Politiniai pabėgėliai giria Lietuvą ir peikia Lenkiją

2019-02-18 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­va ir Len­ki­ja – daug kuo pa­na­šios vals­ty­bės, kaip ir lie­tu­vių bei len­kų mąs­ty­se­na. Ta­čiau Vil­niu­je su­si­rin­kę po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai iš Cen­tri­nės Azi­jos ne­gai­lė­jo kri­ti­kos Len­ki­jai, o Lie­tu­vai žė­rė pa­gy­ras už tai, kad mū­sų kraš­te jiems in­teg­ruo­tis ga­li­my­bės pui­kios, o lie­tu­viai – sve­tin­gi žmo­nės. 

Vilniuje susirinkę politiniai pabėgėliai, politologai, diplomatai ir žiniasklaidos atstovai diskutavo apie padėtį Uzbekistane ir Tadžikistane. Vienoje iš šių dviejų valstybių situacija pastaruoju metu pagerėjo, o kitoje – represijos tęsiasi pilnu mastu.

Lietuviams gali atrodyti, kad regionas toli ir niekaip su mumis nesusijęs. Tačiau jis veikia tiek mus, tiek likusią ES. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tai reiškia, kad tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Negaili pagyrų Lietuvai

Didžiausia tadžikų pabėgėlių bendruomenė yra Vokietijoje, kur dėl suprantamų priežasčių baiminasi ilgainiui asimiliuotis su kitomis musulmonų diasporomis. Todėl jos pasirinkta strategija – skatinti bendruomenės narių integraciją į vietos visuomenę. Ta pati praktika taikoma ir kitose šalyse. Todėl pabėgėliai ypatingai akcentuoja galimybes mokytis tos valstybės, kurioje gyvena, valstybinės kalbos ir gebėjimą tiesiogiai bendrauti su kaimynais.

Kaip teigė Lietuvoje gyvenantys bendruomenės Lietuvoje lyderis Ilhomdžonas Jokubovas (Kaunas) ir jos narys Mirzorahmatas Kuzovas (Vilnius), Lietuva jiems suteikia itin palankias sąlygas, pradedant patogiu gyvenimu pabėgėlių integracijos centre ir baigiant lietuvių supratingumu.

Nuo įkalinimo, kankinimų ir mirties tėvynėje pabėgę tadžikų opozicijos atstovai nereiklūs ir džiaugiasi tuo, kad pabėgėlių integracijos centre gauna patogias gyvenimo sąlygas, gali iškart pradėti mokytis lietuvių kalbos, o jiems padedantis personalas dirba ne formaliai, bet iš tiesų stengiasi padėti tiems, kas nori kuo geriau pasiruošti gyvenimui mūsų šalyje. Įsikūrę Lietuvoje, jie turi visas galimybes ir toliau nemokamai mokytis kalbos. Be to, visiškai nesiskundžia valstybės teikiamu būstu arba pašalpomis – daug labiau jie akcentuoja tai, kad pabėgėlių vaikai iškart gali pradėti lankyti mokyklą ir įsilieti į visuomenę dar lengviau, nei jų tėvai.

Finansinės valstybės paramos pabėgėliai neakcentuoja, nes pasak Mirzorahmato Kuzovo, lietuvių kalbą pramokę tadžikai randa darbą statybose, miško kirtavietėse, o jų žmonos – kepyklose ar panašiuose versluose. Anot jų, darbdaviai, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, vertina pastangas kalbėti lietuviškai ir nepyksta, jei vėliau visgi tenka pereiti prie rusų kalbos.

Santykiai su kaimynais lietuviais, pasak LŽ pašnekovų, labai geri, nors iš pradžių kartais būna beveik komiški. „Įsikūręs daugiabučiame name Vilniuje, norėjau prisistatyti kaimynams, pasilabinti. Nežinojau, kaip tai daryti „lietuviškai“, todėl pasirinkau mums įprastą prisistatymą – kasdien aplankydavau bent po kelis kaimynus ir vaišinau juos naminiais tadžikų kepiniais. Maždaug per savaitę visus apėjau. Kai kurie stebėjosi, kai kurie su šypsena žiūrėjo, bet priešiškumo nepajutau nė karto, nei iš kaimynų, nei iš kitų žmonių. Gal todėl, kad pirmiausiai su visais žmonėmis mėginu kalbėti lietuviškai?“, – svarstė tėvynėje verslininku buvęs Mirzorahmatas Kuzovas.

Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Apie Lenkiją – skundai

Visai kitokį pasakojimą LŽ išgirdo iš dviejų toje šalyje gyvenančių pabėgėlių. Kaip sakė tinklaraštininkė Shabnam Khudoydodova, su priešiškumu pabėgėliai susiduria jau Lenkijos pasienyje. Esą, prieglobsčio čia pat pasiprašiusiems pabėgėliams jie netvarkingai deda žymas pasuose, dėl ko šie su biurokratinėmis problemomis susiduria vos atvykę į šalį.

Pabėgėlių centrus ji apibūdino vienu žodžiu – baisūs. Gyvenimo sąlygos prastos tiek, kad kartais neatitinka elementarių higienos normų. Tinklaraštininkė bei kitas Lenkijoje gyvenantis jos tautietis taip pat teigė, kad priešiškai nusiteikę ir veik visi pabėgėlių centrų darbuotojai, leidžiantys suprasti, kad pabėgėlius vertina arba kaip veltėdžius, arba kaip potencialius musulmonų ekstremistus.

Pabėgėlės pasakojimui apie Lenkijos pareigūnų nepalankumą antrino ir teisių gynėjų organizacijos „Human Constanta“ atstovas Kirilas Kofanovas, pažymėjęs, kad Lenkija dažniau nei kitos šalys svarsto pabėgėlių parsiuntimo į tėvynę variantą. Dėl to ne kartą buvę bandymų nusižudyti.

Anot Shabnam Khudoydodovos, ne ką lengviau sekasi ir gavus pabėgėlio statusą bei apsigyvenus Lenkijoje. Mokytis kalbos galima praktiškai tik nusisamdžius repetitorių. „Kaip jį nusisamdysi, jei negauni darbo, nes nemoki kalbos?“, – retoriškai klausė moteris. Anot jos, Lenkija gerai rūpinasi tik pabėgėlių vaikais.

Nors pabėgėlių nuomone, Lenkijos visuomenė apskritai yra pakanti kitataučiams, skirtingai nuo Lietuvos, retkarčiais tenka susidurti su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Viena iš to priežasčių gali būti ta, kad Lenkijos spaudoje kartais imama eskaluoti menamų teroristų tema, kurią dar pakursto Kremliaus propagandiniai šaltiniai.

ES „nemato“ Centrinės Azijos

Veik visi diskusijos dalyviai sutiko su teiginiu, kad Europa mėgina užmerkti akis į Centrinės Azijos šalių situaciją. Centrinės Azijos valstybės aktyviai mėgina diskredituoti tremtyje veikiančią opoziciją, siedamos ją su Islamo terorizmu. Ypatingai aktyviai tai daro Tadžikistano valdžia, nes įtakingiausia regiono opozicinė jėga Vakaruose yra Tadžikistano Islamo atgimimo partija. Jos lyderis Muhidinas Kabiris patvirtino, kad Europoje juntama tokia baimė: „Kiekvieną sykį, susitikus su ES pareigūnais, tenka aiškinti, kad mes – ne teroristai, o greičiau musulmoniškas „krikdemų“ atitikmuo. Tai vargina“.

Anot diskusijoje dalyvavusių Groningeno ir Ekseterio universitetų dėstytojų Fabio Belafatti ir Saipiros Furstenberg, išeiviai iš Centrinės Azijos ir konkrečiai – iš Tadžikistano ir Uzbekistano, sudarė nedidelę „Islamo valstybės“ džihadistų dalį, palyginus su išeiviais iš Rusijos ir Vakarų Europos valstybių. Anot akademikų, šiuo metu regiono valstybės nelaikytinos terorizmo šaltiniais.

Tuo labiau, neteisingas yra teiginys, kad islamiškoji opozicija gabena į Vakarus radikalus, tadžikų „migracija“ į konfliktų zonas prasidėjo kaip tik po to, kai šalyje buvo visiškai sunaikinta nuosaikios Islamo atgimimo partijos platforma. Pavienių atvejų yra pasitaikę, bet kaip pažymėjo žmogaus teisių gynėjai „Human Rights Watch“, 1 toks atvejis, kai tadžikas džihadistas buvo teisiamas JAV, parodė, kad radikalizuotas jis buvo jau Amerikoje.

