Rusų opozicija Lietuvoje pristato išsamiausią „juodąjį“ Kremliaus parankinių sąrašą

2019-04-24 "Lietuvos žinios"

Vie­nas di­džiau­sių ru­sų opo­zi­ci­jos ju­dė­ji­mų – „Lais­vo­sios Ru­si­jos fo­ru­mas“ – su­da­rė „juo­dą­jį“ są­ra­šą, ku­ris pre­ten­duo­ja tap­ti iš­sa­miau­siu ka­da nors su­da­ry­tu to­kio ti­po do­ku­men­tu. Jis skir­tas tiek Ru­si­jos gy­ven­to­jams, tiek tarp­tau­ti­nei bend­ruo­me­nei. Jo au­to­riai ti­ki­si, kad į nau­ją­jį są­ra­šą Va­ka­rų vals­ty­bės at­siž­velgs, reng­da­mos sank­ci­jas prieš val­dan­tį­jį Ru­si­jos re­ži­mą.

Didžiuliame sąraše, pavadintame „Putino sąrašas: Laisvosios Rusijos forumo bazė“, minimi dešimtys žmonių, nuo aukščiausių šalies vadovų, iki Vakaruose mažai kam žinomų pareigūnų; nuo slaptųjų tarnybų darbuotojų, iki stačiatikių hierarchų. Sąrašas, ties kuriuo daugybė žmonių dirbo apie metus, bus išsamiai pristatytas septintajame „Laisvosios Rusijos forume“, tradiciškai vyksiančiame Lietuvoje.

Kaip teigia opozicijos atstovai, jie siekia sukurti nuolat atnaujinamą duomenų bazę apie žmones, tiesiogiai atsakingus už dabartinę padėtį Rusijoje – valdžios uzurpavimą, piliečių teisių gniuždymą, karus ir kitų valstybių teritorijos užgrobimą, agresyvios propagandos skleidimą ir Rusijos išgrobstymą.

„Putino sąrašas“ skirtas ne tik plačiau informuoti Vakarų valstybes ir Rusijos piliečius, bet taip pat turėtų tapti pamatu būsimajai liustracijai, kuri anot opozicijos, prasidės kai neišvengiamai žlugs dabartinė Rusijos valdžia. Žinoma, viena iš naujojo sąrašo paskirčių – raginti tarptautinę bendruomenę plėsti dabar veikiančius personalinių sankcijų sąrašus.

Pasak vieno pagrindinių rusų opozicijos lyderių Gario Kasparovo, „Putino sąrašas“ dar kartą įtvirtina nuostatą, kad už dabar Rusijoje vykdomus nusikaltimus atsakingi žmonės neturėtų ramiai jaustis Vakaruose, „kur jie įprato laikyti pinigus ir šeimas“.

Pradinis „Putino sąrašo“ variantas jau pristatytas įvairiose JAV valstybės institucijose, o netrukus dėl jo bus kreiptasi į Europos valstybių ambasadas Rusijoje. Opozicija ragina Vakarų valstybes taikyti sąrašo „herojams“ vizų ir kitokius apribojimus. Norintieji su informacija gali susipažinti specialiame tinklalapyje www.spisok-putina.org.

Apie „Putino sąrašą“ LŽ kalbėjosi su „Laisvosios Rusijos forumo“ nuolatinės tarybos nariu Daniilu Konstantinovu:

– Personalinių sankcijų sąrašus jau anksčiau turėjo ir amerikiečiai ir europiečiai. Kodėl reikėjo dar vieno – „Putino sąrašo“?

– Esminis skirtumas, palyginus su įvairiais nacionaliniais sąrašais yra tas, kad šį kartą tai padarė būtent rusų opozicija. Remdamiesi savais kriterijais, nusprendėme padaryti savą nusikaltėlių sąrašą. Drįsiu teigti, kad mes juos žinome geriau. Geriau žinome, ką nuveikė į mūsų sąrašą patekę žmonės ir geriau žinome, koks yra jų ryšys su valdančiuoju režimu. Turime daugiau informacijos apie jų veiklą ir interesus Rusijoje, o kai kuriais atvejais, manau, kad turime daugiau informacijos ir apie jų turtą ir verslo ryšius kitose valstybėse.

„Esminis skirtumas, palyginus su įvairiais nacionaliniais sąrašais yra tas, kad šį kartą tai padarė būtent rusų opozicija. Remdamiesi savais kriterijais, nusprendėme padaryti savą nusikaltėlių sąrašą.“

– Rusijos opozicija taip pat ne kartą ėmėsi panašių projektų.

– Taip, tai darė Aleksejaus Navalno šalininkai, galima paminėti ir Michailo Chodorkovskio projektą „Dosjė“. Tačiau tai buvo tiesiogiai su šiais žmonėmis susiję projektai. Tuo metu „Putino sąrašas“ – kolektyvinio opozicijos darbo produktas.

„Laisvosios Rusijos forumas“ – plačias opozicines jėgas vienijanti platforma ir mūsų sąrašą sudarinėjo daugybė žmonių, dėl į jį įtrauktų pavardžių daug diskutuota. Manome, kad tokiu būdu mes sugebėjome atstovauti labai plačiam Rusijos žmonių sluoksniui. Kaip matote, skirtumas yra tas, kad sąrašo sudėtį sprendė ne keli žmonės iš konkretaus judėjimo, o įvairias jėgas atstovaujančių žmonių grupė, dirbanti „Forumo“ struktūroje.

Mūsų „sankcijų grupė“, kaip ją vadiname, parengia sąrašą ir tuomet pateikia jį viso „Laisvosios Rusijos forumo“ balsavimui.

– Sakote, kad norite suteikti tarptautinei bendruomenei daugiau informacijos. Manote, kad Vakaruose trūksta žinių apie tam tikras personalijas Rusijoje?

– Daug kas priklauso nuo asmenybės „kalibro“. Didžiausi vagys Vakaruose puikiai žinomi. Tai rodo ir garsioji Ispanijos byla prieš „rusų mafiją“ arba JAV sankcijos prieš oligarchą Olegą Deripaską. Tačiau yra niuansų, kurie Vakaruose gal ir ne taip gerai žinomi. Pavyzdžiui, kol to rimtai nesiėmė rusų žurnalistai, Vakaruose buvo gana menkai suvokiamas Rusijos verslo atstovų ryšių su mafija ir FSB mastas. Kol tuo nesidomi, sunku suprasti, kad dabartinis stambusis Rusijos verslas kaip tik ir yra sukurtas bendros nusikaltėlių, Kremliaus ir slaptųjų tarnybų veiklos.

Be to, yra daugybė smulkesnių režimo parankinių ir įtakos agentų, apie kuriuos Vakaruose tikrai nežino. Mes gi nuolat renkame apie juos informaciją. Taigi, mūsų sąrašas niekaip neprieštarauja nacionaliniams sankcijų sąrašams, o atvirkščiai – padės Vakarams gauti daugiau informacijos.

– Ar jau kurioje nors šalyje pristatėte atnaujintą „Putino sąrašą“?

– Atnaujintas sąrašas bus birželio pradžioje patvirtintas „Laisvosios Rusijos forume“, tradiciškai vyksiančiame Lietuvoje ir žinoma, tikimės jį pristatyti kuo daugiau valstybių, tarp jų ir Lietuvoje. Negana vien parengti sąrašą, reikia turėti ir tinkamas galimybes jį pristatyti. Nesiliauju kartoti, kad Lietuvoje klimatas veikti rusų opozicijai yra labai palankus ir čia sunkumų nekyla.

– Galbūt Lietuvai ir panašiai grėsmes suvokiančioms valstybėms priėmus jūsų sankcijų sąrašą, jį paskui būtų lengviau pristatyti ir toliau Vakaruose?

– Man ši idėja patinka, turbūt pats taip ir daryčiau. Bet kuriuo atveju, stengsimės pasiekti kuo geresnių rezultatų.

– Praėjusio „Forumo“ metu kai kurie opozicijos lyderiai, kaip kad Markas Feiginas, kalbėjo apie poreikį įtraukti į sankcijų sąrašus ne tik pačius Rusijos valdžios atstovus, „čekistus“ r kitus, bet ir jų šeimų narius. Ar ši idėja vis dar svarstoma?

– Išsakysiu savo asmeninę nuomonę: viena vertus, kolektyvinė atsakomybė negalima – žmogaus traukti atsakomybėn vien dėl šeiminių ryšių fakto negalima. Iš kitos pusės, šeimos nariai gali dalyvauti Rusijoje neteisėtai įgytų lėšų legalizavime. Svarstysime šiuos klausimus ir nė vienas asmuo tikrai nebus įtrauktas į sankcijų sąrašą kitaip, nei tik „Forumo“ sprendimu. Beje, pastarajame „Laisvosios Rusijos forume“ kaip tik viešoje diskusijoje bus sprendžiamas kelių, tiesiogiai su Kremliumi nesusijusių, bet jo interesais dirbančių asmenų įtraukimo į sąrašą klausimas.

– Kremliaus interesuose dirbančiose organizacijos, kaip pavyzdžiui „Russia Today“, dirba ne tik Rusijos, bet ir kitų šalių piliečiai. Jie taip pat turėtų patekti į sąrašus?

– Asmeniškai aš juos laikyčiau įtakos agentais. Tačiau pasikartosiu: į sąrašus žmones traukiame ne už tai, kad jie dirba kažkokioje organizacijoje, o už konkrečius veiksmus. Aiškiai nurodėme tuos žmones, kurie balsavo už Krymo aneksiją, kurie leido siųsti Rusijos kariuomenę už šalies ribų ir taip toliau.

– Kaip renkate informaciją? Kaip atsekate finansinius srautus?

– Turime įvairių informacijos šaltinių – atvirų ir konfidencialių. Apie pastaruosius, manau tai puikiai suprantate, negaliu kalbėti. Yra žmonių, kurie asmeniškai perduoda informaciją. Mes šiuos duomenis, žinoma, atidžiai tikriname. Tačiau pasakoti apie juos negaliu, nes esame faktinio karo su valdančiuoju režimo būsenoje, o šie žmonės padeda mums kovoti.

– Paskelbėte apie atnaujintą sąrašą jums „nepatogiu“ metu – prieš Ukrainos prezidento rinkimus. Nebijote būti užgožti informacinėje erdvėje?

– Jei niekas nekreips dėmesio į Rusijos opozicijos perduodamą informaciją, gali nutikti taip, kad nebebus rinkimų, kuriuos visi su tokiu susidomėjimu galėtų stebėti.

Beje, kalbant apie Ukrainos rinkimus, siūlau nebūti pesimistais. Ukrainoje egzistuoja veikianti politinė konkurenciją ir nėra centralizuotos sistemos, kaip Rusijoje. Tai teikia vilties. Štai ir Rusijos televizija skyrė visą dėmesį Ukrainos rinkimams: savų rinkimų nėra, tai ir rodo svetimus. Kaip tam juokelyje: „Patys to daryti negalime, tai bent pažiūrėsime, kaip kiti tai daro“.

„Turime įvairių informacijos šaltinių – atvirų ir konfidencialių. Apie pastaruosius, manau tai puikiai suprantate, negaliu kalbėti.“

Kas patenka į „Putino sąrašą“

„Laisvosios Rusijos forumas“ išskyrė 8 kategorijas „nuopelnų“, už kuriuos žmonės įtraukiami į sankcijų sąrašą:

1. Rusijos „savininkai“, užgrobę ir nusikalstamai laikantys valdžią.

2. „Vykdytojai“ – deputatai ir valdininkai, tiesiogiai vykdantys Rusijos vadovybės politiką išlaikyti užgrobtą valdžią.

3. „Teisės griovėjai“ – teisėjai, prokurorai, tyrėjai, advokatai, operatyvinį darbą atliekantys pareigūnai bei jų agentai, atsakingi tiesiogiai atsakingi už represijų vykdymą ir opozicijos bei kitų kitaminčių persekiojimą dėl politinių motyvų.

4. „Agresoriai“, atsakingi už agresiją užsienio politikoje, karus ir kitų šalių teritorijos okupaciją, už tarptautinės teisės ir tarptautinių sutarčių laužymą.

5. „Oligarchai ir kyšininkai“, atsakingi už Rusijos išgrobstymą valstybiniu mastu, tiesiogiai padedant RF valdžiai arba dėka glaudžių ryšių su valdžia.

6. „Propagandistai“, atsakingi už sąmoningai žmones klaidinančios informacijos kūrimą ir sklaidą valdžios interesais, už agresijos ir neapykantos atmosferos kūrimą visuomenės sąmonėje.

7. „Parankiniai“, dėl savo asmeninės naudos bendradarbiaujantys su Rusijos valdžia ir taip kenkiantys valstybei ir jos piliečiams.

8. „Naudos gavėjai“ – Rusijos valdžios partneriai užsienyje, padedantys įgyvendinti jos nusikalstamus planus griauti tarptautinės teisės principus, tarptautinę politiką, demokratiją ir kovą prieš korupciją.

Pirmasis „Putino sąrašo“ variantas 2017 metų gruodį pristatytas Vilniuje. Atnaujintas ir papildytas sąrašas birželio pradžioje bus patvirtintas septintajame „Laisvosios Rusijos forume“ Trakuose.

„Leftizmas“ amerikietiškai: demokratai tampa socialistais radikalais?

2019-04-08 "Lietuvos žinios"

Ber­nie San­der­sas – gar­siau­sias Ame­ri­kos so­cia­lis­tas. Iki šiol sa­ve va­di­nan­tis ne­prik­lau­so­mu po­li­ti­ku, jis ne­pas­te­bi­mai ta­po nau­juo­ju De­mo­kra­tų par­ti­jos vei­du. De­mo­kra­tai kli­juo­ja po­pu­lis­tų ir na­cio­na­lis­tų eti­ke­tes Do­nal­dą Trum­pą pri­ėmu­siems res­pub­li­ko­nams, ta­čiau pa­tys net ne­pas­te­bi, kad pa­tys iš de­mo­kra­tų – li­be­ra­lų virs­ta so­cia­lis­tais ir po­li­ti­nia­me spek­tre slen­ka­si vis ar­čiau kraš­tu­ti­nės kai­rės.

