Kas įvyko Kazachstane? Nazarbajevas turi gudrų planą

2019-03-20 "Lietuvos žinios"

Va­ka­rykš­tė ži­nia apie Ka­zachs­ta­no pre­zi­den­to Nu­rsul­ta­no Na­zar­ba­je­vo at­sis­ta­ty­di­ni­mą su­tik­ta, kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. „Am­ži­nų­jų pa­di­ša­chų“ val­do­mo­je Cen­tri­nė­je Azi­jo­je to dar nė­ra bu­vę. 

Pirmiausia, Nursultanas Nazarbajevas nepasitraukė nuo valdžios – jis lieka faktiniu valstybės vadovu, o prezidento postą perleido sūnėnui (kaip teigia Rusijos žiniasklaida) Kasymui Žomartui Tokajevui, kurį Senato pirmininko poste pakeitė Nazarbajevo dukra Dariga.

Anot LŽ kalbinto politologo ir regiono eksperto Konstantino Andrijausko, Kazachstano prezidento žingsnis tikrai nėra spontaniškas ir netikėtas. Nursultanas Nazarbajevas įgyvendina nuoseklų planą. Suplanuotas ir sklandus valdžios perdavimas turėtų padėti išvengti galimos suirutės ir užtikrinti Nazarbajevų klano saugumą po to, kai vieną dieną nebeliks jo galvos.

Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą.

– Ką padarė Nursultanas Nazarbajevas?

– Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą. Neturime apsigauti ir tikėti, kad Kazachstanas pajudės link demokratizacijos. Nursultano Nazarbajevo politinis vaidmuo liko labai stiprus: jis lieka valdančiosios partijos vadovu, Saugumo tarybos vadovu ir taip toliau.

– Tai nėra scenarijus, panašus į Boriso Jelcino atsistatydinimą 1999 metais. Nursultanas Nazarbajevas liko faktiniu valstybės vadovu.

– Ne, tai tikrai nėra Boriso Jelcino scenarijus ir labiau primena tris dešimtmečius Singapūrą valdžiusio Lee Kuan Yew variantą. Pasitraukęs iš valstybės vadovo postą jis taip pat visą likusį gyvenimą išlaikė didžiules galias.

Kodėl būtent dabar? Spekuliuojama apie prastą Nursultano Nazarbajevo sveikatą, tačiau atrodo, kad šiuo atžvilgiu jam taip pat nėra taip blogai, kaip kadaise Borisui Jelcinui, sakiusiam „Aš pavargau. Aš išeinu“.

Visgi, Nazarbajevas supranta, kad negyvens amžinai ir šitaip siekia išvengti nepageidaujamų scenarijų. Jis rizikuoja ir bando išvengti tokių Centrinės Azijos šalių, kaip Turkmėnistanas ir Uzbekistanas buvusių vadovų scenarijų ir iki pat mirties tvirtai laikytis įsitvėrus valdžios.

– Mirus Uzbekistano prezidentui Islamui Karimovui, naujoji valdžia tuojau pat atsisuko prieš jo šeimą. Nursultanas Nazarbajevas siekia išvengti tokio scenarijaus ir apsaugoti artimuosius? Kam konkrečiai jis mėgina perduoti valdžią?

– Kam galiausiai atiteks valdžia, kol kas galime tik spekuliuoti. Kaip matėme, vakar tai buvo padaryta vadovaujantis konstitucija ir prezidento pareigas iki rinkimų perėmė Senato pirmininkas. Negaliu patvirtinti informacijos, kad Kasimas Tokajevas yra Nazarbajevo giminaitis, tačiau tai labai tikėtina prielaida, nes valdančiojo klano atstovai yra visur.

Jau anksčiau nemažai kalbėta apie tai, kad Nursultanui Nazarbajevui sunkiai sekėsi rasti įpėdinį. Tačiau gana akivaizdu, kad Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstane politinė sistema yra kur kas labiau institucionalizuota, nei kitose Centrinės Azijos šalyse, kuriose viską lemia klaninė politika.

– Regiono specifiką atitinkanti problema – Nursultanas Nazarbajevas turi 3 dukras, bet nė vieno sūnaus. Ar šiuo metu galėtume įvardyti kokius nors tikėtinus įpėdinius?

– Sūnaus neturėjimas iš tiesų sukėlė sunkumų. Manau, kad norint identifikuoti galimą įpėdinį, reikia žvalgytis į tuos, kas dabar užima svarbiausius politinius postus, kuriuose bet kuriuo atveju sėdi atsistatydinusio prezidento aplinkos žmonės. Galima atsižvelgti į giminystės ryšius, biografijų faktus, kaip pavyzdžiui, kaip seniai ir kokiomis aplinkybėmis jie pateko į Nazarbajevo aplinką.

Visgi, manau, kad svarbiausias kriterijus – šiuo metu užimami postai. Kaip rodo Uzbekistano pavyzdys, dabartinis prezidentas Šavkatas Mirzojevas taip pat ilgą laiką ėjo ministro pirmininko pareigas. Tai yra, įpėdinis turi būti visuomenei žinomas žmogus, negaliu patikėti, kad įpėdiniu netikėtai taptų koks nors niekam nežinomas asmuo.

Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

– Traukiantis Borisui Jelcinui, Rusijos valdžios viršūnėse buvo sudarytas susitarimas, kad jo aplinka ir šeima neliečiamos. Vėliau matėme, kaip jie vienas po kito neteko turėtų galių, o kai kurie ir turtų. Gal Nazarbajevas ir turi planą, bet po jo mirties gali prasidėti kovos klano viduje. Ar Kazachstane gali kilti suirutė?