Žymaus nepriklausomo leidinio „Fergana News Agency“ vyriausiasis redaktorius Danilas Kislovas teigė, kad Europai visiškai ignoruojant Centrinės Azijos šalis, radikalaus Islamo problema ateityje gali atsirasti. „Tarkime, Tadžikistane šiuo metu sunaikinta ne tik visa politinė opozicija, bet ir bet kokios nepriklausomo mąstymo apraiškos. Jei šioje šalyje prasidėtų sukilimas prieš prezidento Emomalio Rahmono despotiją, jo vėliavą iškels tokios jėgos, kaip „Islamo valstybė“, nes kitų ten tiesiog nėra“, – teigė žurnalistas.

Didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Anot Norvegijos Helsinkio komiteto atstovo Mariuso Fossumo, Europa užmerkia akis ir į tai, kad pastaraisiais metais žmogaus teisių pažeidimų regione sparčiai daugėja. Nors Uzbekistanas neseniai paleido daugiau nei 30 politinių kalinių, atsisakė prievartinio vaikų darbo ir retkarčiais įsileidžia į šalį žurnalistus, padėtis regione lieka katastrofiška. Turkmėnistanas jau seniai laikytas viena nelaisviausių šalių pasaulyje, o Tadžikistanas jį neseniai prisivijo. „Po 2015 metų parlamento rinkimų, tadžikų opozicijos atstovus žudė tiesiog gatvėje. Šimtai buvo pateko į kankinimo kameras. Pabėgėlių skaičius nuo to laiko išaugo 10 kartų. Tačiau ES vis dar nesiima veiksmų“, – sakė Marius Fossumas.

„Human Rights Watch“ atstovas Steve'as Swerdlowas diskusijos metu taip pat pažymėjo, kad Vakarų spaudimas gali duoti rezultatų. Būtent tai paveikė Uzbekistano prezidentą Šavkatą Mirzijajevą, kuris norėjo pasirodyti besantis „gailestingas padišachas“, be to, siekia ekonominė naudos. Tačiau ar šis atšilimas tęsis, neįmanoma pasakyti.

Bent jau Tadžikistano atveju, Muhidinas Kabiris pažymėjo, kad tai – vienintelė regiono šalis, kurią galima tiesiogiai paveikti asmeninėmis sankcijomis, nes didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Galiausiai, Vakarai turėtų suprasti ir tai, kad gali visiškai atiduoti regioną Kinijai ir Rusijai, kurioms diktatorių režimai parankūs – per juos lengviau skleisti įtaką. Kaip LŽ teigė Muhidinas Kabiris ir Vilniaus universiteto politologas Konstantinas Andrijauskas, galima sakyti, kad šiuo metu Pekinas ir Maskva jau sėkmingai pasidalino regioną pagal įtakos sferas – ekonominę įtaką skleidžia kinai, o rusai dominuoja karyboje.

Režimo persekiojamam tadžikui Lietuvoje gerai, bet namo vis tiek grįš

2017-01-09 "Lietuvos žinios"

Daž­nam šiuo­lai­ki­nis pa­bė­gė­lio por­tre­tas – nuo pi­lie­ti­nio ka­ro bė­gan­tis si­ras, ar af­ga­nas. Da­lis lie­tu­vių bai­mi­na­si jų antp­lū­džio, ki­ti – ra­gi­na pa­dė­ti ne­lai­mės iš­tik­tiems žmo­nėms. Ta­čiau abi pu­sės, at­ro­do, net ne­pas­te­bi, kad Lie­tu­vo­je jau se­niai gy­ve­na de­šim­tys, jei ne šim­tai pa­bė­gė­lių iš bu­vu­sių so­vie­ti­nių ša­lių. Šie žmo­nės Lie­tu­vo­je ran­da prie­globs­ti nuo jų tė­vy­nė­se sa­vi­va­liau­jan­čių dik­ta­to­rių.

