Pamirštas Karabacho karas: kelią į taiką mėgins tiesti per Tbilisį

2017-10-30 "Lietuvos žinios"

Tai­kaus konf­lik­to tarp Ar­mė­ni­jos ir Azer­bai­dža­no su­re­gu­lia­vi­mo sie­kia­ma jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius, ta­čiau ne­ma­ty­ti net men­kos pa­žan­gos. Ba­ku ap­si­lan­ku­si LŽ ko­man­da su­si­ti­ko su ne­vy­riau­sy­bi­ne or­ga­ni­za­ci­ja, iš­kė­lu­sia nau­jo til­to tarp ka­riau­jan­čių tau­tų idė­ją – jei tai­kos ne­pa­vyks­ta siek­ti „iš vir­šaus“, ko­dėl gi ne­pa­ban­džius to pa­da­ry­ti „iš apa­čios“ ir im­tis tai­ky­ti ne vals­ty­bes, o žmo­nes.

Svarbiausia konflikto sureguliavimu užsiimanti institucija – 1992 metais įkurta ESBO Minsko grupė, kurioje konfliktuojančioms pusėms tarpininkauja Prancūzija, Rusija ir JAV. Iki šiol ši grupė nepasiekė jokio progreso savo misijoje ir oficialaus Baku dažnai įvardijama, kaip neveiksni ir tik palaikanti dabartinį status quo.

1993 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias išvesti Armėnijos pajėgas iš ginčytinų teritorijų, tačiau ir šis tarptautinės bendrijos reikalavimas nesulaukė jokios reakcijos.

Iniciatyvos taisyti padėtį ir sutaikyti senus priešus griebėsi visuomenininkai iš abiejų konfliktuojančių šalių. Azerbaidžane prieš pusę metų įsteigta nevyriausybinė organizacija „Armėnijos – Azerbaidžano taikos platforma“ puoselėja planus atidaryti būstinę Tbilisyje ir neutralioje šalyje pamėginti įgyvendinti savo sudėtingą misiją.

Baku apsilankiusi LŽ komanda kalbėjosi su šios organizacijos koordinatoriumi Orchanu Nabijevu:

– Kaip ir kada kilo idėja įsteigti jūsų organizaciją?

– Idėja kilo po to, kai praėjusiais metais kuriam laikui buvo atsinaujinę mūšiai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų. Taikos siekiantys aktyvūs žmonės iš Azerbaidžano ir Armėnijos surengė tarptautinę konferenciją. Vienas iš „Platformos“ steigėjų iš Armėnijos iš pradžių net negalėjo atvykti į Baku, tačiau azerbaidžaniečiams teisių gynėjams ėmus „skalambyti pavojaus varpais“, jam ir dar dviems šią idėją palaikiusiems armėnų taikos aktyvistams buvo leista atvykti į Azerbaidžaną.

„Platformos“ steigėjai – teisių gynėjai, žurnalistai, dėstytojai ir visuomenininkai, gyvenantys ne tik Azerbaidžane ir Armėnijoje, bet ir Gruzijoje bei Ukrainoje. Nuo šių metų sausio pabaigos jau dirbame aktyviai ir sulaukėme dėmesio kitose šalyse – neseniai pristatėme savo viziją Vienos universitete Austrijoje, lankėmės Turkijoje ir Lenkijoje, o netrukus rengsime tarptautinę konferenciją Tbilisyje.

Dabartinę mūsų padėtį būtų galima apibūdinti taip: turime viziją, žmonių ir idėjų, tačiau neturime aiškios organizacinės struktūros. Jos sukūrimas – artimiausios ateities uždavinys.

– Šiuo metu veikiate tik Baku?

– Mūsų tikslas – įsteigti būstinę Tbilisyje. Tokiu būdu užtikrintume neutralumą, kurio reikalauja ir ES fondai, galintys teikti mums paramą, o be to, neturėtume nuolatos prisitaikyti prie Azerbaidžano valdžios „poreikių“. Be to, Azerbaidžane nevyriausybinėms organizacijoms neseniai uždrausta gauti finansinę paramą iš užsienio, taigi, Tbilisis mums būtų palankesnis ir šiuo atžvilgiu. Beje, atidaryti atstovybę Jerevane šiandien taip pat labai sudėtinga dėl neigiamo Armėnijos valdžios požiūrio į mūsų organizaciją.

Žinoma, idealu būtų turėti 3 biurus – Azerbaidžane, Armėnijoje ir Tbilisyje – tačiau kol kas to padaryti mes nepajėgūs.

– Jūs patys – azerbaidžaniečiai. Ar sunku rasti bendrą kalbą su bendraminčiais armėnais?

