Katalikybė XIX amžiuje – tai, kas skyrė lietuvį nuo imperijos

2017-12-19 "Lietuvos žinios"

XIX am­žiaus Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je ka­ta­li­ky­bė bu­vo taip įsit­vir­ti­nu­si, kad ta­po be­ne svar­biau­sia at­ski­ro nuo Ru­si­jos Im­pe­ri­jos iden­ti­te­to da­li­mi, ku­rios nai­kin­ti ne­ge­bė­jo jo­kios ca­ri­nės val­džios rep­re­si­jos. Nors il­gą lai­ką lie­tu­vių dva­si­nin­ki­ja ma­žai te­si­do­mė­jo, o ne­re­tai ir prieš­ta­ra­vo su Len­ki­ja ne­su­sie­tam Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui, ji ak­ty­viai da­ly­va­vo ne tik su­ki­li­muo­se, bet ga­liau­siai įsi­lie­jo ir į tau­ti­nį są­jū­dį, o ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­skel­bi­mo iš­va­ka­rė­se ka­ta­li­kiš­kos pa­krai­pos ju­dė­ji­mai jau bu­vo di­džiau­sią vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą pel­niu­si po­li­ti­nė jė­ga.

Apie katalikybės vaidmens raidą tuo laikotarpiu, LŽ kalbėjosi su humanitarinių mokslų daktaru Algimantu Katiliumi.

– Sakoma, kad XIX amžiuje, kuomet jau iš tiesų formavosi tautinis lietuviškas identitetas, katalikybė tapo neatskiriama sudėtine jo dalimi. Ar taip iš tiesų buvo?

– Tautiškumo prasme – taip. Juk ir LDK laikais katalikybė buvo labai svarbi tose žemėse, kuriose gyveno lietuviai. Pavyzdžiui, skiriant klebonus į lietuviškas parapijas, iš jų reikalauta mokėti vietos žmonių, t. y. lietuvių kalbą.

Tačiau XIX amžiuje dar anksti kalbėti apie Bažnyčios ir tautos tapatumą. Tuo laikotarpiu daugelyje bažnyčių Lietuvoje buvo pereita ir prie lenkų kalbos, nes to veikiausiai pageidavo bajorija, laikiusi ją aukštesnio kultūrinio ir civilizacinio lygio. Taip pat manė ir nemaža dalis kunigų, nuo kurių sprendimo daugiausiai ir priklausė, kokia kalba bus naudojama bažnyčioje. Reikia pažymėti, kad dalis kunigų lietuvių kalbą mokėjo tik „simboliškai“ ir todėl taip pat buvo linkę naudoti lenkų kalbą, kaip bažnytinę, o lietuvių – susikalbėjimui su parapijiečiais.

– Tuomet kaip atsirado minėtas lygybės ženklas tarp sąvokų lietuvis ir katalikas?

– Manyčiau, kad tai reikėtų sieti su Rusijos Imperijos politika stiprinti Lietuvoje stačiatikybės pozicijas. Lenkų atveju galima užtikrintai sakyti, kad tuo metu įsitvirtino supratimas, kad lenkas privalo būti kataliku, o lietuvių atveju kategoriškai to neteigčiau, tačiau galime manyti, kad ir lietuviams katalikybė taip pat tapo tapatybės dalimi, skiriančia juos nuo Rusijos ir jos titulinės stačiatikybės.

Pasitaikydavo kunigų, kurie skatino lietuviškumą tarp valstiečių, be to, atsirasdavo ir vienas kitas bajoras, tapatinęs save su lietuvybe.

– Sakote, kad pasitaikydavo tautiškai nusiteikusių kunigų. Visuotinio tautinių idėjų palaikymo dvasininkijos tarpe nebuvo?

– Apie visuotinį palaikymą jau turėtume kalbėti XX amžiaus pradžioje. Dvasininkija tuo metu jau priėmė visuomenės reikalavimą sulietuvinti Bažnyčią. Galime paminėti Maironį, kuris ėmėsi lietuvybės puoselėjimo, sulietuvino kunigų seminariją Kaune ir vykdęs kitą veiklą. Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą Bažnyčios lietuvinimu užsiėmė ir vyskupas Pranciškus Karevičius, aktyviai tai daręs Žemaičių vyskupijoje.

Visgi čia reikia pažymėti, kad bent jau dalis dvasininkijos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje visiškai negalvojo apie tautinės valstybės kūrimą. Prie jų, beje, galima priskirti iškilius dvasininkus palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir Pranciškų Bučį. Pastarasis tuo metu aiškiai išsakė nuomonę, kad atskira nuo Lenkijos lietuviška valstybė nereikalinga. Palaimintasis Jurgis Matulaitis taip pat argumentavo, kad lietuvių ir lenkų tautos neturėtų būti skyriumi, nes jas sieja šimtmečiai bendro valstybingumo ir, kaip jis išsireiškė, „bendri kapai“. Tokios nuostatos buvo paplitusio Fribūre studijavusių lietuvių iš Seinų ir Žemaičių vyskupijų. Sunku pasakyti, ar tai buvo tik Fribūre paplitusi nuomonė, ar tokios pat lietuvių kunigija laikėsi visuotinai.

