Ginčas dėl salų gąsdina regioną

2010-09-27 "Lietuvos žinios"

At­ro­dy­tų, nie­kuo ne­ypa­tin­gas in­ci­den­tas dėl Ki­ni­jos žve­jų su­lai­ky­mo gin­čy­ti­nuo­se van­de­ny­se su­kė­lė ne­ti­kė­tai ar­šų Pe­ki­no ir To­ki­jo konf­lik­tą. Aki­vaiz­du, kad Ki­ni­ja pa­si­nau­do­jo in­ci­den­tu pa­spaus­ti Ja­po­ni­ją dėl gin­čy­ti­nų sa­lų. Pe­ki­no el­ge­sys ke­lia ne­ri­mą vi­soms re­gio­no vals­ty­bėms, ku­rios bai­mi­na­si Ki­ni­jos ga­lios au­gi­mo. 

Ja­po­nai iš­si­gan­do?

Kinijos ir Japonijos konfliktas kilo dėl, iš pirmo žvilgsnio, gan lokalaus incidento: Japonijos pakrantės apsaugos laivai ginčytinuose vandenyse sulaikė Kinijos tralerį ir suėmė 14 kinų žvejų bei laivo kapitoną. Suėmimo priežastis - kinų žvejų laivas susidūrė su japonų pakrančių apsaugos laivu.

Netrukus žvejai buvo paleisti, traleris grąžintas Kinijai. Kiek ilgiau truko kapitono suėmimas, nes jo veiksmus tyrė Japonijos prokurorai. Sulaukus itin agresyvios Pekino reakcijos, kapitonas taip pat buvo paleistas. Japonijos prokurorai teigė nustatę, kad susidūrimas buvo netyčinis, ir net viešai pareiškė paleidžią kinų kapitoną, kad incidentas nepakenktų tarpvalstybiniams santykiams.

Japonijos vyriausybė taip pat pabrėžė, jog incidentas neturi nieko bendra su abiejų šalių teritoriniais ginčais. Žodžiu, Tokijas visais įmanomais būdais siekė nesupykdyti Pekino. Vienintelis griežtesnis pareiškimas buvo atsisakymas atsiprašyti kinų kapitono ir mokėti kokias nors kompensacijas.

Kodėl Japonija taip nuolaidžiavo Pekinui?

Griausmas ir žaibai

Šiuo metu Kinija yra svarbiausia Japonijos prekybos partnerė. Tokijas supranta, kad politiniai konfliktai gali skaudžiai atsiliepti vis dar neatsigaunančiai šalies ekonomikai. O Pekinas šį kartą į incidentą pažvelgė labai rimtai. Kinija tiesiog pratrūko grasinimais ir įvairiausiomis "bausmėmis".

Kinija nutraukė ministerijų ir provincijų lygio ryšius su Japonija. Įšaldytos derybos dėl bendros energetinių išteklių gavybos Rytų Kinijos jūroje, oro susisiekimo bei prekybos anglimi. Imtasi ir kitų prekybinių sankcijų, kurių Japonija labiausiai baiminosi, - sustabdytas retųjų metalų eksportas į Japoniją. Ši importuoja iš Kinijos 50 proc. visų pramonei reikalingų retųjų iškasenų.

Pekine vyko masinės antijaponiškos demonstracijos, tūkstančiai kinų atsisakė turistinių kelionių į Japoniją. Visuomenės nepasitenkinimą dar pakurstė Kinijos vyriausybė. Į pasaulinę parodą Šanchajuje neleista atvykti maždaug tūkstančiui japonų studentų. Šanchajuje taip pat atšauktas populiarios japonų grupės SMAP koncertas.

Lyg viso to būtų maža, Pekinas nusprendė paimti įkaitų. Kinijoje buvo sulaikyti keturi japonų statybinės bendrovės darbuotojai, naikinę nuo Antrojo pasaulinio karo šalyje likusius Japonijos cheminius ginklus. Beje, jų misija buvo laikoma savotišku Japonijos atsiprašymu Kinijai.