Kaip portale theatlantic.com rašo JAV etikos ir viešosios politikos centro ekspertas Peteris Wehneris, kai kurie dešinieji amerikiečiai sunerimo dėl to, kiek nacionalistinių arba šiurkščių populistinių tendencijų D. Trumpas atnešė į Respublikonų partiją. Tuo metu dalis demokratų jau svajoja apie perbėgėlius iš oponentų stovyklos, tačiau, pasak P. Wehnerio, jie to nesulauks, nes patys nemato, kaip keičiasi Demokratų partija.

B. Sanderso žvaigždė įkvėpimo sėmėsi SSRS

P. Wehneris aiškina, kad jei norima suprasti, kaip JAV demokratai tampa kairiaisiais radikalais, reikia žvelgti į tai, kaip šioje partijoje į politikos viršūnes kilo Vermonto senatorius B. Sandersas. Socialistu pristatantis politikas karjerą pradėjo Burlingtono mieste, Vermonto valstijoje. 1990 metais Vermonto gyventojai išrinko B. Sandersą į Atstovų Rūmus ir jis išvyko į Vašingtoną. 2006-aisiais tapo senatoriumi.

Anot P. Wehnerio, sakyti, kad B. Sandersas tiesiog kairysis, matuojant amerikietiškais politikos standartais, tas pat kaip nieko nesakyti. Visą savo karjerą jis atvirai deklaravo paramą įvairiausiems antiamerikietiškiems režimams, pradedant Nikaragvos diktatoriumi Danieliu Ortega ir baigiant Fideliu Castro Kuboje. Politikas nuolat stengėsi įtikinti amerikiečius, kad būti socialistu – dar nereiškia palaikyti sovietinį totalitarizmą, tačiau nuo 1988-ųjų, kai paviešėjo SSRS, namie jis vis lygino sovietinės ir amerikietiškos valstybės santvarkos sistemas. Ir amerikietiškoji B. Sanderso vizijose kaskart atrodydavo prastesnė už sovietinę.

Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį jis svaidėsi tokiais utopiniais kliedesiais kaip ištisų JAV pramonės šakų nacionalizavimas ir 100 proc. mokesčiai visiems, kas per metus gaudavo 1 mln. dolerių pajamų. Šiandien B. Sandersas neberagina vyriausybės perimti pramonės kontrolę, nors „atsivertimo“ neįvyko. Jis tikrai yra „leftistas“, ir tuo didžiuojasi.

Daugybę metų nepriklausomu politiku save vadinantis B. Sandersas vis dėlto glaudėsi prie Demokratų partijos. Ir demokratai daugelį metų atlaidžiai į jį žiūrėjo – lyg į keistą, šiek tiek kvaištelėjusį, bet savitai simpatišką giminaitį. Tačiau žodis „socialistas“ ir demokratams skambėjo neigiamai. Dabar jie nebelaiko B. Sanderso nei keistu, nei kvaištelėjusiu.

Amerikos socialistų „vadas“ ilgainiui rado vis daugiau sekėjų tarp demokratų ir 2016 metais jau varžėsi su partijos lydere Hillary Clinton dėl teisės tapti demokratų kandidatu prezidento rinkimuose. Jis pralaimėjo, bet raumenis parodė. H. Clinton palaikė 17 mln. demokratų rinkėjų, o B. Sandersą – net 13 milijonų. Tačiau H. Clinton niekada nepajėgė ir nepajėgs taip sėkmingai rasti kelio į demokratų širdis ir taip įaudrinti auditorijos kaip B. Sandersas. Grotažymė „Feel the Bern“ 2016 metais tapo superhitu. Be to, B. Sandersas nusitaikė į pačią perspektyviausią elektorato grupę – jaunimą. Pirminiuose rinkimuose už jį balsavo daugiau jaunimo (iki 30 metų) nei už H. Clinton ir D. Trumpą kartu sudėjus.

Artėjant 2020 metų prezidento rinkimams daugelis B. Sandersą jau vadina demokratų kandidatu. „The New York Times“ pareiškė, kad aštuntą dešimtį tuoj perkopsiančio politiko kairuoliškos vizijos, susijusios su sveikatos apsauga, mokesčiais, aplinkosauga ir kitomis sritimis, bus pagrindinės rinkimų kampanijos temos.

Įkvėpimą jaučia ir B. Sandersas. Dabar politikas išdidžiai dėsto, kad vos prieš keletą metų jo idėjos buvo laikomos radikaliomis, o šiandien sulaukia vis daugiau amerikiečių palaikymo. Joms, kaip tvirtina senatorius, pritaria ne tik rinkėjai, bet ir kiti galimi demokratų kandidatai. „2016 metais prasidėjo politinė revoliucija. 2020-aisiais turime ją įgyvendinti“, – pareiškė B. Sandersas.

P. Wehneris rašo, kad B. Sandersas tikrai nėra vienišas. Senatoriaus idėjoms antrina vis daugiau jaunosios kartos demokratų, tokių kaip populiarioji Kongreso narė Alexandria Ocasio-Cortez, kurios retoriką jau galima vertinti kaip demokratinę-socialistinę. Anot „The Washington Post“, būtent ji ir stumia Demokratų partiją kraštutinės kairės link. Ir rinkėjams tai patinka – vien politikės vardo paminėjimas televizijos laidose sukelia audrą aplodismentų.

Aštuonios „pražūtingos“ idėjos

Pasak theatlantic.com autoriaus, demokratų judėjimą radikalios kairės link vis labiau demonstruoja jų lyderių skelbiami sumanymai, kurie, kaip teigiama, lems Amerikai tik finansinius nuostolius, išpūstą valstybinį planavimą ir pablogins šalies saugumo situaciją. Įvardijamos bent aštuonios tokios idėjos ir galimos jų pasekmės.

1. Per dešimtmetį visiškai atsisakyti iškastinio kuro.

Tokia reforma, net jei techniškai būtų įmanoma, apverstų JAV ekonomiką aukštyn kojomis, iš dalies arba visiškai nulemtų valstybės kontrolę tam tikrose ekonomikos srityse ir tiesiogiai paveiktų kiekvieną namų ūkį. Amerikiečiai kitaip turėtų keliauti, valgyti, dirbti – kitaip gyventi. Demokratai-socialistai žada, kad visiškai perėjus prie atsinaujinančių energijos šaltinių amerikiečiams būtų garantuotos gerai mokamos darbo vietos, pigus būstas ir puiki sveikatos apsaugos sistema.

Pasak P. Wehnerio, iš tiesų tai būtų beprotiškai brangu ir privestų prie tokio masto valstybinio reguliavimo, kokio Amerika niekada nematė per savo istoriją.

2. Universali sveikatos apsauga visiems.

Ši idėja, anot theatlantic.com autoriaus, taip pat išpūstų valstybės kontrolę sveikatos apsaugos sistemoje ir galbūt visiškai sunaikintų sveikatos draudimo verslą bei darbdavių teikiamus sveikatos apsaugos planus, kuriais šiandien naudojasi beveik 200 mln. amerikiečių. Be to, ji sukeltų daugumos piliečių įtūžį, nes net 70 proc. apklaustų amerikiečių tikina esantys patenkinti tuo, kaip dabar veikia sveikatos apsauga.

3. Nemokamas aukštasis mokslas ir jokių studijų paskolų.

JAV biudžetui tai atsieitų maždaug 50 mlrd. dolerių per metus. Pasak P. Wehnerio, tokia idėja priverstų uždaryti kai kurias aukštojo mokslo įstaigas, o drastiškas valstybės išlaidų didėjimas reikštų, kad pinigai iš mažai uždirbančių šeimų (jų vaikai paprastai nesimoko kolegijose) keliautų daugiau uždirbančioms (šių atžalos dažniausiai studijuoja).

4. Progresinių mokesčių kartelės pakėlimas.

Siūlymas kelti mokestį nuo 37 iki 70 proc. uždirbantiems daugiau kaip 10 mln. dolerių per metus, P. Wehnerio nuomone, yra prastas XXI amžiaus ekonomikai. Be to, kartelė būtų pakelta gerokai aukščiau, nei įprasta stiprios ekonomikos šalių klubui – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO).

5. Panaikinti Emigracijos ir muitų žinybą.

Kitaip tariant, „griauti sienas“, kurias demokratė Nancy Pelosi vadina „amoraliomis“. Anot P. Wehnerio, tai rodo, kad demokratai apskritai netiki valstybės sienos apsaugos poreikiu ir kad daugelio jų visiškai nejaudina nelegali migracija.

6. Reparacijos afroamerikiečiams ir indėnams už visas istorines skriaudas.

Pirmiausia, tai sunkiai įgyvendinama, be to, gali duoti visiškai ne tokių rezultatų, kokių tikisi idėjos autoriai.

7. Visiškas abortų teisės liberalizavimas.

Abortų klausimas – be galo sudėtingas ir reikalauja abiejų šalių empatijos. Daugeliui amerikiečių visiškas abortų liberalizavimas – morališkai nesuvokiamas dalykas.

8. Antiizraelietiška pozicija.

Kongreso nariai demokratai Ilhanas Omaras ir Rashida Tlaib remia Izarelio prekių boikotą ir pritaria sankcijoms, kurios taikomos šiai valstybei. Demokratų lyderių mėginimas pasmerkti I. Omaro antisemitinę retoriką sulaukė labai aršaus pasipriešinimo. Demokratų kontroliuojami Atstovų Rūmai blokavo rezoliuciją dėl antisemitizmo ir performulavo ją į „netolerantiškas neapykantos išraiškas“.

Tik radikalai gali ką nors pakeisti?

Žinoma, tokioms idėjoms, kaip rašo P. Wehneris, pritaria ne visi demokratai, tačiau jų šalininkų gausėja ir plinta vis aukštesniuose partijos sluoksniuose. Kai kurie demokratų lyderiai iš esmės keičia ir radikalizuoja visą partiją. Ji daugeliu atžvilgių tampa vis labiau kairioji. Matyti, kad tokiems pokyčiams nepritariantys demokratai ima pavargti, nuleidžia rankas ir nebesipriešina.

Pasak theatlantic.com autoriaus, jei buvęs viceprezidentas Joe Bidenas mėgins tapti demokratų kandidatu prezidento rinkimuose, kampaniją jis veikiausiai pradės nuo atsiprašymų už visą ankstesnę veiklą, nes jau sakė: „Sulaukiu kritikos iš naujosios kairės. Esu pats progresyviausias iš visų galimų kandidatų.“

P. Wehneris prognozuoja, kad demokratų vis labiau mėgstamas radikalusis progresyvizmas gali smarkiai pakenkti partijai, kuri 2018 metais labai daug balsų gavo iš priemiesčių gyventojų – visuomenės grupės, linkusios atmesti bet kokį radikalizmą. Tačiau „leftistų“ tai nejaudina. Kaip tvirtino Kongreso narė A. Ocasio-Cortez, „tik radikalai yra kada nors ką nors pakeitę šioje šalyje“.

Tačiau politinės pasekmės dar ne viskas. Daugelis konservatyvių pažiūrų amerikiečių, kokiu save laiko ir P. Wehneris, mano, jog dar didesnė grėsmė – radikalios mąstysenos plitimas. Didėja priešiškumas laisvajai rinkai ir kapitalizmui. Kartais jis įgauna tokias formas, kad vos neperžengia pakantumo ribų. Nuosaikūs demokratai jau bijo pripažinti savo pažiūras. Kai vienas jų televizijos laidoje buvo paklaustas, ar laiko save kapitalistu, nes yra sėkmingas verslininkas, žmogus net keletą kartų bėgo nuo atsakymo. Kitas Demokratų partijos narys prisipažino esąs kapitalistas, tačiau tuoj pat „pasitaisė“ – pareiškė, kad kapitalizmas yra aiškiai netobula, neteisinga ir rasistinė ekonomikos sistema.

Daugelis progresyvių demokratų pasisako už valdžios centralizavimą ir kolektyvizmą, ekstremalią lygybę ir sekuliarizmą. Anot P. Wehnerio, šie lozungai gali virsti nepakantumu žmonėms arba organizacijoms, kurios laikosi tradicinių religinių pažiūrų į seksualumo moralę.

Kaip teigia straipsnio autorius, Demokratų partija formuoja tokią savo tapatybę, kurioje lytis, rasė ir tautybė tampa santykinėmis sąvokomis, o tikėjimas bendra kultūra, vienijančiais idealais ir asimiliacijos poreikiu visiškai sumenkinamas arba atmetamas.

Demokratų partija vis menkiau geba priešintis antisemitizmui. Ji deklaruoja norinti „iškelti žmogaus savarankiškumą virš kitų žmogiškųjų vertybių“, kaip apie demokratus yra pasakęs Michaelas Gersonas. Tokių idėjų ištakos glūdi ne profsąjungų judėjimuose, o postmodernistinėje akademinėje bendruomenėje. Daugelio progresyvių demokratų mąstysena nepripažįsta kompromisų ir atlaidumo.

Reikia išminties, padorumo ir drąsos

Demokratai nori susikoncentruoti į D. Trumpo klaidas ir nusižengimus, tačiau, kaip sakė Antonas Čechovas, per svetimas nuodėmes šventuoju netapsi. Taigi Demokratų partija nebus brandesnė dėl D. Trumpo ydų.

„Kaip primityvus populizmas ir etninis nacionalizmas griauna Respublikonų partiją, taip progresyvizmas ardo Demokratų partiją“, – sako P. Wehneris ir priduria, kad jas abi galima ir verta išgelbėti. Tačiau žmonės, tapatinantys save su šiomis partijomis, turi kovoti ir jas atgauti. Ekstremizmo ir besaikiškumo laikais reikia išminties, padorumo bei drąsos.

„Tarnas ir Tavo Mylistos papadė žemai lenkiasi“: kaip mūsų protėviai laiškus rašė

2019-04-01 "Lietuvos žinios"

Laiš­kų kul­tū­ra Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je iš­sip­lė­to­jo XVI am­žiu­je. Ne ką ki­taip, nei šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, LDK pi­lie­čiai su­si­ra­ši­nė­jo įvai­riau­siais klau­si­mais, pra­de­dant vals­ty­bės rei­ka­lais ir bai­giant as­me­ni­niais pra­šy­mais bei nau­jie­nų da­li­ni­mu­si.

Tačiau ne taip, kaip šiandien, net ir nemaloniais reikalais rašydami, mūsų protėviai šventai laikėsi mandagumo taisyklių. Tos pačios padėties žmonės laiškuose vienas į kitą kreipėsi ne tik mandagiai, bet net su iškalbingu nusižeminimu. Laiškai rašyti remiantis skirtingomis tradicijomis – lotynų, rusėnų, o galiausiai ir lenkų kalbomis. Įdomu, kad rašybos tradicija LDK ir Maskvoje skyrėsi taip smarkiai, kad ta pačia kalba rašytus laiškus tekdavo „išversti“.