– Vadinasi visą XIX amžių Bažnyčiai rūpėjo ne tautiškumas, o valstybingumas „senąja“ prasme – ATR atkūrimas? Juk kunigai ir vienuoliai aktyviai dalyvavo abiejuose sukilimuose?

– Sukilimų metu dvasininkų vaidmuo buvo tikrai reikšmingas. 1831 metų sukilimo metu vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis ragino kunigus stoti į sukilėlių kariuomenę. Ir dvasininkija gausiai atsiliepė į šį kvietimą. Pavyzdžiui, vien iš Tytuvėnų vienuolyno prie sukilėlių prisijungė 7 vienuoliai. Deja, apie dvasininkus šiame sukilime neturime detalių statistinių duomenų.

Ne mažiau aktyviai dvasininkija dalyvavo ir 1863 metų sukilime, už ką skaudžiai nukentėjo. Neseniai paskelbti duomenys, kad šio sukilimo metu ir po jo vienokias ar kitokias represijas patyrė daugiau kaip trečdalis visų dvasininkų (39.2 procento arba 462 iš 1070) Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose. Vilniaus vyskupijoje carinė valdžia nubaudė 219, o Žemaičių vyskupijoje – 243 kunigus. Už dalyvavimą sukilime, represuota ir apie 100 vienuolių visose trijose – Vilniaus, Žemaičių ir Seinų – vyskupijose.

Dvasininkų reikšmę, mano nuomone, rodo ir tai, kaip juos įvertino generalgubernatorius Michailas Muravjovas „Korikas“ – pirmieji mirties nuosprendžiai skirti būtent jiems.

– Katalikų dvasininkijos „Korikas“ ėmėsi pirmiausiai, nes ji turėjo geriausias galimybes kurstyti žmones prieš valdžią?

– Taip. Parapijų tinklo sistema šiuo atžvilgiu carinei valdžiai kėlė didelį nerimą. Bene daugiausiai kunigų kaip tik ir nukentėjo už tai, kad tikintiesiems skaitė sukilėlių manifestą.

– XIX amžiuje carinė valdžia buvo bent jau pradėjusi skleisti doktriną, kad katalikybė – lenkų „reikalas“, o lietuviai, esą turėtų būti su rusais?

– Tai – vadinamoji „rusiškų pradų“ koncepcija. Rusų istoriografijoje LDK buvo skirti 4 diskursai: negyvibingumo, agresyvumo, rusiškų žemių sugrąžinimo ir teisingojo pasirinkimo (turėta omenyje, kad LDK pasirinkimas buvo neteisingas). Didesnio poveikio ši koncepcija neturėjo, tačiau tokia buvo.

Pirmasis diskursas traktavo LDK, kaip silpną valstybę – istorinį nesusipratimą; antrasis akcentavo LDK skriaudas rusams (tiesa, šis diskursas buvo labiau nukreiptas prieš lenkus, nei lietuvius); trečiasis naratyvas pagrindė Rusijos teises į LDK teritoriją (svarbiausias), kurios teritorija buvo traktuojama, kaip rytų Rusija. Jos istorinis vystymasis buvo neva sutrikdytas Liublino unijos, kuri „iš kelio išvedė“ ne tik rusus, bet ir lietuvius.

Lietuviai, pagal šią koncepciją, nebuvo visiškai sutapatinami su rusais. Greičiau mus traktavo, kaip negausią ir nesvarbią tautą, nes esą ir lietuvių valstybėje jie patys tebuvę nereikšminga mažuma.

– Kiek svarbus buvo religinis aspektas carinėje rusifikacijos politikoje? Lietuviai turėjo tapti stačiatikiais, ar galėjo likti „nereikšminga katalikų mažuma“?

– Po 1863 metų sukilimo būta bandymų skleisti stačiatikybę, tačiau jie buvo negausūs ir nesėkmingi. Pavyzdžiui, Žemaičių vyskupijoje apsieita vos vienu mėginimu, kai vietoje Tytuvėnų vienuolyno mėginta įsteigti stačiatikių parapiją. Pasipriešino ir vyskupas Motiejus Valančius ir tikintieji – daugiau panašių eksperimentų šioje vyskupijoje nesiimta.

Aktyviau veikta Vilniaus vyskupijoje. Vilniaus gubernijoje 1861 – 1865 metais uždarytos 22 katalikų bažnyčios ir koplyčios; 1866 – 1870 metais – 89, o iki 1901 metų – dar 5. Kai kurios bažnyčios buvo verčiamos cerkvėmis.

Be to, būta ir katalikų bei stačiatikių unijos projekto, kuriuo siekta sukurti veidrodinį Brastos unijos variantą – palikti katalikams jų apeigas, bet perduoti juos į Maskvos patriarchato pavaldumą. Tačiau net ir pati caro valdžia suprato, kad ir iš tokio sumanymo nieko neišeis ir net nesiėmė jo įgyvendinti.

