o jų yra maž­daug pu­sė mi­li­jo­no. De­ja, Ru­si­ja tie­siog at­si­sa­ko apie tai kal­bė­ti.

Vis dėl­to, kal­bant apie san­ty­kius su Ru­si­ja, šio­kios to­kios pa­žan­gos pa­siek­ta. At­si­gau­na kul­tū­ri­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas, po tru­pu­tį leng­vė­ja su­si­sie­ki­mas, ma­žiau tai­ko­ma pre­ky­bos ap­ri­bo­ji­mų – ru­sai vėl ga­li įsi­gy­ti gru­zi­niš­ko vy­no. Ta­čiau tuo pat me­tu oku­pa­ci­ja ne­nu­trau­kia­ma, o vie­ša Ru­si­jos re­to­ri­ka iš­lie­ka ne­ga­ty­vi.

- Be­je, Ru­si­ja žai­dy­nių lai­ko­tar­piu, kaip tei­gia­ma – lai­ki­nai, iš­plė­tė „sau­gu­mo zo­ną“ į Ab­cha­zi­jos te­ri­to­ri­ją.

- Šis veiks­mas vi­siš­kai ne­bu­vo de­ri­na­mas su Gru­zi­ja, nors mes siū­lė­me Ru­si­jai kar­tu už­ti­krin­ti sau­gu­mą re­gio­ne per olim­pia­dą. Ma­nau, ir pa­tys ab­cha­zai nė­ra la­bai pa­ten­kin­ti to­kiais Ru­si­jos veiks­mais. Be­je, ru­sa­kal­bia­me So­čio žai­dy­nių tink­la­la­py­je vie­na ab­cha­zų spor­ti­nin­kė „kil­di­na­ma“ ne iš Ab­cha­zi­jos, o iš Ga­lio – Ru­si­jos. Vie­nas žy­mus ab­cha­zų žur­na­lis­tas la­bai taik­liai api­bū­di­no Ru­si­jos veiks­mus: kai Mask­va pri­pa­ži­no Ab­cha­zi­jos „vals­ty­bę“, iš tie­sų ji ne­te­ko ne­prik­lau­so­my­bės.

- Pre­zi­den­tas Mi­chai­las Saa­kaš­vi­lis tei­gė su­sig­rą­žin­siąs se­pa­ra­tis­ti­nius re­gio­nus kel­da­mas Gru­zi­jos ge­ro­vę. Ar da­bar­ti­nė vy­riau­sy­bė tu­ri pla­ną, kaip tai pa­da­ry­ti?

- Vis­ką pa­kei­tė 2008-ųjų ka­ras. 20 me­tų tru­kęs dia­lo­gas, vi­sas įdir­bis bu­vo tie­siog nu­brauk­tas. Ga­li­ma sa­ky­ti, pra­de­da­me iš nau­jo. Sten­gia­mės de­mons­truo­ti ge­rą va­lią, mė­gi­na­me at­kur­ti sa­vi­tar­pio pa­si­ti­kė­ji­mą. Kar­tais da­bar­ti­nė vy­riau­sy­bė net kri­ti­kuo­ja­ma už per­ne­lyg švel­nią po­zi­ci­ją. Bet ku­riuo at­ve­ju mes lai­ko­mės tai­kaus kur­so. Iš es­mės Gru­zi­jos po­zi­ci­ja ne­si­kei­čia – sie­kia­me dia­lo­go ir pa­si­ti­kė­ji­mo.

- Pa­dė­tį tu­rė­tų pa­ge­rin­ti Gru­zi­jos eu­roin­teg­ra­ci­ja.