– Autoritarinėse sistemose visada yra suirutės tikimybė. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstanas – didžiulė valstybė, ne tik teritorijos, bet jos svarbos požiūriu. Nepamirškime ir gausios bei kompaktiškai gyvenančios rusų bendruomenės. Rusija ir Kinija tikrai stebės, kas vyksta ir mėgins daryti įtaką procesams Kazachstane.

Tačiau išorinius veiksnius Nursultanas Nazarbajevas taip pat puikiai supranta ir pasikartosiu, dabartiniams veiksmams ruošėsi ilgai ir nuosekliai.

– Vladimiras Putinas pavadino Nursultaną Nazarbajevą Kazachstano nepriklausomybės garantu, o kiek anksčiau viešai reiškė abejones dėl to, ar kazachai – tikra nacija. Ar Kremliui nekils pagundos nukreipti ekspansines ambicijas į kazachų pusę?

– Vladimiras Putinas „pagyrė“ Nazarbajevą už tai, kad šis neva sukūrė kazachų valstybę, kurios niekada nebuvo. Tai netiesa: prieš maždaug 550 metų kazachai turėjo savo klajoklišką imperiją. Bet kuriuo atveju, kazachai labai rimtai pažiūrėjo į šiuos pareiškimus. Žinoma, kad tokia Kremliaus retorika sukelia palyginimus su Donbasu.

Manau, kad nerimas dėl galimų Rusijos veiksmų galėjo būti vienu iš svarbiausių veiksnių, paaiškinančių Nazarbajevo inicijuotą procesą.

Visgi, nemanau, kad Kremlius ryžtųsi tokiems veiksmams. Santykiai su Kazachstanu yra labai geri ir būtų tiesiog sunku suprasti, kam reikėtų juos gadinti agresyviomis provokacijomis. Be to, Rusijos vaidmuo Kazachstane ir šiandien yra gana reikšmingas.

Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija.

– Matyt, kad Pekinas nesėdėtų sudėjęs rankų, jei Rusija imtųsi agresyvių veiksmų prieš Kazachstaną. Ar galima Kiniją traktuoti, kaip Rusiją sulaikančią jėgą regione?

– Be jokios abejonės. Kazachstanas yra labai svarbus Kinijos partneris: tiesiogiai dalyvauja „Šilko kelio“ projekte, iš Kazachstano į Kiniją tiekiamos ne tik kazachiškos, bet ir kitų Centrinės Azijos šalių nafta ir dujos, iš Kazachstano kinai importuoja metalų rūdas ir tokius strateginius išteklius, kaip uranas.

Taigi, Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Manyčiau, kad prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija. O jei vesime analogijas su Ukraina, galime konstatuoti, kad Kinijos „svoris“ Kazachstane yra nepalyginamai didesnis, nei Vakarų vaidmuo Ukrainoje 2013 – 2014 metais.

Politiniai pabėgėliai giria Lietuvą ir peikia Lenkiją

2019-02-18 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­va ir Len­ki­ja – daug kuo pa­na­šios vals­ty­bės, kaip ir lie­tu­vių bei len­kų mąs­ty­se­na. Ta­čiau Vil­niu­je su­si­rin­kę po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai iš Cen­tri­nės Azi­jos ne­gai­lė­jo kri­ti­kos Len­ki­jai, o Lie­tu­vai žė­rė pa­gy­ras už tai, kad mū­sų kraš­te jiems in­teg­ruo­tis ga­li­my­bės pui­kios, o lie­tu­viai – sve­tin­gi žmo­nės. 

Vilniuje susirinkę politiniai pabėgėliai, politologai, diplomatai ir žiniasklaidos atstovai diskutavo apie padėtį Uzbekistane ir Tadžikistane. Vienoje iš šių dviejų valstybių situacija pastaruoju metu pagerėjo, o kitoje – represijos tęsiasi pilnu mastu.

Lietuviams gali atrodyti, kad regionas toli ir niekaip su mumis nesusijęs. Tačiau jis veikia tiek mus, tiek likusią ES. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tai reiškia, kad tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Negaili pagyrų Lietuvai

Didžiausia tadžikų pabėgėlių bendruomenė yra Vokietijoje, kur dėl suprantamų priežasčių baiminasi ilgainiui asimiliuotis su kitomis musulmonų diasporomis. Todėl jos pasirinkta strategija – skatinti bendruomenės narių integraciją į vietos visuomenę. Ta pati praktika taikoma ir kitose šalyse. Todėl pabėgėliai ypatingai akcentuoja galimybes mokytis tos valstybės, kurioje gyvena, valstybinės kalbos ir gebėjimą tiesiogiai bendrauti su kaimynais.

Kaip teigė Lietuvoje gyvenantys bendruomenės Lietuvoje lyderis Ilhomdžonas Jokubovas (Kaunas) ir jos narys Mirzorahmatas Kuzovas (Vilnius), Lietuva jiems suteikia itin palankias sąlygas, pradedant patogiu gyvenimu pabėgėlių integracijos centre ir baigiant lietuvių supratingumu.