– Randame daug armėnų, palaikančių mūsų taikos iniciatyvą. Pirmiausia tai – sovietmečiu Azerbaidžane gyvenę armėnai. Su jais susikalbame labai lengvai. Per pastarąjį pusmetį sugebėjome surengti dviejų anksčiau čia gyvenusių armėnų vizitus į Baku.

"Armėnijos -Azerbaidžano taikos platformos koordinatorius Orchanas Nabijevas ir atstovas ryšiams su žiniasklaida Kananas Zulfugarovas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
"Armėnijos -Azerbaidžano taikos platformos koordinatorius Orchanas Nabijevas ir atstovas ryšiams su žiniasklaida Kananas Zulfugarovas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Taip pat labai racionaliai bendraujame su armėnų bendruomenių atstovais užsienio valstybėse – JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Stengiamės į problemą žiūrėti ne iš istorinių, o iš tarptautinės teisės pozicijų ir tai mums leidžia lengviau rasti savitarpio supratimą. Juk nuo 1945 metų egzistuoja baziniai teritorijos ir sienų neliečiamumo principai, o tarpvalstybinius ginčus gali padėti spręsti tarptautinės teisingumo instancijos.

Dažnai teigiame partneriams, kad Pietų Kaukazas galėtų gyventi taip pat taikiai, kaip ir Europa, o Karabachas galėtų tapti laisva ekonomine zona, atvira tiek Armėnijos, tiek ir Azerbaidžano investicijoms.

Armėnijoje taip pat yra žmonių, norinčių taikos. Tačiau yra ir tų, kurie bijo. Visada sakiau, kad būtent baimė gimdo neapykantą.

– Armėnai bijo azerbaidžaniečių keršto?

– Taip. 25 metus žmonėms ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane kalta į galvą, kad žmonės skirstosi į „mus ir juos“ – „jie žudė, mes gynėmės“. Net nacių propagandos tėvas Goebelsas galėtų pavydėti, kiek žmonių dabar įtikinti, kad abi pusės svajoja tik apie tai, kaip visiškai sunaikinti viena kitą.

Mūsų – dabartinių trisdešimtmečių – karta yra paskutinė, kuri atsimena, kad mūsų tautos anksčiau mokėjo sugyventi taikiai. Jaunesnėms kartoms tai jau skamba beveik neįtikėtinai.

– Jaunoji karta nepatyrė karo baisumų. Gal jie kaip tik galėtų būti atviresni susitaikymo idėjai?

– Stengiamės šviesti žmones ir parodyti jiems, kad pati didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė. Jaunimas nematė karo, tačiau nuolat matė karo stovį gimtojoje šalyje.

Vienas iš su mumis bendradarbiaujančių ekspertų iš Vokietijos papasakojo mums pavyzdį, kurį norėtume įgyvendinti ir pas mus: praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje vaikai iš Vokietijos vykdavo atostogų į vaikų stovyklas Prancūzijoje ir atvirkščiai. Jauni vokiečiai ir prancūzai tiesiogiai bendravo tarpusavyje ir įveikė beveik 200 metų jų tautų santykius temdžiusią nesantaiką.

Tačiau Prancūzija ir Vokietija jau seniausiai nubrėžė savo sienas, o ir pačių sienų seniausiai faktiškai nebėra. Mums karas dar nesibaigė ir visiškai nesutariama dėl to, kur turėtų būti sienos. Žmonės nuolat bijo, kad karas vėl įsiplieks su nauja jėga. O dar yra Rusija, kuri Azerbaidžanui ginklus parduoda, o Armėnijai juos duoda nemokamai ir turi ten savo karinę bazę. Štai, kas laimi daugiausiai. Net jei mūsų šalys staiga nuspręstų susėsti už stalo ir galutinai išspręsti visus nesutarimus, niekas negali garantuoti, kad Jerevane arba Baku neatsiras „maži žali žmogeliukai“, greitai sugrąžinsiantys mūsų šalis į „tinkamas“ vėžes.

Ar dėl to turėtume nuleisti rankas? Jokiu būdu – privalome parodyti, kad žmonės nori taikos ir ji pasiekiama.

– Ketinate koncentruotis į darbą su tarptautinėmis organizacijomis, ar į tiesioginių kontaktų tarp žmonių užmezgimą?

– Norime bendradarbiauti su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis ir kuo plačiau pristatyti mūsų kol kas nedidelę iniciatyvą, tačiau svarbiausias mūsų veiklos prioritetas – megzti tiesioginius ryšius tarp žmonių. Nei oficialusis Jerevanas, nei Baku netvirtina, kad jie yra vienas kitam nesutaikomi priešai ir mūsų organizacijos veiklai jie, tikėsimės, neketina trukdyti. Tačiau Tbilisyje jaustumėmės tikrai laisviau ir ramiau.