- Pa­dė­tis yra ne­vie­na­reikš­miš­ka. Pa­vyz­džiui, sie­kia­me pa­leng­vin­ti vi­zų re­ži­mą su Ru­si­ja, bet tą pa­tį tu­rė­tų da­ry­ti ir Eu­ro­pa. Ki­taip Ru­si­ja tie­siog ga­lės nau­do­tis tuo kaip „minkš­tą­ja ga­lia“. Juk pa­pras­tam gru­zi­nų ūki­nin­kui bus nau­din­giau lais­vai vyk­ti par­duo­ti man­da­ri­nus į Ros­to­vą nei, tar­ki­me, į Eu­ro­pą, ku­ri vis dar at­sit­vė­ru­si vi­zo­mis. Aso­cia­ci­jos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas bu­vo la­bai svar­bus žings­nis, ta­čiau da­bar lau­kia­me rea­lių Eu­ro­pos Są­jun­gos veiks­mų.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir dėl NA­TO - me­tų me­tais sie­kia­me na­rys­tės, bet taip ir ne­su­lau­kia­me kvie­ti­mo. Ma­tyt, ne­gau­si­me jo ir per ar­ti­miau­sią Al­jan­so vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą. Gru­zi­jo­je apie tai net juo­kau­ja­ma – na­rys­tės NA­TO sie­kis yra lyg be­ga­li­nė mui­lo ope­ra.

Kh.Salukvadzė: Vilniuje man sako „gamardžioba!“

2013-10-28 "Lietuvos žinios"

Gru­zi­ja su op­ti­miz­mu lau­kia Ry­tų par­tne­rys­tės su­si­ti­ki­mo Vil­niu­je. Tbi­li­sis at­li­ko di­džiu­lį dar­bą re­for­muo­jant ša­lies įsta­ty­mus ir lau­kia ES Aso­cia­ci­jos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo bei ti­ki­si, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė pa­dės iš­spręs­ti opiau­sią – oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų - prob­le­mą.

Ge­ri san­ty­kiai tarp lie­tu­vių ir gru­zi­nų jau be­veik ta­po le­gen­da. Abi­pu­sė sim­pa­ti­ja sie­ja ne tik vals­ty­bes, bet ir žmo­nes. Lie­tu­va ga­li di­džiuo­ti tuo, kad Gru­zi­jo­je lai­ko­ma vie­na svar­biau­sių są­jun­gi­nin­kių. Gru­zi­nų nuo­šir­du­mu ir drau­giš­ku­mu Lie­tu­vos at­žvil­giu „Lie­tu­vos ži­nių" žur­na­lis­tai įsi­ti­ki­no at­vy­kę į Gru­zi­jos am­ba­sa­dą, ku­rios var­tai... net ne­ra­ki­na­mi! „O kam? Mes Lie­tu­vo­je prieš­ų ne­tu­ri­me“, - pa­si­girs­ta at­sa­ky­mas įėjus vi­dun. Apie Vil­niaus ir Tbi­li­sio san­ty­kius bei vi­sų Gru­zi­jos par­ti­jų su­tar­ti­nai puo­se­lė­ja­mas vil­tis apie ES ir NA­TO Gru­zi­jos pre­zi­den­to rin­ki­mų iš­va­ka­rė­se „Lie­tu­vos ži­nios" kal­bė­jo­si su Gru­zi­jos am­ba­sa­do­re Lie­tu­vo­je Kha­tu­na Sa­luk­va­dze.

Su­ar­ti­no lais­vės siekis

- Dar­bą Lie­tu­vo­je pra­dė­jo­te vi­sai ne­se­niai, ko­kie jū­sų pir­mie­ji įspū­džiai?

- Esu čia tik tris mė­ne­sius, ta­čiau at­ro­do, lyg bū­tų pra­ėję kur kas dau­giau lai­ko, nes ren­gian­tis Vil­niu­je vyk­sian­čiam su­si­ti­ki­mui yra daug dar­bo. Šiuo me­tu Vil­niu­je ver­da to­kia veik­la, jog su­si­da­ro įspū­dis, kad čia – pa­sau­lio ar bent jau Eu­ro­pos cen­tras.

Esu la­bai pa­ten­kin­ta tuo, kaip klos­to­si Lie­tu­vos ir Gru­zi­jos san­ty­kiai, kiek juo­se esa­ma po­zi­ty­vaus po­žiū­rio. Bū­da­ma am­ba­sa­do­rė tai jau­čiu kiek­vie­ną die­ną dirb­da­ma sa­vo dar­bą. San­ty­kiai yra pui­kūs tiek vals­ty­bi­niu ly­giu, tiek bend­rau­jant su žmo­nė­mis. Nors ir kur bū­čiau, tai jau­čiu. Dau­ge­lis žmo­nių net svei­ki­na­si su ma­ni­mi gru­zi­niš­kai – ga­mar­džio­ba (la­bas!). Daug su­tik­tų žmo­nių ne­ma­žai ži­no apie Gru­zi­ją, jos vy­ną, gru­zi­nų kul­tū­rą. Man pa­si­se­kė, kad esu am­ba­sa­do­rė tarp to­kių šil­tų žmo­nių, ko­kie yra lie­tu­viai.