Nuo įkalinimo, kankinimų ir mirties tėvynėje pabėgę tadžikų opozicijos atstovai nereiklūs ir džiaugiasi tuo, kad pabėgėlių integracijos centre gauna patogias gyvenimo sąlygas, gali iškart pradėti mokytis lietuvių kalbos, o jiems padedantis personalas dirba ne formaliai, bet iš tiesų stengiasi padėti tiems, kas nori kuo geriau pasiruošti gyvenimui mūsų šalyje. Įsikūrę Lietuvoje, jie turi visas galimybes ir toliau nemokamai mokytis kalbos. Be to, visiškai nesiskundžia valstybės teikiamu būstu arba pašalpomis – daug labiau jie akcentuoja tai, kad pabėgėlių vaikai iškart gali pradėti lankyti mokyklą ir įsilieti į visuomenę dar lengviau, nei jų tėvai.

Finansinės valstybės paramos pabėgėliai neakcentuoja, nes pasak Mirzorahmato Kuzovo, lietuvių kalbą pramokę tadžikai randa darbą statybose, miško kirtavietėse, o jų žmonos – kepyklose ar panašiuose versluose. Anot jų, darbdaviai, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, vertina pastangas kalbėti lietuviškai ir nepyksta, jei vėliau visgi tenka pereiti prie rusų kalbos.

Santykiai su kaimynais lietuviais, pasak LŽ pašnekovų, labai geri, nors iš pradžių kartais būna beveik komiški. „Įsikūręs daugiabučiame name Vilniuje, norėjau prisistatyti kaimynams, pasilabinti. Nežinojau, kaip tai daryti „lietuviškai“, todėl pasirinkau mums įprastą prisistatymą – kasdien aplankydavau bent po kelis kaimynus ir vaišinau juos naminiais tadžikų kepiniais. Maždaug per savaitę visus apėjau. Kai kurie stebėjosi, kai kurie su šypsena žiūrėjo, bet priešiškumo nepajutau nė karto, nei iš kaimynų, nei iš kitų žmonių. Gal todėl, kad pirmiausiai su visais žmonėmis mėginu kalbėti lietuviškai?“, – svarstė tėvynėje verslininku buvęs Mirzorahmatas Kuzovas.

Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Apie Lenkiją – skundai

Visai kitokį pasakojimą LŽ išgirdo iš dviejų toje šalyje gyvenančių pabėgėlių. Kaip sakė tinklaraštininkė Shabnam Khudoydodova, su priešiškumu pabėgėliai susiduria jau Lenkijos pasienyje. Esą, prieglobsčio čia pat pasiprašiusiems pabėgėliams jie netvarkingai deda žymas pasuose, dėl ko šie su biurokratinėmis problemomis susiduria vos atvykę į šalį.

Pabėgėlių centrus ji apibūdino vienu žodžiu – baisūs. Gyvenimo sąlygos prastos tiek, kad kartais neatitinka elementarių higienos normų. Tinklaraštininkė bei kitas Lenkijoje gyvenantis jos tautietis taip pat teigė, kad priešiškai nusiteikę ir veik visi pabėgėlių centrų darbuotojai, leidžiantys suprasti, kad pabėgėlius vertina arba kaip veltėdžius, arba kaip potencialius musulmonų ekstremistus.

Pabėgėlės pasakojimui apie Lenkijos pareigūnų nepalankumą antrino ir teisių gynėjų organizacijos „Human Constanta“ atstovas Kirilas Kofanovas, pažymėjęs, kad Lenkija dažniau nei kitos šalys svarsto pabėgėlių parsiuntimo į tėvynę variantą. Dėl to ne kartą buvę bandymų nusižudyti.

Anot Shabnam Khudoydodovos, ne ką lengviau sekasi ir gavus pabėgėlio statusą bei apsigyvenus Lenkijoje. Mokytis kalbos galima praktiškai tik nusisamdžius repetitorių. „Kaip jį nusisamdysi, jei negauni darbo, nes nemoki kalbos?“, – retoriškai klausė moteris. Anot jos, Lenkija gerai rūpinasi tik pabėgėlių vaikais.

Nors pabėgėlių nuomone, Lenkijos visuomenė apskritai yra pakanti kitataučiams, skirtingai nuo Lietuvos, retkarčiais tenka susidurti su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Viena iš to priežasčių gali būti ta, kad Lenkijos spaudoje kartais imama eskaluoti menamų teroristų tema, kurią dar pakursto Kremliaus propagandiniai šaltiniai.

ES „nemato“ Centrinės Azijos

Veik visi diskusijos dalyviai sutiko su teiginiu, kad Europa mėgina užmerkti akis į Centrinės Azijos šalių situaciją. Centrinės Azijos valstybės aktyviai mėgina diskredituoti tremtyje veikiančią opoziciją, siedamos ją su Islamo terorizmu. Ypatingai aktyviai tai daro Tadžikistano valdžia, nes įtakingiausia regiono opozicinė jėga Vakaruose yra Tadžikistano Islamo atgimimo partija. Jos lyderis Muhidinas Kabiris patvirtino, kad Europoje juntama tokia baimė: „Kiekvieną sykį, susitikus su ES pareigūnais, tenka aiškinti, kad mes – ne teroristai, o greičiau musulmoniškas „krikdemų“ atitikmuo. Tai vargina“.

Anot diskusijoje dalyvavusių Groningeno ir Ekseterio universitetų dėstytojų Fabio Belafatti ir Saipiros Furstenberg, išeiviai iš Centrinės Azijos ir konkrečiai – iš Tadžikistano ir Uzbekistano, sudarė nedidelę „Islamo valstybės“ džihadistų dalį, palyginus su išeiviais iš Rusijos ir Vakarų Europos valstybių. Anot akademikų, šiuo metu regiono valstybės nelaikytinos terorizmo šaltiniais.