LŽ kalbintas Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Andrejus Ryčkovas LDK laiškų kultūrą tyrinėti pradėjo 2014 metais Sankt Peterburgo archyve radęs laiškus valdovo raštininkui, vienam iš Sapiegų giminės pradininkų – Jonui Bogdanaičiui Sapiegai.

„Šis bajoras karjerą pradėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare dvarioniu, raštininku. Vėliau tarnavo Žygimantui Senajam. Po jo karjerą protegavusio dėdės Jono mirties, jis tapo Vitebsko ir Palenkės vaivada. Radęs jam rašytus laiškus ir pastebėjęs, kad tarp jų yra daug panašumų, atkreipiau dėmesį, kad tai rodė tam tikros laiškų rašymo tradicijos buvimą“, – pasakojo Andrejus Ryčkovas.

2017 metais apsigynęs disertaciją, istorikas ėmė tirti politinę komunikaciją ir tuo pačiu – laiškais – ją atspindinčiais dokumentais. Apie LDK laiškų kultūrą Andrejus Ryčkovas papasakojo LŽ:

– Kaip rinkote medžiagą tyrimui?

– Jau buvau įgudęs atskirti laiškus tarp kitų dokumentų ir archyvuose ieškojau laiškų originalų. Radau apie 100 XVI amžiaus pirmos pusės laiškų.

Beje, pastebėjau, kad Lietuvos Metrikoje taip pat yra įtraukti laiškai, tačiau ne pilni, o tik jų išrašai – informacinė laiško dalis. Tačiau jie neatspindi viso laiško formuliaro, kaip tik leidžiančio spręsti apie laiškų rašymo tradicijas, kultūrą, santykį tarp susirašinėjusių žmonių. Matyti, laiškus kopijavusiam raštininkui ši dalis atrodė savaime suprantama ir jis nurašinėdavo tik tai, ką laikė užfiksuoti verta informacija.

– Kokio pobūdžio laiškus tyrinėjote?

– Egzistuoja daugybė įvairiausių laiškų: valdovo, dvasininkų, bajorų, moterų ir kitokie laiškai. XVI amžiuje susirašinėta pačiais įvairiausiais klausimais. Pavyzdžiui, teko skaityti vieno Žemaitijos bajoro laišką teismui, kuriuo jis aiškinosi, kodėl negalėjo atvykti. Jis ne šiaip atsiuntė vietoje savęs patikėtinį, bet specialiai parašė teismui laišką, informuodamas, kad pats dalyvauti negalės.

Matome, kad XVI amžiaus pirmoje pusėje egzistavo rinka, aprūpinanti rašymo medžiagomis ir pakankamas skaičius raštingų žmonių, galinčių rašyti laiškus. Beje, tai nereiškia, kad raštingas buvo pats laiško siuntėjas. Paprastai šį darbą atlikdavo tam skirti rašovai.

– Kaip apibūdintumėte LDK laiškų kultūrą? Nuo ko turėtume pradėti, kokius seniausius laiškus žinome?

– Ėmęs tyrinėti korespondenciją, supratau, kad LDK laiškų tradicija buvo labai nevienalytė: galima rasti 3 – 4 skirtingas tradicijas. Kalbant apie LDK teritoriją, informacija raštu tikrai buvo perduodama XI amžiaus pirmoje pusėje, išraižant informaciją beržo tošyje. Labai daug tokių laiškų rasta buvusioje Didžiojo Naugardo teritorijoje, kur jie gerai išsilaikė dėl dirvožemio ypatybių. Tokie pat laiškai randami ir buvusioje LDK teritorijoje – Smolenske, Vitebske, Mstislaulyje. Šiuo atveju kalbame apie radinius ne etninės Lietuvos, o LDK teritorijoje. Nors ši tradicija yra seniausia, ji neišliko.

Kita laiškų tradicija sietina su katalikiškomis misijomis, kai į Lietuvą atvyko vienuoliai, padėję Lietuvos valdovams komunikuoti su Europos valstybėmis. Iš pradžių laiškai rašyti lotyniškai, o vėliau ir vokiškai.

Iš didžiojo kunigaikščio Vytauto laiško valdiniui: „Smerde Tilkau! Tas Viazoveco teisėjas Pilipka skundėsi mums: tu esąs pavertęs jį arklių šėriku. Argi tu, smerde, nesibijai mūsų ir argi tu nesi buvęs po mūsų lazda, kad tu trukdai jam teisėjauti mūsų vardu“

Jei su Vakarais bendrauta lotynų ir vokiečių kalbomis, tai su Rytais, dėl suprantamų pragmatinių sumetimų – susirašinėta rusėniška tradicija. Veikiausiai ši tradicija buvo ankstyviausia. Galbūt didžiojo kunigaikščio aplinkoje nebuvo nuolatinių raštininkų, tačiau aišku, kad reikalui esant atsirasdavo žmonių, galinčių surašyti laišką lotyniškai arba rusėniškai.

Galiausiai, maždaug XVI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kartu su sparčiai augančiu bendros korespondencijos srautu, paplinta ketvirtoji – lenkiška laiškų tradicija. Stiprėjantys didikų ryšiai su Lenkija, vedybinių kontaktų mezgimas, valdovo rezidavimas Lenkijoje, bendrų reikalų sprendimas ir kiti veiksniai lėmė staigų korespondencijos lenkų kalba paplitimą LDK. Bent jau tuo laikotarpiu, lenkiška korespondencija rusėniškos neišstūmė, o paplito greta jos. Galima pastebėti, kad dar to paties amžiaus trečiajame dešimtmetyje būta laiškų iš Lenkijos, kuriuose teisintasi, kad „anksčiau laiško nesiuntė, nes rusėniškai mokančio raštininko neturėjo, o Lietuvoje lenkiškai nesupranta“, o netrukus laiškai lenkų kalba tapo įprastu dalyku.

– Apibūdinote kalbines tradicijas, o kokia buvo kanceliarinių priemonių raida?

– Jau minėjome beržo tošį. Tokio laiško trūkumai gana akivaizdūs – trapumas, nedidelė apimtis, ribotos galimybės taisyti informaciją. Kažkiek naudotas pergamentas, tačiau jis buvo labai brangus ir neteko matyti nė vieno ant pergamento rašyto laiško.

Visais atžvilgiais laimėjo popierius, tačiau kada jis atsirado LDK, tiksliai pasakyti niekas negali. Žinome, kad XVI amžiaus pradžioje atsirado sava popieriaus pramonė. Iki tol popierius veikiausiai gabentas iš užsienio ir buvo brangus.

Iš Drohičino vietininko Jono Steckaičio laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Kaskart džiaugiuosi išgirdęs apie Tavo Mylistos, mano brolio sveikatą; ir kuomet išgirstu apie Jūsų Mylistos sveikatą, tuomet maloningąjį Dievą garbinu ir tuo širdingai džiaugiuosi“.

Galime pastebėti, kad iki vietinės gamybos atsiradimo, popierius naudotas taupiai, o po jos įvyko popieriaus naudojimo „sprogimas“. Tarkime, Vytauto arba Kazimiero laikų popieriniai dokumentai yra mažo formato ir dydžiu atitinka teksto apimtį. Aleksandro laikais formatas didėjo, Žygimanto Senojo laikais jau naudoti dvilapiai, o nepilnai prirašytas popieriaus lakštas jau nebelaikytas didele prabanga.

Naudotas juodas rašalas, kuris galėjo būti kaip importuotas, taip ir vietos gamybos. Paprastai jį gamindavo pats rašovas. Vienuolynai taip pat gamindavo rašalą ir dažus, juk rašto tradicija neatsiejama nuo vienuolynų. Rašyta plunksna. Rašalo technologijų netyrinėjau, bet tam tikrais atvejais galima pastebėti kokybinius skirtumus. Pavyzdžiui, Konstantino Ostrogiškio aplinkoje naudotas labai kokybiškas rašalas – dokumentai ir laiškai iki šių dienų išlaikė sodrią juodą spalvą.

– Raštininkai turėjo individualų stilių ar laikėsi „kanonų“?

– Gedimino laiškuose matome pasiteisinimus dėl krikšto, kai kaltę jis suvertė raštininkui, neva „ne taip supratusiam“ valdovą ir „neteisingai jo mintis perteikusiam“. Galime čia įžvelgti politikavimą, bet tuo pačiu matome, kad raštininkas ne pažodžiui perduodavo valdovo žodžius, o juos perteikdavo savo kultūrinės tradicijos ribose. Lotyniškai laišką rašęs raštininkas turėjo „įvilkti“ kunigaikščio kalbą į to meto raštijos normas atitinkantį „rūbą“.

XVI amžiaus pradžioje retas didikas skaitė pats, tačiau galime kalbėti apie raštingų žmonių poreikio padidėjimą – bajorai turėjo turėti žmogų, kuris raštus, surašo, perskaito. Tuo pačiu, išaugo tokių žmonių reikšmė ir įtaka.

– Kokiu pavidalu siųstas laiškas?

– XV – XVI amžiaus laiškas siųstas be voko, bet sulankstytas ir antspauduotas tam tikra tvarka. Siųsti atviri ir uždari laiškai. Atviras laiškas nesiskyrė nuo visų kitų dokumentų ir buvo skirtas viešam skaitymui. Pavyzdžiui, tokie buvo valdovo laiškai jo dvarų valdytojams – ne skirti konkrečiam asmeniui, o perduodantys jo valią, apie ką turėjo sužinoti visi valdiniai.

Goštautų „Memorialas“ karalienei Bonai Sforcai taip pat siųstas ne kaip privatus laiškas, o viešai išsakyta nuomonė.

Tradicija buvo tokia, kad prirašytas popieriaus lapas buvo sulenkiamas kelis kartus ir padarius skylutes per jas perverta juostelė. Laišką rišanti juostelė kustode susieidavo ir būdavo antspauduojama vaško antspaudu. Ant tokiu būdu sulankstyto laiško vienintelė matoma informacija buvo adresatas.

Be to, ta pačia juostele į vieną siuntą galėjo būti surišami keli laiškai. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos tarnybininkas iš Krokuvos siuntė laišką, prie kurio pririšo ir keletą Jurgio draugų lenkų bajorų laiškų.

– Kaip skyrėsi laiško formos pagal jo paskirtį ir susirašinėjusių asmenų statusą?

– Tačiau Iš to laikotarpio formuliaro dalių galime matyti, susirašinėjančių asmenų statusą ir santykį tarp jų: ar tai tarno laiškas ponui, ar dviejų lygaus statuso bajorų korespondencija ir taip toliau.

Tarkime, tarnybiniai laiškai buvo labai lakoniški, vien perduodantys informaciją. Tai būtu tipinis tarno laiškas ponui.

Tuo metu aukšto socialinio statuso asmenų tarpusavio korespondencijoje gausu malonybinių formų, demonstruojamas nusižeminimas. Jei adresatas artimas draugas, visada teirautasi apie jo sveikatą. Laiško pabaigoje buvo įprasta pabrėžti, koks svarbus laiško gavėjas buvo jam rašiusio žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, „šiame reikale atsiduodu Tavo Mylistai“ ir panašiai. Tik tada sekė parašas su kitu mandagumo elementu – „žemai lenkiuosi“.

Iš Mikalojaus II Radvilos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Pranešė man valdovo, Jo Mylistos karaliaus dvarionis, vardu Ratomskis, kad tuomet, kai jis buvo <...> pasiuntiniu Krymo chanate <...> įgijo didelių skolų. Todėl Tavo Mylistos <...> prašau <...> valdovui Jo Mylistai jį užtarti, kadgi <...> teiktųsi tą jo skolą panaikinti“.

Svarbu pažymėti, kad laišką rašantis žmogus darė tai ne „iš galvos“, o vadovavosi konkrečiomis taisyklėmis. Yra išlikę nuorašų knygų fragmentų, kuriose pateikiami savotiški „paruoštukai“, kaip reikia rašyti vienokį ar kitokį dokumentą. Atitinkamai raštininkas turėdavo pavyzdžius, kaip rašyti laišką vyskupui, o kaip į užsienį ir taip toliau.

Kaip galime spręsti pagal iš Polocko su Rygos miesto tarėjams siųstus laiškus, XV amžiaus antroje pusėje jau buvo susiformavusios tam tikros „raštvedybos“ taisyklės, kurios perkeltos ir į XVI amžių.

Tokių laiško formų buvo gana daug ir kol kas dar net negalėčiau jų visų išvardyti, nes tai tolesnių tyrimų klausimas.

– Kai sakote, kad susirašinėjo bajorai, spėju, kad kalbate apie vyrus. O moterys rašė laiškus?

– Sunku pasakyti, kada atsirado moterų susirašinėjimo tradicija, bet XVI amžiuje moterys tikrai rašė laiškus. Tai pirmiausiai sietina su šeimos tradicijomis. Pavyzdžiui, teko tyrinėti kunigaikštytės Druckos – Sokolinskos laišką sūnui Jonui Bogdanaičiui Sapiegai. Nors išlikęs tik vienas laiškas, iš jo matyti, kad jie susirašinėjo nuolat: laiške aptariami privatūs šeimos reikalai, kurie mums nesuprantami dėl konteksto nežinojimo, tačiau akivaizdu, kad susirašinėjantiems žmonėms savaime aišku apie ką kalbama.

Čia taip pat neapsieinama be mandagybių – motina į sūnų kreipiasi labai meiliai, vartoja mažybines formas, taip sakant, rašo savo „Jonukui“.

Apie XVI amžiaus vidurį jau galime kalbėti ne tik apie moterų laiškus šeimos nariams, bet ir pavyzdžiui draugišką susirašinėjimą tarp moterų.

Iš Vosyliaus Simonaičio Sapiegos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Tai pasigalėk [manęs], valdove, Tavo Mylista, neapleisk manęs, valdove, Tavo Mylista, pragaištyje, užtark [mane] valdovui dėl tų raštelių, dėl kurių Tavo Mylistai rašiau, [siųsdamas] savo tarną Pylipuką. O dėl Tavo Mylistos didžiulio palankumo žemai lenkiuosi, nes Tavo Mylista mano tarną visuomet pats aprūpini“.

– Ar be lotynų, rusėnų ir lenkų dar naudotos kitos kalbos?

