Vieną egzaminą Gruzija išlaikė, laukia kitas

2016-01-05 "Lietuvos žinios"

Prieš ket­ve­rius me­tus Gru­zi­ja su­lau­kė dau­gy­bės pa­gy­rų už tai, kad iš­lai­kė de­mo­kra­ti­jos eg­za­mi­ną: par­la­men­to rin­ki­mus pra­lai­mė­ju­si val­dan­čio­ji par­ti­ja sklan­džiai per­lei­do vals­ty­bės va­džias opo­zi­ci­jai. Šie­met gru­zi­nai vėl rinks par­la­men­tą ir kol kas nie­kas ne­ga­li prog­no­zuo­ti, ko­kios po­li­ti­nės jė­gos at­si­durs val­džio­je.

Apie tai, ko­kio­mis są­ly­go­mis Gru­zi­ja ruo­šia­si rin­ki­mams, lzi­nios.lt kal­bė­jo­si su bu­vu­siu dip­lo­ma­tu, da­bar­ti­niu „Cla­rion“ in­ter­ne­ti­nio lei­di­nio vyr. re­dak­to­riu­mi Ja­ba'u Dev­da­ria­niu. Pa­sak jo, Gru­zi­ja pa­da­rė di­de­lę pa­žan­gą, ku­rios nuo­pel­nus ga­li pri­siim­ti tiek bu­vu­si, tiek ir da­bar­ti­nė ša­lies val­džia. Ta­čiau tei­gia­ma trans­for­ma­ci­ja dar tik pra­si­de­da. Gru­zi­ja tu­ri įveik­ti vi­di­nes kliū­tis ir at­si­lai­ky­ti prieš iš­ori­nį spau­di­mą, kad ga­lė­tų to­liau aug­ti kaip vi­sa­ver­tė mo­der­ni vals­ty­bė.

Dar rei­kia daug išmokti

– Po pra­ėju­sių Gru­zi­jos par­la­men­to rin­ki­mų 2012 m. Va­ka­rų pa­sau­ly­je įsi­vy­ra­vo pa­lai­min­gas po­žiū­ris, kad vals­ty­bė „iš­lai­kė de­mo­kra­ti­jos eg­za­mi­ną“ ir da­bar vis­kas sa­vai­me klo­sis tik ge­rai. Ar si­tua­ci­ja iš tie­sų to­kia ge­ra?

– Ga­li­ma pa­tvir­tin­ti, kad 2012 m. rin­ki­mai iš tie­sų bu­vo di­de­lė Gru­zi­jos sėk­mė. Lais­vuo­se ir de­mo­kra­ti­niuo­se rin­ki­muo­se vie­nos po­li­ti­nės jė­gos per­lei­do val­džią ki­toms. Taip nu­ti­ko be­ne pir­mą kar­tą nuo Gru­zi­jos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo.

Vis­gi mums dar rei­kia daug ko iš­mok­ti. Iš­skir­čiau dvi sfe­ras: ins­ti­tu­ci­nę ir po­li­ti­nę. Svar­biau­sios ša­lies ins­ti­tu­ci­jos yra to­li nuo ti­kro sa­va­ran­kiš­ku­mo. Mi­chai­las Saa­kaš­vi­lis nuo 2003 m. dė­jo di­de­les pa­stan­gas, kad kon­so­li­duo­tų vals­ty­bę, ta­čiau šio­je sri­ty­je rei­kia dar daug nu­veik­ti. Šian­dien to­kios ži­ny­bos, kaip Už­sie­nio rei­ka­lų, Tei­sin­gu­mo ir Vi­daus mi­nis­te­ri­jos, ko­ky­biš­kai ge­ro­kai len­kia ki­tas, tra­di­ciš­kai po­li­ti­kų la­bai pa­vei­kia­mas ži­ny­bas – teis­mus ir pro­ku­ra­tū­rą.