Esu gir­dė­ju­si klau­siant, iš kur to­kie šil­ti san­ty­kiai tarp lie­tu­vių ir gru­zi­nų? Pa­ti apie tai gal­vo­jau. Ma­nau, mus su­ar­ti­na lais­vės sie­kis. Esa­me ma­žos tau­tos, ku­rios ne­no­ri lik­ti nuo­ša­ly­je, no­ri da­ly­vau­ti ap­link jas vyks­tan­čia­me gy­ve­ni­me. Be to, mus sie­ja ne tik pui­kūs pa­sta­rų­jų 20 me­tų san­ty­kiai tarp mū­sų ša­lių. Iš tie­sų dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai tarp Gru­zi­jos ir Lie­tu­vos už­si­mez­gė dau­giau kaip prieš 500 me­tų.

- Svar­biau­sias klau­si­mas šian­dien – ar­tė­jan­tis Ry­tų par­tne­rys­tės vir­šū­nių su­si­ti­ki­mas. Kaip Gru­zi­jai se­ka­si jam reng­tis?

- Tai la­bai svar­bus lai­ko­tar­pis Eu­ro­pai, Lie­tu­vai ir Ry­tų par­tne­rys­tei – itin svar­biam for­ma­tui, per ku­rį Eu­ro­pos Są­jun­ga bend­rau­ja su Ry­tų kai­my­nais. Su­si­ti­ki­me Vil­niu­je pa­si­ra­šy­ti su­si­ta­ri­mai bus ne tik Gru­zi­jos, bet ir Eu­ro­pos per­ga­lė.

Taip pat no­riu pa­brėž­ti, kaip svar­bu, kad ši di­na­miš­ka Gru­zi­jos ir ES san­ty­kių fa­zė su­ta­po su Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mu ES Ta­ry­bai, nes Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mas yra la­bai ak­ty­vus, itin am­bi­cin­gas ir la­bai sėk­min­gas. Šia­me kon­teks­te iš Vil­niu­je vyk­sian­čio su­si­ti­ki­mo Gru­zi­ja ti­ki­si ap­čiuo­pia­mų, kon­kre­čių re­zul­ta­tų. Pir­miau­sia, aiš­ku, ti­ki­mės pa­si­ra­šy­ti aso­cia­ci­jos su­tar­tį ir lais­vo­sios pre­ky­bos su­si­ta­ri­mą. Taip pat ti­ki­mės, kad ES įver­tins tą pa­žan­gą, ku­rią pa­da­rė Gru­zi­ja, siek­da­ma vi­zų re­ži­mo li­be­ra­li­za­vi­mo.

- Tad jau­čia­tės op­ti­mis­tiš­kai?

- Gru­zi­ja pa­sie­kė ti­krai daug. Sėk­min­gai bai­gė pra­di­nį de­ry­bų eta­pą, įvyk­dė daug re­for­mų, ku­rių tiks­las – mo­der­ni­zuo­ti ša­lį. Šią pa­žan­gą pri­pa­žįs­ta ir Eu­ro­pa. Tai pa­tvir­ti­na spa­lio 23-ią­ją Eu­ro­pos Par­la­men­te pri­im­ta re­zo­liu­ci­ja, ku­rio­je ne tik pri­pa­žįs­ta­ma Gru­zi­jos pa­žan­ga, bet ir ra­gi­na­ma ženg­ti to­liau – pa­si­ra­šy­ti aso­cia­ci­jos su­tar­tį per su­si­ti­ki­mą, vyk­sian­tį Vil­niu­je.

Ži­no­ma, mū­sų lau­kia dar daug dar­bo, ku­rį tę­si­me va­do­vau­da­mie­si ES re­ko­men­da­ci­jo­mis. Da­ro­me tai ne vien tam, kad ati­tik­tu­me kri­te­ri­jus, siek­da­mi kol kas to­li­mo tiks­lo – na­rys­tės ES. Re­for­mų pro­ce­sas yra prie­mo­nė mū­sų ša­liai siek­ti pa­žan­gos, vi­daus re­for­mų.