Taip pat būta bandymų įvesti rusų kalbą katalikų apeigoms. Tam reikalui buvo išleistas ir apeigynas, kurio platinimas sukėlė didelį katalikų nepasitenkinimą ir naudoti jo niekas nesiruošė. Visą jam skirtą tiražą vyskupas Motiejus Valančius „palaidojo“ sandėlyje, o Vilniaus vyskupijoje, švento Rapolo bažnyčios klebonas Stanislovas Petravičius jį viešai sudegino per pamaldas.

Pridėtinės maldos rusų kalba už carą ir jo šeimą taip pat neprigijo, o 1877 metais Vatikanas ir visai uždraudė rusų kalbą pridėtinėse pamaldose.

Apskritai, carinė valdžia netruko suprasti, kad katalikų lietuvių stačiatikiais nepavers ir pernelyg nesistengė to daryti. Kaip parodė padėtis po 1905 metų Tolerancijos akto, nedaugelis atsivertusių katalikų ir unitų grįžo prie savo tikėjimo.

– Kiek Lietuvos katalikai sulaukė paramos iš Vatikano? Juk be abejonės turėjo skųstis Apaštalų Sostui?

– 1847 metais buvo sudarytas Rusijos – Vatikano konkordatas, leidžiantis Katalikų bažnyčiai skirti vyskupus savo nuožiūra. Rusija gudravo, oficialiai jo nepaskelbdama ir taip lyg sudarydama pagrindą abejoti jo teisėtumu. Iki 1863 metų sukilimo lietuviškos vyskupijos taip pat galėjo oficialiai susisiekti su Vatikanu per Rusijos Vidaus reikalų ministeriją. Po sukilimo, 1866 metais nutraukus konkordatą, ši galimybė buvo atimta, tačiau slapti ryšiai su Vatikanu ir tuomet nenutrūko.

Rusija apskritai nenorėjo palaikyti jokių oficialių ryšių su Vatikanu ir nuncijaus nepriėmė iki pat 1915 metų. Santykiai pergyvendavo tai pakilimus, tai nuosmukius: 1882 metais sutarta, kad vyskupus skirs Katalikų bažnyčia ir jie valdys kunigų seminarijas, bet tokie susitarimai iš esmės padėties nekeitė ir buvo labai reti, besimainantys su santykių pablogėjimais.

– XIX amžiaus pabaigoje lietuvybės idėją nešė inteligentija – visi žino apie Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų inteligentijos atstovų darbus. Bažnyčia taip pat turėjo įsitraukti į šį judėjimą? Juk kuriant Lietuvos Respubliką, dvasininkija jau vaidino labai svarbų vaidmenį?

– Katalikų bažnyčia rado savo vietą pirmajame tautinio sąjūdžio etape. Pavyzdžiui, apie trečdalis „Aušroje“ publikuojamų autorių buvo kunigai.

Vėliau dvasininkijos ir inteligentijos keliai išsiskyrė, nes inteligentai pasirinko labiau laicistinę kryptį, kuri negalėjo tikti Bažnyčiai. Tai atsispindėjo ir lietuviškoje spaudoje: jei „Varpas“ atstovavo liberalias kairiąsias pozicijas, tuo pat metu kūrėsi katalikiškos pakraipos laikraščiai – „Šviesa“, „Žemaičių apžvalga“, „Tėvynės sargas“ ir kiti.

Tuo metu dauguma dvasininkų veikiausiai nemąstė apie tautinės lietuvių valstybės kūrimą, bet tautinės idėjos jiems nebuvo svetimos – dvasininkija aktyviai dalyvavo kovoje už lietuvių kalbą, gabeno ir platino draudžiamą spaudą.

Ir jei anksčiau dvasininkija buvo šiuo atžvilgiu galbūt ir neapsisprendusi, situacija pasikeitė po 1905 metų, kai Bažnyčios vaidmuo tautiniame judėjime itin sustiprėjo. Tai atsiskleidė jau Didžiajame Vilniaus Seime, kur katalikai dalyvavo kaip atskira savarankiška ir organizuota srovė, pasisakanti už Lietuvos autonomiją Rusijos Imperijos sudėtyje. Matome krikščioniškosios demokratijos politinės srovės formavimąsi. Kūrėsi katalikiškos draugijos, kunigai aktyviai dalyvavusios visuomeninėje veikloje. Pavyzdžiui, „Žiburio“ draugija Suvalkų gubernijoje turėjo 63 skyrius, iš kurių 57 pirmininkavo kunigai.

Jei pačioje XIX amžiaus pabaigoje katalikų organizacijos daugiausiai orientavosi į kultūrinę veiklą, tai po 1905 metų jos įsiliejo ir į politiką. 1917 metais katalikai dalyvavo Vilniaus Konferencijoje ir net 6 kunigai išrinkti į tarybą. Galiausiai, 4 dvasininkai pasirašė Nepriklausomybės aktą. Tai rodo, kokį didžiulį visuomenės pasitikėjimą turėjo Bažnyčia.