Ta­dži­kis­ta­no opo­zi­ci­jos na­rys Il­hom­čo­nas Jo­ku­bo­vas jau dau­giau nei me­tus gy­ve­na Lie­tu­vo­je kaip po­li­ti­nis pa­bė­gė­lis. Po­li­ti­nis ju­dė­ji­mas, ku­riam jis at­sto­vau­ja – Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ja – Ta­dži­kis­ta­ne užd­raus­ta, jos na­riai žiau­riai per­se­kio­ja­mi. Kau­ne su šei­ma gy­ve­nan­tis I. Jo­ku­bo­vas mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos, sten­gia­si pri­si­tai­ky­ti prie lie­tu­vių gy­ve­ni­mo bū­do, ta­čiau sva­jo­ja tik apie grį­ži­mą į Ta­dži­kis­ta­ną. Pa­sak jo, grįž­tų tą pa­čią die­ną, kai tik tė­vy­nė­je ne­be­tek­tų bai­min­tis dėl sa­vo ir ar­ti­mų­jų gy­vy­bės.

Lie­tu­viai ži­no la­bai mažai

– Lie­tu­vo­je ga­vo­te po­li­ti­nį prie­globs­tį. Ar bu­vo su­dė­tin­ga? Mū­sų vals­ty­bės įstai­gos pa­kan­ka­mai in­for­muo­tos apie si­tua­ci­ją Ta­dži­kis­ta­ne?

– At­vy­kęs su­pra­tau, kad lie­tu­viai ma­žai ži­no apie tai, kas de­da­si Ta­dži­kis­ta­ne. Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te sa­vo pa­dė­tį aiš­ki­nau dau­giau nei 20 va­lan­dų per 2 die­nas. Ta­čiau vi­sas pro­ce­sas ne­už­tru­ko per­ne­lyg il­gai, pa­bė­gė­lio sta­tu­sas man bu­vo pa­tvir­tin­tas pra­ėjus 3 mė­ne­siams. Ma­no par­ti­jos bend­ra­žy­giams, ku­rie šiuo me­tu gy­ve­na Veng­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se, se­ka­si kur kas su­nkiau. Pa­bė­gė­lio sta­tu­so pri­pa­ži­ni­mo jie lau­kia jau il­giau nei me­tus.

– Kiek po­li­ti­nių pa­bė­gė­lių iš Ta­dži­kis­ta­no šiuo me­tu yra Lie­tu­vo­je?

– Dau­giau nei 20 žmo­nių. Dau­giau­siai po­li­ti­nių pa­bė­gė­lių iš Ta­dži­kis­ta­no šiuo me­tu yra ES ša­ly­se. Ru­si­jo­je ar­ba Bal­ta­ru­si­jo­je veik­ti mus tie­siog pa­vo­jin­ga. Šio­se ša­ly­se jau su­lai­ky­tas ne vie­nas ta­dži­kų opo­zi­ci­jos at­sto­vas.

Aš pats at­vy­kau į Lie­tu­vą, nes man pa­vy­ko grei­čiau­siai gau­ti bū­tent Lie­tu­vos vals­ty­bės vi­zą. Be to, prieš daug me­tų esu bu­vęs Lie­tu­vo­je, tai­gi, šiek tiek pa­žįs­tu ša­lį.

– Kas pa­ska­ti­no bėg­ti iš tė­vy­nės?

– Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo to, kad 1992–1997 m. Ta­dži­kis­ta­ne vy­ko pi­lie­ti­nis ka­ras tarp da­bar­ti­nės val­džios ir opo­zi­ci­jos. Pa­si­ra­šius tai­kos su­tar­tį, pre­zi­den­tas Emo­ma­lis Rah­mo­nas pa­ža­dė­jo, kad ša­ly­je bus to­le­ruo­ja­mos vi­sos po­li­ti­nės jė­gos. Šio su­si­ta­ri­mo ne­si­lai­ky­ta nuo pat pra­džių, opo­zi­ci­jos po­li­ti­kai bu­vo per­se­kio­ja­mi, jiems gra­sin­ta su­si­do­ro­ji­mu, žmo­nės bu­vo su­imi­nė­ja­mi ir kan­ki­na­mi.

Net ir to­kio­mis są­ly­go­mis mes dar be­veik de­šimt­me­tį tę­sė­me veik­lą Ta­dži­kis­ta­ne, kė­lė­me sa­vo kan­di­da­tus vi­suo­se par­la­men­to ir pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. De­ja, kaip ir ki­to­se dik­ta­to­riš­ko­se Vi­du­rio Azi­jos res­pub­li­ko­se, Ta­dži­kis­ta­ne val­džio­je esan­tys žmo­nės jo­kiuo­se rin­ki­muo­se ne­gau­da­vo ma­žiau, kaip 70 proc. bal­sų. Vi­sai opo­zi­ci­jai bū­da­vo „pa­lie­ka­ma“ apie 5–6 proc. Ti­krų, de­mo­kra­ti­nių rin­ki­mų pas mus nie­ka­da ne­bu­vo.

