Rusų pabėgėliai tautiečius Latvijoje gydo nuo „vatnikų“ viruso

2018-10-30 "Lietuvos žinios"

Lat­vi­jo­je vei­kian­ti „Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės Ru­si­jo­je ug­dy­mo aso­cia­ci­ja“ (AREM) vie­ni­ja ne tik po­li­ti­nius pa­bė­gė­lius ir vers­lo emig­ran­tus iš Ru­si­jos. Į jos gre­tas sto­ja ir Lat­vi­jos ru­sai, o veik­lą re­mia ir lat­viai. Ta­čiau or­ga­ni­za­ci­jos du­rys už­ver­tos apie so­vie­ti­nius lai­kus te­bes­va­jo­jan­čiai Lat­vi­jos ru­sų gru­pei.

Neseniai savaitę Vilniuje apsilankęs AREM vadovas Dmitrijus Savinas LŽ teigė, kad pirmą kartą imamasi koordinuoti veiksmus su Lietuvoje veikiančia panašia politinių pabėgėlių organizacija „Rusų europietiškasis judėjimas“ (REJ)

Beje, Estijoje tokios organizacijos kol kas nėra, bet Dmitrijaus Savino ir REJ lyderio Daniilo Konstantinovo, veikiausiai ir Estijoje gyvenantys rusų emigrantai jungsis į bendrą veiklą su „kolegomis“ Lietuvoje ir Latvijoje. Pasak LŽ pašnekovų, tai lemia paprastas veiksnys – Vladimiro Putino politikos dėka, Baltijos šalyse nuolat auga pabėgėlių iš Rusijos skaičius.

Abiejų judėjimų vadovai laikosi nuomonės, kad Baltijos šalys – tinkamiausias regionas dirbti rusų opozicijai. Tai lemia ne tik geografinis artumas, bet ir sunki Baltijos šalių istorinė patirtis, dėl kurios lietuviai, latviai ir estai daug geriau supranta dabartinės Rusijos problemas, nei dauguma kitų europiečių.

Anot Dmitrijaus Savino, Baltijos šalyse žmonės yra „paskiepyti“ nuo sovietizmo. Tačiau jau dabar jaunoji Latvijos karta, gyvenanti europietiškoje teisinėje visuomenėje, nebesuvokia kai kurių praeities reiškinių. „Pavyzdžiui, vaikams pasakojama apie tai, kaip vyko trėmimai, kaip „čekistai“ ateidavo į žmonių namus ir juos išsitempdavo. Vaikai stebisi: kaip taip galėjo būti? Kodėl niekas neiškvietė policijos?“, – pasakojo Dmitrijus Savinas. „Kai kurių vakariečių reakcija kartais primena šiuos vaikus“, – pridūrė LŽ pašnekovas. Todėl Baltijos šalys galėtų tapti tiltu tarp Europos ir laisvos Rusijos, apie kurią opozicijos atstovai kol kas tik svajoja.

Latvijos rusams – 3 pasirinkimai

Latvijoje prie judėjimo AREM jungiasi dalis rusakalbės inteligentijos, suprantančios, kad kova prieš šiandieninį Kremlių yra gimininga antisovietiniam judėjimui. „Žmonės kurie nesupranta, kokį „gėrį“ pasauliui neša Vladimiras Putinas, yra ne viso proto arba tiesiog dirba Kremliui“, – teigė Dmitrijus Savinas.

Su prokremliškomis jėgomis Latvijoje AREM nepalaiko kontaktų. „Kai tik AREM pradėjo veiklą Latvijoje, mes aiškiai pasakėme, kad esame rusiškas judėjimas ir kategoriškai atmetame sovietinę sistemą, kuri ne tik netapatintina su rusiškumu, bet yra rusiškumo priešingybė“, – sakė AREM vadovas.

„Nei vienas sveiko proto latvis neteigs, kad jo šalį niokojusioje sovietinėje sistemoje buvo kažkas gero. Taip pat turėtų galvoti ir kiekvienas rusas – juk prieš tai ta pati sistema siaubė Rusiją“, – tvirtino Dmitrijus Savinas.