Šia­me dar­be la­bai svar­bi Lie­tu­vos par­ama. Jū­sų ša­lis yra vie­na svar­biau­sių Gru­zi­jos są­jun­gi­nin­kių, re­mian­čių in­teg­ra­ci­ją į Eu­ro­pą. Lie­tu­vos par­amą jau­čia­me ne tik da­bar - jau­tė­me ją vi­sus 20 ne­prik­lau­so­my­bės me­tų.

Vi­sos par­ti­jos lai­ko­si vie­nos nuostatos

- Su ko­kiais su­nku­mais Gru­zi­ja su­si­du­ria siek­da­ma in­teg­ra­ci­jos į ES?

- Pa­grin­di­nė prob­le­ma yra su­si­ju­si su oku­puo­to­mis Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jo­mis. Tai – la­bai rim­ta prob­le­ma, ku­rią, de­ja, tu­ri­me spręs­ti. La­bai su­nku vyk­dy­ti po­li­ti­nes re­for­mas, kai penk­ta­da­lis mū­sų te­ri­to­ri­jos yra oku­puo­ta. Ne­iš­ven­gia­mai su­si­du­ria­me su prob­le­mo­mis – juk fak­tiš­kai ne­ga­li­me sa­vo nuo­žiū­ra tvar­ky­tis da­ly­je sa­vo pa­čių ša­lies.

- Gru­zi­jos vy­riau­sy­bė­je šiuo me­tu yra opo­zi­ci­ja. Ky­la klau­si­mas, ar tai ga­li kaip nors pa­keis­ti už­sie­nio po­li­ti­kos kur­są?

- Toks klau­si­mas yra na­tū­ra­lus. Gru­zi­jo­je val­džia ne­si­kei­tė de­vy­ne­rius me­tus, to­dėl sa­va­me su­pran­ta­ma, kad kai kam ky­la dve­jo­nių, ar jau­na, tiks­liau – ne­se­niai ne­prik­lau­so­my­bę at­ga­vu­si, vals­ty­bė ga­li pa­keis­ti už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tus. Ta­čiau esu įsi­ti­ki­nu­si, kad į to­kius klau­si­mus jau at­sa­ky­ta. Ir ne tik žo­džiais, bet ir da­bar­ti­nės vy­riau­sy­bės veiks­mais. Gru­zi­jos už­sie­nio po­li­ti­kos kur­sas nė kiek ne­si­kei­čia ir ne­si­keis. Mū­sų tiks­las tap­ti vi­sa­tei­siais NA­TO na­riais ir ar­ti­miau­siu me­tu pa­siek­ti ko­ky­biš­kai nau­ją ly­gį bend­ra­dar­biau­jant su ES ne­kin­ta.

Šį po­li­ti­kos kur­są re­mia vi­sos Gru­zi­jos par­ti­jos, jo lai­ko­si ir vi­si pa­grin­di­niai kan­di­da­tai į pre­zi­den­tus. Ko­vo mė­ne­sį Gru­zi­jos par­la­men­tas pri­ėmė re­zo­liu­ci­ją dėl pri­ori­te­ti­nių už­sie­nio po­li­ti­kos tiks­lų ir kar­tu įsi­pa­rei­go­jo, kad Gru­zi­ja ne­su­si­sais­tys su jo­kio­mis tarp­tau­ti­nė­mis struk­tū­ro­mis, ku­rių tiks­lai prieš­ta­rau­ja mi­nė­tiems pri­ori­te­tams. Šią re­zo­liu­ci­ją pa­si­ra­šė vi­so par­ti­nio ir po­li­ti­nio spek­tro at­sto­vai. Gru­zi­jos prem­je­ras Bi­dzi­na Iva­niš­vi­lis tai taip pat pa­tvir­ti­no dau­ge­lį kar­tų, taip pat ir vie­šė­da­mas Lie­tu­vo­je.