Tuo labiau, neteisingas yra teiginys, kad islamiškoji opozicija gabena į Vakarus radikalus, tadžikų „migracija“ į konfliktų zonas prasidėjo kaip tik po to, kai šalyje buvo visiškai sunaikinta nuosaikios Islamo atgimimo partijos platforma. Pavienių atvejų yra pasitaikę, bet kaip pažymėjo žmogaus teisių gynėjai „Human Rights Watch“, 1 toks atvejis, kai tadžikas džihadistas buvo teisiamas JAV, parodė, kad radikalizuotas jis buvo jau Amerikoje.

Žymaus nepriklausomo leidinio „Fergana News Agency“ vyriausiasis redaktorius Danilas Kislovas teigė, kad Europai visiškai ignoruojant Centrinės Azijos šalis, radikalaus Islamo problema ateityje gali atsirasti. „Tarkime, Tadžikistane šiuo metu sunaikinta ne tik visa politinė opozicija, bet ir bet kokios nepriklausomo mąstymo apraiškos. Jei šioje šalyje prasidėtų sukilimas prieš prezidento Emomalio Rahmono despotiją, jo vėliavą iškels tokios jėgos, kaip „Islamo valstybė“, nes kitų ten tiesiog nėra“, – teigė žurnalistas.

Didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Anot Norvegijos Helsinkio komiteto atstovo Mariuso Fossumo, Europa užmerkia akis ir į tai, kad pastaraisiais metais žmogaus teisių pažeidimų regione sparčiai daugėja. Nors Uzbekistanas neseniai paleido daugiau nei 30 politinių kalinių, atsisakė prievartinio vaikų darbo ir retkarčiais įsileidžia į šalį žurnalistus, padėtis regione lieka katastrofiška. Turkmėnistanas jau seniai laikytas viena nelaisviausių šalių pasaulyje, o Tadžikistanas jį neseniai prisivijo. „Po 2015 metų parlamento rinkimų, tadžikų opozicijos atstovus žudė tiesiog gatvėje. Šimtai buvo pateko į kankinimo kameras. Pabėgėlių skaičius nuo to laiko išaugo 10 kartų. Tačiau ES vis dar nesiima veiksmų“, – sakė Marius Fossumas.

„Human Rights Watch“ atstovas Steve'as Swerdlowas diskusijos metu taip pat pažymėjo, kad Vakarų spaudimas gali duoti rezultatų. Būtent tai paveikė Uzbekistano prezidentą Šavkatą Mirzijajevą, kuris norėjo pasirodyti besantis „gailestingas padišachas“, be to, siekia ekonominė naudos. Tačiau ar šis atšilimas tęsis, neįmanoma pasakyti.

Bent jau Tadžikistano atveju, Muhidinas Kabiris pažymėjo, kad tai – vienintelė regiono šalis, kurią galima tiesiogiai paveikti asmeninėmis sankcijomis, nes didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Galiausiai, Vakarai turėtų suprasti ir tai, kad gali visiškai atiduoti regioną Kinijai ir Rusijai, kurioms diktatorių režimai parankūs – per juos lengviau skleisti įtaką. Kaip LŽ teigė Muhidinas Kabiris ir Vilniaus universiteto politologas Konstantinas Andrijauskas, galima sakyti, kad šiuo metu Pekinas ir Maskva jau sėkmingai pasidalino regioną pagal įtakos sferas – ekonominę įtaką skleidžia kinai, o rusai dominuoja karyboje.

Ar kinų drakonas pasirengęs susigrumti su JAV ereliu ir kodėl tai nežada nieko gero Lietuvai?

2019-01-08 "Lietuvos žinios"

Nau­ja­me­ti­nė­je kal­bo­je Ki­ni­jos pre­zi­den­tas Xi Jin­pin­gas vėl už­si­mi­nė apie Tai­va­no pri­jun­gi­mo ka­ri­niu bū­du ga­li­my­bę, kaip ne­at­mes­ti­ną. Šie pa­si­sa­ky­mai iš­šau­kė ne tik Tai­va­no, bet ir JAV eks­per­tų reak­ci­ją: toks sce­na­ri­jus ga­li su­kel­ti Ki­ni­jos ir JAV ka­ri­nį su­si­dū­ri­mą (blo­giau­siu at­ve­ju) ar bent jau pri­vers­ti Va­šing­to­ną kon­cen­truo­ti pa­jė­gu­mus To­li­mų­jų Ry­tų re­gio­ne ir vis ma­žiau da­ly­vau­ti Eu­ro­pos, o va­di­na­si ir Lie­tu­vos gy­ny­bos už­ti­kri­ni­me.

LŽ kalbintų ekspertų nuomone, šiuo metu Pekino – Taipėjaus ir tuo pačiu galbūt Pekino – Vašingtono karinio konflikto tikimybė maža. Pekinas vis dar gali kitomis priemonėmis siekti savo tikslų, svarbiausias kurių – ekonominis Taivano prisirišimas. Visgi, Kinijos agresyvumas auga ir ji laukia momento, kai susiklosčius palankioms tarptautinėms sąlygoms ir pati nusprendusi, kad jos galia pakankamai didelė, ji galės atvirai mesti iššūkį JAV.