– Radvilos Perkūno archyve lenkų istorikai rado laiškus, siųstus Radvilai (tuo metu Kijevo vaivadai) apie 1511 – 1514 metus iš Krymo. Šie Chano Mengli Girėjaus laiškai parašyti itališkai, nes chano aplinkoje buvo daug italų. O ir Radvilos aplinkoje italų taip pat buvo. Tarkime, žinome, kad XVI amžiaus pradžioje Kijeve buvo italas muitininkas. Taigi, matome, kad korespondencijai pasirinkta kalba, priimtina abiem pusėms.

Kai kurie Mengli Girėjaus laiškai parašyti rusėniškai ir nors jų rašyba šiek tiek skiriasi, iš esmės ji labai artima LDK rusėniškos rašybos tradicijai.

Tai svarbus momentas, nes pavyzdžiui nuo Maskvos kirilicos rašybos tradicijos LDK rusėniška rašyba skyrėsi taip daug, kad laiškus tekdavo „išversti“. Tai nereiškia, kad labai skyrėsi pačios kalbos ir LDK rusėnas nebūtų galėjęs susikalbėti su maskvėnu, tačiau rašybos tradicijos buvo labai skirtingos ir prieš adresatui skaitant laišką, jį tekdavo perrašyti suprantamu tekstu.

Yra išlikęs didelis iš LDK XVI amžiuje pabėgusio Simono Bielskio archyvas. Jam siųsti Goštauto laiškai buvo perrašyti maskvėniška maniera.

– Šiais laikais laiškas suvokiamas, kaip labai asmeniškas dalykas. Kiekvienas žmogus rašo jį savaip, individualia maniera, kuri daug pasako apie patį žmogų. Ar XVI amžiaus laiškuose galime atsiskleidžia toks individualumas?

– Laikytasi tam tikrų taisyklių. Tai ypatingai matyti dalykiniuose laiškuose. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos bičiulis ir agentas Ivanas Gornostajus, buvęs valstybės iždininku, laiške informuoja Radvilą apie dvaro naujienas, tai yra, išdėsto jam esamą padėtį. Pasitaiko laiškų, kurie baigiami nurodymu „perskaičius sudeginti“, tiesa, pačiam man tokių neteko matyti. Visgi tai rodo, kad tam tikrais atvejais, susirašinėjimas būdavo labai asmeniškas, laiškai skirti tik vieno žmogaus akims ir niekam daugiau.

Kai kuriais atvejais toks reikalavimas suprantamas, nes laiško kalba labai atvira. Ivanas Gornostajus laiške Radvilai skundžiasi, kad keliaujant su valdovu, geriausius kambarius šis atiduoda „kurvoms skalbėjoms“, o ne valstybės pareigūnams ir taip net žalą valstybei daro. Kaip matome, laiške pilnai atsiskleidžia asmeninis nusivylimas, laiško kalba intymi ir individuali.

– Kaip rašydavo piktus laiškus?

– Valdovas piktame laiške galėdavo ir išreikšdavo savo rūstybę. Yra išlikęs vadinamasis Vytauto „rūstusis raštas“ („list grozny“), kuriame jis smerkia tokį Tilkų, kurį vadina „smerdu“ ir primena, kad jis „po valdovo lazda“ buvęs, o dabar esą valdovo vardu teisiantį tijūną „arklių šėriku“ laikantis. Taigi, matome, kad valdovo raštininkas laišką surašė taip, kad adresatui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad valdovas ant jo labai užsirūstino. Galima sakyti, kad tai buvo atskiras laiškų rašybos žanras, raštijoje žinomas bendriniu „rūsčiojo laiško“ pavadinimu.

Apšaukti žmogų „smerdu“ būta tikro įžeidimo ir bajorai tarpusavio korespondencijoje sau to daryti neleisdavo, nes kažką taip keikti reiškė pačiam keikūnui užsitraukti negarbę, nes „lojo kaip šuva“. Net ir žodžiu išsakytas įžeidimas prie liudininkų jau buvo traktuojamas, kaip įrodymas teisme. Spėčiau, kad laiškuose niekas keiksmais nesisvaidė ir dėl šios priežasties. Bent man neteko matyti tokių laiškų.

Net ir rašydami labai nemaloniomis temomis, pavyzdžiui, pykstantis piniginiais reikalais, bajorai išlaikydavo visas mandagybes ir net nusižeminimą. Laiškas tarp lygių žmonių negalėjo būti piktas ir įžeidus.

– Kiek tekdavo laukti laiško?

– Laiškas iš Krokuvos į Vilnių keliaudavo apie 2 savaites. Nepamirškime, kad pašto tarnyba tuo metu neegzistavo. Ji atsirado bene tik XVIII amžiuje. Be to, kelionės trukmę koreguodavo metų laikai: tarkime, žiemą tą patį atstumą įveikdavo greičiau, nei rudenį.

– Laiškas leidžia pažinti žmogų. Ką atranda laiškus tyrinėjantis istorikas?

– To laikotarpio LDK istorijos pažinimas daugiausiai susijęs su dokumentų tyrimu. Tokie šaltiniai mažai ką pasako apie to laikmečio žmonių išgyvenimus ir požiūrius. Tuo metu laiškai leidžia pažvelgti į tam tikrų grupuočių formavimąsi, perprasti bendravimo formas, atskleisti vertybes, pažinti tai, kas žmonėms buvo svarbu, susidaryti vaizdą, kaip ir kokiu greičiu valstybėje judėjo informacija. Tai puikus šaltinis mąstysenai tirti.

Ukrainos žurnalistas: lietuvius ir ukrainiečius sieja pomėgis skųstis ir kaltinti valdžią

2019-03-27 "Lietuvos žinios"

Anot ukrai­nie­čių žur­na­lis­to Vik­to­ro Tre­gu­bo­vo, jo tau­tie­čiai li­guis­tai lin­kę nuo­lat skųs­tis su­nkiu gy­ve­ni­mu ir dėl vis­ko kal­tę vers­ti vals­ty­bei. Tuo jie pri­me­na lie­tu­vius, su ku­riais ukrai­nie­čiai, pa­sak žur­na­lis­to, ga­lė­tų nuo­lat grum­tis „Pa­sau­lio zy­zi­mo čem­pio­na­to“ fi­na­le, jei kas to­kį reng­tų.

Kaip tokia mąstysena veikia didelius pokyčius pergyvenančią, atsinaujinti mėginančią Ukrainos valstybę? Kas joje keičiasi, o ką pakeisti sunku? LŽ apie tai kalbėjosi su portalo petrimazepa.com vyriausiuoju redaktoriumi, vienu iš naujos liberalios partijos „Demokratiškas kirvis“ kūrėjų Viktoru Tregubovu:

– Vilniuje dalyvavote konferencijoje regiono saugumo klausimais, bendravote su Europos ir Amerikos ekspertais. Kokie įspūdžiai ukrainiečio akimis?

– Tokiame renginyje dalyvavau ne pirmą kartą ir ne tik Lietuvoje. Pastebėjau, kad konferencijose, kuriose kalbama apie hibridines Rusijos grėsmes, taip pat nuolat kalbama apie atsparumą joms. Aiškinamasi, kurios šalys atsparios, o kurios – ne. Kaip stiprinti šį atsparumą. Manau, kad tai paprasta: svarbu suvokti, kad priešas yra ir jis veikia.

Iš visų šalių atstovų, kiek man teko bendrauti, atspariausi šioms grėsmės yra jaunoji Sakartvelo karta. Ukrainoje, nepaisant to, kad mes kariaujame, šiuo atžvilgiu ne viskas gerai. Nuvažiuoji 50 kilometrų į vakarus nuo fronto linijos – jau rasi žmonių, svarstančių, kad gal rusai mums ir ne priešai. Paradoksalu, bet pagal apklausas Rusijoje, Ukraina yra didžiausių priešų trejetuke, o ukrainiečių apklausose Rusija yra geriausių draugų trejetuke.

Kalbant su vokiečiais, net ir dirbančiais saugumo srityje, matai, kad net jei jie ir žino apie grėsmes, jų neįsisąmonina, vis dar laiko kažkuo teoriniu.

Daugelis ukrainiečių linkę labai skirtingai vertinti Rusijos vadovybę ir pačius rusus, nors iš tiesų juk koks nors Rusijos televizijos prisižiūrėjęs dėdulė iš Voronežo visai nuoširdžiai nekenčia „chocholų“.

Galima sakyti, kad Ukrainos visuomenėje yra aktyvi mažuma, kaip kad šimtai tūkstančių žmonių praėjusių frontą. Ši visuomenės dalis puikiai supranta grėsmes. O yra žmonės, kurių karas nepalietė ir dalis jų galėjo sau leisti „nepastebėti“, kad mus užpuolė ir mes kariaujame. Taigi, turime aktyvią mažumą ir pasyvią daugumą, kuriai viskas „dzin“.

Kalbant apie ES, grėsmių suvokimo atžvilgiu Baltijos šalyse viskas puiku, gal nebent Latvijoje yra tam tikrų niuansų. Kai kurios kitos šalys taip pat „atsipeikėja“. Tačiau pavyzdžiui kalbant su vokiečiais, net ir dirbančiais saugumo srityje, matai, kad net jei jie ir žino apie grėsmes, jų neįsisąmonina, vis dar laiko kažkuo teoriniu. Nors jie svarsto apie grėsmes, kalba ir diskutuoja apie jas, vis dar vertina tai, kaip kažką su jais pačiais nesusijusio.

– Tai labai žmogiška – kol per galvą negavai, viskas atrodo ramu ir gerai.

– Kalbant apie ES saugumą, pastebiu nemalonią tendenciją: šalys, kurios yra labai atsparios hibridinėms grėsmėms, tuo pačiu metu yra labai pažeidžiamos konvencinio karo grėsmės atžvilgiu, tai yra, jas gana lengva nukariauti. O tos šalys, kurių neįmanoma arba labai sunku užgrobti, labai lengvai pažeidžiamos tokių hibridinių grėsmių, kaip propaganda, minkštoji galia, apsimestinė draugystė ir taip toliau.

Taigi, iš vienos pusės turime Estiją, kuri viską puikiai supranta, tačiau yra vos pusės Kijevo dydžio, o iš kitos pusės – Vokietiją, kurios galinga ekonomika lengvai pajėgtų sustiprinti dabar apverktinoje padėtyje esančias Ginkluotąsias pajėgas, tačiau vokiečiai to tiesiog nedarys.

– Stebėdamas ukrainiečių ginčus socialiniuose tinkluose, susidariau nuomonę, kad rinkėjai jūsų šalyje pasidalino į 2 stovyklas: „bet kas, tik ne Porošenka“ ir „niekas kitas, tik Porošenka“. Ar taip ir yra?

– Iš esmės, taip. Tai 2 pagrindinės stovyklos. Nors yra ir kitų, mėginančių likti nuošalyje ir atrodyti „gražiai“. Rasis žmonių, kurie balsuos už kokį nors pusės procento nesurinksiantį kandidatą todėl, kad jis esą nacionalistas.

– Kokio prezidento nori dauguma ukrainiečių?

– Kaip jau minėjau, ukrainiečiai dalijasi į aktyvią mažumą ir pasyvią daugumą. Todėl Ukrainoje nutinka taip, kad pasyvioji dauguma atveda į valdžią niekam tikusį žmogų, o aktyviai mažumai tenka rengti Maidaną ir jį versti. Sakydamas mažuma, turiu galvoje ne 2 – 3 procentus. Politiškai aktyvių ir sąmoningų žmonių Ukrainoje yra apie 15 procentų. Visgi daugumą sudaro žmonės, kuriuos aš apibūdinu kaip „teležiūrovus“.

Deja, Ukrainos visuomenė sovietijos liga sirgo keliomis kartomis ilgiau, nei Baltijos šalys ir tai duoda tam tikrų padarinių. Pavyzdžiui, labai daug ukrainiečių valstybę vis dar vertina tik kaip „gerbūvio dalintoją“. Jei žmogus neturi pinigų, jo nuomone taip yra ne todėl, kad jis neveiklus ir nesugebėjo jų užsidirbti, o todėl, kad jam jų nedavė valstybė. Vadinasi, reikia keisti prezidentą.

Kodėl prezidentą? Todėl, kad daug žmonių Ukrainoje vis dar nesuvokia, kas yra valdžių pasidalijimas ir nors mūsų valstybė yra parlamentinė respublika, kurioje premjeras turi kiek daugiau galių, nei prezidentas, pastarasis daugeliui žmonių vis vien yra valstybės vadovas, turintis „viską tvarkyti“.

– Lietuvoje taip pat yra nemažai rinkėjų, kurie iš prezidento tikisi dalykų, nepriklausančių valstybės vadovo kompetencijai.

– Pastebėjau, kad ukrainiečiai ir lietuviai yra vienu atžvilgiu labai panašūs: mes su jumis nuolat rungiamės „Pasaulio zyzimo čempionato“ finale (juokiasi, – aut. past.). Mano kolegos prieš rinkimus parengė tekstą apie ukrainiečių pasisakymus socialiniuose tinkluose. Viena jauna moteris „Instagram“ tinkle rašo: „Aš esu paprasčiausia mokytoja ir mano alga – 150 dolerių per mėnesį. Iš tokios algos pragyventi neįmanoma!“. Na ir taip toliau ir panašiai. Bet ta pati mergina publikuoja savo nuotraukas iš kurorto Balyje. Štai vargšė niekaip negalėjo galą su galu sudurti ir būdama Balyje nusprendė visiems dėl to pasiskųsti.

Vienas iš mano draugų socialiniame tinkle nuolat giriasi savo prabangiomis mašinomis ir tuo pačiu metu graudžiai skundžiasi, kad yra daugiavaikės šeimos galva ir jam labai sunku pragyventi.

Tikrai mėgstame zyzti ir skųstis. Gal taip yra todėl, kad ukrainiečius per visą mūsų istoriją vis kas nors laikė prispaudęs: nuo mongolų iki komisarų odiniais švarkais. Natūralu, kad sėkmingiausiai išgyvendavo tie, kas labiausiai skųsdavosi, kokiuose didžiuliuose varguose jie vargsta. Komisarų nebėra, o įprotis dejuoti liko.