– Ka­da si­tua­ci­ja pa­si­da­rė ne­be­pa­ken­čia­ma?

– La­bai rim­tą sig­na­lą ga­vo­me 2010 me­tais, kuo­met par­la­men­to rin­ki­muo­se opo­zi­ci­nės jė­gos ga­vo dau­giau nei 50 proc. bal­sų (nors ofi­cia­liai bu­vo pri­pa­žin­ta, kad ga­vo­me tik 8 proc.). Val­dan­ty­sis re­ži­mas pa­ju­to, kad ne­te­ko žmo­nių pa­lai­ky­mo ir pra­dė­jo vyk­dy­ti to­ta­li­nį opo­zi­ci­jos na­rių per­se­kio­ji­mą. 2015 m. su­pra­to­me, kad vi­siš­kai ne­beį­ma­no­ma tęs­ti veik­los Ta­dži­kis­ta­ne.

Gra­si­ni­mais jau ne­ap­si­ri­bo­ta: ati­mi­nė­ja­ma nuo­sa­vy­bė, žmo­nės so­di­na­mi į ka­lė­ji­mus ir ne­tgi žu­do­mi. Val­džia ne­pa­mir­šo nu­baus­ti ir gy­ven­to­jų, ku­riems žie­mą at­jun­gia­mos du­jos, elek­tra ir šil­dy­mas, nors Ta­dži­kis­ta­nas tuo pa­čiu me­tu eks­por­tuo­ja ener­gi­ją į Af­ga­nis­ta­ną. Tai – kerš­tas už „ne­tei­sin­gą“ bal­sa­vi­mą 2010 me­tų rin­ki­muo­se.

Kny­gas „štam­puo­jan­tis“ padišachas

– Sa­ko­ma, kad Cen­tri­nės Azi­jos re­ži­mai pri­me­na ka­ra­liš­ką­sias šei­mas, ar taip val­do­mas ir Ta­dži­kis­ta­nas?

– Ša­lį vi­siš­kai kon­tro­liuo­ja pre­zi­den­tas E. Rah­mo­nas ir jo šei­mos kla­nas. E. Rah­mo­nas tu­ri 2 sū­nus ir 7 duk­te­ris. Vy­res­ny­sis sū­nus jau ruo­šia­mas pa­vel­dė­ti tė­vo val­džią. 2016 me­tų ge­gu­žės 22 die­ną fik­ty­via­me re­fe­ren­du­me bu­vo nu­bal­suo­ta, kad pre­zi­den­tas ga­li val­dy­ti iki gy­vos gal­vos. Tuo pa­čiu už­ti­kri­na­ma ir pre­zi­den­to vai­kų at­ei­tis. Vie­nas iš E. Rah­mo­no sū­nų – va­do­vau­ja ko­vos su ko­rup­ci­ja ži­ny­bai, o vie­na duk­tė – Pre­zi­den­to ad­mi­nis­tra­ci­jos va­do­vė, o ki­ta – už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro pa­va­duo­to­ja. Dar pri­dė­ki­me, kad kiek­vie­nos duk­ters su­tuok­ti­nis taip pat pa­pil­do Rah­mo­nų šei­mos kla­ną.

– Tuo­met E. Rah­mo­nas ti­krai pri­me­na ry­tų pa­di­ša­chą.

– Mū­suo­se net ne­ven­gia­ma ši­taip ti­tu­luo­ti pre­zi­den­tą. Ug­dy­mo įstai­go­se vai­kai nuo ma­žens mo­ko­mi dai­nų apie Die­vo siųs­tą iš­gel­bė­to­ją – Rach­mo­ną, be ku­rio vi­si mir­tų iš ba­do. Kas­dien vi­sa spau­da ir te­le­vi­zi­ja ka­la žmo­nėms į gal­vą, kad Ta­dži­kis­ta­nas aps­kri­tai eg­zis­tuo­ja tik E. Rah­mo­no dė­ka. Be­je, mū­sų pre­zi­den­tas per me­tus „pa­ra­šo“ po 5–6 kny­gas. Daž­niau­siai apie ta­dži­kų tau­tos is­to­ri­ją (juo­kia­si, – aut. past.). Jo kny­goms net pa­sta­ty­tas pa­mink­las.