Tuo pat metu atsiranda vis daugiau pagrindo europiečių susirūpinimui – jei JAV bus priverstos telkti vis daugiau karinės galios Tolimuosiuose Rytuose, ypatingai jei ten kiltų kariniai konfliktai, Vašingtonas gali visai apleisti Europos gynybos reikalus, nes Senasis kontinentas jam ne toks svarbus, kaip Azija.

Sena retorika

Nors Xi Jinpingo kalba sukėlė nerimą, tokia Pekino retorika nėra nauja ar išskirtinė, o kartojasi nuo pat 1949 metų. Ji taip pat patvirtinta ir 2005 metais, kai Pekinas įstatymiškai patvirtino sau teisę panaudoti karinę jėgą šalies suvienijimui.

Kinija laukia, kol priaugs tokį tarptautinį svorį, kad butų pajėgi atvirai mesti iššūkį amerikiečiams.

Anot politologo Konstantino Andrijausko, karinį salos prisijungimo scenarijų Pekinas svarsto nuo tada, kai komunistų priešininkai įsitvirtino Taivane. „Girdėjome šios retorikos pakartojimą. Pažymėtina tai, kad ji išsakyta tokiu metu, kai Pekino išdėstoma pozicija atidžiai stebima tiek šalies viduje, tiek išorėje. Xi Jinpingas šia proga pasinaudojo. Kodėl būtent dabar? Nes šie metai siejasi su istoriniais naratyvais ir sukaktimis – Kinijos Liaudies Respublika švęs septyniasdešimtmetį ir tuo pačiu minės Taivano atsiskyrimo sukaktį“, – sakė Konstantinas Andrijauskas.

Pasak eksperto, vienas Xi Jinpingo valdžios pamatų – oficialiai vadinamas „patriotizmas“ arba kitaip sakant, kinų nacionalizmas, kurio centre – Taivano prisijungimas. Taigi, pastarasis jo pareiškimas atrodo tinkamas tiek ideologijos, tiek laiko prasme.

„Antra vertus, tai susiję su tendencijomis pačiame Taivane, kur neseniai vykusiuose savivaldos rinkimuose prastai pasirodė valdančioji Demokratinės pažangos partija, propaguojanti didesnį nuotolį nuo Pekino. Daugumoje vietų laimėjo Gomindano partija, pasisakanti už aktyvesnį dialogą su žemynu“, – pastebėjo politologas.

Visgi, pasak Konstantino Andrijausko, jei Gomindanas Pekinui ir atrodo mažesniu blogiu, vilčių į didelį taivaniečių palankumą Pekinas neturėtų puoselėti: „Taivanas jau keletą dešimtmečių yra liberali demokratija. Vykstant kartų kaitai, jauni salos gyventojai vis mažiau save tapatina su žemynine Kinija ir ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti rimtų pasekmių“.

Priemonių arsenalas platus

Nepaisant Xi Jinpingo žodžių, daugelis gynybos ekspertų abejoja, ar Pekinas artimiausioje ateityje galėtų ryžtis kariniam scenarijui. „Manau toks scenarijus jiems nebūtų naudingas. Svarbiausias įtakos Taivanui veiksnys vis tik yra ekonominis: sala tampa vis labiau priklausoma nuo investicijų į žemyną ir prekybos su žemynu“, – teigė Konstantinas Andrijauskas.

Karinis scenarijus yra tik viena ir nebūtinai svarbiausia priemonė visame gausiame Pekino arsenale. Kantrybe pasižyminti Kinija gali sau leisti sulaukti tinkamesnių laikų. „Pekinas gali laukti to laiko, kai Taivano priklausomybė nuo žemyno taps tokia didele, kad susivienijimas su Pekinu taps logišku pasirinkimu“, – sakė LŽ pašnekovas.

Kita vertus, anot Konstantino Andrijausko, nereikia nuvertinti ir Taivano pasipriešinimo galimybių. Nors žemyninė Kinija yra visais atžvilgiais pranašesnė, Taivano potencialas yra didelis ir sala būtų Pekinui labai rimtu priešininku: „Taivanas apsiginklavęs iki dantų ir pats faktas, kad tai yra sala, reikštų, kad karinis scenarijus Pekinui būtų labai problematiškas“.

Kinai laukia „valandos X“

Nors susiklosčiusi tradicija teigia, kad Taivano gynybą garantuoja JAV karinė galia, ekspertai nemano, kad Pekino puolimo atveju JAV būtinai įsitrauktų į karo veiksmus. Pasak Konstantino Andrijausko, 1979 metais JAV užmezgus diplomatinius santykius su žemynine Kinija, Kongresas priėmė tam tikrus dalinius įsipareigojimus paremti Taivaną ir galbūt net jį ginti. „Tačiau šie pagalbos įsipareigojimai neišreikšti tiek aiškiai, kad ir Taivanas ir Pekinas suprastų, kur tiksliai yra amerikiečių užbrėžta raudonoji linija, kurią peržengus JAV būtinai įsitrauktų į konfliktą“, – sakė LŽ pašnekovas, pažymėjęs, kad tokia Vašingtono pozicija yra veiksminga, nes verčia ir Taipėjų ir Pekiną elgtis atsargiau, vengti provokacijų.

Ar Kinija iš tiesų planuoja karinę operaciją prieš Taivaną, ar ne, jos ambicijos matomos vis aiškiau: Pietų Kinijos jūroje ji pretenduoja į visišką kontrolę, o pietvakariniame pasienyje prieš metus ji nepabūgo susirėmimų su Indija. Ar Pekinas tikrai tampa vis agresyvesnis?