Sunku patikėti, kad taip agresyviai Kinija reagavo dėl žvejų sulaikymo. Pekinas pasinaudojo incidentu kaip dingstimi atvirai pareikšti savo teises į ginčytinas teritorijas.

Ginčas dėl aštuonių akmenų

Teritorija, kurios taip geidžia Kinija - 8 negyvenamos salos Rytų Kinijos jūroje, kurias japonai vadina Senkaku, o kinai - Diaoju salomis. Pačios salos, žinoma, niekam nereikalingos, bet jų savininkas įgauna svarbių laivybos kelių kontrolę, turtingą žvejybinį rajoną ir teisę eksploatuoti energetinių išteklių telkinius.

Tarptautinės bendruomenės požiūriu, minėtos salos priklauso Japonijai. Pokario metais salas kontroliavo JAV, grąžinusios jas Japonijai 1971-aisiais Okinavos sutartimi.

Pekinas nemato reikalo remtis sutartimis ir tvirtina, jog salos "nuo senovės priklauso Kinijos provincijai Taivanui". Tai pačiai "provincijai", kuri šiandien yra nepriklausoma valstybė, nepripažįstanti komunistinės Pekino valdžios.

Nusavintos jūros

Pastarasis Kinijos ir Japonijos konfliktas, be abejonės, yra rimčiausias dvišalių santykių nuosmukis per daugelį metų. Tačiau tai nėra vien dvišalis konfliktas. Agresyvi Kinijos poza gąsdina ne tik Tolimųjų Rytų regiono valstybes, bet ir Pietryčių Aziją, kur taip pat aiškiai juntamas Kinijos įtakos augimas ir vis didėjantis jos teritorinis apetitas. Rytų Kinijos jūra nėra vienintelė, kurią Kinija laiko savo nuosavybe. Tokias pačias pretenzijas ji reiškia ir į Pietų Kinijos jūrą.

ASEAN šalys (Pietryčių Azijos valstybių organizacija) vis labiau telkiasi prieš Kiniją ir, nenuostabu, šaukiasi JAV pagalbos. Singapūro premjeras Li Hsen Longas neseniai pareiškė, kad "Kinija negali perimti JAV, kaip taikos garanto, vaidmens regione". Filipinų prezidentas Benigno Aquino taip pat viešai deklaravo, kad regiono valstybės vieningai priešinsis Kinijos mėginimams paversti Pietų Kinijos jūrą savo teritoriniais vandenimis.

Azijos valdovai?

Savo galios augimą puikiai suvokianti ir į dominavimą aplinkiniuose regionuose nusitaikiusi Kinija verčia ieškoti JAV užtarimo ne tik tokias šalis kaip Pietų Korėja, Malaizija, Singapūras ar Filipinai, bet net ir prokiniškąjį Vietnamą. Šią šalį Pekinas vertina ne ką geriau kaip Šiaurės Korėją, kurią jau laiko faktine savo vasale.

Kinijos įtakos augimas regione - akivaizdus. Aišku ir tai, kad strateginis jos tikslas - išstumti JAV. Tačiau yra viena problema: dauguma regiono šalių visai nenori JAV pasitraukimo, nes Vašingtonas garantuoja jėgų pusiausvyrą ir stabilumą. Kinija nepajėgi atlikti šio vaidmens vien dėl to, kad į aplinkines šalis žiūri tik kaip į potencialias vasales, o ne partneres.

Įvairaus plauko kairieji gali apsiputodami keikti "amerikietišką imperializmą", tačiau Kinijos kaimynės mato situaciją savaip: tokios "imperializmo aukos" kaip Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas yra klestinčios valstybės. Jų pažangos net neįmanoma lyginti su tradiciniais Kinijos "draugais" - nuolat badaujančia Šiaurės Korėja arba dešimtmečiais nuo kaimynių atsilikusiu Vietnamu. Pekinas pats verčia regiono valstybes vis labiau šlietis prie JAV, nes nė viena jų nenori tapti dar vienu Tibetu.