– Lie­tu­viai su­pran­ta, ką jums te­ko per­gy­ven­ti?

– Pa­ty­rę so­vie­tų oku­pa­ci­ją, lie­tu­viai pui­kiai su­pran­ta to­kius da­ly­kus, kaip trė­mi­mai, tur­to at­ėmi­mai ir rep­re­si­jos. Ta­čiau šiais lai­kais jiems daug su­nkiau su­vok­ti, kad kaž­ku­rio­je ša­ly­je jau dau­giau nei 20 me­tų ka­ra­liau­ja vie­nas žmo­gus, ga­lin­tis kaip tin­ka­mas baus­ti sa­vo val­di­nius, kad ir mi­nė­tais ši­lu­mos at­jun­gi­mais. Pra­gy­ve­nus Lie­tu­vo­je vie­ne­rius me­tus, man pa­čiam da­ro­si su­nku su­vok­ti, kaip to­kie da­ly­kai ga­li dė­tis ma­no tė­vy­nė­je.

– Lie­tu­viai ir ta­dži­kai tuo pa­čiu me­tu iš­si­va­da­vo iš so­vie­tų im­pe­ri­jos. Ko­dėl taip skir­tin­gai su­sik­los­tė mū­sų vals­ty­bių rai­da?

– Skir­tu­mas tas, kad Ta­dži­kis­ta­ne, kaip ir ki­to­se Cen­tri­nės Azi­jos ša­ly­se li­ko val­dy­ti so­vie­ti­niai kad­rai. Jie val­do so­vie­ti­niais me­to­dais, tik dar griež­čiau ir žiau­riau. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Cen­tri­nės Azi­jos ly­de­riai net rung­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je, kie­no re­ži­mas ag­re­sy­ves­nis: jei vie­nas įtei­si­no pre­zi­den­ta­vi­mą iki gy­vos gal­vos, vi­si ki­ti puo­la da­ry­ti tą pa­tį. Jei kaž­ku­ris im­asi žiau­riau­sių veiks­mų prieš opo­zi­ci­ją, ki­ti su­skum­ba elg­tis ly­giai taip pat. Net jei vie­nas iš jų „pa­ra­šo“ kny­gą, ki­ti taip pat puo­la leis­ti sa­vo „še­dev­rus“.

As­me­ny­bės kul­tas, ly­de­rio gar­bi­ni­mas taip ky­la iš jų so­vie­ti­nės mąs­ty­se­nos. Jie tai da­ro, net ir pui­kiai su­pras­da­mi, kad nei vie­nas mas­tan­tis žmo­gus tuo ne­ti­ki.

Nė­ra is­la­miš­kos par­ti­jos – at­si­ras ekstremizmas

– Jū­sų at­sto­vau­ja­mas po­li­ti­nis ju­dė­ji­mas va­di­na­si Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ja. Šiais lai­kais toks pa­va­di­ni­mas dau­ge­liui va­ka­rie­čių ga­li nu­skam­bė­ti ga­na grės­min­gai.

– Par­adok­sas tas, kad mū­sų par­ti­ja nuo pat su­si­kū­ri­mo ko­vo­jo už ti­krą­jį Is­la­mą – tai­kos re­li­gi­ją. Mes bu­vo­me ta po­li­ti­ne jė­ga, ku­ri stab­dė is­la­miš­ko­jo eks­tre­miz­mo pli­ti­mą Ta­dži­kis­ta­ne. Mū­sų par­ti­jos tiks­lus ir idė­jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su Eu­ro­po­je tra­di­ci­nė­mis krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jo­mis. Kaip ži­no­te, mū­sų ša­lis ri­bo­ja­si su Af­ga­nis­ta­nu ir da­lis ta­dži­kų sto­da­vo į ta­li­bų gre­tas. Ta­čiau ma­žiau­siai to­kių žmo­nių bu­vo tarp Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­jos rė­mė­jų. Kol mū­sų par­ti­ja vei­kė Ta­dži­kis­ta­ne, prie Ta­li­ba­no pri­si­jun­gė ma­žiau nei 100 ta­dži­kų. Kai par­ti­ja bu­vo užd­raus­ta, dau­giau nei 1000 ta­dži­kų iš­vy­ko ko­vo­ti už va­di­na­mą­ją Is­la­mo vals­ty­bę, o dar apie 300 žmo­nių šiuo me­tu ka­riau­ja už ta­li­bus.