AREM lyderis pažymėjo, kad organizacija vienija rusus, griežtai atskiriančius rusiškumo ir sovietiškumo sampratas, norinčius išsaugoti savo tapatybę ir visiškai lojalius Latvijos respublikai. „Suprantama, dėl tokios pozicijos sulaukėme daug propagandinės žiniasklaidos dėmesio. Užtenka pažiūrėti, ką apie mus kalba „Sputnik“: dirbam už CŽA pinigus ir pan. M8s7 organizacijoje rusas ir latvis ima susikalb4ti ir sovietinius niekšus tai siutina. Tai – puiku!“, – pasakojo LŽ pašnekovas.

Anot Dmitrijaus Savino, Latvijos rusai šiandien turi 3 kelius: asimiliuotis ir tapti latviais, priimti abstrakčią „europiečio“ tapatybę arba verčiami tapatintis su „vatnikais“. Pastarąjį variantą jiems perša gausios Maskvą atstovaujančios pajėgos, nors vis daugiau jaunų Latvijos rusų linksta į antrąjį – abstraktųjį kelią. AREM gi savo ruožtu mėgina keisti žmonių mąstyseną ir mokyti juos, kad identifikuojant save, kaip rusą visai nebūtina ir žalinga tapatintis su sovietais.

„Kol kas mūsų nedaug ir kovojame, kaip Dovydas prieš Galijotą, bet rankų nenuleisime. Mus įkvėpė tai, kiek daug žmonių susidomėjo mūsų veikla vos tik paskelbus apie AREM sukūrimą“, – teigė organizacijos kūrėjas.

Anot Dmitrijaus Savino, Latvijos rusai šiandien turi 3 kelius: asimiliuotis ir tapti latviais, priimti abstrakčią „europiečio“ tapatybę arba verčiami tapatintis su „vatnikais“

Prorusiškos jėgos silpsta

Daugelis Lietuvoje įvertino, kad pastaruosius Latvijos rinkimus iš esmės laimėjo prorusiškos jėgos – Nilo Ušakovo partija „Santarvė“. Vadinasi, už ją balsuoja ne tik etniniai rusai, bet ir latviai. Anot Dmitrijaus Savino, iš tiesų yra nedidelė dalis latvių, balsuojančių už prokremlinę partiją ir „Santarvė“ tuo labai didžiuojasi. „Taip jau priimta, kad latviai balsuoja už latviškas partijas, o rusai mano, kad balsuoja už rusišką, bet iš tiesų – už sovietinę „Santarvę“, – sakė Dmitrijus Savinas.

Pasak LŽ pašnekovo, prokremlinės partijos neverta pervertinti, nes pastaraisiais metais jos populiarumas krenta. Viena to priežasčių – kai kurios liberalios ir konservatyvios latviškos partijos ėmė aktyviau kreiptis į rusakalbį rinkėją. „Deja, tai tik pradžia. Manau, kad visos Baltijos šalys padarė tą pačią klaidą – ilgus metus leido Kremliaus propagandos mašinai „doroti“ nuošalį paliktus rusakalbius rinkėjus“, – teigė AREM vadovas.

Tačiau ateityje situacija turėtų gerėti todėl, kad rusų jaunimas Latvijoje tampa vis labiau europietišku, o Vladimiro Putino politikos „beprotiškumas“ akivaizdus vis didesniam žmonių skaičiui.

Panašiai LŽ pašnekovas vertino ir Rusijos ekonominio bei finansinio spaudimo Latvijai grėsmes. Anot jo, anksčiau Kremlius galėjo aktyviau skleisti įtaką per Latvijoje likusią sovietinę administracinę – ekonominę nomenklatūrą ir šiuo atžvilgiu Maskvos pozicijos Latvijoje vis dar stiprios. „Tačiau man atrodo, kad Latvijoje jau radosi politinės jėgos, galinčios mesti iššūkį tai įtakai ir jai sėkmingai pasipriešinti. Tikiuosi, kad jos greitai nugalės, padedant kitoms sveikoms jėgoms regione ir visoje Rytų Europoje“, – sakė Dmitrijus Savinas.

Rusų opozicija taip pat neketina likti nuošalyje. Artimiausiu metu Lietuvoje ir Latvijoje veikiančios politinių pabėgėlių organizacijos ketina koordinuoti protesto akcijų organizavimą. Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino nuomone, net ir tik dvejose šalyse tuo pačiu metu vykdomos protesto akcijos – skaudi rakštis Kremliui.