Gru­zi­jo­je po­li­ti­kai iš tie­sų net ne­ga­li svars­ty­ti ko­kio nors ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo. 80 proc. gru­zi­nų pa­si­sa­ko už in­teg­ra­ci­ją į ES ir NA­TO. Šiuo at­žvil­giu Gru­zi­ja Kau­ka­zo re­gio­ne yra uni­ka­li. Bet ku­ri vy­riau­sy­bė, su­ma­niu­si pa­suk­ti ki­tu už­sie­nio po­li­ti­kos kur­su, ne­su­lauk­tų žmo­nių pri­ta­ri­mo.

- Ne­iš­ven­gia­mas klau­si­mas: koks šiuo me­tu jau­čia­mas Ru­si­jos po­vei­kis Gru­zi­jai?

- Ru­si­jos įta­ką jau­čia ir Gru­zi­ja, ir Mol­do­va, ir Lie­tu­va. Ma­no nuo­mo­ne, tai – sėk­min­go Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo ES Ta­ry­bai ir sėk­min­go pa­si­ren­gi­mo Ry­tų par­tne­rys­tės vir­šū­nių su­si­ti­ki­mui Vil­niu­je re­zul­ta­tas. Ma­nau, to­dėl Ru­si­ja ir el­gia­si taip ira­cio­na­liai. Ma­ty­da­ma Ry­tų par­tne­rys­tės sėk­mę, ji di­di­na spau­di­mą šio­je prog­ra­mo­je da­ly­vau­jan­čioms vals­ty­bėms.

Ži­no­ma, Gru­zi­ja pa­ti­ria ypač stip­rų spau­di­mą – Ru­si­ja kon­tro­liuo­ja 20 proc. mū­sų te­ri­to­ri­jos. Tai yra grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, jai ne­pri­lygs­ta pre­ky­bi­niai ka­rai ir ki­tos spau­di­mo prie­mo­nės. Ru­si­jos pa­jė­gos yra mū­sų že­mė­je, tad nuo­lat jau­čia­ma grės­mė sau­gu­mui. Oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se Ru­si­ja šian­dien mė­gi­na įtvir­tin­ti ti­krą vals­ty­bės sie­ną. Pa­liau­bų su­si­ta­ri­mas, dar va­di­na­mas „Sar­ko­zy su­si­tar­mu“, rei­ka­lau­ja, kad Ru­si­ja iš­ves­tų pa­jė­gas iš tų te­ri­to­ri­jų. Užuot tai da­rius, iš­il­gai oku­pa­ci­nės li­ni­jos sta­to­mos spyg­liuo­tos vie­los užt­va­ros. Tai dra­ma­tiš­kai vei­kia vie­tos žmo­nių gy­ve­ni­mą – spyg­liuo­ta vie­la nu­sid­rie­kia per jų dir­ba­mus lau­kus, per jų na­mus. Ma­ža to, Ru­si­jos pa­jė­gos, nors ir la­bai lė­tai, vis dar stu­mia oku­pa­ci­nę ri­bą to­lyn į Gru­zi­jos te­ri­to­ri­ją. Nuo ka­ro veiks­mų pa­bai­gos ji pa­sis­tū­mė­jo vi­du­ti­niš­kai apie 150 me­trų.

O pre­ky­bi­nio ka­ro są­ly­go­mis Gru­zi­ja gy­ve­na jau nuo 2006-ųjų, kai Ru­si­ja užd­rau­dė įvež­ti gru­zi­niš­ką že­mės ūkio pro­duk­ci­ją, įskai­tant vy­ną ir mi­ne­ra­li­nį van­de­nį. Ta­čiau ga­min­to­jai ra­do nau­jų rin­kų Eu­ro­po­je, Tur­ki­jo­je ir ki­to­se vals­ty­bė­se Azi­jo­je bei Ame­ri­ko­je. Be to, įžen­gę į to­kias griež­tai ko­ky­bę re­gu­liuo­jan­čias rin­kas kaip ES, Gru­zi­jos ga­min­to­jai net pa­ge­ri­no pro­duk­ci­jos ko­ky­bę. Aiš­ku, ti­ki­mės, kad lais­vo­sios pre­ky­bos su­si­ta­ri­mas su ES su­teiks rim­tą pos­tū­mį Gru­zi­jos eko­no­mi­kai.

Jau­čia ES paramą

- Ar nu­ma­to­ma po­zi­ty­vių po­ky­čių?