Jau­ni žmo­nės sie­jo mū­sų par­ti­ją su de­mo­kra­ti­ja, re­for­mo­mis, ge­res­ne at­ei­ti­mi. Ta­čiau, kai E. Rah­mo­no re­ži­mas šias vil­tis su­žlug­dė, jie pa­si­rin­ko ki­tą po­ky­čių al­ter­na­ty­vą – is­la­miš­ką­jį eks­tre­miz­mą.

– Šiuo me­tu Ta­dži­kis­ta­ne yra vei­kian­ti opo­zi­ci­ja?

– Ne. Vi­sos opo­zi­ci­nės jė­gos, įskai­tant ir Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ją, vei­kia trem­ty­je. Bu­vu­si an­tra di­džiau­sia opo­zi­ci­nė jė­ga – Ta­dži­kis­ta­no so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­ja pa­vir­to „ki­še­ni­ne“ par­ti­ja. Ti­krie­ji jos ly­de­riai taip pat gy­ve­na trem­ty­je. Šiuo me­tu vi­sos opo­zi­ci­nės jė­gos mė­gi­na vie­ny­tis ir koor­di­nuo­ti sa­vo veik­lą už­sie­ny­je, dau­giau­siai, Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Sie­kia­me su­telk­ti žmo­gaus tei­sių gy­nė­jus ir tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, kad pa­veik­ti E. Rah­mo­no re­ži­mą. Ra­gi­na­me Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bes pri­tai­ky­ti E. Rah­mo­nui ir jo ap­lin­kai as­me­ni­nes sank­ci­jas, nes kiek ži­no­me, šio kla­no pi­ni­gai dau­giau­siai lai­ko­mi už­sie­ny­je.

Krau­na­si tur­tus iš Ru­si­jos ir Kinijos

– Eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad Vi­du­ri­nės Azi­jos ly­de­rių pa­tval­dys­tė tuo pa­čiu me­tu yra ir ap­sau­ga nuo vi­siš­ko Ru­si­jos do­mi­na­vi­mo re­gio­ne, nes vie­ti­niai re­ži­mai esą bai­mi­na­si Ru­si­jos įta­kos, kaip grės­mės ab­so­liu­čiai jų val­džiai. Ar su­tin­ka­te su šia nuo­mo­ne?

– Jo­kiu bū­du. To­kie uzur­pa­to­riai, kaip E. Rah­mo­nas ne­iš­si­lai­ky­tų val­džio­je be Ru­si­jos par­amos. Jei Ru­si­ja nu­sto­tų rem­ti E. Rah­mo­ną, jo val­džia žlug­tų per ke­lis mė­ne­sius. Mask­vai to­kie dik­ta­to­riai rei­ka­lin­gi, kad už­ti­krin­tų Ru­si­jos ka­ri­nių da­li­nių dis­lo­ka­vi­mą re­gio­ne. Be­je, Ru­si­ja už sa­vo ka­ri­nę ba­zę Ta­dži­kis­ta­nui nie­ko ne­mo­ka. Be to, Ru­si­ja tu­ri la­bai ga­lin­gą po­vei­kio sver­tą – ta­dži­kų dar­bo mig­ran­tus, ku­rių Ru­si­jo­je yra apie 2 mi­li­jo­nus. Nors jie dir­ba pus­vel­čiui, ver­giš­ko­mis są­ly­go­mis, jų at­siun­čia­mi pi­ni­gai iš­lai­ko dau­gy­bę šei­mų. Lie­tu­vo­je ma­žai kas ži­no, kad iš Ru­si­jos kiek­vie­nais me­tais apie 2000 ma­no tau­tie­čių grįž­ta kars­tuo­se.