7 „originaliausi“ dalykai, už kuriuos Rusijoje sėstumėte už grotų

2018-10-25 "Lietuvos žinios"

Kiek­vie­nais me­tais Ru­si­jo­je dau­gė­ja po­li­ti­nių ka­li­nių. Kad pa­siųs­ti juos už gro­tų, ži­no­ma, nė­ra straips­nio „Už prieš­ta­ra­vi­mą Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­kai“, to­dėl ten­ka su­gal­vo­ti vis nau­jus ir vis ne­aiš­kes­nius kal­ti­ni­mus pa­gal ku­riuos žmo­gų į be­lan­gę už­da­ry­ti ga­li­ma už pa­čius įvai­riau­sius da­ly­kus – nuo tei­gi­nio, kad Kry­mas yra Ukrai­na iki  juo­kin­go pa­veiks­liu­ko so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Vakar Vilniuje rusų politiniai pabėgėliai iš Lietuvos ir Latvijos Daniilas Konstantinovas ir Dmitrijus Savinas pristatė ataskaitą apie politinių kalinių Rusijoje padėtį, kurioje minimi pavyzdžiai europiečio protui atrodo sunkiai suvokiami. Kai kuriose bylose kaltinimai atrodo visai suprantami, tačiau atidžiau panagrinėjus, kokiais veiksmais žmonės jų nusipelnė, iš atminties vėl skamba Fiodoro Tiutčevo žodžiai: „Protu Rusijos nesuprasti...“ LŽ atrinko keletą absurdiškų pavyzdžių, už ką Rusijoje galima ne vienus metus praleisti kalėjime:

1. Už neapykantos kurstymą „socialinių grupių“ atžvilgiu. Šis kaltinimas skamba miglotai, tačiau konkretūs pavyzdžiai viską paaiškina. 2016 metais Krasnojarsko aplinkosaugos aktyvistui iškelta baudžiamoji byla už neapykantos kurstymą prieš „socialinę grupę atominės energetikos darbuotojai“. Uljanovsko gyventojui kalėjimas gresia už neapykantą „socialinei grupei valdžios atstovai, šiuo metu vadovaujantys Rusijai“. Kitose bylose taip pat minimos tokios „socialinės grupės“, kaip teisėjai, prokurorai, policininkai, dvasiškiai ir t.t.

2. Už raginimus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Šis kaltinimas gali pasirodyti visiškai įprastas, jei ne aplinkybės: jis įsigaliojo nedelsiant po Krymo aneksijos. Kitaip tariant, jis sugalvotas specialiai tiems rusams, kurie drįsta atvirai teigti, kad Krymas yra Ukrainos dalis.

3. Už SSRS veiksmų per Antrąjį Pasaulinį karą šmeižimą. Šis neseniai atsiradęs Baudžiamojo kodekso straipsnis taikomas bet kuriam žmogui, sumaniusiam viešai suabejoti tuo, kad Josifas Stalinas tinkamai vadovavo šaliai arba prabilti apie tai, kad Raudonosios armijos kariai vykdė nusikaltimus.

4. Už smurtą prieš teisėsaugos pareigūnus. Už tai paprastai už grotų tupdomi protesto akcijų dalyviai. Peterburge vienam protesto dalyviui pritaikytas šis kaltinimas, nes į omonininkų užkardą jis metė apelsiną. Kitas opozicijos atstovas nuteistas už policininko „sužalojimą“. Teismo ekspertams nepavyko surasti sužalojimų žymių ant pareigūno kūno, bet tai nesutrukdė nuteisti žmogų „už dantų emalės pažeidimą“.

5. Už teroristinės arba ekstremistinės grupuotės kūrimą. Taip pat logiškai skambantis kaltinimas, tačiau vos ne vienintelis jo taikymo pavyzdys pastaruoju metu – byla prieš grupuotę „Naujoji didybė“. Jos pavadinimą sugalvojo FSB, įstatus parašė FSB, organizacinę struktūrą sukūrė FSB, narius surinko ir į ją stoti įtikino FSB... Apie priklausymą ekstremistinei grupuotei rusai kartais sužino tik tardymo izoliatoriuje, į kurį sumeta keletą žmonių, pareiškusių vienodą nuomonę komentaruose internete.