„Augančio agresyvumo tendencija yra aiški ir prasidėjo ji dar Xi Jinpingo atėjimo į valdžią išvakarėse. Ankstesnis šalies vadovas ir pomaoistinių ekonominių reformų tėvas Deng Xiaopingas yra teigęs, kad Kinija neturi provokuoti likusio pasaulio tol, kol tam nesusiklostys palankesnės sąlygos ir pačios Kinijos galios išaugs tiek, kad su ja privalės skaitytis visos kitos valstybės. Kitaip tariant, Kinija laukia, kol priaugs tokį tarptautinį svorį, kad butų pajėgi atvirai mesti iššūkį amerikiečiams. Iš Xi Jinpingo administracijos retorikos galima spręsti, kad šis laikas jau beveik atėjo“, – sakė LŽ pašnekovas.

Azija – neprilygstamas prioritetas

Donaldas Trumpas daugelį nustebino, kai paskelbė apie JAV pajėgų pasitraukimą iš Sirijos. Ar jis galėtų tą patį padaryti Tolimuosiuose Rytuose ir palikti tenykščius sąjungininkus likimo valiai? Pasak politologo Mariaus Laurinavičiaus, jei viskas priklausytų vien nuo Donaldo Trumpo, jis galėtų išvesti JAV pajėgas, tiesiogine to žodžio prasme, iš bet kur.

„Pagal Donaldo Trumpo politikos koncepciją „Amerika – pirmiausia“, jis gali nuspręsti pasitraukti iš bet kur. Žinoma, taip būtų jei viskas priklausytų vien nuo jo nuomonės. Donaldas Trumpas į tarptautinę politiką žiūri taip pat, kaip į verslą, o tai reiškia, kad jo nuomonę lemia išlaidų ir naudos santykis. Natūralu, kad iš to kyla jo deklaruojama pozicija „arba jūs susimokėkite, arba aš jūsų neginsiu“. Žinant tokią jo nuostatą, neįsivaizduočiau vietos, iš kurios jis negalėtų atitraukti JAV pajėgų“, – sakė Marius Laurinavičius.

Pasak politologo Mariaus Laurinavičiaus, jei viskas priklausytų vien nuo Donaldo Trumpo, jis galėtų išvesti JAV pajėgas, tiesiogine to žodžio prasme, iš bet kur.

Visgi, eksperto nuomone, nepaisant pasitraukimo iš Sirijos arba konflikto su generolu Jamesu Mattisu, asmeninė Donaldo Trumpo pozicija automatiškai nėra JAV politikos pozicija – Kongresas, Gynybos ir Valstybės departamentai ir kitos institucijos turi savų svertų, kaip paveikti prezidento poziciją. „Valdžių balanso sistema Amerikoje veikia labai sėkmingai ir Donaldo Trumpo prezidentavimas kaip tik tai patvirtina“, – teigė politologas.

Nors būtą kalbų apie tai, kad Donaldas Trumpas palankiai žiūrėjo į svarstymus išvesti pajėgas iš Tolimųjų Rytų, mainais į branduolinį Šiaurės Korėjos nusiginklavimą, Mariaus Laurinavičiaus teigimu, tai taip pat nepriklauso nuo prezidento norų. „JAV regione turi ne tik karinių, politinių, bet ir didžiulių ekonominių interesų. Neįsivaizduojama, kad JAV nuspręstų iš jo trauktis ir viską atiduoti Kinijai, kurią ir Donaldas Trumpas suvokia kaip pagrindinį ilgalaikį JAV konkurentą“.

Kita vertus, egzistuoja kita gynybos politikos problema, susijusi su Tolimaisiais Rytais – auganti Kinijos galia gali priversti JAV vis daugiau dėmesio skirti šiam regionui ir tuo pat metu mažinti karinį buvimą kitur pasaulyje, įskaitant ir Rytų Europą.

Apie tai paklaustas Marius Laurinavičius teigė, kad tokia tikimybė egzistuoja: „Azija jau seniai tampa vis svarbesniu globaliu JAV interesu. Manau, kad jei JAV tekstų rinktis tarp Europos ir Azijos, prioritetas veikiausiai būtų atiduotas pastarajai. Vėlgi, tai ne prezidento Donaldo trumpo nuomonė, tokia pozicija jau kurį laiką vyrauja JAV politikoje“.

Ką žada istorinis susitikimas: Nobelio premiją Trumpui, ar naujas Pchenjano suktybes?

2018-06-11 "Lietuvos žinios"

Ry­toj Sin­ga­pū­re įvyks pir­ma­sis is­to­ri­jo­je Šiau­rės Ko­rė­jos ir JAV va­do­vų su­si­ti­ki­mas. Ko ga­li­ma ti­kė­tis iš pir­mų­jų de­ry­bų? Vie­na ver­tus, dia­lo­gas su JAV ga­li reikš­ti Pchen­ja­no kur­są į di­des­nį at­vi­ru­mą, ta­čiau tuo pat me­tu is­to­ri­nė pa­tir­tis mo­ko, kad Šiau­rės Ko­rė­ja tai­kiu dia­lo­gu tik „per­ka lai­ką“ ir ele­men­ta­riai ap­gau­di­nė­ja de­ry­bų par­tne­rius.