Daug ukrainiečių valstybę vis dar vertina tik kaip „gerbūvio dalintoją“. Jei žmogus neturi pinigų, jo nuomone taip yra ne todėl, kad jis neveiklus ir nesugebėjo jų užsidirbti, o todėl, kad jam jų nedavė valstybė

– Keletą kartų teko bendrauti su ukrainiečių verslininkais, kurie labai skundėsi korupcija, valdžios „suktumu“ ir savivale ir tuo pačiu metu mielai dalinosi „išmintimi“ apie įvairiausius būdus, kaip verslaujant tą pačią valstybę apgauti.

– Tai labai būdinga ukrainiečiams: keikti korupciją ir patiems ja užsiimti. Akivaizdus pavyzdys – Ukrainoje automobilių su lietuviškais registracijos numeriais turbūt jau daugiau nei Lietuvoje.

Toks žmonių požiūris mane ir mano bendraminčius paskatino kurti naują dešinės pakraipos liberalų partiją. Jei jau žmonės kitaip negali, tai bent jau minimalizuokime valstybės vaidmenį ekonomikoje, kad piliečiams netektų nuolat įstatymų pažeidinėti (juokiasi). Kažkaip reikia išmušti iš žmonių galvų tą kvailystę, kad jei tik jiems kažkas gyvenime nenusisekė, tai būtinai dėl valstybės kaltės. O kai nuolat dėl visko kaltini bet ką, tik ne save, visuomenė tampa labai neatsparia populizmui.

Taip pat tenka konstatuoti, kad Ukraina, deja, vis dar labai centralizuota valstybė. Tai tęsiasi dar nuo sovietų laikų. Todėl visi labai gerai susipažinę su kandidatų į prezidentus biografijomis ir turi labai „svarią“ nuomonę apie tai, koks turi būti valstybės vadovas, bet nepažįsta savo apylinkės įgaliotinio ir neturi žalio supratimo, ką renka į miesto tarybą.

Decentralizacija pradėta prieš kelis metus, bet vyksta ji lėtai ir kol kas dar yra pradinėje stadijoje. Be to, procesas vyksta nevienodai įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, Dnepropetrovsko sritys tiesiog pražydo – sutvarkyti keliai, kaimuose statomi vaikų darželiai. O kai kuriose srityse vietos valdžia gavo krūvą pinigų, tačiau nežinojo, ką su jais daryti ir būdavo atvejų, kad paprasčiausiai padėdavo juos banke – kaupiasi palūkanos, suma didėja, o naudos iš to jokios. Neseniai važiavau iš Kijevo į Ternopolį – ribas tarp sričių galima pajusti tiesiog fiziškai, pagal kelių kokybę.

– Pastaraisiais metais tūkstančiai ukrainiečių patraukė dirbti į ES šalis, įskaitant ir Lietuvą. Mato pasaulį, pajuto, ką reiškia gyventi ir dirbti sėkmingai besitvarkančiose šalyse. Jie perduoda savo patirtį tėvynainiams? Ragina perimti sėkmingų valstybių patirtis?

– Nepastebėjau tokios tendencijos. Gal todėl, kad gyvenu Kijeve – mažiausiai migruojančiame regione. Aktyviausia migracija – Vakarų Ukrainos regionuose. Tačiau žmonės ten apskritai konservatyvūs ir užsispyrę, o užsienyje paprastai imasi žemos kvalifikacijos arba jokios kvalifikacijos nereikalaujančių darbų. Taip kad ir pokyčius tuose pačiuose vakariniuose regionuose jie nelabai skatina.

Kita vertus, Vakarų Ukrainos regionai yra patys europietiškiausi ir miestai ten visada tvarkėsi kur kas civilizuočiau, nei rytiniuose regionuose. Taip pat skiriasi ir žmonių mąstysena.

Šiuo atžvilgiu Ukrainai daugiau naudos davė ne darbo migracija, o bevizis režimas. Daugybė intelektualesnių žmonių patraukė pasižiūrėti, kas yra Europa. Štai jie grįžę dalinasi įspūdžiais ir kalba apie tai, kad ir Ukrainoje reikėtų tvarkytis taip, kaip kitose šalyse.

Apskritai, ukrainiečiai yra namisėdos ir dar blogiau yra tai, kad didžiausi namisėdos – Rytų Ukrainoje. Tai yra, žmonės, kuriems labiausiai būtų pravartu pamatyti, kas yra Europa, migruoja mažiausiai. O gausiausiai migruoja tie regionai, kurie ir šiaip pasižymi labiausiai europietiška mąstysena.

Devyniasdešimtųjų pabaigoje, vienas mano bičiulis iš Charkovo išvyko į Vengriją ir Slovakiją. Patyrė kultūrinį šoką, grįžęs savaitę girtavo, po ko draugams pareiškė, kad komunistų išvaikymas – labai teisingas sprendimas. O juk jis lankėsi ne Niujorke ar Paryžiuje, o Bratislavoje ir Budapešte. Esmė tame, kad iki tol jis gyvenime gal porą kartų iš Charkovo į kitus miestus buvo išvažiavęs.

Žinote, mūsuose net tokia legenda yra, kad Kijeve, kairiajame krante gyveno bobutė, kuri niekada nebuvo dešiniajame. Nelabai tikiu šia legenda, bet ką gali žinoti? Ukrainiečiai tokie namisėdos, kad ir taip galėjo nutikti.

– Žmonės skundžiasi problemomis ir rinkimų metu tikisi, kad nauja valdžia jas išspręs. Kokios problemos ukrainiečiams atrodo opiausios?

– Pagrindinė tema – kova prieš korupciją ir oligarchų nušalinimas nuo valdžios svertų. Beje, visi skundžiasi korupcija valdžios viršūnėse, tuo metu, kai patys duoda kyšį gydytojui, to visai nelaiko korupcija.

Ar korupcija tikrai didžiausia Ukrainos bėda? Galbūt viena didžiausių, tačiau mano nuomone, dar didesnė problema yra valdininkų nekompetencija. Tai, kad jie vagia, žinoma liūdina, tačiau dar labiau liūdina, kad jie tuo pačiu metu neretai būna dar ir visiški idiotai. Dėl jų negabumo prarandama dar daugiau pinigų, nei dėl korupcijos.

Po velnių! Na, pažiūrėkite į mūsų premjerą. Jis už mane vos keliais metais vyresnis, o man 34. Elgiasi jis taip, lyg visą gyvenimą SSRS būtų nugyvenęs, o aukštojo mokslo įstaiga, kurią jis teigia baigęs, nepatenka net į Ukrainos geriausiųjų dešimtuką, o europietiškais standartais jo išsilavinimas gal viduriniam prilygsta. Be to, turiu rimtų įtarimų, kad ir toje įstaigoje jis nekaip mokėsi. Efektyvių ir kompetentingų sprendimų iš jo aišku nesitikiu.

O trečia didžiausia Ukrainos bėda – niekaip neišgyvendinamas populizmas.

– O kaip, jūsų nuomone, išspręsti tokią problemą, kaip valdininkų nekompetentingumas?

– Demokratija veikia taip, kad lemiamą žodį rinkimuose taria pasyvioji dauguma, kuri kartais net nelabai suvokia į kokias pareigas žmogų renka. Tačiau juk negalime leisti balsuoti vien aktyviajai mažumai. Vienintelė išeitis – šviesti pasyviąją daugumą. Todėl ir aš pats įsijungiau į naujos liberaliosios partijos kūrimą.

Rengiame susitikimus su žmonėmis, skaitome paskaitas, aiškiname tokius elementarius dalykus, kaip pavyzdžiui, kas sudaro jūsų sąskaitą už dujas. Žmonės piktinasi didelėmis sąskaitomis ir mes jiems aiškiname, kiek tai įtakoja vagystės, blogi sprendimai ir kiti veiksniai.

Siekiame, kad žmonės ne aklai keiktų valdžią arba prezidentą, lyg šis asmeniškai jiems sąskaitas už dujas išrašinėja, o patys domėtųsi ir suprastų, kodėl sąskaitos yra tokios, o ne kitokios. Tenka aiškinti žmonėms, kad populistai meluoja, žadėdami ukrainietiškas dujas pardavinėti už savikainą, tenka aiškinti, kad jei konstitucijoje parašyta, kad gamtos turtai priklauso visiems, tai nereiškia, kad už juos mokėti nereikia.

Viena didžiausių, tačiau mano nuomone, dar didesnė problema yra valdininkų nekompetencija. Tai, kad jie vagia, žinoma liūdina, tačiau dar labiau liūdina, kad jie tuo pačiu metu neretai būna dar ir visiški idiotai.

– Kuriate naują partiją. Kaip ji vadinasi ir ar ketinate dalyvauti artimiausiuose parlamento rinkimuose?

– Šiuo metu vyksta partijos registracijos procesas, o vadinasi ji šiek tiek juokingai – „Demokratiškas kirvis“. Planuojame dalyvauti parlamento rinkimuose, bet laiko kampanijai jau praktiškai neturime.

– Vakarų politologai jūsų šalį kartais pavadina „failed state“ – „nepavykusia valstybe“, kurią visgi būtina „už ausų“ tempti ir tikėtis pokyčių į gerą. Kaip vertinate tokius pasisakymus?

– Na, jei Ukraina yra „nepavykusi valstybė“, tai prieš 100 metų tokiomis buvo visos Europos šalys. Mūsų problemos nei naujos, nei unikalios, o paaiškinti jas labai paprasta – 70 metų sovietų valdžios. Kai visa Europa ėjo pirmyn, mes klupinėdami klibinkščiavome į šoną ir atgal. Dabar turime vytis. Galbūt šiandien mus palyginus su kokiais nors „ypatingai civilizuotais“ britais, mes atrodome „nepavykusia valstybe“, bet tuomet tokioje pačioje „nepavykusioje valstybėje“ gyveno britų seneliai.

Kaip jau sakiau, Baltijos šalims šiuo atžvilgiu labiau pasisekė – jūs trumpiau išbuvote sovietinėje sistemoje. Teigiamas poveikis juntamas ir Vakarų Ukrainoje, kuri į SSRS pateko tuo pačiu metu, kaip ir Baltijos šalys.

Visgi mes vejamės ir pokyčiai vyksta mums tiesiog prieš akis. Tos pačios aktyviosios mažumos prieš 20 metų visai nebuvo, prieš 10 metų ji buvo tiesiog mikroskopinė, o šiandien tai jau 15 procentų gyventojų. Taigi, jei mes išsilaikysime, manau, kad po kokių 20 metų Ukrainoje viskas bus tvarkoje.

Judėsime į priekį, nes kitokio pasirinkimo nėra. Beje, turime padėkoti Vladimirui Vladimirovičiui (Putinui, – aut. past.), kad jis mus „į protą atvedė“. Nemaža dalimi tai jo dėka ukrainiečiai susivokė, kaip arti prie bedugnės krašto mes buvome ir tai paspartino mūsų judėjimą į priekį.

Tiesiog mūsų akyse Ukrainoje formuojasi tikros, veiksmingos institucijos – armija, bažnyčia, veiksni savivalda ir taip toliau. Kultūros srityje pastaraisiais metais įvyko tikras sprogimas. Geri dalykai atsiranda ten, kur vos prieš 5 metus apie juos niekas net galvoti negalvojo.

Vis dar neturime efektyvios teisėtvarkos sistemos, nors dabartinė taip pat nepalyginamai geresnė nei ta, kuri buvo prieš 10 metų. Teismų sistemos, galima sakyti, apskritai neturime, nes to, kas šiandien yra Ukrainoje, liežuvis neapsiverčia pavadinti teismų sistema. Vis dar yra neproporcingai didelis valstybės reguliavimas ekonomikoje. Neturime žemės rinkos, o tuo be mūsų „didžiuojasi“ berods tik Šiaurės Korėja ir Zimbabvė, nors dėl Zimbabvės nesu įsitikinęs. Problemų yra ir kai kurios jų sprendžiamos sparčiau, o kai kurios – lėčiau.

– Lietuva nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikėsi kurso į narystę NATO ir ES, atitinkamai, pagal šių bendrijų pavyzdį diegėme Lietuvoje vakarietišką modelį. Kaip dabar tai daro Ukraina?

– Ukraina taip nedaro. Ir tai ne Ukrainos, ne Vakarų, o laikmečio kaltė. Kai jūs tai darėte 1990 metais, buvo vieninga, abstrakti Vakarų samprata, o šiandien jos nebėra. Kokie dabar yra Vakarai? Švediškoji socialdemokratija? Lenkiškas ir vengriškas nacionalkonservatizmas? O gal vokiškas modelis? Vieningo europietiško politinės erdvės standarto nebėra.

Jei imsiu ir pasakysiu: „Noriu, kad būtų, kaip Europoje!“, kiekvienas mane supras savaip. Tarkime, turėsiu omenyje prostitucijos klausimą. Ukrainos feministės šauks: „Valio! Kaip Europoje! Švedijos modelis – visiškas kriminalizavimas!“. „Ne!“, – atsakysiu aš, „Olandijos modelis! Visiškas legalizavimas ir viešnamiai!“. Abi pusės bus įsitikinusios, kad nori „kaip Europoje“.

Mes praleidome tą laiką, kai buvo galima kalbėti apie vieną, vienodai suvokiamą europietišką politiką. Šiandien tokie klausimai, kaip pavyzdžiui ginklų kontrolė ES viduje skiriasi labiau, nei vidutiniškai pasaulyje. Mums labai svarbus armijos organizavimo klausimas. Koks yra europietiškas modelis? Vokiškas pacifizmas ir bejėgė armija? Mums tai netinka. Apskritai, mes dažniau žiūrime ne į Europos, o į JAV praktikas.

Tam tikrais klausimais, kaip kad e-vyriausybė, stebime Estijos pavyzdį. Tačiau aplikacinis modelio perkėlimas į Ukrainą neįmanomas. Kaip gerai besitvarkytų estai, jų modelis skirtas mažai šaliai ir neveiktų tokioje didelėje valstybėje, kaip Ukraina. Bet kokį „pasiskolintą“ modelį mes turime pritaikyti Ukrainai.

Teismų sistemos, galima sakyti, apskritai neturime, nes to, kas šiandien yra Ukrainoje, liežuvis neapsiverčia pavadinti teismų sistema.

– Paminėjote, kad Ukraina kuria naujovišką kariuomenę. Deja, bent jau visai neseniai armija laikyta viena korumpuočiausių struktūrų Ukrainoje. Reikalai pasikeitė? Dabar Ukrainos kariuomenė jau kitokia?

