Mindaugas Kubilius: oligarchizacija vyksta, tačiau tašką dėti dar anksti

2017-11-13 "Lietuvos žinios"

Kas­met griau­din­tys pa­slap­čių vie­ši­ni­mo skan­da­lai vis daž­niau ver­čia su­abe­jo­ti ar dar eg­zis­tuo­ja to­kie reiš­ki­niai, kaip mo­ra­li po­li­ti­ka ir są­ži­nin­gi ly­de­riai. Vis dar gy­ve­na­me de­mo­kra­ti­nia­me pa­sau­ly­je, ar jau oli­gar­chi­jo­je?

Pasak LŽ pašnekovo filosofo ir „Cezaris“/“Glade“ partnerio Mindaugo Kubiliaus, oligarchizacijos procesas vyksta visame Vakarų pasaulyje, tačiau Europoje jau randasi intelektualų ir politikų, pasiryžusių sustabdyti šį demokratijai pražūtingą procesą.

– Skandalai ir paslapčių viešinimas tampa vos ne nauju žiniasklaidos žanru ir visiems jau įprastu tapusiu informacijos gavimo kanalu. Kodėl taip yra?

– Žmogus siekia tvarumo. Psichologine prasme populiariausias įsitvarinimo būdas – sukurti savitą, nuo kitų atskirtą „svarbesnį“ pasaulį. Lyg išskirtinio „pasaulio“ kiti žmonės ima pavydėti, ir informacija apie jį tampa vertinga preke. Tokie pasauliai kuriami kaupiant turtą ir galią. Kuo tas „pasaulis“ masina daugiau, tuo jis žadina didesnį informacijos apie šiuos „pasaulius“ poreikį. Formuojasi žinių apie tokius „pasaulius“ rinka. Savo ruožtu, garsenybės ir pasaulio lyderiai slepia savo „pasaulius“ nuo viešumo, ir taip dar daugiau sustiprina šios informacinės prekės patrauklumą.

Ir čia mus ištinka šių dienų politikai tipinė moralinė dilema. Lyderio reputacija lyg ir remiasi moralumu. Ir štai informacijos nutekinimai (ang. leaks) praskleidžia jo paslaptis gaubiantį šydą: lengvatinės mokestinės zonos (ang. offshore), žaidimai su žmonių likimais, ne itin moralus asmeninis gyvenimas ir t.t. Taigi, eilinių žmonių projektuojama lyderio moralumo aura subliūkšta. Ir vėl kartus nusivylimas.

– Lyderių moralumo problema vėl iškilo ir „Paradise papers“ tyrime. Pavyzdžiui, Kanados premjeras Justinas Trudeau iškopė į politikos viršūnes akcentuodamas moralumą ir skaidrumą bei ragindamas kovoti prieš ofšorus, o pasirodė, kad jis pats naudojasi jų paslaugomis. Laikas pamiršti klasikinį lyderį? Kaip matome, jie visi yra tuose pačiuose „leaksuose“.

– Lyderis yra žmones vedantis žmogus. Nes žmonės juo pasitiki ir pasirenka būti vedami. Jie seka lyderį, nes tiki lyderio gėrio visuomenei pažadu. Tad lyderystės ašis yra asmenins moralumas ir reikiamos kompetencijos. Toks yra klasikinis modelis. Vakarų kultūroje šimtmečiais būtent lyderio dorybė garantavo gerovę tiek monarchijoje, tiek ir demokratijoje.

Šiandien gi demokratija stokoja dorybingo lyderio ir dorybė pamato iš principo. Vadinamoji „liberali demokratija“ yra nukreipta ne į žmogiškojo orumo ir juo paremtos bendrabūvio gerovės statymą, bet į individualųjį kaupimą. Liberalioji „demokratija“ yra didžioji apgavystė, kuri per iškreiptą laisvės sampratą žlugdo pačią laisvę ir demokratiją klasikine, t.y. dorybingąją, prasme. Liberalizmo laisvės samprata teigia, kad leistina viskas, kas neperžengia kito laisvės ribų. Tai melaginga samprata, nes kaupdamas galią siaurino kito žmogaus galią veikti, vadinasi, apriboji kito laisvę liberaliąja prasme. Liberali „demokratija“ – tai demokratijos oligarchizacija ir demokratijos imitavimas.

– Pažvelgus į paskutinįjį paslapčių nuotekų skandalą susidaro įspūdis, kad moralumo ir amoralumo sąvokas pakeičia teisėtumo ir neteisėtumo. Moralu tai, kas teisėta, o kas teisėta, nustato tie patys lyderiai?