Vien faktas, kad Donaldas Trumpas asmeniškai susitinka su Kim Jong Unu turėtų byloti apie precedento neturinčią galimybę užmegzti tvarų dialogą tarp Vakarų ir Šiaurės Korėjos – vienos labiausiai izoliuotų valstybių pasaulyje. Tačiau kaip LŽ teigė politikos mokslų daktaras Konstantinas Andrijauskas, daryti išvadas apie taikos triumfą dar anksti.

Jei jie paspaus vienas kitam rankas ir sugebės „už uždarų durų“ bendrauti ilgiau, nei 5 minutes – tai jau bus galima laikyti gera pradžia.

– Dar neįvyko pirmasis susitikimas, o Pchenjanas ir Vašingtonas jau derina antrojo ir trečiojo susitikimo datas ir vietas. Ar tai rodo, kad abi pusės derybų atžvilgiu nusiteikusios optimistiškai?

– Veikiau tai yra dalis diplomatinio proceso – prieš pirmąjį susitikimą stengtis demonstruoti gerą valią ir pabrėžti tai, kad kalbame ne apie vienintelį susitikimą, o apie ilgalaikį procesą. Todėl r rytojaus susitikimas pirmiausiai vertintinas, kaip pozityvios dinamikos tarp valstybių vadovų įtvirtinimas ir tolesnio bendravimo platformos sukūrimas.

– Vadinasi to ir turėtume laukti iš pirmojo susitikimo – kontakto užmezgimo, bet ne susitarimų?

– Tikrai nemanau, kad sulauksime kokių nors konkrečių susitarimų. Galbūt Donaldas Trumpas ir Kim Jong Unas pateiks kokią nors bendrą deklaraciją, tačiau jos formuluotės tikrai bus plačios ir įvairiai interpretuojamos.

Svarbiausia, kad rytoj susitinka du lyderiai, abu pasižymintys itin asmenišku požiūriu į vidaus ir tarptautinę politiką. Jei jie paspaus vienas kitam rankas ir sugebės „už uždarų durų“ bendrauti ilgiau, nei 5 minutes – tai jau bus galima laikyti gera pradžia.

– Atsižvelgiant į tai, kas vyko vos prieš metus, kai abi šalys vos ne rengėsi karui, labai keista matyti Pchenjano norą užmegzti dialogą. Neseniai būta pranešimų apie tai, kad Šiaurės Korėja ėmėsi naikinti branduolinio ginklo bandymų infrastruktūra. Prisimenant ilgametę ideologiją, tai atrodo vos ne kaip pasidavimas Vakarams.

– Pirmiausia turime pripažinti, kad nieko tiksliai nežinome. Taip, buvo duomenų apie branduolinės infrastruktūros objektų naikinimą, tačiau nežinome, ar nėra kitų panašių objektų – poligonų, raketų paleidimo aikštelių ir kt.

Šiaurės Korėja jau ne kartą ir ne du pagauta akiplėšiškai meluojant šiuo klausimu. Kodėl turėtume tikėti, kad šį kartą viskas yra tikra?

Manau, kad Pchenjano pozicija yra priešinga pasidavimo sampratai: gali būti, kad Šiaurės Korėja jaučiasi jau de facto įsitvirtinusi, kaip branduolinė valstybė. Pastaraisiais metais jų retorika tapo agresyvesnė, kai šiauriečiai paskelbė turintys branduolinio atgrasymo instrumentus ne tik prieš regiono kaimynus, bet ir prieš pačias JAV. Savo žodžius Pchenjanas patvirtino tarpžemyninių balistinių raketų bandymais.

Grėsmės kartelė buvo iškelta labai aukštai: jei anksčiau Šiaurės Korėja kėlė grėsmę JAV sąjungininkėms Pietų Korėjai ir Japonijai, tai nuo praėjusių metų tiesioginė grėsmė iškilo ir JAV. Tai leidžia manyti, kad į rytdienos derybas Šiaurės Korėja vyksta iš pakankamai stiprių pozicijų, o patį susitikimą su Donaldu Trumpu ji vertina, kaip faktinį tokios padėties pripažinimą iš JAV pusės.

– Ar yra tikimybė, kad Kim Jong Unas užmezgė dialogą su JAV ir Pietų Korėja, nes iš tiesų planuoja pokyčius savo šalyje? Pavyzdžiui, „Kinijos modelio“ pritaikymą Šiaurės Korėjoje?

– Kodėl gi ne? Tai visai galimas variantas. Neretai esame linkę traktuoti Šiaurės Korėjos lyderius, kaip visiškai sveiku protu nesivadovaujančius asmenis, tačiau jų vidaus ir užsienio politika, nepaisant jos groteskiškumo, turėtų būti vertinama kaip pakankamai racionali, ypatingai atsižvelgiant į Šiaurės Korėjos kontekstą.

Pchenjanui labai nepatiko amerikiečių anksčiau išsakyta mintis apie tai, kad Šiaurės Korėjai gali būti taikomas „Libijos modelis“ (žinome kuo tai baigėsi Muammarui Ghadafiui) ir reakciją matome branduolinio atgrasymo politikoje, kuri Pchenjano akimis yra visiškai logiška.

Vidaus politikoje viso Kim Jong Uno valdymo metu vis išgirsdavome pranešimus apie aukšto rango kariškių egzekucijas. Šį reiškinį taip pat turėtume vertinti iš racionalumo perspektyvos, nes Šiaurės Korėjos politikoje nėra institucinių mechanizmų politinių oponentų pašalinimui iš valdžios – kariauja visi prieš visus. Kim Jong Unas atėjo į valdžią būdamas labai jaunas ir savo pozicijų įtvirtinimo ėmėsi tokiomis priemonėmis, kurios būtų akivaizdžios visiems.