– Ji pergyvena labai rimtus pokyčius. Stebime tą atvejį, kai techninis progresas lenkia mentalinį: perginklavimas vyksta sparčiau, nei pokyčiai mąstysenoje, tarkime, karininkų ir kareivių santykiuose. Armija – sunkiai besikeičianti struktūra ir sovietinės mąstysenos joje dar labai nemažai. Šiandien ją stengiamasi pakeisti ir tai daroma labai greitai, tačiau kai kurie dalykai keičiasi sėkmingai ir greitai, o kai kuriose srityse armija tiesiog nepasiduoda pokyčiams.

Vienas mano bičiulis, savanoris fronte, socialiniame tinkle aprašinėja viską, kas yra susiję su sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Jis siaubingai keikia kariuomenę už tai, kad Lvovo Sausumos pajėgų akademijoje vis dar mokoma sovietinė, Antrojo Pasaulinio karo laikų kulkosvaidžių taktika, kuri visiškai nebetinka šiuolaikiniam karui.

– Besiruošiant narystei NATO, Lietuvos kariuomenė mokėsi iš Vakarų partnerių ir per palyginti trumpą laiką sukūrė naują, naujai mąstančią kariuomenę. Ginklu prisipirkti gali, bet tai, kokia yra armija, apsprendžia smegenys.

– Ukrainos kariuomenei daugiausiai pokyčių atnešė pastaraisiais metais įgyta praktinė patirtis. Tuo pačiu metu atsiliekame tose srityse, kuriose reikia teorijos patirties. Kita vertus, nenuvertinčiau technikos vaidmens.

Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius mūsų kareiviai fronte gavo naujus ukrainietiškus prieštankinius kompleksus. Tik mūsiškiai juos naudoja ne prieš šarvuotąją techniką, o naikina ugnies taškus. Efektas milžiniškas – per savaitę sunaikinama daugiau ugnies taškų, nei anksčiau per kelis mėnesius. Štai taip realizuojamas technologinis pranašumas. Ir ypatingai malonu, kad mūsų priešai niekaip negalėjo patikėti, kad tai ukrainiečių pagamintas ginklas ir tvirtino, kad „klastingi amerikiečiai“ atsiuntė savų „Javelinų“. Bet vėliaus suprato, kad „Javelin“ efektyvus atstumas – iki 1800 metrų, o mūsiškiai jų įtvirtintus ugnies taškus naikina iš 3 kilometrų nuotolio.

Mūsų kareiviams, kurie įgijo patirties fronte, gali būti psichologiškai sudėtingiau mokytis iš užsienio instruktorių. Juk jie patys kariavo ir jaučiasi žinantys, kaip tai daryti. Ne paskutinėje vietoje yra ir kalbos barjeras. Tačiau mokosi ir ukrainiečiai, pavyzdžiui, Specialiųjų operacijų pajėgos puikiausiai bendrauja su amerikiečiais instruktoriais.

Paralelinė visata: SSRS gaivinantys rusai kaunasi su britų monarchija ir ateiviais

2019-03-25 "Lietuvos žinios"

Aukš­čiau­sio­ji ta­ry­ba ir KGB, Ru­si­jos im­pe­ri­jos sos­to įpė­di­nis ir šim­tų kvad­ri­li­jo­nų rub­lių biu­dže­tas, ko­va prieš bri­tų mo­nar­chi­ją ir mir­ties nuo­spren­džiai ukrai­nie­čiams, se­no­vės ri­te­riai ir JAV val­dan­tys at­ei­viai... Vi­sas šis klie­de­sys tūks­tan­čių ru­sų są­mo­nė­je pui­kiau­siai su­si­dė­lio­ja į SSRS at­kū­ri­mo vi­zi­ją.
„Novaja gazeta“ žurnalistai nusprendė pasidomėti, kaip sekasi „neosovietikams“.

Kvadrilijonai rublių ir valstybės perversmai

Pirmąsias duris į paralelinę visatą žurnalistai rado Maskvoje, Visuomeninio karo ir darbo veteranų labdaros fondo patalpose, kur įsikūrė SSRS Aukščiausioji Taryba, veikianti kiek daugiau nei metai. Šios sovietinės valdžios struktūros pirmininkės pavaduotojas, buvęs verslininkas Vladimiras Kladinovas žurnalistams paporino, kad prieš 19 metų užmezgė ryšį su „aukštesnėmis jėgomis“, kurios jo griežtai paklausė, „ką jis išvis nuveikė Žemės labui?“. Po penkerių metų apmąstymų jis suprato, kad reikia atkurti SSRS.

Netrukus buvęs verslininkas Vladimiras susipažino su ekonomiste Valentina Reunova, kuri ir tapo atkurtos sovietų Aukščiausiosios Tarybos pirmininke. Partinį aktyvą pradžioje sudarė pora šimtų bendraminčių iš Permės ir Novosibirsko.

Kaip skelbia ši sovietų valdžia, ji jau vykdo savo programą: išrinkti liaudies tarybas visose buvusios SSRS šalyse ir sugrąžinti 1977 metų konstituciją („kurios niekas neatšaukė“). Tarybas jie lyg jau išrinko, tačiau atsisakė atskleisti kiek jų ir kiek jose žmonių. Kol kas aišku, kad įvykdytas bent vienas iš svarbiausių tikslų – „atremti Anglijos sosto pretenzijas į SSRS teritoriją“.

Galutinai atkurti SSRS Kladinovas ir Reunova ruošiasi galbūt net šiais metais. Todėl sumanė pradėti dalinti pasus. Pačių pasų kol kas nėra ir dalinamos tik pažymos, tačiau netrukus žadama, kad visi susimokėję maždaug po 70 eurų gaus pačius tikriausius sovietinius pasus. Kreiptis dėl pilietybės reikia į milicijos pareigūnus regionuose, tik reikia turėti omenyje, kad su dabartine Rusijos policija šie pareigūnai niekaip nėra susiję.

Dolgorukis-Simanskis Bykovas Riurikaitis Monomachas Georgijus penktasis Nikolajevičius SSRS atkūrimui pažėrė net 830 kvadrilijonų rublių.

„Neosovietikai“ žurnalistams tvirtino, kad tik šie pasai bus laikomi teisėtais, o dabartinius Rusijos pasus pavadino „erefiniais ausvaisais“, panašiais į nacių okupacijos metais veikusius dokumentus.

„Novaja gazeta“ taip pat sužinojo, kad šviesaus rytojaus piliečiai gyvens ne griuvėsiuose, o net labai turtingoje šalyje. Jos biudžetą Aukščiausiosios Tarybos vadams paaukojo dosnus Rusijos sosto įpėdinis, kurio pilnas titulas skamba taip: Dolgorukis-Simanskis Bykovas Riurikaitis Monomachas Georgijus penktasis Nikolajevičius.

Jis pats save vadina turtingiausiu žmogumi Rusijoje ir yra įsteigęs „Riuriko iš Augusto Cezario giminės“ labdaros fondą. Mecenatas pažėrė net 830 kvadrilijonų rublių. Žurnalistams paklausus, ar tai – grynieji pinigai, jiems išdidžiai atsakyta, kad „tai – sovietiniai pinigai“.

Už šias milžiniškas lėšas jau sudarytas ministrų kabinetas, kuriam trūksta vos poros narių. Tiesa, ministrų rotacija yra gana aktyvi, nes daugelis jų garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos. Kai kurie ir nesulaukia SSRS atkūrimo.

O štai SSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkas apiplėšimo metu nužudytas. Vadai guodėsi, kad prieš mirtį jis spėjo paskelbti nuosprendį Petro Porošenkai ir kitiems Ukrainos vadovams. Jiems skirta mirties bausmė sušaudant. Jau ruoštasi ilgametes įkalinimo bausmes skirti garsiems tautiečiams Germanui Grefui, Aleksejui Mileriui ir kitiems. Tačiau dėl teismo pirmininko mirties jie dar laimėjo šiek tiek laiko pasidžiaugti gyvenimu.

Beje, Vladimirui Putinui nuosprendžio skelbti neketinama, nes jį turės teisti visa sovietų liaudis.

Nors atkurtoji SSRS versija 2.0 – vos antrus metus skaičiuojanti „supervalstybė“, jau įvyko vienas valstybės perversmo mėginimas. Valentiną Reunovą mėgino nuversti dvi aktyvistės. Joms skirta po 13 metų belangės. Kol kas perversmo organizatorių nėra kur patupdyti, bet naujosios SSRS vadai patikino žurnalistus, kad kalėjimai atsiras jau artimiausioje ateityje.

Sovietinės profsąjungos

Kitas duris į sovietinę ateitį (arba praeitį) „Novaja gazeta“ rado Sankt Peterburge, organizacijoje „Profsojuz „Sojuza SSR“, kurios vadovas Sergejus Demkinas pasitiko žurnalistus anekdotu: „Prikelia Staliną ir klausia, ką daryti? Jis įsako sušaudyti visus Dūmos ir vyriausybės narius bei nudažyti Kremlių žaliai. O kam Kremlių dažyti žaliai dažyti, klausia jo gerbėjai.“

„Štai matote? Niekam nerūpi, kad sušaudytų parlamentarus ir ministrus“, – džiūgavo sovietinės profsąjungos vadas.

Skirtingai nuo aukščiau minėtos SSRS Aukščiausiosios Tarybos, Sergejus Demkinas neturi ambicijų valdyti sovietų valstybę, o jo organizacija apskritai šalinasi politikos.

Sovietiniai kovotojai už darbininkų teises įsikūrė biurų komplekse ir yra apsupti tokių kapitalistinių priešų, kaip „Apple“ įrenginių remonto įmonė. Pasak „Novaja gazeta“, verslo gyslelę turi ir profsąjungos vadovas. Jis pats – buvęs prekeivis nafta, o dabar sukūrė kitą planelį, labai primenantį nedidelį verslą: visi jo organizacijos nariai privalo mokėti nario mokesčius – 13 eurų stojimo mokestis ir apie 3 eurus per mėnesį. Nors mokesčiai atitinka daugelį Rusijos profsąjungų, šiuo atveju jie visgi mokami tik nominaliai veikiančiai organizacijai.

Organizacija nėra formaliai registruota, tačiau deklaruota ne tik Rusijos Teisingumo ministerijoje, bet ir Maskvoje įsikūrusioje, jau aprašytoje SSRS. Taip pat, kaip ir pastarosios vadai, Sergejus Demkinas atsisakė atskleisti, kiek jo organizacijoje narių. Jos grupėje socialiniame tinkle „VKontakte“ – apie 18 000 žmonių. Vienas „Profsojuz „Sojuza SSR“ narys yra netgi tolimoje Zimbabvėje.

Beje, profsąjungos lyderis pasiskundė, kad maskviečiai SSRS vadai mėgina pervilioti jo organizacijos narius pensininkus, žadėdami jiems mokėti po 850 000 rublių pensijas. Neaišku apie kokius rublius kalbama, jei Rusijos Federacijos – tuomet tai apie 11 000 eurų. Kaip pažymi „Novaja gazeta“, narių perviliojimas yra būdingas „neosovietikų“ tipo organizacijoms ir jį lemia ne tik politinės tarpusavio kovos, bet ir noras pasipelnyti iš nario mokesčių.

Profsąjungos lyderis pasiskundė, kad maskviečiai SSRS vadai mėgina pervilioti jo organizacijos narius pensininkus, žadėdami jiems mokėti po 850 000 rublių pensijas.

Daug „raudonų veidelių“

Apie SSRS svajoja ne tik Valentinos Reunovos ir Sergejaus Demkino pasekėjai. Iš viso Rusijoje yra apie 10 tą pačią ideologiją propaguojančių organizacijų.

Vienas pirmųjų sovietijos gaivintojų dabartinėje Rusijoje – iš Taškento kilęs maskvietis odontologas Sergejus Taraskinas. Laikinai einančiu pareigas SSRS prezidentu jis save paskelbė po to, kai bankrutavo jo privati odontologijos klinika Zelenogradske (Maskvos sritis).

Pasiskelbimą prezidentu jis pagrindė 2 argumentais: 1) Belovežo susitarimai dėl SSRS išformavimo yra neteisėti; 2) niekas kitas nepretendavo į šias pareigas.

Tiesa, SSRS Aukščiausiosios Tarybos vadai jo nepripažįsta ir tvirtina, kad jokių prezidentų SSRS nereikia.

Bet kuriuo atveju, Zelenogradsko odontologas netrukus sukūrė „Rusios slaviškų jėgų sąjungą“, kurioje stebuklingai „supaišė“ ne tik SSRS, bet ir Rusijos imperiją bei legendą apie piktuosius ateivius. Leidinio „Kommersant“ duomenimis, šiai organizacijai simpatizuoja apie 150 000 rusų, agitacija vykdoma per socialinius tinklus ir „YouTube“ kanalą, rengiami mokami seminarai.

Panašu, kad teisėsauga sunerimo dėl organizacijos aktyvumo – praėjusiais metais atlikta keletas kratų, vadovus bandoma patraukti atsakomybėn už viešą ekstremizmo kurstymą. Teisinis persekiojimas ne tik nesustabdė „neosovietikų“, bet net juos įkvėpė: jie ne tik tęsia agitacinę veiklą, bet dar ėmė viešinti patarimus, kaip apsiginti nuo kaltinimų ekstremizmu, prisidengiant psichikos negalia.

Kitame Rusijos gale – Sočyje veikia organizacija „Atgimęs SSRS šiandien“, ne itin sėkmingai mėginanti „šviesti“ valstybės įstaigų darbuotojus. Vladimire susibūrusios „Broliškų SSRS tautų sąjungos“ nariai leidžia laikraštį „Vladimiro Rusia“, kuriame šlovina Staliną. Maskvoje veikianti „Tikrųjų Rusios tautų sąjunga“ 2017 metais paskelbė sukūrusi naująjį SSRS himną.

Vos prieš mėnesį Vladivostoke paskelbta apie neosovietinės organizacijos „Liaudies večė (susirinkimas)“ kūrimą. Jos nariai jau surengė pirmąjį susirinkimą ir „prasimušė“ į „Komsomolskaja pravda“ radijo eterį. Tiesa, susirinkimas įvyko prekybos centre, o radijo laidoje juos atvirai išjuokė. „Liaudies večė“ iš kitų organizacijų išsiskyrė tuo, kad į standartinį Rusijos istorijos marmalą įtraukė ir mitologinį dėmenį: istoriją jie skaičiuoja nuo prieš 7500 metų įvykusio didžiojo mūšio tarp baltųjų riterių ir drakonų – reptiloidų.