Kal­bant apie po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, rei­kia pri­si­min­ti, kad nuo pat ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, par­ti­ja, ku­ri ne­tek­da­vo val­džios, bū­da­vo fak­tiš­kai su­nai­ki­na­ma. Vie­na ver­tus, taip nu­tik­da­vo to­dėl, kad į val­džią pa­pras­tai at­ei­da­vo la­bai pla­čios koa­li­ci­jos, ku­rios daž­niau­siai su­by­rė­da­vo pa­čios. Ki­ta ver­tus, val­džios per­da­vi­mas daž­niau­siai vyk­da­vo itin su­nkio­mis są­ly­go­mis – pi­lie­ti­nis ka­ras, „Ro­žių re­vo­liu­ci­ja“ ir pan.

To­dėl šian­dien Gru­zi­jai vis dar rei­kia pri­pras­ti prie su­vo­ki­mo, kad nuo val­džios vai­ro pa­si­trau­ku­si par­ti­ja nie­kur ne­iš­nyks­ta, pe­rei­na į opo­zi­ci­ją ir tu­ri pil­ną tei­sę siek­ti su­grįž­ti į val­džią.

Tai­gi, nors si­tua­ci­ja šiuo me­tu yra žy­miai ge­res­nė ne­gu anks­tes­niais me­tais, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad rei­ka­lai ne­ga­li pa­si­suk­ti blo­ga link­me.

– Tai­gi, di­džiau­sia vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų prob­le­ma – sa­va­ran­kiš­ku­mo sto­ka?

– Se­na­me bri­tų ko­me­di­ji­nia­me se­ria­le „Taip, prem­je­re“ ka­dai­se nu­skam­bė­jo pui­ki min­tis: „po­li­ti­nė opo­zi­ci­ja vei­kia trem­ty­je, ži­ny­bi­nė opo­zi­ci­ja vei­kia vie­to­je“. Ma­nau, kad Gru­zi­jo­je šiuo me­tu kaip tik trūks­ta šios ži­ny­bi­nės, pi­lie­ti­nės opo­zi­ci­jos, ku­ri va­do­vau­tų­si įsta­ty­mais ir Kons­ti­tu­ci­ja, kad kar­tais su­val­dy­tų iš val­džio­je esan­čių po­li­ti­kų sklin­dan­čius im­pul­sus.

Aps­kri­tai, ne­ke­lia nuo­sta­bos tai, kad po­to­ta­li­ta­ri­nė­se ša­ly­se į val­džią at­ėju­si par­ti­ja sie­kia su­nai­kin­ti kon­ku­ren­tus, ta­čiau yra du veiks­min­gi bū­dai, kaip tam pa­sip­rie­šin­ti: veiks­ni po­li­ti­nė opo­zi­ci­ja ir įsta­ty­mo vir­še­ny­bė, ku­rią už­ti­kri­na vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos.

Šiuo me­tu Gru­zi­jo­je yra stip­ri po­li­ti­nė opo­zi­ci­ja. Ją tu­ri pa­pil­dy­ti stip­rios vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos. Bu­vu­si vy­riau­sy­bė (Vie­nin­gas na­cio­na­li­nis ju­dė­ji­mas, – aut.) vyk­dė tei­gia­mus po­ky­čius, ta­čiau da­rė tai re­vo­liu­ci­jos są­ly­go­mis. 2007 m. jie ne­pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be trans­for­muo­ti „re­vo­liu­ci­nes“ ži­ny­bas į „e­vo­liu­ci­nes“ ir taip pra­ra­do pa­si­ti­kė­ji­mą.

– Bu­vu­si vy­riau­sy­bė ėmė­si re­for­mų, kad ves­tų Gru­zi­ją link eu­roat­lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos. Kaip šios re­for­mos tę­sia­mos šian­dien?

– Ga­li­my­bė Gru­zi­jai aps­kri­tai pa­ju­dė­ti link eu­ro­pi­nių struk­tū­rų – ne­gin­či­ja­mas bu­vu­sios vy­riau­sy­bės nuo­pel­nas. Tam ti­kras bu­vu­sios vy­riau­sy­bės pri­va­lu­mas bu­vo tas, kad spren­di­mų pri­ėmi­mas bu­vo la­bai kon­cen­truo­tas, ap­si­ri­bo­jo itin siau­ru po­li­ti­kų ra­tu, kas lei­do spar­čiau vyk­dy­ti re­for­mas. Da­bar­ti­nė ša­lies va­do­vy­bė – daug pla­tes­nė koa­li­ci­ja ir spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­sas ati­tin­ka­mai yra daug su­dė­tin­ges­nis. Kar­tais ne­aiš­ku, kas ir kaip pri­ima spren­di­mus. Tai ženk­liai su­lė­ti­na Gru­zi­jos su­ar­tė­ji­mą su Eu­ro­pos Są­jun­ga.