Taigi, bene idealus variantas yra tas, kad Kim Jong Unas, įtvirtinęs branduolinio atgrasymo skydą, imsis socialinės – ekonominės plėtros. Įgijęs absoliučią valdžią Šiaurės Korėjos vidaus politikoje, jis iš tiesų gali imtis spartinti beje jau vykstančius ekonominius pokyčius ir tikėtina, vadovautis Kinijos Liaudies Respublikos ekonominiu modeliu. Beje, tuo būtų suinteresuota ir Kinija.

Žinoma, artimoje ar vidutinio laikotarpio ateityje medaus upės Šiaurės Korėjoje neims tekėti, kad ir dėl tos priežasties, kad jos socialinė – ekonominė sistema gerokai skiriasi nuo kiniškosios reformų pradžios laikotarpiu. Tačiau jei mėgintume įsivaizduoti optimistinę ateities viziją, ji veikiausiai būtų kaip tik tokia.

Šiaurės Korėja jau ne kartą ir ne du pagauta akiplėšiškai meluojant šiuo klausimu. Kodėl turėtume tikėti, kad šį kartą viskas yra tikra?

– Kokia Šiaurės Korėja patogesnė Kinijai: atviresnė ir besireformuojanti, ar uždara ir priešiška visam pasauliui, išskyrus nebent pačią Kiniją?

– Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija nuolat demonstravo, kad yra kokybiškai nauja žaidėja tarptautinėje politikoje, o santykiai su Šiaurės Korėja jai dažniau kėlė problemas, o ne padėjo užtikrinti Pekino interesus. Kinija norėtų, kad Šiaurės korėja išliktų tikrai nepriklausoma ir toliau vaidintų buferinės zonos prieš JAV vaidmenį ir tuo pačiu metu palaipsniui atsivertų pasauliui. Kinija ten jau yra svarbi veikėja ekonominiu požiūriu ir tolesnis Šiaurės Korėjos ekonominis atsivėrimas būtų Pekinui naudingas, nors svarbiausiu Kinijos ekonomikos objektu vis viena liktų JAV. Dabar galiojančios sankcijos trukdo Kinijos kompanijoms veikti Šiaurės Korėjoje, tačiau tenka su jomis taikytis, nes sankcijų reikalauja kur svarbesnis ekonominis partneris – JAV. Jei sankcijos būtų panaikintos, Kinija galėtų tapti labai dideliu žaidėju Šiaurės Korėjos ekonomikoje.

– Kinijai neverta baimintis JAV įtakos skverbimuisi į Šiaurės Korėją ir dabar prasidedantis dialogas naudingas Pekinui?

– Blogiausias variantas Kinijai – karas Korėjos pusiasalyje, kuris neišvengiamai sukeltų humanitarinę krizę ir į Kiniją atgintų milijonus pabėgėlių. Be to, jei Kinija pati neįsikištų į tokį konfliktą, jis beveik neabejotinai baigtųsi JAV ir jų sąjungininkų pergale, Šiaurės Korėjos okupacija ir amerikiečių įtakos sferos pasislinkimu prie pat Kinijos sienų.

– Vos tapęs JAV prezidentu, Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją. Kartais rimtai, o kartais juokais svarstoma, kad pavykus užmegzti santykius su Pchenjanu, Donalda Trumpas šią premiją turėtų gauti kelis metus iš eilės.

– Su visa pagarba Donaldui Trumpui, tai būtų ne pats protingiausias žingsnis. Pirmiausiai reikėtų sulaukti realių jo politikos rezultatų.

Šioje situacijoje Donaldą Trumpą derėtų lyginti ne su Baracku Obama, o su buvusiu Pietų Korėjos prezidentu Kim Dae-jungu, kuris 2000 metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už „Saulės šviesos politikos“ strategiją Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Tuo metu įvyko pirmieji oficialūs abiejų pusių susitikimai ir atrodė, kad Pietums ir Šiaurei iš tiesų pavyks susitaikyti ir galbūt net susivienyti. Tačiau tikrovė buvo ta, kad Pchenjanas derybomis tik tempė laiką, o 2006 metais įvykdė pirmąjį branduolinio ginklo bandymą. Apkvailinti liko ne tik kaimynai, bet ir visa tarptautinė bendruomenė.

– Skeptiškų vertinimų ir dabar girdisi nemažai. Bendraujant su kai kuriais Japonijos valdininkais teko ne kartą girdėti, kad dabartines derybas jie vertina labai atsargiai, vėl laukdami Pchenjano apgavystės.

– Natūralu, kad Pietų Korėja jau vien dėl emocinių priežasčių yra linkusi procesą vertinti daug optimistiškiau, nei taip pat prie pat Šiaurės Korėjos esanti Japonija. Tokijas baiminasi ne tik tiesioginės Šiaurės Korėjos grėsmės, bet ir to, kad geri Vašingtono ir Pchenjano santykiai bus pasiekti Japonijos sąskaita, tarkime, sutariant, kad Šiaurės Korėjai leidžiama išlaikyti branduolinio atgrasymo pajėgumus, bet tik ne prieš JAV. Saugumo požiūriu šioje situacijoje galima susidurti su daugybe rizikų. Japonija yra JAV sąjungininkė, tačiau Donaldas trumpas G-7 susitikime ką tik parodė, kaip gali elgtis net ir pačiais artimiausiais sąjungininkais.