Nesunku atspėti, kad vėliau baltųjų riterių ainiai tapo pavergta SSRS liaudimi, o reptiloidų palikuoniai – dabartinių JAV piliečiai.

Kaip pažymi „Novaja gazeta“, visų „neosovietikų“ organizacijų ideologija šiek tiek skiriasi, tačiau dėl vieno jos visos sutaria – dabartinė Rusijos Federacija yra neteisėta nusikalstama organizacija, okupavusi SSRS teritoriją.

Johnas Gronskis – JAV generolas, žygiuojantis kartu su Lietuvos kariuomene

2019-03-25 "Lietuvos žinios"

Ko­vo 29 die­ną švę­si­me Lie­tu­vos na­rys­tės NA­TO 15 me­tų su­kak­tį. Šia pro­ga LŽ kal­bė­jo­si su ge­ne­ro­lu ma­jo­ru Joh­nu L. Grons­kiu – žmo­gu­mi, la­bai daug pri­si­dė­ju­siu prie to, kad Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė kuo ge­riau pa­si­reng­tų na­rys­tei ir spar­čiai to­bu­lė­tų to­liau.

JAV Sausumos pajėgų Europoje vado pavaduotojas, Pensilvanijos Nacionaliės gvardijos generolas Johnas L. Gronskis netrukus paliks savo postą ir baigs karinę karjerą, tačiau žada ir civiliniame gyvenime toliau atstovauti Lietuvos saugumo interesams JAV bei toliau talkinti šaliai, su kuria, jo paties teigimu, jau yra susijęs ne tik tarnybos, bet ir asmeniniais ryšiais.

Visi Johną Gronskį pažįstantieji LŽ tvirtino, kad generolas pasižymi išskirtinėmis lyderio savybėmis, o jo atsidavimas Lietuvos saugumo stiprinimui yra tvirtesnis, nei kai kurių lietuvių. Nors Lietuvoje generolo J. Gronskio vardas nėra labai plačiai žinomas, o jis pats linkęs kukliai vertinti savo nuopelnus, jie yra įstabūs. J. Gronskis Lietuvai atidavė daugiau jėgų, nei reikalavo jo pareiga ir daro tai toliau.

LŽ kalbėjosi su generolus majoru Johnu L. Gronskiu:

– Papasakokite apie savo karinę karjerą. Kodėl pasirinkote Nacionalinę gvardiją?

– JAV kariuomenėje tarnavau ir iki to. Dalyvavau rezervo karininkų mokymų programoje, o 1978 metais gavęs leitenanto laipsnį 4 metus tarnavau kariuomenėje. Tada buvau išsitarnavęs iki kapitono ir nusprendžiau susitelkti į civilinį gyvenimą bei grįžau į gimtąją Pensilvanijos valstiją. Tuo metu nelabai net žinojau, kas yra Nacionalinė gvardija, tačiau kažkas pasiūlė man kreiptis į vietos gvardiečių vadovybę – taip ir padariau. Sužinojau, kad mano regione buvo pėstininkų dalinys, prie kurio ir prisijungiau.

Man labai patiko tarnyba Nacionalinėje gvardijoje, nes ją galėjau derinti su civiline karjera. Vadovavau pėstininkų kuopai, su kuria turėdavau maždaug vieną savaitę per mėnesį dalyvauti mokymuose, o kartą per metus – dalyvauti pagrindiniuose 15 dienų trunkančiuose mokymuose. Tuo pat metu nepraleidau galimybės dalyvauti ir kariuomenės mokymuose, kaip pavyzdžiui, Aukštesnės pakopos pėstininkų vadų kursai, reindžerių mokykla ir daugelis kitų.

– Kaip užsimezgė jūsų ryšys su Lietuva?

– 1993 metais išgirdau, kad Pensilvanijos Nacionalinė gvardija ieškojo žmogaus, galėjusio vadovauti karinių ryšių grupei Lietuvoje. Labai susidomėjau ir pagalvojau, kad tikrai norėčiau vykti į Lietuvą ir imtis šių pareigų. Deja, nepastebėjau svarbios detalės – reikėjo pulkininko, o aš tebuvau majoras. Tuo metu teliko guostis mintimi, kad kada nors man dar gali pavykti.

1999 metais mane netikėtai pasikvietė 28 pėstininkų divizijos vadas ir pasakė: „Johnai, padaryk man paslaugą – keliauk metams į Lietuvą.“ Pasakiau, kad turiu tik pasitarti su žmoną, nes turėčiau palikti ją ir vaikus visiems metams. Žmona mane visiškai palaikė ir 2000 metų sausį jau sėdėjau lėktuve, skridau į Lietuvą – tuo metu man, kaip ir daugeliui amerikiečių, tolimą ir nepažįstamą kraštą.

Atvykęs į Lietuvą jaučiau pasididžiavimą dėl to, kad man teko proga dirbti su Lietuvos kariškiais, kurie nuo nulio kūrė vos prieš dešimtmetį iš sovietų išsivadavusios šalies kariuomenę.

– Tada pirmąsyk pamatėte Lietuvos kariuomenę. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kokią kariuomenę čia radote?

– Sakyčiau, kad pajėgos, su kuriomis atvykau dirbti, buvo dar labai nebrandžios, bet labai norinčios mokytis. Susipažinau su tuometiniu kariuomenės vadu generolu Jonu Kronkaičiu, kuris prieš tai buvo pulkininku JAV kariuomenėje. Su juo bendrauti buvo labai įdomu, nes kiekvieną sykį susitikdamas, užduodavau sau klausimą: su kuo aš kalbuosi – amerikiečių pulkininku, ar lietuvių generolu (juokiasi, – aut. past.).

Svarbiausias įspūdis buvo tai, kad lietuvių kariškiai stengėsi įsisavinti visą įmanomą informaciją iš JAV ir kitų NATO valstybių, išmokti iš jų viską, ko tik buvo galima mokytis. Mano sutikti žmonės buvo labai atviri ir pasirengę priimti patarimą ir tobulėti.

Man būnant Lietuvoje 2000–2001 metais, Pensilvanijos gvardiečiai rengė beveik pusę visų JAV kariškių čia organizuotų mokymų.

– Kai kurie lietuviai apie jus atsiliepia taip gerai, kad juokais kilo mintis, kad be jūsų indėlio narystės NATO 2004 metais gal net nebūtume pasiekę.

– Tikrai nesistengiu dirbtinai kuklintis, bet toks įvertinimas man tikrai per geras (juokiasi – aut. past.). Su manimi dirbo visa komanda ir aš tebuvau tik vienas jos narių. Su manimi dirbę JAV kariškiai tikrai norėjo padėti Lietuvai, kad galiausiai ją pamatytų tarp NATO narių, o didžiausias nuopelnas teko lietuviams. Ir karinė, ir politinė to meto Lietuvos vadovybė dirbo labai sunkiai ir narystė NATO nebūtų įmanoma be šių pastangų.

– Anuomet turėjome progresuoti ir daryti tai greitai. Kokiose srityse Lietuvos kariuomenei reikėjo labiausiai pasitempti, o kuriose padėtis buvo geresnė? Į ką labiausiai kreiptas dėmesys, ruošiantis narystei NATO?

– Sakyčiau, kad tuo metu buvo 3 svarbiausi klausimai: personalas, ekipiruotė ir mokymai. Žinia, nepriklausomybę paskelbusi Lietuva visiškai neturėjo kariuomenės ir turėjo ją kurti nuo pat pagrindų. Jums teko kurti kariuomenę „tuščioje vietoje“, taip, kaip mano šaliai 1775 metais. Tai – didžiulis iššūkis.

Personalo klausimas savaime suprantamas, o ekipiruotės prasme laikas taip pat buvo reikšmingas – Lietuvos kariuomenė gavo pirmuosius šarvuočius. Lietuviams reikėjo išmokti juos valdyti, prižiūrėti ir efektyviai panaudoti Lietuvos sąlygomis.

Aktyviai dirbome ne tik su Sausumos, bet ir Oro bei Jūrų pajėgomis. Viena iš mano užduočių buvo kartu su visų pajėgų rūšių vadais identifikuoti pagrindinius trūkumus ir surikiuoti prioritetinius veiksmus, kaip pagerinti situaciją. Perduodavau informaciją kariškiams JAV ir Nacionalinės gvardijos, Jūrų pajėgų, Oro pajėgų, Jūrų pėstininkų ar bet kurie kiti reikalingi kariai atvykdavo į Lietuvą ir rengdavo savaitės-dviejų trukmės renginius, kurių metu dalindavosi patirtimi su kolegomis Lietuvoje. Dirbome taip intensyviai, kad Lietuvoje tuo metu turbūt kiekvieną savaitę dirbdavo bent viena JAV kariškių grupė.

Be abejo, kariuomenei reikia visaapimančios karinės doktrinos, kurią Lietuva taip pat intensyviai kūrė 2000 metais.

– Šiame procese aktyviai dalyvavo ir Pensilvanijos nacionalinė gvardija?

– Apie 1993 metus JAV pajėgų Europoje vadovybė nusprendė užmegzti ryšius su buvusių sovietinių ir Varšuvos pakto šalių kariuomenėmis bei pristatyti joms Vakarų pasaulio karinę mąstyseną. Nežinau, kam pirmajam kilo tokia mintis, bet buvo nuspręsta, kad partnerystę su Rytų Europos šalimis galėtų užmegzti įvairių valstijų Nacionalinė gvardija. Pensilvanija ėmė draugauti su Lietuva, Mičiganas su Latvija, Merilendas su Estija, o Ilinojus su Lenkija ir taip toliau.

Taigi, Pensilvanija šiame procese dalyvavo nuo pat pradžių ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš pats gavau progą dirbti su Lietuvos kariškiais. Man būnant Lietuvoje 2000–2001 metais, Pensilvanijos gvardiečiai rengė beveik pusę visų JAV kariškių čia organizuotų mokymų.

Mano nuomone, bene didžiausias Lietuvos kariškių ir Pensilvanijos gvardiečių bendradarbiavimo pasiekimas – organizuota bendra misija Afganistane, kur mūsų šalių kariai kartu mokė afganų policininkus.

– Nacionalinės gvardijos analogu Lietuvoje laikome Savanorių pajėgas. Jums bei Pensilvanijos nacionalinei gvardijai teko dirbti su KASP?

– Žinoma. Tuo metu, kai aš dirbau Lietuvoje, KASP vadovavo pulkininkas Arvydas Pocius, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. Palaikėme su juo puikius santykius. Dalinomės patirtimi apie panašius iššūkius, su kuriais susiduria Nacionalinės gvardijos kariai ir Lietuvos savanoriai. Mes ne taip aktyviai dalyvaujame mokymuose, tačiau iškilus poreikiui, privalome nė kiek ne prasčiau atlikti pareigą; absoliučiai daugumai savanorių tenka derinti tarnybą su civiliniais darbais; mums periodiškai tenka aukoti ne tik darbui, bet ir šeimai skirtą laiką, kad galėtume tobulėti kaip kariai.

– Jau 15 metų, kaip Lietuva tapo NATO nare. Jūsų nuomone, mes pateisinome mūsų šaliai suteiktą pasitikėjimą?

– Lietuva yra labai svarbi aljanso narė, esanti gyvybiškai svarbioje vietoje. Esate neatskiriama mokymų programos dalimi: kadaise visai nedidelės pratybos „Kardo kirtis“ šiandien Lietuvoje išaugo į didžiulius mokymus. 2018 metais juose dalyvavo 18 tūkstančių sąjungininkų karių. Tai sunku buvo įsivaizduoti vos prieš 5 metus. „Kardo kirtis“ tapo svarbiomis pratybomis ne tik Lietuvai, bet ir visam aljansui bei šalims – partnerėms. Vien šis faktas rodo, kokia sėkminga ir svarbi aljansui yra Lietuva.

Pastaruosius 3 metus, eidamas savo dabartines pareigas, nuolat stebėjau, kaip Lietuva kasmet mokėsi iš pratybų patirties ir tobulėjo. Duosiu pavyzdį: 2016 metais vykusiose „Kardo kirčio“ pratybose susidūrėme su sunkumais dėl JAV dalinių judėjimo į Lietuvą, o 2018 metais Lietuva sugebėjo užtikrinti labai sklandų ir greitą sąjungininkų dalinių permetimą.

Spartus pajėgų judėjimas – vienas svarbiausių atgrasymo elementų, reikalaujančių, kad kilus krizei, galėtume greitai perdislokuoti pajėgas ir pakeisti jėgų santykį ten, kur to reikia ir priversti priešininką permąstyti savo ketinimus. Didžiulė pažanga per pastaruosius metus pasiekta ne tik šiuo klausimu – Lietuvos kariuomenė labai pagerino savo gebėjimus veikti kartu su sąjungininkais ir dabar gali tai daryti visiškai sklandžiai.

Abu šie veiksniai yra gyvybiškai svarbūs ir Lietuva, kaip ir kitos NATO narės, pastaraisiais metais padarė šiuo atžvilgiu didžiulę pažangą.

– Per pastaruosius metus Baltijos šalys ir Lenkija dėjo labai dideles pastangas, kad stiprintų karinius pajėgumus, rengtų daugiau pratybų ir užtikrintų kuo sklandesnį sąjungininkų kariuomenės judėjimą. Ar pastarasis klausimas taip pat sėkmingai sprendžiamas ir visos Europos mastu?

– Be jokios abejonės pažanga yra. JAV kas 9 mėnesius rotuoja savo dalinius Europoje. Taigi, nuolat vyksta dalinių judėjimas ir mes nuolat jį geriname. Prieš 3 mėnesius mums pavyko sėkmingai „pravesti“ per Europą 4 JAV brigadas vienu metu. Padarėme tai efektyviai ir daug lengviau, nei tarkime, prieš 3 metus.

Per pastaruosius trejus metus išbandėme mažiausiai 20 uostų, kad perkeltume amerikiečių dalinius į Europą, dirbame su priimančiomis valstybėmis, nuolat tiriame kiekvieno maršruto privalumus ir trūkumus. Išbandėme net upes – pakrovėme tankus į baržas ir sėkmingai juos perplukdėme Reinu.

Pasirodė, kad tai padaryti net lengviau, nei uoste krauti sunkią karinę techniką į geležinkelio sąstatus. Nors geležinkeliai, be abejo, lieka labai svarbūs, todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Vokietijos geležinkeliais, norime gauti daugiau sunkiųjų vagonų, kad galėtume gabenti tankus „Abrams M-1“.