Pro­ru­siš­ki po­li­ti­kai vis dar da­ly­vau­ja žaidime

– Pa­sta­ruo­ju me­tu pa­di­dė­jus Ru­si­jos ke­lia­mai grės­mei, po­li­ti­nes jė­gas įvai­rio­se ša­ly­se pa­mėg­ta skirs­ty­ti į pro­va­ka­rie­tiš­kas ir pro­ru­siš­kas. Ar to­kį pa­skirs­ty­mą ga­li­ma pri­tai­ky­ti Gru­zi­jos po­li­ti­nėms jė­goms? Ar Gru­zi­jo­je yra pro­ru­siš­kų po­li­ti­nių jė­gų?

– Taip, to­kių jė­gų esa­ma. Yra po­li­ti­nių struk­tū­rų, ku­rios iš es­mės at­me­ta eu­ro­pi­nes ver­ty­bes. Tai dau­giau­siai kse­no­fo­bi­nės, na­cio­na­lis­ti­nės jė­gos, ku­rias drą­siai ga­li­ma pa­va­din­ti pro­ru­siš­ko­mis.

Opo­zi­ci­ja ne kar­tą kri­ti­ka­vo da­bar­ti­nę val­džią dėl pro­ru­siš­kos po­zi­ci­jos. Ne­sis­vai­dy­čiau to­kiais api­bend­ri­nan­čiais kal­ti­ni­mais, ta­čiau tu­riu pa­sa­ky­ti, kad Gru­zi­jos par­la­men­te iš tie­sų yra val­dan­tie­siems pri­klau­san­čių po­li­ti­kų, ku­rių par­eiš­ki­mai an­tri­na kraš­tu­ti­nių de­ši­nių­jų po­zi­ci­jai.

Aps­kri­tai, per­ne­lyg pa­pras­ta su­ly­gin­ti pro­ru­siš­ką po­zi­ci­ją ir pa­si­sa­ky­mus eu­roin­teg­ra­ci­jos at­žvil­giu. Bal­ka­nuo­se yra bu­vę pa­vyz­džių, kai proeu­ro­pie­tiš­kus lo­zun­gus skel­bę po­li­ti­kai iš tie­sų stū­mė sa­vo ša­lis į su­ar­tė­ji­mą su Vla­di­mi­ro Pu­ti­no Ru­si­ja. To­dėl la­biau­siai rei­kė­tų kreip­ti dė­me­sį, kiek skaid­riai vei­kia vy­riau­sy­bė, kiek jos veik­lai įta­kos tu­ri oli­gar­chai ir koks yra ko­rup­ci­jos ly­gis.

– Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je Gru­zi­jos ener­ge­ti­kos mi­nis­te­ri­ja pra­kal­bo apie bū­ti­ny­bę pa­di­din­ti „Gazp­rom“ da­lį bend­ra­me ša­lies du­jų im­por­te. Įdo­mus mo­men­tas. Ko­dėl Gru­zi­ja tu­rė­tų tai da­ry­ti? Kai­my­ni­nis Azer­bai­dža­nas ga­lė­tų pa­ten­kin­ti 100 proc. ša­lies po­rei­kio.

– Šio par­eiš­ki­mo es­mės ne­sup­ra­to nie­kas. Tai ir ke­lia ne­ri­mą. Par­ei­ka­la­vus pa­aiš­ki­ni­mų, im­ta sku­biai „lo­py­ti“ ry­šius su Azer­bai­dža­nu. Vis­gi, ne­aiš­ku, iš kur ki­lo ši ini­cia­ty­va ir ar ją vis dar ke­ti­na­ma įgy­ven­din­ti. Tai vie­nas iš pa­vyz­džių to­kių si­tua­ci­jų, kuo­met tiek veiks­nios opo­zi­ci­jos, tiek lais­vos ži­niask­lai­dos eg­zis­ta­vi­mas tam­pa svar­biau­siais fak­to­riais.