– Liberaliosios „demokratijos“ esmė – neribotas kaupimas. Neginčiju kiekvieno teisės kaupti privačią nuosavybę. Privati nuosavybė ir jos kaupimas yra būtinas, nes kyla iš prigimties. Tačiau neribotas kaupimas pamina moralumą ir nepaiso kito asmens teisės į bendrąjį gėrį ir savo gerbūvio kūrimą. Šiandien gi stebime sąžinės ir teisėtumo takoskyrą. Sąžiningumas, kuris remiasi prigimtiniu žmogaus orumu, per įstamdavystę turėtų būti perkeliamas į teisinę erdvę. Tačiau taip nenutinka, nes liberalioji demokratija skatina neribotą galios kaupimą; tuo tarpu galia neišvengiamai savo augimo labui pajungia viską, ką gali pajungti, ir brėžia jai patogaus teisėtumo ribas. Taip sąžiningumas viešoje erdvėje sunyksta.

– Kuo daugiau akumuliuoji turto – tuo daugiau turi galios?

– Taip. O sukaupus galią imamasi keisti bendrabūvio taisykles, ir teisė pajungiama galios interesams. Susiduriame su paradoksu: Konstitucija yra nekintamas bendrojo gėrio kaupimo pagrindas; tačiau šiandien priimami įstatymai leidžia kaupti galią, niekuo neprisidedant prie bendro gėrio kaupimo. Taip paneigiama pati Konstitucijos idėja ir net funkcija. Šiandien galios kaupimo labui nustatoma teisė naikina pačius teisėtumo pamatus.

Kaip matome, nemokėti mokesčių bendrojo gėrio labui ir slėpti savo turtus lengvatinio apmokestinimo zonose yra visiškai teisėta, tačiau nesąžininga žmogaus prigimties ir Konstitucijos šviesioje. Liberali „demokratija“ veda į galios diktatūrą nukvailintiems vartotojams. Neišvengiamai.

Sudedamoji liberalizmo dalis yra kapitalizmas pačia blogiausia šio žodžio prasme. Nežabotas kapitalizmas pamina žmogaus orumą. Šiandien tikima, kad kapitalistas yra pats tikriausias demokratas, o neribotas turto kaupimas yra visais atžvilgiais teigiamas dalykas. Taip godumas pakeičia sąžinę ir pajungia įstamdavystę.

– Tokiu atveju, didžiulį turtą sukaupęs žmogus tampa „sėkmingo“ tokios visuomenės individo pavyzdžiu ir įgyja galią spręsti, kas yra moralu ir teisinga, o kas – ne?

– Puikus to pavyzdys yra turtuolis Donaldas Trumpas, kalbantis vos ne iš dieviškų pozicijų ir vienasmeniškai skelbiantis, kas yra gėris, o kas – blogis, kas yra tiesa, o kas – melas. Vertinant iš moralumo pozicijų, ji tėra apgailėtinas apgavikas, vedantis paskui save ne itin susivokiančias lyg ir dešiniųjų pažiūrų mases. Panašiai Vladimiras Putinas tikslingai išnaudoja Rusijos ortodoksų bažnyčią ir mitinį rusiškąjį „dvasingumą“, kad lengviau manipuliuotų visuomene ir sustiprintų savo galios pozicijas.

– Po Donaldo Trumpo pergalės ir netikėtos vokiečių dešiniųjų sėkmės parlamento rinkimuose, garsiai rėkiama apie „radikalios dešinės“ triumfą. Tačiau ar visi tie rinkėjai tikrai yra radikali dešinė?

– Liberaliosios demokratijos ideologai visada smerkia neva radikalią dešinę. Tačiau šis vertinimas nebūtinai atspindi realybę. Žmonės vadinami radikalais vien todėl, kad mėgina apginti savo teisę į saugumą, tuo priešindamiesi visiškai nežabotai imigracijos politikai. Tai nėra teisinga jų atžvilgiu. Žinoma, radikalusis dešinumas egzistuoja ir kaip antidemokratinė jėga, neišvengiamai linkstanti nacizmo link.

Kita vertus, vartotojai verčiamuose žmonėse irgi prabunda prigimčiai būdingas didžiadvasiškumo siekis. Ir vokiečiai, ir prancūzai, ir amerikiečiai nori didžiuotis savo valstybe. Donaldo Trumpo strategai pagavo šį naujai bundantį siekį ir pasiūlė rinkėjams atitinkamą šūkį: „Make America great again“. Tačiau jo veikloje nieko didžiadvasiško ir tvaraus nėra. Vien tik galios ir, galimai, pinigų kaupimas.