Labai svarbus ES vaidmuo. Tikimės, kad Sąjunga skirs finansavimą infrastruktūros tobulinimui, kaip kad pavyzdžiui, tiltų ir greitkelių statybą. Žinoma, glaudžiai bendradarbiaujame su kiekviena priimančia šalimi atskirai. Turiu galvoje ne tik su tų šalių kariškiais, bet ir jų vyriausybėmis bei visomis valstybės žinybomis: reikia užtikrinti teisėtvarkos palaikymą, efektyvų transporto srautų reguliavimą, poilsio ir degalų papildymo „stoteles“ judančiai kariuomenei ir daugelį kitų dalykų. Kai kuriais atžvilgiais situacija jau geresnė, kitais – numatyta, kaip ją pagerinti.

Ir tai darome ne tik Šiaurės Rytų Europoje, bet ir kitur, pavyzdžiui, Juodosios jūros regione.

Kiek tik pajėgsiu, užsiimsiu ir Lietuvos saugumo klausimais. Daug sykių buvau Lietuvoje ir pamilau jūsų šalį, ypač jos žmones, tarp kurių susiradau daug puikių draugų.

– Kokie jūsų tolesni planai? Palaikysite ryšius su Lietuva?

– Savo postą palieku balandį. Greičiausiai mane pakeis Džordžijos nacionalinės gvardijos generolas majoras Josephas Gerrardas. Beje, Dždordžijos gvardiečiai partnerystę yra užmezgę su Sakartvelu. Taigi, mane pakeisiantis žmogus gerai išmano partnerystės programas ir yra susipažinęs su Europos specifika.

Aš gi grįšiu į Pensilvaniją ir birželį išeisiu į atsargą, tačiau Europos saugumo klausimų neapleisiu, užsiimsiu jais toliau. Kiek tik pajėgsiu, užsiimsiu ir Lietuvos saugumo klausimais. Daug sykių buvau Lietuvoje ir pamilau jūsų šalį, ypač jos žmones, tarp kurių susiradau daug puikių draugų. Dėsiu visas pastangas, kad kaip atsargos generolas skleisčiau žinią apie tai, kokios svarbios aljansui ir JAV ekonominiams interesams yra Lietuva ir kitos regiono valstybės.

Labai džiaugiausi neseniai vykusiu Lietuvos prezidentės vizitu Pensilvanijoje, kur ji susitiko ir su Nacionalinės gvardijos kariais. Jis parodo, koks tvirtas yra ryšys tarp Lietuvos ir mano gimtosios valstijos.

Be to, pastaruosius trejus metus dalyvavau visuose Sausio 13 bėgimuose Vilniuje. Norėčiau tai daryti ir toliau. Taip kad, Lietuvoje veikiausiai lankysiuosi dar ne kartą.

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas EUGENIJUS LASTAUSKAS:

„Su generolu majoru Johnu Gronskiu susipažinau 2015 metais. Aš ir dar keli Lietuvos karininkai buvome priskirti prie Pensilvanijos nacionalinės gvardijos 28 pėstininkų divizijos, kartu dalyvavome didžiulėse pratybose Marmelone (Prancūzija). Jei neklystu, tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos karininkai dalyvavo mokymuose divizijos štabe.

Buvome sutikti labai šiltai, generolas Gronskis pasikvietė mus pabendrauti. Man padarė didelį įspūdį tai, kaip jis apibūdino savo, kaip divizijos vado funkciją: padaryti taip, kad iš pradžių panaudojus tolimojo nuotolio artileriją ir aviaciją, priešininko pozicijose nieko nebeliktų ir pėstininkams reikėtų tik jas užimti.

Kitas man šiuose mokymuose įstrigęs dalykas – išskirtinai šilta atmosfera divizijoje, labai šiltas bendravimas. Ir svarbiausia – tai visiškai netrukdė profesionaliai atlikti savo pareigą. Tai didžiulis divizijos vado nuopelnas.

Vėliau su generolu Gronskiu susitikau, kai jis jau ėjo dabartines pareigas Europoje. Buvo neįmanoma nejusti, kiek daug „dūšios“ jis dėjo į santykius su Lietuva ir mūsų šalies saugumo stiprinimą. Tiek darbiniuose, tiek ir neformaliuose susitikimuose galėjai matyti, kad Johnas Gronskis skyrė ypatingą dėmesį Lietuvai. Be galo smagu matyti generolą dalyvaujantį Sausio 13 bėgimuose kartu su mūsų kariais.

Visa tai sumuojasi į bendrą JAV karinio buvimo Lietuvoje vaizdą. Juk kiekvieno amerikiečių kareivio buvimas čia – galingas atgrasantis veiksnys. Generolo Gronskio vaidmuo tame yra labai didelis. Tai, kokį amerikiečių buvimą matėme Lietuvoje nuo 2016 metų – iki tol neregėta. Strateginė žvalgyba, tankai, pėstininkų kovos mašinos, laivai, aviacija, priešlėktuvinė gynyba – visas geriausias technikos spektras buvo čia, kartu su mūsų kariais.

Taip pat reikia pažymėti ir Johno Gronskio nuopelną integracijai ir sąveikai. Praėjusiuose mokymuose prie mano vadovaujamo bataliono buvo priskirta Pensilvanijos 28 gvardiečių divizijos kuopa. Jei iš pradžių integravome kuopą į batalioną, tai paskui net kuopos skyrius integravome į lietuviškas kuopas. Visa tai padaryta jau operacijos metu, vykdant kovos veiksmus ir sąveika buvo visiškai sklandi. Tokie dalykai neatsiranda savaime, o išugdoma per ilgus bendradarbiavimo metus.

Johną Gronskį apibūdinčiau pagal keletą jo savybių: išskirtinių gabumų lyderis; tikras mūsų valstybės draugas, daug nusipelnęs Lietuvos saugumo stiprinimui; stebinanti fizinė forma ir gebėjimas bei noras užsiimti kartu su kariais; galiausiai – doras katalikas ir šiltas žmogus, įkvepiantis esančius šalia.

Reziumuodamas, galėčiau pasakyti, kad generolo Gronskio rūpestis Lietuvos saugumu yra didesnis net nei kai kurių mūsų piliečių“.

Kas įvyko Kazachstane? Nazarbajevas turi gudrų planą

2019-03-20 "Lietuvos žinios"

Va­ka­rykš­tė ži­nia apie Ka­zachs­ta­no pre­zi­den­to Nu­rsul­ta­no Na­zar­ba­je­vo at­sis­ta­ty­di­ni­mą su­tik­ta, kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. „Am­ži­nų­jų pa­di­ša­chų“ val­do­mo­je Cen­tri­nė­je Azi­jo­je to dar nė­ra bu­vę. 

Pirmiausia, Nursultanas Nazarbajevas nepasitraukė nuo valdžios – jis lieka faktiniu valstybės vadovu, o prezidento postą perleido sūnėnui (kaip teigia Rusijos žiniasklaida) Kasymui Žomartui Tokajevui, kurį Senato pirmininko poste pakeitė Nazarbajevo dukra Dariga.

Anot LŽ kalbinto politologo ir regiono eksperto Konstantino Andrijausko, Kazachstano prezidento žingsnis tikrai nėra spontaniškas ir netikėtas. Nursultanas Nazarbajevas įgyvendina nuoseklų planą. Suplanuotas ir sklandus valdžios perdavimas turėtų padėti išvengti galimos suirutės ir užtikrinti Nazarbajevų klano saugumą po to, kai vieną dieną nebeliks jo galvos.

Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą.

– Ką padarė Nursultanas Nazarbajevas?

– Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą. Neturime apsigauti ir tikėti, kad Kazachstanas pajudės link demokratizacijos. Nursultano Nazarbajevo politinis vaidmuo liko labai stiprus: jis lieka valdančiosios partijos vadovu, Saugumo tarybos vadovu ir taip toliau.

– Tai nėra scenarijus, panašus į Boriso Jelcino atsistatydinimą 1999 metais. Nursultanas Nazarbajevas liko faktiniu valstybės vadovu.

– Ne, tai tikrai nėra Boriso Jelcino scenarijus ir labiau primena tris dešimtmečius Singapūrą valdžiusio Lee Kuan Yew variantą. Pasitraukęs iš valstybės vadovo postą jis taip pat visą likusį gyvenimą išlaikė didžiules galias.

Kodėl būtent dabar? Spekuliuojama apie prastą Nursultano Nazarbajevo sveikatą, tačiau atrodo, kad šiuo atžvilgiu jam taip pat nėra taip blogai, kaip kadaise Borisui Jelcinui, sakiusiam „Aš pavargau. Aš išeinu“.

Visgi, Nazarbajevas supranta, kad negyvens amžinai ir šitaip siekia išvengti nepageidaujamų scenarijų. Jis rizikuoja ir bando išvengti tokių Centrinės Azijos šalių, kaip Turkmėnistanas ir Uzbekistanas buvusių vadovų scenarijų ir iki pat mirties tvirtai laikytis įsitvėrus valdžios.

– Mirus Uzbekistano prezidentui Islamui Karimovui, naujoji valdžia tuojau pat atsisuko prieš jo šeimą. Nursultanas Nazarbajevas siekia išvengti tokio scenarijaus ir apsaugoti artimuosius? Kam konkrečiai jis mėgina perduoti valdžią?

– Kam galiausiai atiteks valdžia, kol kas galime tik spekuliuoti. Kaip matėme, vakar tai buvo padaryta vadovaujantis konstitucija ir prezidento pareigas iki rinkimų perėmė Senato pirmininkas. Negaliu patvirtinti informacijos, kad Kasimas Tokajevas yra Nazarbajevo giminaitis, tačiau tai labai tikėtina prielaida, nes valdančiojo klano atstovai yra visur.

Jau anksčiau nemažai kalbėta apie tai, kad Nursultanui Nazarbajevui sunkiai sekėsi rasti įpėdinį. Tačiau gana akivaizdu, kad Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstane politinė sistema yra kur kas labiau institucionalizuota, nei kitose Centrinės Azijos šalyse, kuriose viską lemia klaninė politika.

– Regiono specifiką atitinkanti problema – Nursultanas Nazarbajevas turi 3 dukras, bet nė vieno sūnaus. Ar šiuo metu galėtume įvardyti kokius nors tikėtinus įpėdinius?

– Sūnaus neturėjimas iš tiesų sukėlė sunkumų. Manau, kad norint identifikuoti galimą įpėdinį, reikia žvalgytis į tuos, kas dabar užima svarbiausius politinius postus, kuriuose bet kuriuo atveju sėdi atsistatydinusio prezidento aplinkos žmonės. Galima atsižvelgti į giminystės ryšius, biografijų faktus, kaip pavyzdžiui, kaip seniai ir kokiomis aplinkybėmis jie pateko į Nazarbajevo aplinką.

Visgi, manau, kad svarbiausias kriterijus – šiuo metu užimami postai. Kaip rodo Uzbekistano pavyzdys, dabartinis prezidentas Šavkatas Mirzojevas taip pat ilgą laiką ėjo ministro pirmininko pareigas. Tai yra, įpėdinis turi būti visuomenei žinomas žmogus, negaliu patikėti, kad įpėdiniu netikėtai taptų koks nors niekam nežinomas asmuo.

Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

– Traukiantis Borisui Jelcinui, Rusijos valdžios viršūnėse buvo sudarytas susitarimas, kad jo aplinka ir šeima neliečiamos. Vėliau matėme, kaip jie vienas po kito neteko turėtų galių, o kai kurie ir turtų. Gal Nazarbajevas ir turi planą, bet po jo mirties gali prasidėti kovos klano viduje. Ar Kazachstane gali kilti suirutė?

– Autoritarinėse sistemose visada yra suirutės tikimybė. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstanas – didžiulė valstybė, ne tik teritorijos, bet jos svarbos požiūriu. Nepamirškime ir gausios bei kompaktiškai gyvenančios rusų bendruomenės. Rusija ir Kinija tikrai stebės, kas vyksta ir mėgins daryti įtaką procesams Kazachstane.

Tačiau išorinius veiksnius Nursultanas Nazarbajevas taip pat puikiai supranta ir pasikartosiu, dabartiniams veiksmams ruošėsi ilgai ir nuosekliai.

– Vladimiras Putinas pavadino Nursultaną Nazarbajevą Kazachstano nepriklausomybės garantu, o kiek anksčiau viešai reiškė abejones dėl to, ar kazachai – tikra nacija. Ar Kremliui nekils pagundos nukreipti ekspansines ambicijas į kazachų pusę?

– Vladimiras Putinas „pagyrė“ Nazarbajevą už tai, kad šis neva sukūrė kazachų valstybę, kurios niekada nebuvo. Tai netiesa: prieš maždaug 550 metų kazachai turėjo savo klajoklišką imperiją. Bet kuriuo atveju, kazachai labai rimtai pažiūrėjo į šiuos pareiškimus. Žinoma, kad tokia Kremliaus retorika sukelia palyginimus su Donbasu.

Manau, kad nerimas dėl galimų Rusijos veiksmų galėjo būti vienu iš svarbiausių veiksnių, paaiškinančių Nazarbajevo inicijuotą procesą.

Visgi, nemanau, kad Kremlius ryžtųsi tokiems veiksmams. Santykiai su Kazachstanu yra labai geri ir būtų tiesiog sunku suprasti, kam reikėtų juos gadinti agresyviomis provokacijomis. Be to, Rusijos vaidmuo Kazachstane ir šiandien yra gana reikšmingas.

Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija.

– Matyt, kad Pekinas nesėdėtų sudėjęs rankų, jei Rusija imtųsi agresyvių veiksmų prieš Kazachstaną. Ar galima Kiniją traktuoti, kaip Rusiją sulaikančią jėgą regione?

– Be jokios abejonės. Kazachstanas yra labai svarbus Kinijos partneris: tiesiogiai dalyvauja „Šilko kelio“ projekte, iš Kazachstano į Kiniją tiekiamos ne tik kazachiškos, bet ir kitų Centrinės Azijos šalių nafta ir dujos, iš Kazachstano kinai importuoja metalų rūdas ir tokius strateginius išteklius, kaip uranas.

Taigi, Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Manyčiau, kad prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija. O jei vesime analogijas su Ukraina, galime konstatuoti, kad Kinijos „svoris“ Kazachstane yra nepalyginamai didesnis, nei Vakarų vaidmuo Ukrainoje 2013 – 2014 metais.