6. Už tikinčiųjų jausmų įžeidimą. Nesunku atspėti, kad šis (Rusijos stačiatikių bažnyčios (RSB) labai teigiamai įvertintas) kaltinimas skirtas tiems, kas viešai piktinasi RSB hierarchų prabanga ir šešėline ekonomine – korupcine struktūra, iš kurios RSB gauna didžiulius pelnus. Tikėtina, kad netrukus tikinčiųjų jausmus „įžeidinės“ ir Ukrainos cerkvės nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato sveikinantys Rusijos piliečiai.

7. Už mygtuko „dalintis“ paspaudimą. Tokio straipsnio Baudžiamajame kodekse nėra, tačiau į teismus patenka vis daugiau bylų būtent dėl šio veiksmo. Jei Rusijos pilietinis socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, „Facebook“) įkelia tekstą arba paveikslėlį, kurį galima priskirti visiems aukščiau išvardytiems „nusikaltimams“, jis tiesiog prašyte prašosi į tardymo izoliatorių. Įkelti medžiagos pačiam net nebūtina, galima pasidalinti kito žmogaus įrašu.

Naujieji labai plačiai pritaikomi Baudžiamojo kodekso straipsniai – grįžimas prie bolševikų ir sovietų teisinės sistemos, kuri kadaise baudė už „kontrrevoliucinę veiklą“, o vėliau – už „antisovietinę agitaciją“

„Sušvelnintas“ sovietinis teroras

Kaip teigė Lietuvoje veikiančios politinių emigrantų organizacijos „Rusų europietiškasis judėjimas“ vadovas Daniilas Konstantinovas ir Latvijoje įsikūrusios analogiškos organizacijos „Rusijos pilietinės visuomenės ugdymo asociacija“ lyderis Dmitrijus Savinas, naujieji labai plačiai pritaikomi Baudžiamojo kodekso straipsniai – grįžimas prie bolševikų ir sovietų teisinės sistemos, kuri kadaise baudė už „kontrrevoliucinę veiklą“, o vėliau – už „antisovietinę agitaciją“. Sovietmečio kodekso straipsniai taip pat buvo lengvai pritaikomi bet kokiam disidentui. Dabartinė Rusijos valdžia, pasak opozicijos atstovų, taiko „sušvelnintą“ sovietinės sistemos modelį.

Pakanka pavyzdžių, kai už grotų žmonės patenka nepadarę apskritai jokio nusižengimo – jiems metami visiškai sufabrikuoti kaltinimai. Pavyzdžiui, Daniilas Konstantinovas tardymo izoliatoriuje praleido daugiau nei 2 metus, kol teismas „išsiaiškino“, kad jam pareikšti įtarimai žmogžudyste buvo nepagrįsti. Kartais net paties kaltinimo izoliatoriuje tenka laukti kelis mėnesius arba metus. Per tą laiką „įtariamojo“ dažnai net nesiteikia aplankyti tardytojas.

Toks neoficialus įkalinimas – viena iš politinių disidentų terorizavimo ir bauginimo priemonių.

Pasak ataskaitos autorių, į teismą patekęs Rusijos pilietis gali būti beveik garantuotas, kad išgirs verdiktą „kaltas“. Oficialiais duomenimis, išteisinančius sprendimus Rusijos teismai skelbia tik 0.2 procento visų bylų. Anot Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, ši statistika rodo tai, kad visa teismų sistema yra skirta vieninteliam tikslui – bausti. Jei pareigūnai nusprendžia, kad žmogus turi būti teisiamas, teismas ne nagrinėja jo bylą, o tik patvirtina kaltintojų išvadas.

Kai kuriais atvejais teismai demonstruoja „humaniškumą“ ir perkvalifikuoja kaltinimus į švelnesnius, skiria disidentams lygtines bausmes arba užskaito tardymo izoliatoriuje praleistą laiką. Nepaisant to, kad žmogus paleistas, jo biografijoje lieka įrašas apie teistumą.

Neretai, kaip kad Daniilo Konstantinovo atveju, į laisvę paleistam žmogui tiesiai pasiūloma išvykti iš šalies, nes kitaip jis netrukus vėl atsidurs už grotų ir tada jau liks kalėti iki grabo lentos. Daugelis tokį pasiūlymą gavusių žmonių renkasi tremtį.