Klasikinė demokratija grindžiama dorybiniu pamatu, kurį šiandien ima užgožti liberaliosios anti-vertybės. Kaip beskambėtų keistai, politkorektiškumas ir tolerancija yra bendrabūvį naikinantis vėžys. Šios antivertybės tetneša abejingumą ir neapykantą bendrapiliečių atžvilgiu. Jos keistinos atsakomybe ir pagarba.

Ir visgi Vakarų pasaulyje randasi politikai, kurie ragina grįžti prie klasikinės demokratijos ir politiko pagrindų . Vienas jų – dabartinis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Taip, jis nekviečia grįžti prie dorybės ar krikščionybės kaip Europos dvasinio pamato. Tačiau jis kalba apie piliečių visavertį dalyvavimą politikoje ir politinės tautos (ne vartotojų masės) sugrąžinimą į politiką; politikos, kuri turi atliepia tautos tapatybę ir prigimtinį politikoje įgyvendinamą didžiadvasiškumo poreikį. Šis prezidentas bando žadinti prancūzus jų pačių tapatybinėmis ir vertybėmis. Tai – nauja europinėje politikoje.

– Lietuvoje taip pat neretai išgirsite nuomonę, kad politinių partijų deklaruojamos vertybės nieko nereiškia, kaip ir jų pavadinimai, nes veik visos politinės grupės esą atstovauja stambiojo kapitalo interesus. Taip pat žinome „lietuviškas“ įmones, kurios nemoka čia mokesčių ir visiškai teisėtai neprisideda prie jūsų minėto bendrojo gėrio kūrimo. Moralumas vis dar egzistuoja, ar jau galime užmiršti šią sąvoką?

– Jei išsižadėsime moralumo, gausime diktatūrą. Emmanuelio Macrono pergalė parodė, kad alternatyva vis dar yra ir ji gali nugalėti. Anot jo, traumą, kurią prancūzai patyrė su monarchijos praradimu, „gydė“ ir Napoleonas ir Charlis De Gaulle‘is, Penktosios respublikos konstitucijoje institucionalizvęs iš monarchijos kylantį prezidentinį valdžios aspektą. Vadinčiau tai grįžimu prie politikos ištakų prancūzišku stiliumi. Visgi tokia tendencija matosi ir kitur Europoje. Auga pasipriešinimas liberalios „demokratijos“ diktuojamam oligarchizacijos modeliui, kuris beje yra labai naudingas Vladimirui Putinui.

– Eilę metų girdėjome teiginius, kad didžioji dalis pasaulio turto sukaupta 1 procento žmonių rankose. Dabar jau kalbama apie 0.1 procentą. Ar tikrai siaurėja turtą kontroliuojančių žmonių ratas, o gal taip buvo visada, tik mes to nežinojome?

– Liberaliosios „demokratijos“ ideologija naikina konkurenciją ir stipriną monopolijas. Turto ir galios koncentracija ir konsolidacija iš tiesų vyksta, ir tai veda į oligarchinę diktatūrą. Taip, demokratijos oligarchizacija vyksta, tačiau tašką dėti dar anksti. Europoje vis dar dvasios jėgų, bandančių mūsų kultūros degradacijos procesą pakeisti. Jei pasiduotume ir dėtume tašką – tai būtų Europos civilizacijos pabaiga. Ir tada žemynas vėl pasinertų į karą.

– Atsiduriame situacijoje, kai daugiau turintis gali mažiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo arba gal ir visai neprisidėti, nes turi galimybių nemokėti mokesčių, o mokestinė našta užgula mažiau turinčiųjų pečius. Jei iš tiesų vyksta toks išsidalinimas, netrukus turėtume patirti socialinių santykių krizę ir konfliktą.

– Oligarchizacijos proceso metu turtas susitapatina su galia. Visa tai progresuoja į turtas ir galios sankaupų susitapatinimą su pačia valstybe. O jei „valstybė esu aš, tai mokesčius turi mokėti man“. Jei taip nutiks, neišvengiamai kils revoliucijos, įvyks Europos griūtis. Na o turtingieji turės bėgti į savo „lengvatines rojus“, tiksliau, į tik jų gyvenamas ir privačių armijų saugomas privačias salas. Liūdna perspektyva.

Turto kaupimas nėra blogis pats savaime. Tačiau jei godumas nepažabojamas ir moralumas kaip bendrabūvio pagrindas sunyksta – demokratija virsta oligarchija. Liberaliosios „demokratijos“ ideologai kaip tik ir siūlo naikinti tas ribas, nes esą „demokratija vis dar nepakankamai laisva“, suprask: demokratija vis dar neatitinka libertarinio rinkos sanykio modelio. Ši šiandien vyraujanti ideologija ryja pati save. Šios ideologijos ydingumas vis dažniau išviešinamas, dėl ko didėja nepasitenkinimas ir kyla politinių alternatyvų banga.