– Ko tikitės iš ES institucijų?

– Kol kas jaučiamės taip, lyg mūsų „Platforma“ užsiimtų monologo deklamavimu. Su ES pagalba tikimės tapti oficialiais objektyvaus susitaikymo dialogo dalyviais. Kol kas ES negali to padaryti, nes mūsų „Platforma“ veikia tik Baku ir mūsų organizacijos pripažinimas sukeltų protestus Jerevane. Todėl vėlgi grįžtame prie kraustymosi į Gruziją. Tikimės, kad ES struktūros padėtų mums pradėti veiklą neutralioje šalyje, kuri beje, duoda ir puikų pavyzdį – Gruzijoje yra kaimų, kur visų trijų mūsų tautų atstovai puikiausiai sugyvena vienas šalia kito.

– Sakėte, kad jus palaiko teisių gynėjai, žurnalistai ir visuomenininkai, bet kalbame greičiausiai apie gana negausų žmonių būrį. Ar armėnų ir azerbaidžaniečių visuomenės šiandien iš principo gali priimti jūsų deklaruojamus susitaikymo siekius?

– Tai labai sudėtinga. Tarkime, jei aš dabar užsivilkčiau marškinėlius su užrašu „Armėnijos – Azerbaidžano taikos platforma“ ir išeičiau į miestą, dauguma praeivių į mane reaguotų ramiai. Tačiau taip pat yra didelė tikimybė, kad sutikčiau tų, iš kurių šis konfliktas atėmė sūnų, seserį arba žmoną. Jų reakcija būtų kitokia ir puikiai suprantu kodėl. Visgi tikiu, kad pasitelkus įvairius informacijos resursus galima palaipsniui keisti visuomenės požiūrį. Daugiau kalbėti apie taiką ir atmintį, o ne neapykantą vieni kitiems. Žiūrėk, po metų – kitų jau ir armėnai su azerbaidžaniečiais pradėtų po truputį važinėti vieni pas kitus.

– Baku jau dirbate, o kaip dėl Jerevano? Ten įmanoma panašios organizacijos veikla?

– Taip pat labai sudėtingas klausimas. Mielai nuvykčiau į Jerevaną ieškoti panašiai mąstančių žmonių. Tačiau jei padarysiu tai be specialaus suderinimo – būsiu tiesiog suimtas. O jei gausiu leidimą – neturėsiu jokios veiksmų laisvės, mane „suves“ tik su tokiais žmonėmis, su kuriais pabendravęs sėsiu į lėktuvą ir grįšiu namo tuščiomis. Tam, kad tokia organizacija įsikurtų Jerevane – reikėtų iniciatyvos iš ten gyvenančių žmonių.

Turite suprasti ir tai, kad ir mes – visuomenininkai turime savus principus. Negalėčiau imti ir pasakyti: „pasilikite okupuotas mūsų žemes, kad tik taika būtų“. Galiausiai, mane čia už tokius žodžius tiesiog linčiuotų. Esu įsitikinęs, kad tas pats nutiktų ir Armėnijoje.

Kartais dėl to nesutariame ir su armėnais. Mūsų pozicija yra ta, kad vadovaujantis tarptautine teise, pirmiausiai turi būti baigta Azerbaidžano teritorijų okupacija, pabėgėliams sudarytos sąlygos grįžti į namus, pradėta atkurti Karabacho infrastruktūra ir tuomet tegu krašto gyventojai sprendžia savo ateitį. Tai turi būti daroma palaipsniui. Tuo metu Armėnija reikalauja, kad mes pirmiausiai pripažintume Karabacho nepriklausomybę ir garantuotume armėnų saugumą, o tik tada galėtume imtis spręsti kitus klausimus, įskaitant ir 7 aplink Karabachą okupuotų Azerbaidžano rajonų grąžinimą. Ir Azerbaidžane, ir Armėnijoje justume valdžios spaudimą, todėl ir vėl kartojame, kad geriausios galimybės mums atsivertų Tbilisyje.

***

„Armėnijos – Azerbaidžano taikos platforma“ įkurta 2016 metų lapkričio 8 dieną. Jos steigėjais tapo rešytojas ir žmogaus teisių gynėjas Vahe Avetjanas (Armėnija), visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ vadovas Vahanas Martirosjanas (Armėnija), žurnalistė ir nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Meridian“ viceprezidentė Suzana Jaginjan (Armėnija), Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės vadovas Rovšanas Rzajevas (Azerbaidžanas), Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Safarovas (Azerbaidžanas) ir visuomenininkė Šalala Hasanova (Azerbaidžanas).