- Da­bar­ti­nė Gru­zi­jos vy­riau­sy­bė ėmė­si la­bai ak­ty­vių prie­mo­nių, siek­da­ma pa­ge­rin­ti san­ty­kius su Ru­si­ja. Prem­je­ras pa­sky­rė spe­cia­lų at­sto­vą ry­šiams su Ru­si­ja. Gru­zi­ja nu­spren­dė ne­boi­ko­tuo­ti So­čio olim­pi­nių žai­dy­nių ir net pri­si­dė­ti už­ti­kri­nant jų sau­gu­mą. La­bai su­švel­nė­jo ir Gru­zi­jos re­to­ri­ka Ru­si­jos at­žvil­giu. Ru­si­jos pi­lie­čiams ne­be­rei­kia Gru­zi­jos vi­zų (gru­zi­nams Ru­si­jos vi­zos pri­va­lo­mos). Mū­sų ša­lis taip pat vie­na­ša­liš­kai įsi­pa­rei­go­jo ne­nau­do­ti jė­gos spren­džiant oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų prob­le­mas. De­ja, šios pra­gma­tiš­kos Gru­zi­jos ini­cia­ty­vos ne­su­lau­kė adek­va­taus Ru­si­jos at­sa­ko.

Pa­ste­bi­mi tam ti­krų tei­gia­mų ženk­lų pre­ky­bi­nių san­ty­kių sri­ty­je, ta­čiau lie­ka pa­grin­di­nė prob­le­ma, su ku­ria Gru­zi­ja ne­ga­li taik­sy­tis – oku­pa­ci­nės li­ni­jos įtvir­ti­ni­mas, ku­rį da­bar įgy­ven­di­na Ru­si­ja. Šiuo at­žvil­giu Gru­zi­ja kliau­na­si tarp­tau­ti­ne bend­ruo­me­ne, „Že­ne­vos for­ma­tu“ – vie­nin­te­liu for­ma­tu, ku­ria­me tarp­tau­ti­niu mas­tu dis­ku­tuo­ja­ma Gru­zi­jos ir Ru­si­jos san­ty­kių te­mo­mis.

- Kuo ES ir Lie­tu­va ga­lė­tų pa­dė­ti?

- Šiai prob­le­mai ES ins­ti­tu­ci­jos ski­ria daug dė­me­sio. Jau­čia­me ir ES, ir Lie­tu­vos par­amą. Eu­ro­pos Par­la­men­tas šiuo klau­si­mu ru­de­nį pri­ėmė dvi re­zo­liu­ci­jas. Į Gru­zi­ją daž­nai at­vyks­ta ES už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­sa­rė Cat­he­ri­ne Ash­ton.

Svar­biau­sia, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ne­nu­si­suk­tų nuo oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų prob­le­mos, ne­pa­mirš­tų jos ir su ja ne­si­taiks­ty­tų. Tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė tu­ri nuo­la­tos ra­gin­ti Mask­vą lai­ky­tis įsi­pa­rei­go­ji­mų, ku­riuos ji pri­siė­mė pa­liau­bų su­si­ta­ri­me. Jei­gu Ru­si­ja no­ri bū­ti mo­der­ni ga­lin­ga vals­ty­bė (ma­nau, kad ji to no­ri), tu­ri gerb­ti tarp­tau­ti­nes nor­mas. Iš ge­ros kai­my­nys­tės su Gru­zi­ja pa­ti Ru­si­ja tik lai­mė­tų. Šiuo me­tu Gru­zi­jo­je vei­kia vie­nin­te­lė tarp­tau­ti­nė mi­si­ja - ES mo­ni­to­rin­go mi­si­ja, ta­čiau Ru­si­ja jos ne­įsi­lei­džia į oku­puo­tą­sias te­ri­to­ri­jas.

Gru­zi­ja yra ma­ža ša­lis, ne­tu­rin­ti di­de­lio svo­rio tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­ko­je. Ta­čiau gy­ve­na­me XXI am­žiu­je, ir tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ne­ga­li ska­tin­ti se­pa­ra­tiz­mo, ku­ris ga­li tap­ti pa­vo­jin­gu pre­ce­den­tu ki­toms ša­lims.