– Juk to­kie pa­siū­ly­mai ne tik at­spin­di vy­riau­sy­bės veik­los skaid­ru­mą ir pa­na­šius da­ly­kus. Gru­zi­ja rim­tai su­ri­zi­ka­vo su­ga­din­ti san­ty­kius su be­ne vie­nin­te­liu pa­ti­ki­mu par­tne­riu re­gio­ne – Azer­bai­dža­nu.

– Kai ku­rie eko­no­mis­tai aiš­ki­no, kad to­kiu bū­du siek­ta pa­lan­kes­nių Azer­bai­dža­no du­jų tran­zi­to są­ly­gų. Ener­ge­ti­kos sek­to­rius yra itin ne­nus­pė­ja­mas ir net Azer­bai­dža­no pla­nai re­gio­no ener­ge­ti­ko­je nė­ra leng­vai nu­ma­to­mi. Jie taip pat pri­klau­so ir nuo Ba­ku ir Mask­vos san­ty­kių.

– Ko­rup­ci­ja – itin per­so­na­li­zuo­ta Ru­si­jos įta­kos sklai­dos sfe­ra. Ko­kius pla­tes­nius sek­to­rius ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti?

– Be to, kad di­de­lės ka­ri­nės pa­jė­gos yra dis­lo­kuo­tos vos 20 ki­lo­me­trų nuo Tbi­li­sio? (juo­kia­si). Kal­bant rim­tai, šios pa­jė­gos ke­lia ne tik tie­sio­gi­nę ka­ri­nę grės­mę, jos pa­lai­ko nuo­la­ti­nę bai­mės ir ne­už­ti­krin­tu­mo at­mos­fe­rą. Ki­tos sfe­ros? Ži­no­ma, ga­li­ma pa­mi­nė­ti ap­si­rū­pi­ni­mą ener­ge­ti­niais iš­tek­liais. Že­mės ūkio pro­duk­ci­jai Ru­si­ja jau se­niai tai­kė sank­ci­jas ir šio sek­to­riaus pri­klau­so­my­bė kiek su­ma­žė­jo, ta­čiau tai bu­vo lai­ki­na. Kuo­met Mask­va vėl at­vė­rė sa­vo rin­kas gru­zi­niš­kam vy­nui, ši eko­no­mi­kos ša­ka vėl ta­po po­li­ti­nio spau­di­mo įran­kiu.

Api­bend­ri­nant ga­li­ma teig­ti, kad Ru­si­ja vėl mė­gi­na pri­tai­ky­ti tas spau­di­mo prie­mo­nes, ku­rios bu­vo su­silp­nė­ju­sios tuo­met, kai Mask­va pri­pa­ži­no Pie­tų Ose­ti­jos vals­ty­bin­gu­mą, kai sank­ci­jo­mis bu­vo su­stab­dy­ti be­veik bet ko­kie pre­ky­bi­niai san­ty­kiai ir pan. Šian­dien, pri­si­deng­da­ma „ge­ros va­lios“ vė­lia­va, Ru­si­ja vėl pra­šne­ko apie ga­li­my­bę at­ver­ti sa­vo rin­kas, apie be­vi­zio re­ži­mo įve­di­mą. Tai – ma­sa­las. Ne­va ski­ria­mas dė­me­sys pa­pras­tų žmo­nių ger­bū­viui, tai­ko­ma­si tie­siai į vi­suo­me­nę. Tuo pa­si­nau­do­ti ga­li bū­ti lin­kę ir kai ku­rie po­li­ti­kai.

Kai Ru­si­ja to no­ri, ji ga­li de­mons­truo­ti la­bai po­zi­ty­vią po­zi­ci­ją, ku­ri ne­va tu­rė­tų nu­sver­ti san­ty­kių su Eu­ro­pa nau­dą. Tai – įta­kos sklei­di­mo ir pro­pa­gan­dos prie­mo­nė, ku­ri šian­dien Gru­zi­jo­je, de­ja, yra la­bai ga­ji, nes sė­ja abe­jo­nes žmo­nių šir­dy­se.