Ataskaita apie politinius pabėgėlius Rusijoje vakar pristatyta Vilniuje./Eugenijaus Titovo nuotrauka
Ataskaita apie politinius pabėgėlius Rusijoje vakar pristatyta Vilniuje./Eugenijaus Titovo nuotrauka
Politinių kalinių – šimtai

Baudžiamosios bylos ir teismai – ne vienintelė Kremliaus politinių oponentų persekiojimo priemonė. Kaip ir sovietmečiu, spaudimas daromas per darbovietę arba artimuosius. Pastaruoju metu perimti ir kai kurie Baltarusijos KGB taikomi metodai, kaip kad vaikų atėmimas ir priverstinis psichiatrinis gydymas. Pastaroji priemonė efektyvi ne tik tuo, kad žmogus gali būti tam tikram laikui įkalintas psichiatrijos įstaigoje, bet ir tuo, kad vėliau jis netenka bet kokių galimybių pats ieškoti teisingumo teismuose, nes valstybės požiūriu yra psichiškai neįgalus.

Nevengiama ir visiškai primityvių teroro priemonių – sumušimai, turto naikinimas ir pan. Šiaurės Kaukaze valdžiai neklusnūs žmonės dažnai tiesiog dingsta.

Sugrąžinus sovietinius straipsnius į Baudžiamąjį kodeksą, rusų opozicija susidūrė su nauja ir nieko jai gero nežadančia tendencija. Pasak Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, dvi pagrindinės opoziciją terorizuojančios struktūros – Vidaus reikalų ministerijos kovos prieš ekstremizmą centras „E“ (liaudyje jau pelnęs „Estapo“ pravardę) ir Federalinės saugumo tarnybos konstitucinės santvarkos apsaugos ir kovos prieš terorizmą valdyba – išsikerojo į didžiules organizacijas, turinčias padalinius visoje šalyje.

Tai reiškia, kad tūkstančiai šiose struktūrose dirbančių pareigūnų turi ne tik klausyti valdžios nurodymų, su kuo jiems susidoroti, bet ir patys rodyti, kad ne veltui gauna algas. Tokie formalūs reikalavimai, kaip darbo planų ir ataskaitų sudarymas reiškia, kad saugumiečiams ir policininkams reikia patiems ieškoti, o neradus – kurti „priešus“ patiems.

Dėl Rusijos teisinės sistemos painumo, teisėsaugos manipuliacijų kaltinimais ir pačios savokos neapibrėžtumo, žmogaus teisių gynėjai šiuo metu negali net suskaičiuoti, kiek šalies kalėjimuose yra politinių kalinių.

Kaip teigia politiniai pabėgėliai, jie nesijaučia saugūs ir Baltijos šalyse, kurioms yra nuoširdžiai dėkingi už prieglobstį – ne vienas pabėgėlis teigia, kad kartais yra atvirai sekamas, o iš tėvynės gauna pranešimų, kad FSB žino viską apie juos – nuo tikslaus namų adreso, iki bendravimo rato.

Kaip teigė ataskaitos apie politinius kalinius autoriai, dėl Rusijos teisinės sistemos painumo, teisėsaugos manipuliacijų kaltinimais ir pačios savokos neapibrėžtumo, žmogaus teisių gynėjai šiuo metu negali net suskaičiuoti, kiek šalies kalėjimuose yra politinių kalinių. Tokios organizacijos, kaip „Memorial“ arba „Amnesty International“ taiko skirtingus kriterijus, kas yra „politinis“ arba „sąžinės“ kalinys. Todėl jų sudarytuose sąrašuose nurodomi labai skirtingi skaičiai. Ataskaitos autorių nuomone, bendras jų skaičius greičiausiai yra apie kelis šimtus žmonių.

Anot Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, ši problema reikalauja dėmesio tarptautiniu lygiu – visuomeninės organizacijos ir valstybės turėtų suformuoti vieningą politinio kalinio apibrėžimą, atsižvelgiant į Rusijos specifiką. Taip pavyktų išvengti tragiškų atvejų, kai nuo valstybės teroro bėgantys Rusijos piliečiai negauna prieglobsčio ir grąžinami atgal į represinio aparato rankas.

Kita vertus, Estijoje jau fiksuotas vienas atvejis, kai politinio prieglobsčio prašytojas pasirodė kadriniu žvalgybos karininku, mėginusiu tokiu būdu įsikurti šalyje. Todėl Baltijos šalyse gyvenančius rusų pabėgėlius vienijančios organizacijos ragina mūsų valstybių valstybės institucijas priimti jų pagalbą padedant atskirti tikrus pabėgėlius nuo šnipų ir nusikaltėlių bei avantiūristų.