Už sa­vo pa­slau­gas Ru­si­jai E. Rah­mo­nas gau­na fi­nan­si­nį at­ly­gį, dings­tan­tį jo kla­no ki­še­nė­se. Ir ne tik Ru­si­jai: 2009 me­tais jis tie­siog par­da­vė da­lį Ta­dži­kis­ta­no te­ri­to­ri­jos Ki­ni­jai. Žais­da­mas dvi­gu­bą žai­di­mą, pa­tai­kau­da­mas ir Ru­si­jai ir Ki­ni­jai, E. Rah­mo­nas krau­na­si sau tur­tus.

– Ar Ki­ni­ja sie­kia pe­rim­ti re­gio­no kon­tro­lę iš Ru­si­jos?

– Šiuo me­tu si­tua­ci­ja yra to­kia, kad Ru­si­ja do­mi­nuo­ja ka­ri­nė­je ir po­li­ti­nė­je erd­vė­je, o Ki­ni­ja vis la­biau do­mi­nuo­ja eko­no­mi­ko­je. Ki­nai daug in­ves­tuo­ja į pro­jek­tus Ta­dži­kis­ta­ne, ta­čiau ir dir­ba šiuo­se pro­jek­tuo­se ki­nų dar­bi­nin­kai, o ne ta­dži­kai. Dau­ge­lis ki­nų dar­bi­nin­kų lie­ka gy­ven­ti Ta­dži­kis­ta­ne.

At­ei­ties pla­nus sie­ja tik su Tadžikistanu

– Lie­tu­vo­je gy­ve­na­te su šei­ma. Kaip jus pri­ėmė mū­sų ša­lis?

– Du­kra lan­ko ru­sa­kal­bę mo­kyk­lą, o žmo­na įsi­dar­bi­no pa­gal spe­cia­ly­bę – ke­pyk­lo­je. Jai ten la­bai pa­tin­ka, sa­ko iš­moks­tan­ti daug nau­jo, nes čio­nykš­tės ke­pi­mo tra­di­ci­jos la­bai ski­ria­si nuo ta­dži­kiš­kų.

Ži­no­ma, mums leng­viau ir dėl to, kad su dau­ge­liu lie­tu­vių ga­li­ma bend­rau­ti ru­siš­kai, to­dėl kal­bos bar­je­ras mums ne­truk­dė nuo pat pir­mos die­nos. Su kal­bos prob­le­ma su­si­dur­da­vo­me ne­bent ieš­kant dar­bo, su­pran­ta­ma, kad dau­ge­lis darb­da­vių rei­ka­lau­ja mo­kė­ti vals­ty­bi­nę kal­bą. Sten­gia­mės šią kliū­tį įveik­ti, kal­bos Rau­do­no­jo kry­žiaus pa­de­da­mi mo­ko­mės lie­tu­vių kal­bos, nors ji ir la­bai su­dė­tin­ga (juo­kia­si, – aut. past.).

Dar vie­na svar­bi pa­tir­tis mums, kaip ir ki­tiems trem­ty­je gy­ve­nan­tiems opo­zi­ci­jos na­riams, at­si­ra­do ga­li­my­bė pa­žin­ti eu­ro­pie­tiš­ką pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mo bū­dą, su­pras­ti, ką reiš­kia bū­ti lais­vu žmo­gu­mi. Sten­gia­mės per­duo­ti šias ži­nias tau­tie­čiams tė­vy­nė­je.

– Sie­ja­te sa­vo šei­mos at­ei­tį su Lie­tu­va?

– Ne. Ta­dži­kai yra la­bai pri­si­ri­šę prie sa­vo kraš­to, gi­mi­nių. Juk ir pa­bė­go­me tik ta­da, kai vi­siš­kai ne­be­ga­lė­jo­me iš­tver­ti rep­re­si­jų na­mie. Mums bu­vo la­bai skau­du iš­sis­kir­ti su tė­vy­nė­je li­ku­siais ar­ti­mai­siais. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad vi­si šiuo me­tu trem­ty­je gy­ve­nan­tys ma­no li­ki­mo drau­gai sva­jo­ja kuo grei­čiau grįž­ti į tė­vy­nę. Net jei „vi­sa mi­nia“ pa­bė­go­me į Eu­ro­pą, „vi­sa mi­nia“ ir grį­ši­me tą pa­čią die­ną, kai Ta­dži­kis­ta­ne ne­be­teks bai­min­tis dėl sa­vo gy­vy­bės.