– Be­je, ar pa­pras­tas žmo­gus Gru­zi­jo­je iš tie­sų jau­čia ko­kią nors nau­dą iš pa­sta­rų­jų me­tų su­ar­tė­ji­mo su ES?

– Šie pro­ce­sai, pa­vyz­džiui, lais­vos pre­ky­bos su­tar­tis, pra­si­dė­jo pa­ly­gin­ti vi­sai ne­se­niai ir dar anks­ti kal­bė­ti apie jun­ta­mą jos po­vei­kį. Rei­kia at­siž­velg­ti ir į tai, kad Gru­zi­ja ne­tu­ri sie­nos su ES. Tai reiš­kia, kad Aso­cia­ci­jos su­tar­ties tei­kia­mi pra­na­šu­mai Gru­zi­jo­je ga­li pa­si­jus­ti kiek vė­liau.

– Tar­ki­me, po Aso­cia­ci­jos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo Mol­do­va ge­ro­kai pa­di­di­no vy­no eks­por­tą į ES. Nau­dą pa­ju­to ir vers­li­nin­kas, ir ei­li­nis pi­lie­tis.

– Gru­zi­ja di­di­na eks­por­tą ne tik į Eu­ro­pą, bet ir į Azi­ją. Vis­gi, ne­pa­mirš­ki­me, kad Mol­do­va ri­bo­ja­si su ES na­re Ru­mu­ni­ja, su ku­ria ją sie­ja ne tik glau­dūs pre­ky­bi­niai, bet ir kul­tū­ri­niai ry­šiai. Svar­biau­sias Gru­zi­jos pre­ky­bos par­tne­ris šiuo me­tu yra Tur­ki­ja, ES ša­lys yra an­tro­je vie­to­je, o Ru­si­ja vėl pa­ki­lo į tre­čią po­zi­ci­ją.

Kuo­met kal­ba­me apie tai, kad da­lis gru­zi­nų nu­si­vi­lia Eu­ro­pa, ne­pa­mirš­ki­me, kad bet ko­kias ži­nias apie ES iš­gy­ve­na­mas kri­zes de­šim­te­rio­pai gar­si­na Ru­si­jos pro­pa­gan­da. Jei pa­klaus­tu­me žmo­gaus: su kuo no­ri bū­ti? ES, ar Ru­si­ja? Dau­gu­ma gru­zi­nų ne­dve­jo­da­mi pa­si­rink­tų ES, ta­čiau tuo pat me­tu jie ne­ri­mau­ja dėl to, ar ES iš tie­sų lin­ku­si at­si­ver­ti Gru­zi­jai. Juk vi­sai ša­lia yra Ru­si­ja, ku­rios įta­ka jun­ta­ma tie­siog fi­ziš­kai.

– Ru­si­ja tra­di­ciš­kai su­ak­ty­vė­ja, kuo­met kai­my­ni­nės ša­lys ruo­šia­si rin­ki­mams, o Gru­zi­jos par­la­men­to rin­ki­mai vyks jau šie­met.

– Tie­są sa­kant, Ru­si­ja šiuo me­tu ga­li net ne­ro­dy­ti ypa­tin­go ak­ty­vu­mo. Jai pa­kan­ka ska­tin­ti eu­ros­kep­tiš­kas nuo­tai­kas. Net ne­bū­ti­na ska­tin­ti pro­ru­siš­kas nuo­tai­kas, pa­kan­ka pa­lai­ky­ti skep­ti­ciz­mą ir pa­lauk­ti, kol blo­gi da­ly­kai nu­tiks sa­vai­me. Ga­liau­siai, pri­pa­žin­ki­me ir tai, kad Eu­ro­pai Gru­zi­ja šian­dien taip pat nė­ra ak­tua­liau­sių klau­si­mų są­ra­šo vir­šu­je.

Lai­mei Gru­zi­ja tu­ri to­kių drau­gų, kaip Lie­tu­va, ku­rie nuo­lat mus pa­lai­ko. Be šios par­amos bū­tų daug su­nkiau.

Ne­nus­pė­ja­mi rinkimai

– Ži­no­ma, dar anks­ti spė­lio­ti, bet kam pra­na­šau­ja­te per­ga­lę at­ei­nan­čiuo­se par­la­men­to rin­ki­muo­se?

– Na, ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad val­dan­čio­sios „Gru­zi­jos sva­jo­nės“ rei­tin­gai yra kri­tę dau­giau nei 10 proc., o tai la­bai rim­tas sig­na­las da­bar­ti­nei vy­riau­sy­bei. Jei val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja į jį rim­tai ne­at­siž­velgs ir ne­siims prie­mo­nių at­kur­ti rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mą, rin­ki­muo­se jie ga­li su­si­dur­ti su rim­to­mis prob­le­mo­mis.

Opo­zi­ci­nis „Na­cio­na­li­nis ju­dė­ji­mas“ tu­ri ne­daug ša­li­nin­kų, apie 15 proc., ta­čiau dar vi­sai ne­se­niai už juos bu­vo pa­si­ry­žę bal­suo­ti vos 10 proc. gru­zi­nų. Tai­gi, ši par­ti­ja de­mons­truo­ja ga­na ženk­lų pa­si­ti­kė­ji­mo au­gi­mą. At­siž­vel­ki­me ir į tai, kad apie 30 proc. rin­kė­jų kol kas nė­ra pa­si­rin­kę, už ką bal­suo­ti. Toks di­de­lis ne­ap­sisp­ren­du­sių­jų nuo­šim­tis la­bai ap­sun­ki­na bet ko­kias prog­no­zes. Erd­vės pa­si­reikš­ti tu­ri di­džio­sios par­ti­jos, bet yra ir nau­jos po­li­ti­nės jė­gos iš­ki­li­mo ti­ki­my­bė.

Bet ku­riuo at­ve­ju, rin­ki­mų kam­pa­ni­ja bus įtemp­ta. To ženk­lai jau ma­to­mi, pvz., val­dan­tie­ji mė­gi­no im­tis ag­re­sy­vių veiks­mų prieš opo­zi­ci­nę ži­niask­lai­dą.

– Jei rin­kė­jai yra nu­si­vy­lę par­ti­jo­mis, gal jie pa­siil­gę stip­raus ly­de­rio, ryš­kios as­me­ny­bės?

– „Stip­raus ly­de­rio“ ieš­ko­ji­mas yra bū­din­gas vi­soms bu­vu­sioms so­cia­lis­ti­nio la­ge­rio ša­lims. Ta­čiau Gru­zi­ja tu­ri ne ko­kią pa­tir­tį su to­kio­mis as­me­ny­bė­mis. Esa­me tu­rė­ję to­kių ly­de­rių, ku­riuos pa­lai­ky­da­vo apie 90 proc. rin­kė­jų, ku­rie pa­tys juos ir nu­vers­da­vo vos po po­ros me­tų. Ma­nau, kad gru­zi­nai šian­dien ieš­ko kit­ko. Nors, tu­riu pri­pa­žin­ti, kad jei rin­ki­muo­se Gru­zi­jo­je da­ly­vau­tų Lie­tu­vos pre­zi­den­tė, per­ga­lė jai bū­tų ga­ran­tuo­ta (juo­kia­si).

– Koks be­bū­tų Gru­zi­jos pa­si­rin­ki­mas, dau­ge­lis lie­tu­vių yra įsi­ti­ki­nę, kad Gru­zi­ja, kaip kaž­ka­da ir Lie­tu­va, yra pa­si­rin­ku­si sa­vo ke­lią ir nuo jo ne­nuk­lys. Tai – di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas, ku­rį kar­tais net su­nku pa­aiš­kin­ti.

– Gru­zi­nai taip pat la­bai ati­džiai ste­bė­jo, kaip klos­tė­si Lie­tu­vos ke­lias. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad šian­die­ni­nė Gru­zi­ja yra to­kia­me eta­pe, kaip kad Lie­tu­va bu­vo ne­tru­kus po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo. Tik pa­šo­nė­je mes tu­ri­me daug stip­res­nę ir ag­re­sy­ves­nę Ru­si­ją nei anuo­met. No­rė­tu­me tap­ti eu­ro­pie­tiš­kai „nuo­bo­džia“ ša­li­mi, de­ja, tam truk­do dau­gy­bė iš­ori­nių veiks­nių.